Įstabios Deivės ir Karės portretas ir mūsų visų rastis (trys etiudai apie stiprias moteris, galingus vyrus ir nenuspėjamą istoriją)

 

 

I

 

Pradžioje yra garsas – tykus, bet galingas. Palydi, nuteikia atrasti – mūsų visų ir vieno žmogaus istoriją. Einu per sales, konspektuoju tekstus it uoli mokinukė. Jie – tikrai išsamūs ir esminiai. Kaip ir eksponatai – vaizduotės galia tikrovei ir tikrovės – vaizduotei. Vis dėlto pradėti norėčiau nuo paskutinės salės, skirtos pačiai Marijai Gimbutienei. Dėmesį patraukia datos su svarbiausiais gyvenimo ir karjeros faktais, išsami, bet kūrybiškai pateikta biografija, draugų ir bendražygių prisiminimai, mokslininkės kieme vešėjusių augalų piešiniai ir kabantys žolynai. Asmeniniai artefaktai – taip mėgtas gintaras, namuose turėtas lietuviškas kampelis, laikraščių skiautės. Skaitau, regiu ekrane ir gėriuosi Tavimi, Marija. Taip susižaviu – asmenybe, nuveiktais darbais, jų svarba, pačia paroda, kad neištvėrusi nusiperku „Deivių ir karių“ informacinį katalogą. Skaitau ir papildau salėse regėtą pasaulį, kuris užima amą, kelia baltą pavydą ir skatina atrasti naujus resursus savyje.[1]

 

Mokausi iš Tavęs, Marija. Buvai smalsi ir guvi mergaitė, o tėvai visada skatino ir palaikė. Viską pradėjai daryti anksti – trejų metų jau čiuožei pačiūžomis, o ketverių pradėjai skaityti. Tavimi tikėjo, Tu pasitikėjai pasauliu ir savo galimybėmis jame. Laisvė ir atsakomybė – koja kojon, ir taip – visada. Mylimas tėtis – gydytojas, Tu – humanitarė. Ir pirmas romantiškas susižavėjimas – šešiolikos. Būsimas vyras Jurgis, jam vėliau dedikavai ir savo darbus. Susiklostė gal kitaip, nei planuota, bet išlaikėte pagarbius santykius, užauginote tris dukras. Trys vaikai! Susigėstu dėl savo dejavimų – „nieko nespėju“ augindama vieną.

 

Per daug užbėgau už akių – Tavo studijos Kaune ir Vilniuje, susiformavusi Archeologijos katedra. Entuziazmas, energija, atradimų pradžia. Istorija, kuri įgalina, stabdo ir perkuria. Taip nutinka ir Tau, mums visiems. Giliosios kolektyvinės traumos – Antrasis pasaulinis, su Jurgiu ir dukrele Danute ant rankų leidiesi į nežinomybę. Nuolatinė kelionė, amžinas tapsmas. Aiškiai matei susiklosčiusią situaciją, tai liudija ir Tavo užrašai: „Protas tačiau diktuoja aiškiai ir kietai: nuo bolševikų reikia bėgti, palikus brangiausiąjį savo darbą – Lietuvos proistorę su jos nežinomais žemėje slypinčiais turtais, palikus taip kruopščiai rinktas vertingas knygas“ (iš Agnės Čivilytės straipsnio „Marijos Gimbutienės asmenybės spalvos“, p. 19). Vis dėlto nepasidavei ir susikūrei naują pasaulį, nors ir ilgėdamasi to, ką buvai priversta palikti. Austrija, Vokietija, JAV. 1946 m. Tiubingene suteiktas filosofijos daktaro vardas, pirmoji knyga vokiečių kalba. Toliau – Bostonas, Stanfordas, tyrinėjimų ekspedicijos, nenuilstančioji. Galiausiai – Los Andželo universitetas, darbą jame vainikuoja ne tik įstabūs veikalai, bet ir įvertinimai. 1968 m. „Los Angeles Times“ išrenka Tave Metų moterimi. Galvoju, koks svarbus tai dalykas pasaulyje, kuriame vis dar vyravo vyriškoji energija. Tai pažymi ir Vanda Sruogienė, laiške išreikšdama palaikymą ir susižavėjimą: „Man asmeniškai labai malonu, kad moteris, jauna moteris, kaip Tamsta taip sėkmingai lenktyniauji su vyrais – džiaugiuosi tuo ir galiu tik didžiuotis! Sveikinu ir linkiu toliau sėkmės, suderinimo mokslininkės ir motinos pareigų. Tai buvo mano jaunystėje aiškiai užsibrėžtas tikslas, tik gyvenimo aplinkybės neleido man eiti vien mokslo keliu – likau tik jo populiarizatore, nes ilgus metus buvau mokytoja. Bet tas žodis suderinti giliai įsirėžė mano galvoje. Jūs tai sugebate“ (iš A. Čivilytės straipsnio „Marijos Gimbutienės asmenybės spalvos“, p. 20). Svarbūs dalykai čia pasakyti, aktualūs ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai. Ir kiek reikėjo lankstumo, pasišventimo, atkaklumo laviruojant. Tu – Deivė ir Karė, sujungusi tvirtybę su švelnumu, pašaukimą motinystei – su pašaukimu mokslui, faktus – su kūrybiškomis jų interpretacijomis, meilę žinioms ir atradimams – su meile menui. Kaip gražiai suderinai savyje skirtingus pradusǃ Nepaisydama ne visada palankių aplinkybių, gyvenimą laikei savo rankose – taip pasitikai ir tikrąją Varžovę. Pati suprasdama, kad jau metas išeiti. O aš pasilieku, šiomis eilutėmis liudydama Tavo gyvenimo jėgą, šviesą, jos properšas laikų tamsose.

