Šešėlių pašlovinimas

 

Jun’ichirō Tanizaki (1886–1965) „Šešėlių pašlovinimas“ (In’ei raisan) – odė tradicinei Japonijos estetikai; čia aprašoma architektūra ir buitis, šviesokaitos žaismas, blizgesys ir blankumas, švara ir nešvara. Poetiškai išreiškiamas idealios praeities ilgesys, konstruojama priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, pabrėžiamas japonų tautos ypatingumas. Tekstą galima skaityti ir kaip tarpukario nacionalistinių diskursų parodiją.

Beje, dažnai perpasakojamas nutikimas, esą architektas, projektavęs naujus namus Tanizaki šeimai, gyrėsi žinąs, kaip juos įrengti, nes buvo skaitęs „Šešėlių pašlovinimą“, tačiau rašytojas pareiškė norįs ne savo apdainuoto tradicinio grožio, o modernių patogumų.

Visas „Šešėlių pašlovinimo“, pirmąkart japonų spaudoje paskelbto 1933–1934 m., o atskira knyga su kitais kūriniais išleisto 1939 m., tekstas sudarytas iš šešiolikos ilgų pastraipų, čia spausdinamos pirmos aštuonios iš jų (pabaiga – kitame numeryje).

Vertėja

 

 

Architektūros mėgėjams, norintiems pasistatyti tikrą japoniško stiliaus namą, šiais laikais tenka sukti galvą įsivedant elektrą, dujas, vandentiekį, mat tuos patogumus reikia priderinti prie tatamiais klotų kambarių – net jei jums ir neteko statytis namų, bemat pastebėsite tas pastangas lankydamiesi užeigoje, restorane ar tradiciniame viešbutyje. Savimi patenkinti kur nors tolimoje užmiesčio trobelėje įsikūrę arbatos ceremonijos meistrai gali sau leisti ignoruoti mokslo ir civilizacijos pažangą, tačiau bent kokių šeiminių įsipareigojimų turintys miestiečiai, kad ir kaip norėtų gyventi japoniško stiliaus būste, neišvengs moderniai buičiai būtinos šildymo, apšvietimo bei sanitarinės įrangos. Pedantai vargsta net ir ieškodami, kur statyti telefono aparatą: slepia jį už laiptų ar koridoriaus kampe, kad jis kuo mažiau darkytų vaizdą. Lauko kabelius galima tiesti po žeme, jungiklius įmontuoti sieninėje spintoje ar spintelėje palei grindis, laidus pridengti širmomis – galima sugalvoti įvairių dalykų, bet kai persistengiama, tokios gudrybės kaip tik bado akis. Pavyzdžiui, mes jau pripratome prie elektros lempų, tad, užuot ėmusis kažkokių ypatingų priemonių, tikriausiai natūraliau ir lengviau palikti jas matomas, su paprastu lėkštu balto stiklo gaubtu. Kai vakarais žvelgiu pro traukinio langą į kaimo peizažą, vieniša lempų su tais dabar jau nebemadingais gaubtais šviesa, sklindanti pro šiaudastogių valstiečių pirkių šiodžius¹, kaip tik atrodo elegantiškai. O štai elektrinius vėdintuvus lig šiol sunku pritaikyti japoniško stiliaus namuose ir dėl jų keliamo triukšmo, ir dėl išvaizdos. Namie įmanoma išsiversti ir be jų, bet vasarą klientus aptarnaujančiose įstaigose nevalia pataikauti tik šeimininko skoniui. Vienas mano draugas, restorano „Kairaku-en“ savininkas, itin smulkmeniškas interjero klausimais, nemėgsta elektrinių vėdintuvų ir ilgą laiką jų lenkėsi, bet klientai kas vasarą skųsdavosi, ir galiausiai jis pasidavė ir ėmė juos naudoti. Ir aš pats, kai prieš keletą metų statydindamasis namus išleidau tiesiog nepadorią sumą pinigų, patyriau panašių dalykų: rinkdamasis duris, langus, buitinius prietaisus ir kitas detales, turėjau visokių bėdų. Paimkime šiodžius: principingai atsisakius stiklo ir naudojant popierių, trūksta šviesos ir sandarumo. Norom nenorom nusprendi šiodžius įstiklinti, o vidinę pusę išklijuoti popieriumi. Dėl dvigubų rėmų išlaidos auga, tačiau tokie šiodžiai iš lauko pusės tėra paprasčiausios įstiklintos durys, o iš vidaus už popieriaus matyti stiklas, taigi nebelieka tikriems šiodžiams būdingo minkšto švelnumo ir atrodo neskoningai. Tada gailiesi, kad nepasirinkai tiesiog stiklo, bet nors kito žmogaus namuose tokia nesėkmė būtų juokinga, pačiam nepabandžius sunku tos idėjos atsisakyti. Šiandien parduotuvėse yra įvairių japoniško stiliaus kambariams tinkamų elektros lempų: su popieriaus gaubtais, žibinto formos, lubinių, primenančių žvakidę, bet man jos vis tiek nepatinka, tad, sendaikčių parduotuvėje radęs senovinių aliejinių lempų ir popierinių žibintų miegamajam, pritaisiau elektros lemputes prie jų. Itin daug rūpesčių turėjau su šildymu. Mat nėra nė vieno šildymo įrenginio, derančio japoniško stiliaus namuose. Be to, dujiniai šildytuvai ūžia ir, jei kambarys nevėdinamas, bemat sukelia galvos skausmą – šiuo požiūriu idealūs elektriniai šildytuvai, bet jie irgi atrodo prastai. Galima spintelėje palei grindis įtaisyti tokį šildytuvą, kokie būna tramvajuose, bet tada nematyti raudono švytėjimo, kuris žiemą suteikia jaukumo, be to, aplink tokį šildytuvą negali susiburti šeima. Pasvarstęs nutariau statyti didelį židinį, tokį kaip kaimo pirkiose, ir jame įruošiau elektrinį šildytuvą – taip ir vandenį patogu virinti, ir kambary šilta, tik išlaidų padaugėjo, bet šiaip pasirinkau teisingai. Išsprendus šildymo klausimą, lieka vonia ir tualetas. Minėtasis restorano „Kairaku-en“ savininkas nenorėjo plytelėmis kloti nei vonios, nei prausyklos, ir visas jo svečių vonios kambario interjeras medinis, tačiau, be abejo, plytelės pranašesnės ir kainos, ir patogumo aspektu. Bet kai lubos, šulai ir sienos iš aukštos kokybės japoniškos medienos, o dalis patalpos išklota rėksmingomis plytelėmis, ima stigti dermės. Naujame name tai dar nieko, bet kai bėgant metams gražiai išryškėja lentų ir šulų medžio rievės, o plytelės ir toliau baltai tviska, ta nedarna tampa dar akivaizdesnė. Tiesa, vonioje galima teikti pirmenybę skoniui, o ne praktiškumui, bet dėl tualeto keblumų dar daugiau.

