Ramūnas Liutkevičius: „Mano poezija – iš nesuderinamumo su pasauliu“

 

Su Ramūnu susipažinome prieš ketverius metus, kai rašytojos, vertėjos Ievos Toleikytės ir semiotiko Pauliaus Jevsejevo namuose jis skaitė savo eilėraščius. Paskui atsitiktinai susitikome Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur Ramūnas pavaišino šokoladu, o tada pakvietė pasivaikščioti. Sutikau, nors – prisipažinsiu – Ramūnas man buvo vienas iš tų Vilniaus keistuolių, tuo pat metu ir traukiančių, ir keliančių nepaaiškinamą grėsmę dėl savo uždaro, tarsi paties pasirinkto atsiribojimo, kuriam skleistis jis iki šiol renkasi žmonių susibūrimų erdves: renginius, barus, jų lauko terasas – vietas, tarsi savaime sufleruojančias, kad čia privalu demonstruoti savo socialumą ar tam tikrą statusą. Klausiau mudviejų, kodėl susipažįstame palyginti vėlai, kai dauguma rašančiųjų Lietuvoje vieni apie kitus sužino kur kas greičiau. Ramūnas prisipažino, kad dešimtmetį gyveno atskirtyje, o aš juokais klausiau, ar sėdėjo kalėjime.

Nors poezijos rinkinys „Šokis įsuka šviesą“ (asociacija „Bazilisko ambasada“) buvo laukiamas literatūrinės bendruomenės, tai yra visiška naujiena skaitytojų būriui. Galbūt jie gūglina Ramūno pavardę, sužino, kad jis netrukus sulauks 40-ies, kad yra aktyvus literatūrinių renginių dalyvis, aptinka keletą jo publikacijų, tačiau daugiau informacijos apie poetą vargiai randa.

Su Ramūnu susirašinėjome apie poeziją, „neatvirukinį“ Vilnių, trūkinėjantį, bet vis dėlto neatsiejamą ryšį su pasauliu.

Lina Simutytė

 

– Įprastai pirmosios poezijos knygos Lietuvoje išleidžiamos per Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamą „Pirmosios knygos“ konkursą. Kai kurie savo knygų rankraščius siunčia leidykloms be konkurso, kiti kantriai laukia, kol leidėjai juos susiras patys. Atrodo, kad pasirinkai pastarąjį kelią. Kuo šis savotiško pogrindžio šešėlio dengiamas pirmosios knygos leidybos procesas tau artimas? Kiek jis susijęs su anksčiau minėta atskirtimi, tuo mano juokais įvardytu kalėjimu?

– Išties. Mano biografija komplikuota. Visąlaik gyvenime strigau, kol galiausiai pasijutau esantis visapusiškoje atskirtyje: tiek psichinėje, tiek socialinėje, neturintis nei atramos taškų gyvenime, nei krypties. Nuolat lydimas suicidinio polėkio, jaučiausi nevertas gyventi. Kiekviena diena buvo nuolatinė beprasmiška kančia ir kalėjimas. Ilgainiui ėmiau nejausti nieko. Vyliausi, kad mano serganti psichika paaugs – turėjau ją užauginti kaip augalą. Turėjau laikyti save nuolatinėje saviizoliacijoje ir vengti kontaktų. Anksčiau nuolatos šmėžuodavau viešosiose erdvėse, buvau virtęs viešųjų erdvių personažu. Ilgainiui ėmiau sau formuluoti, kad jei nerasiu atramos savyje, aplinkoje jos nerasiu juo labiau. Sukdamas ratus Vingio parko takeliais, buvau palaikomas kūrybinių utopijų. Tikėjausi sulaukti akimirkos, kai tos utopijos vienaip ar kitaip išsipildys. Man tai reiškė kur kas daugiau nei kūrybinį užimtumą ar pripažinimą, statusą. Tai buvo atskirtyje esančio, sutraiškyto mąstymo asmens klyksmas. 

Mano viešas kūrybinis gyvenimas prasidėjo audiovizualiniame festivalyje „Tarp“ prieš dešimt metų. Per jam session, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pakviestas, užlipau ant scenos su muzikos atlikėjais. Siaubingai nepataikiau į mikrofoną, bet tokia scena tiko mano spoken word ar performatyviajai poezijai. Šis festivalis ir buvo mano pagrindinė scena keletą metų. Paskui stojo ilgoka pertrauka, kol sulaukiau kvietimo paskaityti Pauliaus Jevsejevo ir Ievos Toleikytės provansiškuose namuose Paupio gatvėje. Skaičiau vieną semiotinę esė ir eilėraščius (kartais pamiršdavau, kad juos apskritai rašau). Vėliau sulaukiau Kauno menininkų (Patricijos Gudeikaitės, Tado Greičiūno, Arto Novikovo), kurie internete atrado klaidžiojančią mano poeziją, kvietimo paskaityti „Godo“ bare. Man buvo artimos neformalios erdvės, dažnai prisistatydavau esantis feisbukinis, nesisteminis autorius, teigiantis, kad poetinis, kūrybinis gyvenimas gali vykti įvairiose situacijose. Tai gražiai mane augino Vilniaus (ir Kauno!) andergraundas.