 

 

II

 

Grįžtu į pirmąją salę, įžengiu į stilizuotus senovės namus – čia amforos, išpiešti dubenys, stovai, ritualiniai indai (zoomorfinis indas su dviem galvom), altoriai, molinis dangtelis su Deivės veidu, vėriniai, žiedai ir diržai. Galinga simbolių ir piešinių jėga – Senosios Europos kultūros kalba. Svarbiausi „žodžiai“ – skulptūrėlės – zoomorfinės, antropomorfinės, vaizduojančios įvairius Deivės pavidalus. Skaitau apie Deivės kultą, egzistavusį šimtus tūkstančių metų dar iki paleolito. Šio laikotarpio menas rodo Kūrėją buvus moterį. Man tai labai gražu – pagrindinių išlikusių religijų pasaulėjautos papildymas.

 

Smalsiai stebiu skulptūrėles, analizuoju bruožus[2]. Skaitau ir lyginu: Gimimo Deivė vaizduojama gimdymo poza, su pabrėžta vulva. Vaisingumo Deivė – padėjusi rankas ant pilvo – Žemės Motinos prototipas. Deivė Gyvatė sėdi kaip moteris, jogos poza, ši deivė suvokiama kaip gyvybinės energijos įsikūnijimas. Mirties Deivė – sustingusi ir plokščia, su kauke. Deivė Paukštė – su paukščio galva ir krūtimis, lemianti gyvenimą ir mirtį. Atgimimo Deivė dažnai vaizduota labai schematiškai, kaip du trikampiai, sujungti smaigaliais, arba smėlio laikrodis (trikampis – tai moters lyties simbolis). Deivė Auklė – su meškos kauke ir juosta ant nugaros kūdikiams nešioti. Siurbiu žinias, mėginu pritaikyti, galvoju apie begalinį potencialą, derlingumą, deivių pasaulį steigiančias ir palaikančias galias. Mąstau apie įvairias deivių funkcijas ir mūsų vaidmenis kasdienybėje – kiek daug jų kartais atlieka vienas žmogus. O kaip kartais gera pasidalyti atsakomybėmis…

 

Man atrodo, kad norint geriau ir giliau suprasti M. Gimbutienės darbą ir deivių kultūrą svarbu akcentuoti, jog Senosios Europos socialinė struktūra buvo matrilinijinė – paremta motinos gimine ir šaknimis. Kaip rašo Inga Merkytė: „Būtina pabrėžti, kad tyrinėtoja pati niekada nevertino Senosios Europos socialinės sanklodos kaip matriarchato – jos manymu, tai buvo labai subalansuota visuomenė, kurioje moteris vaidino svarbų vaidmenį religiniame gyvenime, tačiau ji nebuvo valdantysis asmuo“ (Inga Merkytė, „Deivės ir kariai“, p. 33). Ir tai man labai gražu – balansas, kurio taip reikia šiuolaikinei visuomenei. Vyriškoji ir moteriškoji energija – ant jų laikosi pasaulis. Animus ir anima – viename asmenyje. Dabarties moteris gali būti vadove, namų židinio puoselėtoja, motina ir mokslininke. Arba – neprisiimtini nė vieno iš šių vaidmenų. Dabarties moteris gali versti kalnus ir sėti žolę. Dabarties vyras gali auginti vaikus, pilotuoti lėktuvus ir gaminti valgį. Lyginti žmonai marškinius ir ruoštis į mūšį. Arba neprisiimti nė vieno iš šių vaidmenų.