 

●

 

Kaskart, kai lankausi Kioto ar Naros šventyklų tualetuose, senoviškuose, apytamsiuose, itin valyvai prižiūrimuose, gyvai pajuntu Japonijos architektūros privalumus. Taip, mūsų svetainės irgi neblogos, bet tualetai Japonijoje išties guodžia sielą. Dažniausiai įrengti tolėliau nuo pagrindinio pastato, koridoriaus gale, apsupti žalumos, jaunų lapų ir samanų aromato – kaip beapsakyti jausmą, apimantį tupint ten, nuo šiodžių atsispindinčioje blausioje šviesoje, ir mąstant ar žvelgiant pro langą į sodą. Sensėjus Sōseki² kasrytinį tuštinimąsi laikė vienu iš gyvenimo malonumų, teikiančiu fizinį pasitenkinimą, – japoniškas tualetas, kur tarp tykių paprastų rievėto medžio sienų galima gėrėtis giedru dangumi ir jauna lapija, yra tinkamiausia vieta tam malonumui patirti. Ir, kaip jau sakiau, čia būtina prietema ir absoliuti švara, ir tokia tyla, kad būtų girdėti uodų zyzimas. Tokiame tualete aš mėgstu klausytis švelnaus lietaus. Kanto³ regiono tualetuose palei grindis yra pailgas langelis, pro kurį šluojama, – juose dar aiškiau girdisi, kaip nuo stogo ir nuo medžių lapų krintantys lietaus lašai tyška ant akmeninių žibintų, drėkina samanas aplink takelio akmenis ir tykiai geriasi į žemę. Iš tiesų tualetas – vieta, kur gera mėgautis vabzdžių čirpimu, paukščių čiulbesiu, mėnulio spindesiu ir visais metų laikų kaitą lydinčiais reiškiniais, o senovės poetai turbūt dažnai jame rasdavo įkvėpimo. Tad galima sakyti, kad tualetas – pati elegantiškiausia Japonijos architektūros dalis. Mūsų protėviai viską supoetindavo ir kambarį, kuris turėtų būti purviniausias, pavertė skoningiausiu, susiejo jį su gyvąja ir negyvąja gamta ir apgaubė ilgesingais prisiminimais. Vakariečiai tiesiog laiko tualetą nešvariu ir viešai net vengia tarti tą žodį – palyginti su jais, esame daug išmintingesni ir rafinuotesni. Jei japoniškas tualetas ir turi trūkumų, tai nebent tai, kad jis toli nuo pagrindinio pastato ir dėl to naktį sunku jį pasiekti, o žiemą galima net peršalti, bet, kaip sakė Ryokū Saitō⁴, „šaltyje slypi elegancija“, ir būti toje patalpoje maloniau, kai ten vėsu kaip lauke. Vakarietiški viešbučių tualetai su centriniu gariniu šildymu man visai nepatinka. Bet nors japoniški tualetai ir atrodo idealūs tradicinės architektūros mėgėjams, iš tikrųjų jie pasiteisina tik ten, kur daug vietos ir mažai žmonių, be to, yra kam juos valyti, pavyzdžiui, šventyklose, o kai jie įrengiami įprastiniuose namuose, būna sudėtinga palaikyti švarą. Ypač jei grindys medinės ar klotos tatamiais, tenka įkyriai kartoti etiketo taisykles ir kuo dažniau šluostyti, bet vis tiek netrukus ima kristi į akis nešvarumai. Iškloti plytelėmis, įtaisyti unitazą su vandens bakeliu, įvesti kanalizaciją – higieniškiau ir mažiau vargo, bet nelieka estetikos ir prarandamas ryšys su gamta. Ryškioje šviesoje ir dar iš visų pusių apsuptam baltų sienų nelengva patirti sensėjaus Sōseki aprašytą fizinį malonumą. Taip, ten tikrai švaru, balti visi kampai, bet nejau reikia skirti tiek dėmesio erdvei, kurioje iš kūno šalinamos atmatos? Net ir nuostabiausiai gražuolei pavydėtinai puikia oda būtų nemandagu viešai rodyti nepridengtus sėdmenis ar basas pėdas – ta apnuoginanti šviesa tokia pat begėdiška, nes kai visur, kur pažvelgsi, pabrėžtinai švaru, mintys savaime krypsta ten, kur nepasiekia akys. Geriau tegu į tą patalpą liejasi drumzlina šviesa, kurioje nėra aiškios ribos tarp švaros ir nešvaros ir apnašos tampa beveik nepastebimos. Kai statydinausi namą, tualete įvedžiau kanalizaciją, bet niekur neklojau plytelėmis, grindis dengiau kamparmedžio lentomis, kurdamas japonišką stilių, bet nežinojau, ką daryti su unitazu. Kaip žinoma, unitazai su nuleidžiamu vandeniu yra baltutėlio porceliano, su žvilgančiomis metalinėmis rankenėlėmis. Apskritai man labiausiai patinka, kai šie įrenginiai (skirti tiek vyrams, tiek moterims) yra mediniai. Geriausia, kai jie juodai lakuoti, bet ir natūralus medis bėgant laikui vietomis patamsėja, gražiai išryškėja rievės, ir tai teikia paslaptingą raminantį poveikį. Ypač mediniai piltuvėlio formos pisuarai, pripildyti žalių kriptomerijų spyglių, yra ne tik itin malonūs pažiūrėti, bet ir visiškai tylūs. Man tokia prabanga neprieinama, bet norėjau bent jau įsirengti man patinkantį unitazą ir prie jo pritaisyti vandens bakelį, tačiau sužinojus, kiek vargo ir pinigų atsieitų toks specialus užsakymas, teko tos minties atsisakyti. Ir tada aš pamaniau, kad jokiu būdu nenorėčiau atsižadėti apšvietimo, šildymo, unitazų ir kitų civilizacijos teikiamų patogumų, bet ar nebūtų įmanoma juos bent kiek patobulinti ir priartinti prie mūsų papročių ir skonio?

