Istorinis „Šuolis“ lietuvių kino kontekste
Kinas, lyginant su kitomis meno rūšimis, gana nesena, tačiau žaibiškai besivystanti disciplina. Tai vizuali galia pasakoti istoriją. Kamera gali užfiksuoti vaizdus tokius, kokie jie yra tikrovėje. Režisierė Giedrė Žickytė teigia, kad pats gyvenimas yra toks įdomus, jog norint sukurti filmą nereikia fikcijos. Matyt, būtent todėl ji pasirenka papasakoti vieno lietuvio – Simo Kudirkos gyvenimo istoriją.
Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris nėra nieko girdėjęs apie neseniai pasirodžiusį filmą „Šuolis“. Pirmiausia jis sulaukė tarptautinio pripažinimo įvairiuose kino festivaliuose: Varšuvoje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, puikiai sutiktas ir „Festa del Cinema di Roma“, o Kanuose į „Šuolį“ taip pat atkreipė dėmesį daugelis kino platintojų iš viso pasaulio. Giedrė Žickytė nėra dokumentinio kino debiutantė. Jos sąskaitoje puikuojasi solidūs darbai – „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011), „Meistras ir Tatjana“ (2014).
Filmo centrinė figūra – Sovietų Sąjungoje gyvenęs lietuvis, kuris, pasitaikius lemtingai progai, nusprendžia iš laivo „Sovetskaja Litva“ peršokti į amerikiečių katerį „Vigilant“ prašyti politinio prieglobsčio. Jo akimis, gyvenimas sovietų režimo valdomoje šalyje primena Dantės pragaro ratus, todėl jis nedvejodamas ryžtasi lemtingam, gyvenimą pakeitusiam šuoliui. Deja, amerikiečiai nesutinka pagelbėti ir Simas prievarta grąžinamas į realybę, kurioje laikomas tėvynės išdaviku, todėl drąsuolio likimas aiškus – represyvus susidorojimas. Šis įvykis paskatino milžinišką susidomėjimą JAV ir kėlė fundamentalų klausimą, kodėl Amerika, šalis, kuri yra emigrantų ir pabėgėlių globėja, negalėjo ištiesti pagalbos rankos Simui.
Kadras iš filmo „Šuolis“
Neretai skaitydama kritines recenzijas pastebiu daugiau įspūdžio artikuliavimo nei konkretesnės kūrinio analizės ar vertinimo. Tačiau šiuo atveju suprantu, kad nuo emocijos atsiriboti tampa neįmanoma. Palikusi kino salę galvojau, kodėl tokia didelio atgarsio pasaulyje sulaukusi istorija anksčiau neskambėjo Lietuvoje. Kaip galėjau nežinoti apie Simo Kudirkos šuolį ir egzistavimą? Bet nesinori spekuliatyviai svarstyti. Verčiau kalbėti ne tik apie istorinį epizodą, bet ir apie tai, kokį pėdsaką Žickytė palieka lietuvių kino lauke.
Dokumentalumas mūsų kine tikrai nėra naujiena, ypač dabar, kai tai susiję su bandymais derinti du rakursus – filmą kaip meną ir kaip realybės atspindį. Galima prisiminti ir neseniai pasirodžiusius „Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis, 2019), „Izaoką“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2020). Tai filmai, kurie vaizduoja tikrus istorinius įvykius, todėl režisieriai ieško savito braižo pasitelkdami ne vien fiktyvius motyvus. Tačiau dokumentika, kurią mums pristato Giedrė Žickytė, neabejotinai atveria lietuvių kiną naujai – tai ištobulinta ir profesionali dokumentika.
Dokumentikos privalumas – tiesiogiai belstis į žiūrovo sąmonę apeliuojant tikra, neišgalvota istorija. „Šuolis“ yra itin tvarkingo ir sodraus montažo filmas. Žiūrėdama jį supranti, kad tai ilgo ir titaniško darbo archyvuose rezultatas. Filme susipina autentiški kadrai, nuotraukos, kalbinami liudininkai, rodomi atgarsio JAV fragmentai, kurie pristato Simą kaip drąsos simbolį, išreiškiantį žmogaus teises ir laisves. Tačiau „Šuolis“ nėra tik dokumentinis pasakojimas. Jis atveria lemties, sėkmės temas, kurias iš dalies paliečia ir kai kurie kadrai, pavyzdžiui, netikėtai sutikta sena kaimynė, Simo šuolis į ežerą. Čia režisierė tarsi papildo dokumentikos žanrą, įpindama autentiško simbolizmo.
Apie patį Simą, kaip pagrindinį veikėją, būtų galima pasakoti valandų valandas, bet to daryti nesinori. Tegu žiūrovas pats su juo susipažįsta. Norisi tik pridurti, kad charizmos, ekspresijos ir žavesio jis nestokoja. Simas Kudirka puikiai „suvaidina“ save, itin detaliai nupasakodamas kiekvieną savo veiksmą ir jausmą. Kartais dokumentalistai pasitelkia aktorius, kurie tarsi įsakmiau ar dramatiškiau perteikia tikras gyvenimiškas situacijas, bet šiuo atveju toks sprendimas būtų buvęs didžiulis praradimas. Spėčiau, jog užtenka pasišnekučiuoti su Simu ir pamatysi, kad tik jis gali pasakoti savo istoriją, o vidinio dramatizmo tikrai netrūksta.
Dokumentikai patogu manipuliuoti žiūrovo jausmais, o šis filmas – tai dar vienas pasakojimas apie drąsą ir ryžtą laikais, kai tai buvo neįmanoma. Anot daugelio kino kritikų, filmas aktualus beatodairiškumo tema, bet išėjus iš kino salės norisi ir savęs paklausti: kodėl taip sunku ištiesti pagalbos ranką tiems, kurie šiais laikais ryžtasi šuoliui?
