Iš bloknoto (26)
Padrikų įspūdžių ruduo. Gaudai juos, kiek pajėgi, nes bijai, kad kovidas netrukus vėl praris visas galimybes. Klostosi tam tikra smulkių įvykių monotonija. Tai kaukė liko namuose, tai, žiūrėk, galimybių pasas kitame rankinuke. O čia va žmogus greta tavęs visai be kaukės. Kartais nuo tos monotonijos bėgi iš namų.
Dešimt paskutinių rugsėjo dienų Palangos „Dailėje“ pralėkė gan greitai. Pradžioj kaitri saulė ir šiaurinis vėjas neleido atsipalaiduoti. Paskui – didžiulė audra jūroje, kai atrodė – ir horizontas putoja ir kilojasi, o vėjas nešė smėlį net iki Meilės alėjos, dvi dienas smėlis girgždėjo dantyse, o tada viskas aprimo ir žmonės, dar apsivilkę šiltom striukėm, tįsojo pliaže ant smėlio kaip kokie ruoniai, mėgaudamiesi užplūdusia taikia šiluma. Kai kas ten ir miegojo, pasidėjęs galvą ant kuprinės. Pavieniai – maudėsi. Vaikai, išsikasę nemažas duobes, bergždžiai bandė susikurti savo jūrą. Kurorte tom dienom jokių ypatingų renginių, nors vieną dieną pakaitomis visu garsu kaukte kaukė kažkokios tautų šventės dalyviai netoli kurhauzo. Nuo sovietinių laikų liko: jeigu šventė, tai reikia kuo garsiau! Beje, turėjau malonų susitikimą su palangiškiais skaitytojais Jono Šliūpo namų jaukioje svetainėje. Skaičiau ištrauką iš savo pirmos prisiminimų knygos ir kalbėjomės apie pokario Palangą, kurioje paradoksaliai derėjo prieškario papročių tradicija su sovietiniu poreikiu griauti, naikinti, niekinti, kas kitų sukurta. Gretimuose kambariuose veikė įdomi Palangos atkovojimo Lietuvai istoriją atskleidžianti paroda su senais žemėlapiais ir įdomiomis anuometinėmis fotografijomis iš paukščio skrydžio.
Prieš išvykdama į Palangą, nuėjau į Muzikos akademiją, kur mano mylimojoje Didžiojoje salėje buvo minimas profesorės pianistės akompaniatorės Olgos Šteinberg 100-metis. Viskas surengta skoningai, su meile, įdomu buvo klausytis spalvingų prisiminimų, pamatyti filmą apie profesorę, kuriame šmėsčiojo ir kiti mūsų krantus jau palikę žinomi Lietuvos muzikai. Kiekvienas atėjęs į sceną groti ar kalbėti į didelę vazą prie profesorės fotografijos įmerkdavo po gėlę, o vakaro pabaigoje ten jau stovėjo didžiulė puokštė. Įdomus buvo ir buvusių mokinių koncertas – Veronikos Vitaitės, Aleksandros Žvirblytės, Gabrielės Kondrotaitės skambinti Chopino, Rachmaninovo kūriniai, pabaigoje – „FortVio“ (Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas) grojo Brahmso fortepijoninio trio I dalį. Bet didžiausią įspūdį man paliko Povilas Jaraminas, pasirinkęs jo studijų metais draudžiamų džiazo klasikų Errollio Garnerio, Richardo Rodgerso kūrinius ir pademonstravęs ypatingą meistrystę. Tokių puikių, neformalių vakarų pagerbti jau išėjusius buvusius kolegas ir mokytojus – reta. Gal tik muzikų pasaulyje tas ir yra įmanoma. Teatro bendrijoje surengti tokį šviesų vakarą, sakyčiau, vargu ar pavyktų, ir vis tai ne ten, tai ne tų, tai ne taip.