 

●

 

Elektros lempos su popieriaus gaubtais dabar išpopuliarėjo dėl to, kad mums vėl atsivėrė tai, ką kurį laiką buvome pamiršę: koks minkštas ir šiltas yra popierius, ir tai patvirtina, kad jis labiau nei stiklas tinka japoniško stiliaus namams, o štai harmoningai ten derančių unitazų bei šildytuvų ir dabar niekur nėra pirkti. Šildymui turbūt geriausia išeitis yra mano išbandytas židinyje įruoštas elektrinis šildytuvas, bet niekas nemėgina šiuo paprastu būdu naudotis (esama apgailėtinų elektrinių žarijų krosnelių, bet jos, kaip ir įprastinės žarijų krosnelės, menkai tešildo), tad vieninteliai gatavi produktai yra gremėzdiški vakarietiško stiliaus židiniai. Bet skirti tiek dėmesio su drabužiais, maistu ir būstu susijusiems estetiniams elementams yra prabanga. Turbūt esama žmonių, kuriems užtenka, kad nereikia kęsti šalčio, karščio ar alkio, ir jie negali sau leisti galvoti apie stilių. Išties neišvengiama, kad net ir tie, kurie dedasi nebiją nepatogumų ir kartoja posakį, esą „kai sninga, šalta“⁵, prieš akis turėdami patogią įrangą, neturi kada svarstyti, ar ji elegantiška, ir bemat panorsta naudotis jos privalumais, bet ir stebėdamas tą tendenciją aš visada susimąstau apie tai, kokia šiandien būtų mūsų visuomenė, jei Rytuose būtume išugdę savitą mokslą ir civilizaciją, visai nesusijusius su Vakarų. Pavyzdžiui, jei turėtume savo fiziką ir chemiją, jų pagrindu ilgainiui būtume galėję sukurti kitokias technologijas bei pramonę, ir įvairiausi kasdienio naudojimo prietaisai ir vaistai, ir amatininkų dirbiniai geriau atitiktų mūsų tautos ypatybes. Kur ten – galbūt mes kitaip nei vakariečiai suvoktume ir pačius fizikos ir chemijos principus ir tikriausiai būtume atskleidę šviesos, elektros ir atomų savybes ir esmę kitaip, nei kad dabar mus moko. Aš nenusimanau apie tokius su mokslo teorijomis susijusius dalykus, tad tik pasiduodu vaizduotei, bet jei bent jau mūsų praktiniai išradimai būtų plėtojęsi originalia kryptimi, galima numanyti, kad tai būtų padarę milžinišką įtaką ne tik mūsų drabužių, maisto, būsto pavidalui, bet taip pat ir politikos, religijos, meno, verslo formoms, kad Rytuose būtume sukūrę kitokį, Rytų, pasaulį. Pateiksiu paprastą pavyzdį: prieš kurį laiką esu parašęs straipsnį žurnalui „Bungei Shunjū“, kuriame lyginu automatinį plunksnakotį ir teptuką: jei parkerį būtų išradę senovės japonai ar kinai, ant jo galiuko būtų ne metalinė plunksna, o teptuko šereliai. Ir rašalas būtų ne mėlynas, kaip dabar, o tušui artimas juodas skystis, kuris iš kotelio smelktųsi į šerelius. Tuomet ir vakarietiškas popierius nebūtų buvęs patogus, o vietoj jo būtų buvęs paklausus į tradicinį japonišką popierių panašus pagerintas rašomasis popierius, nors galbūt ir masinės gamybos. Jei popierius, tušas ir teptukas būtų toliau rutuliojęsi, automatinis plunksnakotis ir vakarietiškas rašalas šiandien nebūtų taip išpopuliarėję, nebūtų tiek lotynų abėcėlės šalininkų⁶ ir būtume labiau prisirišę prie kiniškų bei savųjų skiemeninių rašmenų. Ir tai dar ne viskas: galbūt mūsų mąstysena ir mūsų literatūra nebūtų tiek mėgdžiojusios vakarietiškų ir būtų prasiskverbusios į naujas sritis. Taigi rašymo reikmenys atrodytų nereikšmingi, bet jų įtaka begalinė.