 

Kitas svarbus aspektas, apie kurį galvojau apžiūrinėdama parodą, – feministinis. Man atrodo, kad M. Gimbutienė savo darbais ir įžvalgomis feminizmą kūrė ir traktavo pačia giliausia prasme – tai tikrosios vyrų ir moterų lygybės siekinys, pagarba visoms lytims ir jų funkcijoms, pasiskirstymams, atliekamiems darbams. Apie tai rašo ir Rasa Navickaitė straipsnyje „Marija Gimbutienė kaip feministė“: „Gimbutienė pabrėžė, kad moterų priespauda ir socialinė hierarchija buvo būdingos bronzos amžiaus indoeuropiečių kultūroms ir kad šios tendencijos dalinai išsilaikė Europos kultūrose iki šiol. Jau šiuose darbuose tyrinėtoja užsiminė, kad prieš indoeuropiečių įsigalėjimą neolito Europoje veikiausiai gyvavusi visiškai kitokia, labiau egalitarinė lyčių požiūriu, sėsli ir taiki vietinė Senosios Europos kultūra. Šią hipotezę įkvėpė neolito mene vyravusi moteriška simbolika, rodanti, jos manymu, kad moterys užėmė svarbias socialines, religines ir politines pozicijas“ (p. 59). Pasilieku su mintimis apie istorijos poslinkius, jos sūkuriuose prarastą moters jėgą. Apie dermės būtinybę, įgalinimą, galimybes ir potencialą, kurį turime ir galime realizuoti. Apie kūrybiškumą, nenutrūkstamai srūvančią energiją tarp žemės-moters ir pasaulio-vyro. Apie pagarbą ir supratimą. Apie tai, kad turime išnaudoti savo stiprybes ir sekti pašaukimu.

 

III

 

Taip, iš karto pasikeičia atmosfera. Vis daugiau eksponatų – kirviai, skeltės, ylos, kaltai, strėlių antgaliai, ietys, ietigaliai. Taip – ir virvelinė keramika, gintaras, papuošalai. O vis dėlto – kitokie namai, kultūra ir žmonės. Klajojantys stepių kariai, Senosios Europos kultūros žlugimas. Daugiau kaip 600 gyvenviečių sunaikinimas. Naujo tipo pilkapių atsiradimas. Įkapės, kuriose labai ryškus kario identitetas: „Įkapės atskleidžia, kad mirusiojo identitetas perteikiamas per kario atributiką – į pomirtinę kelionę įduodami lankai ir strėlės, ietys, titnaginiai durklai, peiliai. Bendruomenių vadai aprūpinami ir žirgo galvos formos akmeniniais skeptrais ir kuokomis, jiems atnašaujami arkliai. Toks kario manifestavimas yra Senojoje Europoje neregėta savivokos apraiška“ (I. Merkytė, „Deivės ir kariai“, p. 33). Taip, tai Pilkapių arba Kurganų kultūros žmonės. Trys migracijos bangos, indoeuropietiškosios kultūros gimimas. Per antrąją migracijos bangą susiformavusi patriarchalinė ir patrilokalinė visuomenės struktūra, dangiškos vyriškosios dievybės įsigalėjimas. Bronzos amžius, socialinė diferenciacija, kultūriniai, idėjiniai ir technologiniai mainai. Gamybinis ūkis, gyvulininkystė ir žemdirbystė. Ir iš čia esame.Apžiūrinėdama Kurganų kultūros eksponatus, mąstau apie agresiją, pirmiausia gimstančią viduje, – ji būtina pokyčiams, raidai, kuri kartais virsta ir besaike plėtra. Agresiją, kurią moderniaisiais laikais išmokstame nusodinti ir nukreipti į save, nugrauždami nagus iki gyvuonies. Apie stoką, pyktį ir drąsą, kurią mūsų protėviai kreipė išorėn, išveikė per ekspansijas ir užkariavimus. Naikindami sena, kad gimtų nauja. Ar visada geriau? Ar visada į priekį? O gal sukamės ratais? O gal visada dalies progresas atneša ir tam tikrą regresą? Galvoju apie matrilinijinę kultūrą, kurią pakeitė patriarchalinė. Apie Deivę pakeitusį Dievą. Apie pokyčių baimę. Apie tai, ką galime ir turime išsaugoti, sujungti. Apie netektis. Apie būtinąjį istorijos variklį. Apie nuostolius, kurie, tikriausiai, neišvengiami. Apie baimę – užkariautojo ir užkariaujamojo. Apie stipriųjų silpnybes, augimą ir status quo. Apie patogų gyvenimą ir alkį, kuris veda į priekį, kuris užkuria laužus. Apie sudegusius kelius. Apie tai, kur galime ieškoti tikrosios galybės. Apie lemiamus pasirinkimus.

 

O svarbiausia – išeidama iš šios puikios, informatyvios, intelektualinį iššūkį metančios ir emocijas keliančios parodos dar ilgai po to mąstau apie Marijos Gimbutienės drąsą, atkaklumą, žinių alkį, kūrybiškumą, moteriškojo ir vyriškojo pradų savyje auginimą. Taip pat – ši paroda dar kartą man paliudijo ištakų svarbą. Norėčiau, kad niekada nepamirštume – esame ne tik kariai, bet ir deivės.