Gerų akių Vipsas

Niekada nemėgau dirbtinai svaigintis. O mano šeimininkas, sutikęs linksmą kompaniją, tuo pasižymi: taurę vyno – siurbt, stikliuką – gurkt, bokalą alaus – kaukšt, kitą – kliunkt, kepsnį – triaukšt, o dar klausą bukinančios muzikos plokštelę ar jutubo įrašą – bumbt tra ta ra ra rai. Nepatinka apsvaigusių žmonių kalbos – vis ratu, vis apie tą patį, nuo pabaigos ir vėl nuo pradžios, jiems svarbios, man – nuobodžios jų šnekos: politikos suktybės, virusų, ligų galybės, pavydo niekybės ar moteriškos apkalbos, karai dėl moterų, vyrų, pinigų, žemių, ginčai, kivirčai, žudynės, religijų mandrybės, turtų siekiamybės, automobilių ir verslo formulės, viltingas krepšinis ir beviltiškas futbolas. Ir vis negana, vis mažai, vis jiems kažko trūksta, tokie jau tie mūsų bičiuliai. O mane dažnai primiršta. Įpratau, bet vis vien liūdna. Sukurtas net bjaurokas, mus paniekinantis posakis „Šuo ir kariamas pripranta“. Apie piktus patylėsiu, tačiau mums šaukiantiems „Lįsk būdon nelojęs“ atsakyčiau: „Bėk gryčion nešaukęs.“ Pasitaiko ir jautrių, geraširdžių mūsų draugų: „Darganotą, lietingą dieną geras šeimininkas ir šuns lauk nevarys.“ Aš tai gero būdo, bet mano bendragenčių, pridurčiau – ir šernų, žmonės baiminasi iš priekio, kaip seniau sakydavo, o arklių ir kitokių kanopinių aš taip pat privengiu iš užpakalio, tačiau visiems aišku – žmonių reikia bijot iš visų pusių. Iš kaimynų patirties, nujausdamas savojo draugo lemtį, tarčiau: „Kas jaunystėj baliavoja, tas senatvėj šuns būdoj nakvoja.“ Tai vis iš bendrų žmogiškų ir šuniškų sakmių, papročių lobynų.

Autoriaus nuotrauka

Negaliu labai skųstis, dabar kiti laikai. Būdos, būdelės – dar kaime išlikusios, o mieste štai vienam bute su draugu ir drauge jų lovos kojūgaly miegu. Ėdam, atsiprašau, valgom prie bendro stalo. Vonioj mane maudo, prausia, kirpyklon, gydyklon vežioja. Tiesiog nuostabus žmogiškas gyvenimas.

Bet neleisiu tyčiotis, kandžiosiuos, visaip protestuosiu prievartaujamas, į barus vedžiojamas. Man labiausiai patinka natūralus svaigesys: miškas, paežeriai, švarus, neužterštas laukų oras, šėliojimas pievutėse. Todėl spjaunu į svaigulingas žmonių girdyklas, uoslę bukinančius narkotikus, kenksmingus rūkalų dūmus.

Tad, mano drauge, tave palieku – bėgu laisve džiaugdamasis senamiesčio kiemais kiemeliais, skuodžiu Užupyje Vilnelės pakrante, kutenamas malonių gamtos kvapų, vėjavaikiškai, dėl rytojaus nesukdamas nei galvytės, nei uodegytės. Turėdamas puikią nuojautą, regiu tave raitant skelbimą: „Šeštadienį vėlai vakare pabėgo šuo iš baro „Kitas kampas“. Nubėgo link Filaretų. Iš akių dingo ties Užupio gimnazija. Šuo nedidelis, apie 9 kg, rudų gražių ir gerų akių, ilgo plauko, kailis trijų spalvų, daugiausia baltas su rudom ir šviesiai rudom dėmėm. Šunelio vardas Vipsas. Skambinti…“

Gaila, neturiu telefono, paskambinčiau ir pasakyčiau kąsnelį šuniškos išminties ir godos: „Prievarta sotus nebūsi. Iš prigimties esu blaivininkas. Jeigu ateity nebesivesi į barus, parbėgsiu ir dar palaižysiu tau, mielas drauge, rankas bei kojas.“