 

●

 

Visa tai tėra rašytojo godos, ir puikiai suprantu, kad dabar jau nebėra kelio atgal ir neįmanoma pradėti iš pradžių. Tai tik skundai ir lūkesčiai, kurių šiandien jau negalima išpildyti, bet nors tai ir tėra skundai, kodėl nesusimąsčius apie tai, kiek daug esam netekę, palyginti su vakariečiais. Trumpai tariant, Vakarų raida lig šiol dėsninga, o mums, susidūrus su pranašesne civilizacija, teko ją įsisavinti, tad turėjome pasukti iš kelio, kuriuo lig tol tūkstantmečius žingsniavome, ir patraukti kita kryptimi, ir dėl to mums atsirado įvairių kliūčių ir kilo nepatogumų. Jei mus būtų palikę ramybėje, gal per penkis šimtus metų ir nebūtume padarę ženklios materialinės pažangos. Išties dabar nukeliavę į Kinijos ar Indijos kaimus greičiausiai rastume buitį, nedaug tesiskiriančią nuo Budos ar Konfucijaus dienų. Bet bent jau būtume judėję kryptimi, derančia mūsų prigimčiai. Būtume ir toliau vystęsi, nors ir iš lėto, ir gal vieną dieną būtume išradę būtent sau tinkamus modernius patogumus vietoj šiandieninių iš kitur pasiskolintų tramvajų, lėktuvų ir radijo imtuvų. Štai kad ir kinas: Amerikos kino koloritas ir šešėliai skiriasi nuo Prancūzijos ar Vokietijos. Palikime nuošaly vaidybą ir inscenizaciją – pats filmavimas atspindi tautos ypatumus, net ir naudojant tuos pačius prietaisus, tas pačias chemines medžiagas ir tą pačią kino juostą, o jei būtume turėję savo filmavimo technologijas, būtume galėję kurti kiną, derantį prie mūsų odos, veido bruožų ir klimato bei geografinės aplinkos. Ir gramofonai, ir radijo imtuvai – jei būtume juos išradę patys, tikriausiai jie geriau perteiktų mūsų balso ir muzikos ypatybes. Mūsų muzika santūri ir paremta jausmais, tad kai klausome jos įrašų ar kai ji skamba iš garsiakalbių, išsisklaido beveik visi jos kerai. Ir mūsų pasakojimo menas tykus, nedaugiažodis, ten svarbiausia pauzės, bet kai tai perduodama mechaniškai, pauzės visiškai nustoja gyvumo. Taikydamiesi prie prietaisų, mes iškraipome savo meną. Tuo tarpu vakariečiai patys tuos prietaisus tobulino ir, žinoma, pritaikė prie savo meno savybių. Galima įsivaizduoti, kad šiuo požiūriu mūsų netektis didžiulė.

 

●

 

