Mūsų gyvenimai yra apie mus, kurių niekas daugiau neprisimins
Marija Šileikaitė-Čičirkienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykdomas meno ir kultūros renginių projektas „Maža žemėlapyje – didi pasaulyje“. Spalio 19 d. atidaryta šio ciklo paroda, kurioje visuomenei pristatomas naujausias, 2021 m. sukurtas, gerai Lietuvoje žinomos fotomenininkės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų ciklas „Mūsų gyvenimai“. M. Šileikaitė-Čičirkienė, pradėjusi kūrybinę veiklą 1986 m., yra nemažai prisidėjusi prie Panevėžio fotografijos mokyklos formavimo, išugdžiusi ne vieną fotografą. Fotomenininkės kūryba eksponuota Danijoje, JAV, Nyderlanduose, Ispanijoje, Kroatijoje, Suomijoje ir kitose šalyse.
Pirma, pavadinimas „Mūsų gyvenimai“ mums sugestijuoja, kad menininkė siekia išlaikyti tam tikrą distanciją tarp savo fotografuojamų asmenų ir fotografijas apžiūrinčių meno vartotojų. Antra, neišvengiamai kūrėja prabyla ir apie savo gana intymų santykį su fotografuojamaisiais. Trečia, jos kuriamas ciklas ženklina idėją, kad tarp mūsų visų tvyro tam tikra bendra gyvenimo kryptis (atrodo, kad visi mes esame susaistyti kažkokiu bendražmogišku naratyvu, patirtimi ir atmintimi).
Moteris su gulbės plunksna. 2021
Stebina atvaizduose užfiksuoti fotografuojamų asmenų žvilgsniai. Visi jie akylai žvelgia į mus ir tarytum užduoda neatsakomą klausimą, kas į ką žvelgia: ar fotografuojamieji į žiūrovus, ar vis dėlto žiūrovai į fotografuojamuosius. Paradoksalų žvilgsnio, įstrigusio atvaizdo paviršiuje, fenomeną yra taikliai ir gana poetiškai apibūdinę du mano mėgstami mąstytojai.
Prancūzų filosofas Jacques’as Derrida teigia, kad žiūrovo žvilgsnis ir jį suvedžiojanti kūrinio forma tarytum sukuria tokią situaciją, kuri perkeltine prasme atitinka taktilinę patirtį. Žiūrovas, negalėdamas per gana įtaigų ir intymų tikrovės atspaudą išties paliesti atvaizduoto objekto / subjekto paviršiaus, fiziškai pajausti įamžinto asmens ir jo gyvenamosios aplinkos atmosferos, tarsi bučiuoja žvilgsniu. Taigi, mes – kūrinio žiūrovai – esame keistoje situacijoje, kurią filosofas gana jautriai ir išradingai vadina ir žvilgsnio bučiniu, ir liečiančiu žvilgsniu.
Berniukas su tėvo paltu. 2021
Kita vertus, žvelgiant į M. Šileikaitės-Čičirkienės fotografiją, intriguoja ir dar viena, jau mano asmeninėje sąmonėje gimusi mintis, kad pats fotoaparatas, įsiverždamas į tikrovę, atrodo esąs lyg godžių menininko pirštų analogas, bando į sugriebti tai, ką negailestingai nusineša ir suardo mūsų norams nepaklūstantis laikas.
Pasak prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty, mes, žvelgdami į veidrodį, matome savo akis, kurios iš tikro yra jau nebe savos, bet kito akys. M. Šileikaitės-Čičirkienės kūrybos atveju galime teigti, kad, žvelgdami į jos sukurtus atvaizdus, regime kito akis, tačiau jos (kito akys) kažkiek vis dar lieka savos, pažįstamos ir netgi asmeniškai patirtos anksčiau. Jose visose yra įspraustas kažkoks bendražmogiškas ir širdį virpinantis jausmas.
Madona su ryšuliais. 2019
Marijos kūriniuose personažai rankose laiko rezges ir ryšulius, kuriuose nešami atitinkami daiktai. Apie tai autorė filosofiškai svarsto: „[…] gyvenome tokiais laikais, kai ne tik pieną, batoną, bulves nešdavome rezgėse. Tose pačiose, atvirose rezgėse nešdavome ir knygas, ir vyną. Rezgės – tai lyg mūsų atminties simbolis.“ Taigi, šiuo atveju galime teigti, kad Marijos ciklas simboliškai į rezges supakuoja mūsų gyvenimus, bando juo sulaikyti tarsi smėlį, byrantį pro pirštus.
Iš triptiko „Moterys su rezgėmis“. 2018
Nostalgija paženklintas kūrinių ciklas „Mūsų gyvenimai“ – tai lyg gyvenimo ataskaita, skirta tikrovės valdovui laikui. Fotografija – tai ataskaita, kaip gyventa, jausta, mylėta, nekęsta ir atleista, kaip būta ir kaip jau niekados daugiau nebebus. Tai ataskaita, kaip mažas berniukas (menininkės anūkas) matuojasi tėvo paltą. Nuotraukose jis pasilieka norintis būti toks, koks yra jo tėtis; jis (berniukas) lieka toks, koks niekados daugiau nebebus. Nuotraukose mes visi (žiūrovai) susitinkame su savo gyvenimais; tokiais gyvenimais, kokių daugiau niekados nebebus; gyvenimais, kuriuos be gailesčio suryja besotis laikas ir mūsų niekas daugiau niekados nebeprisimena.
Paroda veiks iki lapkričio 15 d.
