Du lenkų poetai [Piwkowska, Sendecki]
ANNA PIWKOWSKA
Anna Piwkowska (g. 1963) – lenkų poetė, prozininkė, eseistė. Varšuvos universiteto polonistikos absolventė, keliolikos poezijos rinkinių, esė knygų apie Aną Achmatovą, Mariną Cvetajevą, Georgą Traklį autorė. Be kitų, už poeziją apdovanota literatūrinėmis Georgo Traklio ir Cypriano Norwido premijomis.
Į lietuvių kalbą išversta Lenkijos IBBY vaikų literatūros premiją pelniusi Piwkowskos apysaka paaugliams „Frančeska“ (2014, liet. 2016; vertė K. Uscila).
Čia spausdinami eilėraščiai iš rinkinio „Neboruvo sala“ (Wyspa Nieborów, 2016).
Vidudienis
Sofoklis yra Edipo amžiaus,
Kai rašo savo dramą „Edipas Kolone“.
Vadinas, jau senas.
Žino, kad mitas – tai amžinybė,
Įsprausta į laiką.
Lyg ir yra atsakęs į klausimą „kas esu“,
Bet visgi ir toliau nieko nežino.
Alyvmedžiai, nusvilinti kaitros,
Beveik nemeta šešėlio.
Driežai šildosi saulėje
Baltą vidudienį, mirtiną metą sieloms.
Laikas stovės vietoje, iki kol Hadas
Neprisišauks atgal savo balto šešėlio.
Per tą trumpą laiką moterų oda nesens,
Vaikai stovės sustingę su žaisliukais rankose
Namuose ir aikštėse nutils šurmulys,
O seni žmonės nė kiek nepriartės
prie amžinybės slenksčio, o gal ir prie baigtinio žinojimo.
Baisus laikas, galvoja Edipas. Baisus laikas, užrašo Sofoklis.
Mes taip pat stovime nejudėdami, mašinoje,
Ant raudono skardžio
Kaitra lėtai sklaidos. Išmuša demonų valanda.
Palubėj ima dūgzti bitė.
Kreta, 2005 m. liepa
Babelio bokštas
Būnu tuščia kaip avilys ir pilna kaip avilys.
O mano pilve šoka auksinės bitės,
apsvaigintos nektaru ir saule,
kai visos mano ne mano dukros
važiuoja susitikti su manim,
išlipa iš traukinių 4.20 ryto,
drėgnais plaukais ir spindinčiom
smaragdinėm, juodom ir mėlynom nenuoramų akim.
Svajoja mano dukros apie nemirtingą šlovę,
ir viskas dar įmanoma.
Niekas negalėtų sugriauti jų iliuzijų,
kai šitaip skuba piktaširdės Milžinės,
Didonės, Valkirijos, Šakuntalos.
Galima būti bloga moterim ir geru žmogum, ar ne? –
užsispyrus klausinėjo ta jauniausioji,
kai matavomės apsiaustus vieną po kito,
o ji įdėmiai rinkosi vis svarstydama:
ilgas, juodas, su kapišonu, panašus į abitą
ir tamsiai žalias, kareiviškai pasiūtas,
o dar šilkinis mėlynas.
Ir kaskart tai buvo vis kita moteris,
daugybė jos šokančių siluetų atkartojo
ją supančių veidrodžių ritmą.
Spindėjo ir ginklavosi tarsi į karą, į didžiulę tylą, puotą.
Ir nors daugybę kartų maudydamasi pames ji žiedą,
visad jį suras koks nors žvejys
tamsiuose ir drėgnuose ištrauktos žuvies viduriuose.
Tai ji pagimdys sūnų, o karalius atgaus atmintį,
nors dabar mano, kad gimdys tik narsias dukteris.
Nes mano dukterys nori turėti savo dukras:
Didones, Valkirijas, Šakuntalas.
Nori gimdyti vaikus, rašyti knygas, gyventi prie vandenyno,
gydyti, slaugyti, gelbėti.
Nori atrasti prasmę ir dubenėlyje ryžių
ir žiūrėti, kaip bangos lūžta į krantą, gludina smilteles iki būties gelmių,
kol lieka gintarai arba perlai,
pergalingai švytintys ant jų jaunų kaklų.
Nes jie iš jūros, iš bedugnės, iš gelmės, iš karščio ir tamsos.
Amžinybė – tai tikrasis jų gyvenimas:
ta akimirka, kai veria siūlą į sidabro adatą,
amžiams atsisveikina, kepa meduolius, atsibučiuoja,
dažo kiaušinius skaisčiai raudonai,
perka sukneles, knygas, kojines.
Išeik į balkoną, tarė ta vidurinioji,
lietui merkiant pavasarinį vešlų sodą.
Audra laužė rožinių kaštonų šakas,
o griaustinis dundėjo į žemės gelmę.
Už mūsų, bibliotekoje, vyko koncertas.
Bet ji jau negirdėjo fleitų, smuikų ir valtornų.
Matė, kaip per sodą lekia ginkluotos merginos,
raitos ar vilkais kinkytuose vežimuose,
trypdamos sodriai mėlynas, paauksuotas našlaites.
Bet net ir tada sodas buvo gražus, pilnas kritusių didvyrių,
nulydėtų tiesiai į Valhalą.
Žiūrėjau, kaip ta vidurinioji per kraujo liūtį plaukia valtimi.
Galima būti bloga moterim ir gera motina, ar ne? –
užsispyrus klausinėjo, ranką dėdama ant savo šilto pilvo.
Tokią dieną esu pilna kaip avilys ir nėra šalia vyrų,
kurie juk visad aplinkui būna. Išėjo į karą
arba kaip tik švenčia grįžę iš pergalingo žygio.