Sako, popierių išrado kinai; vakarietiškas popierius mums tėra praktiniam naudojimui skirtas gaminys, bet šiaip jam esam abejingi, o štai kiniško ir japoniško popieriaus tekstūra dvelkia šiluma ir ramina širdį. Baltas vakarietiškas popierius skiriasi nuo balto hošio⁷ ar kiniško popieriaus. Vakarietiškas popierius linkęs atmušti spindulius, o hošio ir kiniško popieriaus paviršius, tarsi lengvas pirmas sniegas, juos sugeria. Be to, palietus jis elastingas ir lamdomas ar lankstomas nečeža. Jis begarsis ir turi tam tikro drėgnumo, it medžio lapas. Apskritai žiūrint į blizgančius dalykus mums darosi neramu. Vakariečiai naudoja indus iš sidabro, plieno bei nikelio ir šveičia juos taip, kad žvilgėtų, bet mums tokie blizgantys daiktai nepatinka. Mes irgi turime sidabrinių virtuvų, puodelių ir ropinių sakei, bet jų taip neblizginam. Priešingai, mes džiaugiamės, kai jie liaujasi tvaskėję, kai laikas juos paženklina juodomis apnašomis, ir ne vienuose namuose pasitaiko, kad nenuovoki tarnaitė sulaukia šeimininkų nemalonės dėl to, kad nušveitė kokį pagaliau gražiai pasenusį sidabrinį ryką. Pastaruoju metu kinų valgiai dažniausiai tiekiami alaviniuose induose, tikriausiai dėl to, kad kinams gražu, kaip tie indai sensta. Nauji jie panėšėja į aliumininius ir nėra labai malonūs akiai, bet ilgainiui, įgiję laiko žymių, tampa elegantiški. Ant jų išgraviruotos poezijos eilutės juostant metalui vis puikiau ten tinka. Žodžiu, net ir alavas, pigus, blizgus ir lengvas, kinų rankose tampa gilus, subtilus ir solidus tarsi raudonoji keramika. Kinai mėgsta ir nefritą – greičiausiai tik mums, rytiečiams, gali būti patrauklūs tie drumzlini, nelyg sustingęs šimtmečių senumo oras, iki gelmės persmelkti blausios, dulsvos šviesos akmens luitai. Mes ir patys gerai nežinom, kodėl esam prisirišę prie to akmens, negalinčio pasigirti nei rubinų ar smaragdų spalvomis, nei deimantų žėrėjimu, bet žiūrint į jo družną paviršių rodos, kad tai išties kiniškas akmuo, kad jo drumzlėse yra nugrimzdusių praeitingos kinų civilizacijos nuosėdų, ir nesistebim, kad kinams patinka tokia spalva ir tokia materija. O ir kalnų krištolas – pastaruoju metu daug jo importuojama iš Čilės, bet, palyginti su japoniškuoju, Čilės kalnų krištolas pernelyg skaidrus. Nuo seno garsus Košiū⁸ krištolas, nors ir perregimas, yra truputį miglotas ir atrodo solidžiau, o kristalai su nepermatomomis priemaišomis – vadinamieji gyslotieji kristalai – dar labiau mus džiugina. Ir stiklas – juk kinų gamybos stiklas, vadinamasis kenryū stiklas, artimesnis ne stiklui, o nefritui ar agatui. Stiklo gamybos technologijas Rytuose išmanome nuo seno, bet, kitaip nei vakariečiams, mums neteko jų vystyti, o keramika ir toliau tobulėjo turbūt dėl to, kad ji susijusi su mūsų tautos charakteriu. Nesakau, kad visai nemėgstam to, kas žvilga, bet mums mielesni ne lėkšti ir vaiskūs, o subtilūs ir šešėliuoti dalykai. Jų šviesa drumsta, liudijanti laiką, nesvarbu, ar tai natūralūs akmenys, ar žmogaus padirbti rakandai. Dažnai girdime kalbant apie laiko šviesą, bet iš tiesų tai rankų nučiupinėtų daiktų šviesa. Kinai tai vadina rankų atspaudų spindesiu, japonai – naudojimo žymėmis; be abejo, čia kalbama apie metų metus žmogaus rankų vis ten pat liestus ir glotniai nuglostytus daiktus, apie susigėrusių į juos riebalų spindesį, kitaip tariant, apnašų, atsiradusių čiupinėjant rankoms, spindesį. Taigi ne tik „šaltyje slypi elegancija“, ji slypi ir nešvarumuose. Šiaip ar taip, nepaneigiama, kad tai, kas mums atrodo rafinuota, turi savyje kažką nešvaraus, kažką nehigieniško. Priešingai nei vakariečiai, nuodugniai siekiantys aptikti ir pašalinti visas apnašas, mes, rytiečiai, jas stropiai saugom ir iš jų kuriame grožį – galbūt aš tiesiog nenoriu pripažinti mūsų silpnybių, bet mums lemta grožėtis žmogiško purvo, suodžių, lietaus ir vėjo žymėmis bei jas primenančiomis spalvomis ir spindesiu, ir gyvenant tokiuose namuose, tarp tokių daiktų mums keistai nurimsta širdis ir pasimiršta rūpesčiai. Aš vis mąstau apie tai, ar nebūtų geriau, jei japonams skirtų ligoninių sienos, gydytojų chalatai ir medicinos prietaisai nežvilgėtų tokiu baltumu ir būtų kiek tamsesni ir minkštesni. Žinia, ligonis, gulėdamas ant tatamių, gydomas tarp grublėtų smėliu tinkuotų sienų, jaudintųsi mažiau. Mes nemėgstame lankytis pas dantistą dėl grąžto džeržgesio, bet taip pat ir dėl to, kad ten per daug mums baimę keliančio blizgaus stiklo ir metalo. Kai man buvo labai pakrikę nervai, vos išgirdus apie naujausia įranga besididžiuojantį iš Amerikos sugrįžusį dantistą man iš baimės piestu stojosi plaukai. Aš mieliau eidavau pas kiek senamadiškus dantų gydytojus, įsikūrusius senoviškuose japoniško stiliaus namuose kur nors provincijos miestelyje. Žinoma, negerai, jei gydytojo instrumentai pasenę, bet jei moderni medicina būtų išsivysčiusi Japonijoje, tikriausiai būtume išradę prie japoniško stiliaus kambarių derančius gydyti skirtus įrenginius ir instrumentus. Tai dar vienas pavyzdys, ko netekome skolindamiesi iš kitų.