Grįžusi į Vilnių pamačiau kelias man įdomias parodas. Užupio galerijoje „Menų tiltas“ jaukiai įsikūrė Medos Norbutaitės naujų darbų ekspozicija. Darbai – dideli ir visai mažučiai – čia kažkaip sutarė nedidelėje erdvėje, papildydami vieni kitus. Juos sieja įdėmus dailininkės žvilgsnis į ją supantį daiktų, žmonių ir gamtos pasaulį. Jau gavusi dailėtyrininkų palaiminimą, Meda tęsia vyrų ir moterų aktų seriją, kai kuriose drobėse atsiranda lyg ir siužetas („Barbora“, „Karalius“), čia ji nori būti objektyvi, atvira tyrėja, nesiekianti įtvirtinti ar tęsti lietuvių dailei įprastų kūno vaizdavimo tradicijų. Mano jauseną labiau atliepia jos meistriškai ištapytas žmogų supančių daiktų ar gamtos pasaulis, tie mini ir maxi natiurmortai, iš kurių tarsi sklinda šviesa, kvapas, gyvybė, mokanti stebėtoją matyti. Bene pirmą kartą eksponuojamos ir dvi drobės Vilniaus tema, kurią vertėtų tęsti.
Vykdama į Šarūno Šimulyno parodą „Titanike“ jaudinausi, lyg eidama į pasimatymą su vienu iš jaunystės personažų. Šarūną pažinau Petrauskų namuose, gan dažnai lankydamasi pas ponią Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę ir jos dukrą Aušrą, anuomet Šarūno žmoną ir dviejų jo vaikų, nenuoramų berniukų, motiną. Žinojau, kad, studijavęs grafiką, jis pasuko į galbūt jo prigimčiai artimesnę skulptūrą. Anuomet tokie šuoliai nebuvo nei skatinami, nei toleruojami. Bet jis, atrodo, nesiblaškė, nesidairė į kitus, savo darbą darė savaip ir nuosekliai. Neatsitiktinai ir paroda pavadinta „Kietas ir užsispyręs“. Dar anuomet pastebėjau jo šiurkštoką, dygų, nesitaikstantį būdą. Tada pamačiau ir jo mažąją skulptūrą: itin jaukią Petrauskų svetainę ir užstiklintą terasą puošė puikūs Šarūno ankstyvieji metalo, akmens, medžio abstraktūs darbai, kuriuose galėjai nujausti kitą, gal esminę jo asmenybės savybę. Į juos, suguldytus ant grindų, tokius harmoningus, stabilius ir sykiu artimus kintantiems pirminiams gamtos pavidalams, gera būdavo žiūrėti, matyti juos įvairioje šviesoje.
Iš tų laikų gerai pamenu vieną vakarą, kai Šarūnas, grįžęs iš Australijos, kur ilgokai viešėjo žmonos brolio, chirurgo Leono, iškviestas ir globotas, draugams ir šeimai rodė nufilmuotus savo stulbinančios kelionės epizodus. Kažkokia neva pirkta, neva nusisamdyta, akivaizdžiai jau pasmerkta atvira mašina-griaučiais jo keliauta, jei nepasakysi, siautėta po tyrlaukius ar dykumas ir jūros pakrante, net pagyventa kažkokioje saloje, įdėmiai stebint ir visa esybe patiriant, siurbiant nepažįstamą pasaulį. Tie įspūdžiai ir patyrimai, kaip ir sibirietiškieji (po Sibirą keliavo ne kartą), atsispindėjo Šarūno darbuose. Jo viešnagės metu buvo nufilmuoti ir keli kūrybos momentai, kai iš kelionėje įsigyto medžio (raudonmedžio?) kūrė skulptūras užsakovams. Greičiausia lietuviams. Aišku, su nuotykiais. Reikia tik pabandyti įsivaizduoti – sovietmetis, Australija, ir dar užsakovai!
Jau daug vėliau, bet dar sovietmečiu, mačiau ir kitus bei kitokius jo darbus bendroje su Lionginu Virbicku ir Aloyzu Smilingiu parodoje. „Titaniko“ ekspozicijai surinkta ir pateikta nemažai Šarūno darbų – ankstyvieji grafikos raižiniai, mažoji skulptūra ir net eilėraščiai bei subtilūs, lyg išblukę plonos linijos piešiniai. Visuose kūriniuose atsispindi Šarūno pomėgiai, aistros, gyvenimo būdas ir ypatingas gamtos pradmenų jutimas, neabejoju, turėjęs įtakos ne vieno skulptoriaus, o gal ir paprasto parodų lankytojo mąstymui.