Šoka aplink laužą, sukrautą
iš sausų malkų ir krištolo anglių.
Šoka su medalionais ant širdžių,
kuriuose saugo moterų atvaizdus.
Myli tas Didones, Valkirijas, Šakuntalas
taip pat, kaip jos kad myli juos:
herojus, grįžtančius namo.
Mano dukros ne dukros visa tai žino,
bet privalo trumpam atsitraukti.
Nori pabūti vienos, kad pasivaikščiotų miške,
parneštų žodį, paslaptį, ugnies.
Galima būti bloga moterim ir gera valdove, ar ne? –
užsispyrus klausinėjo ta vyriausioji,
kai lydėjau ją į stotį.
Su kuprine ir dviračiu: senu moterišku iš Amsterdamo,
kuriuo ketino išmaišyti pasaulį.
Buvo klajoklė, keliauninkė, čigonė,
niekur neįleidžianti šaknų.
Bet žinojau, kad būtent ji, ta vyriausioji,
griebsis klastos, jaučio odą suraižys į juostas,
įkurs sostinę, valdys miestą
ir niekada nesileis iš jo išvejama.
Tą dieną, kai esu tuščia kaip avilys, mano probobutė bijo.
Merdi Milanuveko ligoninėj ir užmiršta gimtąją kalbą.
Arba priešingai: prisimena kalbą saldžių pievų,
tamsių šilų ir paslaptingų deivių,
laukinių paukščių ir žvėrių,
šniokščiančios, įšilusios nuo karščių Žeimenos
ir šnekančių, sausų žagarų,
žiemos vakarą įmestų į ugnį.
Kai mano tėvas užbėga laiptais, seselės tyliai sušnabžda:
kalba kažkokia keista kalba, kurios neįmanoma suprasti.
Bet jai gyventi teliko trys dienos,
ir atsargiai taria svarbius žodžius jau tik lietuviškai.
Gal meldžiasi, o gal prisimena.
Žodžiu, ruošiasi persikėlimui.
Mano bobutė ją supranta taip pat kaip mano motina.
Bet aš neturiu jokių žodžių, kuriais galėčiau ją paguosti.
Žinau tik vieną vienintelį, atsineštą iš vaikystės: apelsyna.
Apvalus, oranžinis apelsinas, sultingas ir kvapnus.
Bet to per maža, ir mano probobutė iškeliauja neatsisveikinusi.
Avilys tuščias. Gija nutrūko.
Bet kai pas mane ateina trys mano dukros,
tikiu, kad jau niekad nė viena iš mūsų nekalbės
kažkokia keista kalba, kurios neįmanoma suprasti.
Tikiu, kad įminsime Babelio bokšto paslaptį, išmoksime kalbų.
Atmindama savo bobutę ir probobutę sakau joms: apelsyna.
Ir traukiu vaisių: apvalų, oranžinį apelsiną.
Ne obuolį, ne šonkaulį, ne medį, tik tą keistą žodį iš vaikystės.
Apelsyna apvalus ir duoda gyvybę lyg saulė.
Vilnius–Varšuva, 2007
Kažkur kitur
Būti kiek įmanoma ilgiau
Kvepiant ligustrams ir rožėms,
Švelniai švytint miglai virš jūros,
Žiūrėti į juodas seklumas, jų žemišką naštą
Ir pajusti tą marumo nemarumą.
Dievai pakvaišę, kai šitaip mumyse šoka
Pagal būgnų ritmą tarsi tolygų kraujo pulsavimą
Kažkur ties akmens šiurkštumo ir glotnumo riba,
Lengvose ir drėgnose ką tik išsiritusio balandžio plunksnose,
Toje drėgmėje, kuri sulipdo, sujungia,
Ir nesantis tampa esantis,
O po to gyvas miręs ir esantis
Kažkur kitur.
2014 m. spalis
MARCIN SENDECKI
Marcinas Sendeckis (g. 1967) – lenkų poetas, žurnalistas, literatūros kritikas. Dirbo kultūros leidiniuose „Brullion“ ir „Przekrój“. Keliolikos poezijos rinkinių autorius, apdovanotas Vroclavo miesto poetine Silezijaus ir Wisławos Szymborskos premija. Gyvena ir kuria Varšuvoje.
Eilėraščiai iš rinkinio W (2017).
Sendeckio eilių vertimų dar žr. 1995 m. „Poezijos pavasario“ almanache.
1.
Gerą knygą
galima atpažinti iš to,
kad neaišku,
apie ką
ji. Blogą knygą
galima atpažinti
iš to, kad
neaišku,
apie ką
ji
Pažiūrėkite
13.
Buvo
kaip buvo
bet vyrai nevaikščiojo
gatvėj
su pliažiankėm
dviratininkai
nelakstė
šaligatviais
tatuiravosi
jūreiviai
banditai
ir Beckhamas
neegzistavo
žodžiai jutuberis
blogerė
stiliovas
mirties civilizacija
ėmė ir tapo
šiukšlių civilizacija
22.
Taurumas, ironija, solidarumas
Gerybė, blogybė, atskirtis
Gerumas, piktybė, svetingumas
Atlaidumas, asimetrija
Taurumas, ironija, solidarumas
Netyčia, klasta, susiskaldymas
Amnezija, žymeklis, pagyrimas
Kreivumas, nepasitenkinimas, žymė
Pigybė, suopratis, senovė
Naktis mus skaičiuoja ant pirštų
29.
Papulkininkis,
karo akademijos dekanas,
vaišino spurgom
ir po visokių mandagybių
ėmė krimstis dėl kažkokių imponderabilijų:
„Kas gi būtų buvę, jei toks Boleslovas Jogaila
kariauną būtų boikotavęs?
Su Žalgiriu kas būtų buvę?“
Vertė Jūratė Petronienė