 

●

 

Kiote yra žymus restoranas „Varandžija“, dar neseniai garsėjęs tuo, kad patalpas klientams apšviesdavo ne elektra, o senovinėmis žvakidėmis, bet kai po ilgos pertraukos apsilankiau jame šį pavasarį, ten jau degė elektros lempos. Paklausęs, kada jas įrengė, sužinojau, kad pernai. Girdi, daug kas skundėsi, kad prie žvakių pernelyg tamsu, tad nebeliko kas daryti, bet svečiams, kurie sakosi labiau mėgę, kaip buvo seniau, jie atnešą žvakidę. Kadangi lankiausi ten būtent dėl tos priežasties, paprašiau žvakidės, ir tada pajutau, kad tikrasis japoniškų lako dirbinių grožis atsiskleidžia tik tokioje silpnoje blausioje šviesoje. „Varandžijos“ kambarys, kuriame tuokart sėdėjau, yra skirtas arbatos ceremonijai, nedidelis, vos puspenkto tatamio ploto, jo lubos ir tokonomos⁹ šulai juodai spingsi, tad ten, žinoma, tamsu ir prie elektros lempos su popieriaus gaubtu. Bet prie žvakės dar tamsiau; pelkę primenantis lako dirbinių glotnumas, gilus, tirštas, įgyja naujo patrauklumo, kai stebime padėklą ir dubenėlius tarp šešėlių, apšviestus virpančios žvakės liepsnos. Pasirodo, mūsų protėviai neatsitiktinai išrado laką ir pamėgo lakuotų indų žvilgesį. Vienas draugas vardu Sabarvalas man sakė, kad Indijoje ir šiandien lakuoti indai naudojami mieliau nei keramika – į pastarąją ten žiūrima su panieka. Mes, priešingai, naudojame juos tik arbatos ir kitoms ceremonijoms, o šiaip, išskyrus padėklus ir dubenėlius sultiniui, lakuoti indai mums atrodo kaimietiški ir neskoningi, bet galbūt iš dalies taip yra dėl natūralios šviesos pertekliaus bei dėl dirbtinės šviesos įrenginių. Išties tamsa – būtina sąlyga, kad galėtume įvertinti lako dirbinių grožį. Šiandien turime ir vadinamąjį baltąjį laką, bet senovėje lakuoti dirbiniai buvo juodi, rudi, raudoni – tai spalvos, sudarytos iš tamsos sluoksnių, neišvengiamai atsiradusios jas supusioje juodumoje. Prašmatnūs žvilgantys juodo lako makijė¹⁰: dėžutės, rašomieji staleliai, lentynėlės gali atrodyti rėksmingi, stingantys pusiausvyros, net koktūs, bet jei juos gaubia juodžiausia tamsa, jei juos apšviečia ne saulė, ne elektra, o tik žibintas ar žvakė, jų rėksmingumas tampa ne toks žymus, ir jie įgyja tykios elegancijos ir didybės. Senovės amatininkai, lakuodami indus ir dabindami juos aukso dulkėmis, be abejo, įsivaizduodavo tokius tamsius kambarius ir skurdžioje jų šviesoje tų indų sukelsimą efektą ir gausiai naudodami auksą jie atsižvelgė į tai, kaip jis pasirodys tamsoje, kaip jis atspindės žibinto ugnį. Makijė skirti ne tam, kad, gerai apšviesti, būtų išsyk aprėpiami vienu žvilgsniu, – jie pagaminti taip, kad tamsioje patalpoje išvystume juos po truputį, dalimis, blankiai švytinčius, ir dėl to, kad didžiąją dalį įmantrių jų raštų dengia tamsa, jie tampa neapsakomai mįslingi. Blizgantis lako paviršius tamsoje atspindi liepsnos virpėjimą – mat net ir kambario ramumoje kartkartėmis dvelkteli vėjas – ir nejučia kviečia susimąstyti. Jei tame niūriame kambaryje nebūtų lakuotų dirbinių, išsisklaidytų žvakės ar žibinto viliojamos šviesos sukurto sapnų pasaulio ir toje šviesoje virpančio nakties pulso kerai. Tai šen, tai ten mirga žibinto šviesos atspindžiai, menki ir blausūs; lakas peraudžia pačią naktį aukso šlakais: tatamiais ima čiurlenti upokšniai, telkšo vandens sklidini tvenkiniai. Be abejo, keraminiai indai irgi neblogi, bet jie neturi lakuotų indų šešėlių ir gilumo. Palytėjus jie sunkūs ir vėsūs, be to, jie pralaidūs karščiui ir dėl to neparankūs tiekti karštą maistą, ir dar jie aštriai žvanga, o lakuoti indai lengvi ir minkšti paliesti, ir jų tarškesio beveik negirdėti. Kai suimu delnais sultinio dubenėlį, man taip gera justi to skysčio svorį ir drungną šilumą. Panašus pojūtis apima laikant gležną naujagimį. Ne veltui sultinys ir šiandien tiekiamas lakuotame dubenėlyje – keramikos savybės visai kitokios. Visų pirma, pakėlę keraminio indo dangtelį, pamatome visus sriubos tirščius ir jos spalvą. O kai sau prie burnos keliam atidengtą lakuotą dubenėlį, turim progą stebėti giliai jo dugne be garso tyvuliuojant beveik lako spalvos skystį. Neįžvelgiame, kas yra ten, tamsoje, bet rankose švelniai liūliuoja sultinys, dubenėlio kraštai kiek aprasoja nuo kylančio garo, o iš garo kvapo dar neparagavus galima nujausti sultinio skonį. Palyginkime tai su baltoje lėkštėje vakarietiškai patiekta sriuba – šios akimirkos patirtis visai kitokia. Čia yra mistikos, tam tikro dzeno atspalvio.