Mano poezija – iš nesuderinamumo su pasauliu, knyga – iš ryšių su kūrybiniais žmonėmis. Man buvo svarbu, kad įsitrauktų kūrybiniai partneriai, kurie galėtų užmegzti ar būtų užmezgę ryšį su manimi ir mano kūryba. Kartu leisti knygą pasiūlė Greta Ambrazaitė ir jos įsteigta kultūrinė asociacija „Bazilisko ambasada“. Prieš septynerius metus Greta mane nufilmavo virtuvėje paryčiais skaitantį „Beprasmybės bliuzą“ vieno pasibuvimo su kitais poetais metu. Taip mūsų leidybinis projektas ir buvo nulemtas. 

– Tavo audiovizualinėje knygoje nugulė dešimtmetį rašyti kūriniai. Esi sakęs, kad poezija yra ne tik raidės, bet ir muzika, ir vaizdas, o iš tikrųjų poezija yra šokis. Vis dėlto ką daryti pradėjai anksčiau – rašyti ar šokti? Ką tau reiškia šių disciplinų lydinį sudėti į vientisą knygą?

– Man svarbu scenoje kalbėti čia ir dabar susirinkusiems partneriams. Kalbėti realiu laiku. Man svarbu pasitelkti balsą ir judesį, tuomet visa tai virsta kūniška praktika. Man svarbu poeziją šokti, svarbu pateisinti sceną, vaikščioti kiaurai sienas. Tai daryti norėtųsi dažniau ir ryškiau. Kol kas tai labiau deklaracija. 

Pirmąkart tai nutiko Kaune, audiovizualiniame renginyje „Ribos“, kuris vyko Kauno menininkų namuose, amfiteatrinėje aplinkoje kaitrų vakarą. Atlikdamas vieną skambantį tekstą ėmiau tarsi šokti (repetavau judesius prieš vintažinės spintos veidrodį). Jutau įmagnetintą atmosferą, jutau, kaip tai įtraukia kitus, kaip paveikia susirinkusiuosius. Kitas kartas įvyko praėjusiais metais meno erdvėje „Studium P“ Galerijų savaitgalio metu – ten jau pasitelkiau kūną, ten jau ėjau kiaurai sienas. 

Esu beraštis, šokio gramatikos nemokantis „performeris“. Bet Rytis Saladžius, puikus aktorius, režisierius ir fotografas, sako, kad kūnui reikia leisti pačiam tave vedžioti. Kūnas pats tau diktuoja, ką daryti. Už tai esu Ryčiui dėkingas. Taip pat jam dėkoju už tai, kad neleidžia žiūrėti contemporary dance pasirodymų. Tačiau žiūrėti galima viską. Ryčiui esu dėkingas ir už tai, kad mato mane scenoje. Vasarą susitikdavome su Ryčiu Sapiegų parke pasidalyti kūrybinėmis utopijomis ir tylėjimu.

Šis poetinis projektas yra daugiabriaunis – procesualus ir savotiškai rizikingas. Visi jo etapai vyksta tarsi savarankiškai, ne pagal išankstinį planą. Dominykas Niaura poeziją pavertė muzika, Simono Nekrošiaus (KAMKORDER) filmuotame klipe aš šoku. Tikiuosi, laukia gyvi pasirodymai. Poezija man neatsiejama nuo muzikos, vaizdo ir sceninių praktikų. Poezija yra pati sau pakankama.

– Jei poezija kyla iš nesuderinamumo su pasauliu, o knyga – iš ryšių su kūrybiniais žmonėmis, koks tavo rašymo procesas? Ar rašymui atskirtis reikalinga? O gal priešingai – rašydamas net ir triukšmingiausiose vietose gali atsiriboti, bet išlaikyti, nors ir trūkinėjantį, ryšį su aplinka?