 

●

 

Kai man prieš akis sultinio dubenėlis, kai iš po jo dangtelio į ausis skverbiasi tykus zvimbesys, tarsi tolumoje čirptų vabzdžiai, kai mąstau apie netrukus valgysimo sultinio skonį, mane visada užlieja užsimiršimo banga. Tikriausiai panašiai jaučiasi arbatos ceremonijos meistrai, kai viską pamiršta pakerėti kaičiamo vandens ūžesio, tarytum vėjas švilpautų Onojės¹¹ pušų viršūnėse. Sakoma, kad japonų valgiai skirti ne valgyti, o mėgautis akimis, bet šiuo atveju aš ne tiek žiūriu, kiek mąstau. Tai bežodė tamsoje mirgančios žvakės ir lakuotų indų darnos muzika. Sensėjus Sōseki romane „Žolės pagalvė“¹² gyrė jokano¹³ spalvą, ir išties ta spalva kviečia susimąstyti. Nerasite vakarietiškų saldumynų tokiu nefritą primenančiu pusiau permatomu drumstu paviršiumi, giliai sugeriančių saulės spindulius ir perskverbtų blausios, tarsi sapno, šviesos, tokios tamsios spalvos, tokių sudėtingų. Kokia lėkšta, kokia paprasta palyginus atrodo grietinėlė. Bet kai jokanas lakuotoje lėkštelėje, tamsoje, kur keblu įžvelgti jo paviršiaus spalvą, jis dar giliau panardina mus į meditaciją. Kai burnoje tas vėsus ir glotnus valgis, atrodo, kad ant liežuvio tirpsta gabalėlis juodos kambario tamsos, ir net jei jokanas neypatingas, jo skonis įgyja keisto gilumo. Turbūt visuose kraštuose maistas dera prie indų ir sienų spalvų, bet valgydami japonų valgius šviesioje patalpoje ir iš balkšvų indų tikrai prarastume pusę apetito. Kad ir kasrytinė raudonoji miso¹⁴ sriuba – pagalvojus akivaizdu, kad ta spalva gimė tamsiuose senovės namuose. Kartą vienoje arbatos ceremonijoje mane pavaišino miso sriuba, ir kai menkoje žvakės šviesoje išvydau tą visuomet kaip niekur nieko valgytą tirštą molio spalvos sriubą tyvuliuojant juodai lakuotame dubenėlyje, jos spalva buvo išties gili, ir ji atrodė itin skani. Ir sojų padažas – Kiote bei Osakoje tiekiant sašimį ir raugintas ar virtas daržoves, naudojamas tamsus tamaris¹⁵, ir tame lipniame žvilgančiame skystyje tiek niūrumo, jis taip puikiai dera prie tamsos. O ir baltoji miso, ir tofu, ir kamaboko¹⁶, ir tarkuotų jamsų sriuba, ir baltasis sašimis bei kiti balti valgiai šviesioje aplinkoje ne taip traukia akį. Ir ryžiai gražesni pažiūrėti ir labiau kelia apetitą, kai jie tamsoje, juodu laku blizgančiame kubiliuke. Kai, pakėlus kubiliuko dangtį, iš po jo kyla garas, ir ką tik virtų baltutėlių ryžių grūdeliai juodame inde žėri kaip perlai, kiekvienas japonas išties įvertina ryžius. Taip, mūsų valgiai neatskiriamai susiję su tamsa; jų leitmotyvas – šešėliai.

 

●

 

Nesu joks architektūros specialistas, bet sako, kad vakarietiškų gotikinių bažnyčių stogai aukšti, smailūs, kad jas puošia į dangų šaunančios viršūnės. Mūsų budistinės šventyklos, priešingai, dengtos didžiuliu čerpių stogu, o giliame ir erdviame to stogo šešėlyje talpinamas visas statinys. Ir ne tik šventyklos – žiūrint iš lauko pusės į imperatoriškuosius rūmus ar į paprastus gyvenamuosius namus, labiausiai į akis krinta čerpėmis ar šiaudais dengtas didžiulis stogas ir po juo tvyranti tiršta tamsa. Kartais ir dieną ten tamsu kaip urve ir beveik nematyti nei įėjimo, nei durų, nei sienų, nei šulų. Tai būdinga ne tik tokiems didingiems pastatams kaip Čion-in ir Hongandži¹⁷ šventyklos, bet ir atkampių kaimų valstiečių pirkioms: daugumos senovės pastatų stogas bent jau iš akies atrodo sunkesnis, aukštesnis, didesnio ploto nei tai, kas po stogu. Statydamiesi būstą, mes išskleidžiame stogą tarytum skėtį ir potamsėje to stogo paunksnėje įkuriame namą. Žinoma, ir vakarietiški namai turi stogus, bet tie saugo ne tiek nuo saulės, kiek nuo rasos ir lietaus, ir iš lauko matyti, kad šešėlių ten vengiama, kad siekiama įleisti į vidų kuo daugiau šviesos. Japonų stogas – skėtis, o vakarietiškasis – skrybėlė kuo siauresniu kraštu; tiesioginiai saulės spinduliai apšviečia jų lauko sienas iki pat pastogės. Žinia, Japonijoje stogai taip atsikišę dėl mūsų klimato bei geografinės aplinkos, dėl statybinių medžiagų ir tikriausiai dėl kitų priežasčių. Turbūt tada, kai dar nenaudojome plytų, stiklo ir cemento, mums reikėjo plačių stogų, kad apsaugotų nuo vėjų ir nuo įkypo lietaus; ir japonams, be abejo, patogesni ne tamsūs, o šviesūs kambariai; jie statė tokius namus neturėdami kitos išeities. Bet grožio supratimas vystosi kasdienėje aplinkoje, ir mūsų protėviai, kuriems teko gyventi tamsiuose kambariuose, ilgainiui pastebėjo šešėlių grožį ir galiausiai ėmė kurti grožį iš šešėlių. Visa japoniško stiliaus kambario estetika randasi tik iš šviesotamsos ir iš nieko kita. Pamatę japonų kambarius, vakariečiai nustemba dėl jų paprastumo: girdi, ten tik pilkos sienos ir nėra jokių dekoracijų – ir tokia jų nuomonė pagrįsta, bet tai įrodo, kad jie negali įminti šešėlių mįslės. Prie kambarių, į kuriuos jau ir taip vargiai patenka saulės spinduliai, iš lauko pusės mes statome prieangį ar aplink namą įrengiame verandą, taip dar labiau atitolindami šviesą. Kad patektų į vidų, dulsvas lauko šviesos atspindys turi skverbtis pro šiodžus. Tie blankūs netiesioginiai spinduliai būtini mūsų kambarių grožiui. Mes tyčia tinkuojame vidaus sienas rupiu santūrios spalvos smėlio tinku, kad į jas švelniai ir tykiai skverbtųsi ta bejėgė, apgailėtina, efemeriška šviesa. Sandėlių, virtuvių, koridorių sienas dažome žvilgančiais dažais, bet mūsų kambarių sienos nežvilga, beveik visada jas dengia smėlio tinkas. Jei jos žvilgėtų, ta skurdi šviesa netektų savo minkštumo ir silpnumo. Mes be galo mėgstame tą gležną šviẽsumą, kai iš pažiūros neryžtingi spinduliai, iš lauko pasiekę sutemų spalvos sienų paviršių, iš paskutiniųjų stengiasi valandėlę ten apsistoti. Ta sienų šviesuma, ar prieblanda, mums puikesnė už visus puošmenis, ir mums niekada neatsibosta ją stebėti. Ne veltui smėliu tinkuotos sienos vienspalvės, be jokių raštų: kitaip ta šviesuma suirtų; kiekviename kambaryje sienų spalva truputį kitokia, bet tie skirtumai vos pastebimi. Tai ne tiek spalvõs, kiek nežymūs tono skirtumai, galbūt jie priklauso ir nuo stebėtojo nuotaikos. Dėl tų nežymių sienų spalvos niuansų kiekvieno kambario šešėlių koloritas irgi kiek kitoniškas. Tiesa, mūsų svetainės turi tokonomą, kur kabiname kakemoną¹⁸ ir merkiame gėles, bet kakemonas ir gėlės ne tiek patys puošia kambarį, kiek suteikia daugiau gelmės šešėliams. Renkantis kakemoną, mums svarbiausia tai, kad jis harmoningai derėtų prie tokonomos sienų, kitaip tariant, ieškome sąskambio. Dėl to mums svarbus ne tik kaligrafijos ar paveikslo meistriškumas, bet ir aptaisas, ant kurio jis priklijuotas, ir net puikiausias kakemonas bevertis, jei jis nedera prie tokonomos. Ir priešingai – kartais pats paveikslas ar kaligrafija nėra ypatingas šedevras, bet pakabintas tokonomoje tas kūrinys taip harmoningai ten dera, kad ir jis, ir visas kambarys staiga pagražėja. Harmonija kyla iš to, kaip laikas nuspalvino popierių, tušą, kūrinį įrėminančius aptaiso kraštus, ir nesvarbu, kad pats paveikslas ir kaligrafija niekuo neišsiskiria. Tarp tų laiko žymių ir tokonomos bei viso kambario tamsos atsiranda reikiama pusiausvyra. Apsilankę garsiose Kioto ar Naros šventyklose, matome, kad vertingiausi jų kakemonai pakabinti erdvių ir atokių salių tokonomose, kur neretai ir dieną tvyro prieblanda, tad neįmanoma įžiūrėti, kas ten pavaizduota; klausydamiesi gido pasakojimo sekame išnykstančiais tušo pėdsakais ir numanome, kad kūrinys tikriausiai puikus, tačiau tas sunkiai įžiūrimas senas paveikslas taip puikiai dera prie tamsios tokonomos, kad ne tik nejaučiame jokio nepatogumo dėl nematomų jo detalių, bet net atrodo, kad būtent tokia aiškumo stoka yra reikalinga. Kitaip tariant, paveikslas ten tampa tiesiog kukliu paviršiumi, ant kurio krinta neaiški silpna šviesa, ir jo paskirtis yra ta pati kaip smėliu tinkuotų sienų. Dėl šios priežasties rinkdamiesi kakemoną mes skiriame daug dėmesio jo sukūrimo laikotarpiui ir laiko žymėms: neatsargiai parinktas naujas paveikslas, nors ir tapytas tik juodu tušu ar švelniomis spalvomis, gali suardyti tokonomos šešėlių žaismą.

 

Iš: Tanizaki Jun’ichirō. In’ei raisan. Osaka: Sogensha, 1939

Vertė Rima Torres