– Ilgą laiką feisbuke rašydavau iš būtinybės – tarsi nesuinteresuotai, tarsi į nieką nepretenduodamas. Ilgą laiką man buvo tiesiog svarbus kūrybinis mąstymas. Poezija tebuvo viena iš galimybių. Man nepakanka rašyti žanrinius eilėraščius. Nors mano knyga pavadinta poezija, tačiau dalį jos sudaro poetinė proza. Mano poezija iš nesuderinamumo su pasauliu ir vidinės būtinybės. Įtampos padeda, bet, esant sutraiškyto mąstymo, ranka labai sunkiai pasiekia kompiuterio klaviatūrą. Triukšmingoje aplinkoje panyru į save, kalbuosi su savimi pusbalsiu. Jei kas paploja per petį – šūkteliu skliautams.

– Ar žinojimas, kad tavo minėtos kūrybinės utopijos netrukus įgis knygos pavidalą, sukelia išsipildymo, atramos radimosi jausmą? Kaip jautiesi, žinodamas, kad priešakyje naujas, knygos pristatymo, etapas? Juk jis, ko gero, liudija ir savotišką statuso atsiradimą – dabar atskirtis, nori to ar ne, sąlygiškai mažės. Ar nebaisu prarasti savo vienatvę, kuri tavo knygoje neretai siejama su oaze?

– Išleisti kitą knygą turėtų būti sąlygiškai paprasčiau, sudėtingiau gali būti rašyti. Yra tinkamas laikas rašymui, yra atskiras laikas leidybai. Jaučiuosi dar ne viską sutalpinęs į šią knygą, dar ne viską pasakęs. Gailiuosi neįtraukęs vieno kito epizodo, bet turiu akstiną rašyti kitą knygą. Šiuo momentu noriu šokti, šokti savo poeziją, prabilti kūno kalba. Kalbamės su viena atvira menine erdve – nejaučiu, kad viskas padaryta ir galiu tiesiog laukti, kada jau užvirs dėmesio lavina.

Ilgą laiką gyvenu kūrybinį gyvenimą, skelbdamas įrašus feisbuke, pasirodydamas andergraundinėse scenose. Sulaukdavau asmeninio dėmesio, ir man tai būdavo didžiausias įmanomas įvertinimas. Viešas dėmesys – visiška naujiena man. Nuogąstauju, ar sugebėsiu visavertiškai dalyvauti viešumoje. Nuogąstauju, ar rašysiu taip pat, kaip ir anksčiau. Rašysiu kitaip, bet dar nesu savęs viso išrašęs praėjusiame etape, dar galiu gyventi praėjusiu etapu.

– Vilniaus universitete studijavai lietuvių filologiją ir semiotiką. Nesumeluosiu pasakiusi, kad tavo knyga – intermediali. Joje šmėsteli nuorodos į Richardą Brautiganą („mano paveikslas arbūzų / cukruje aižėja“), Anthony Burgessą („prisukti apelsinai / šoka vienatvės oazėse“), Donaldą P. Borchersą, ekranizavusį Stepheno Kingo siaubo romaną „Kukurūzų vaikai“, literatūros teoretiką Roland’ą Barthes’ą ir kt. Eilėraščių subjektas prisipažįsta nežinąs, „ar netflix kuo skiriasi nuo iliados / ir odisėjo nuo archajinių pasakų“, suplėšo visas turimas knygas, kad iš jų skiaučių suklijuotų savąją (eil. „kūnas atsimena viską“, p. 39). Ar tiesa, kad literatūros studijų ir akademinės karjeros atsisakei, kad galėtum daugiau laiko skirti rašymui?

– Meninį tekstą būtina sukurti su nuorodomis į kitus tekstus, būtina ir be jų. Apie meninį tekstą būtina kalbėti sekant nuorodomis į kitus tekstus ir meno kūrinius – būtina atsekant vidinius ryšius tekste.

Gyvenime visąlaik strigau, studijuodamas minėtus dalykus save jau buvau išeikvojęs, ribotai priimantis informaciją, atsitrenkiantis į autistinį skydą. Magistro darbo jau nesigyniau, bet semiotika padėjo suformuoti tam tikrą mąstymą, kurį kartkartėmis galiu pademonstruoti. Dabar man išties svarbesnis literatūrinis kalbėjimas – laisvas ir kreivas kalbėjimas, plūduriuojant arbūzų cukruje. Anksčiau man buvo svarbus bet koks kūrybinis mąstymas. Akademinis mąstymas taip pat gali būti kūrybiškas, bet literatūrinis kalbėjimas vis tiek yra kas kita. 

Akademinis mąstymas padėtų rašyti recenzijas, bet man svarbus laisvasis autorinis mąstymas. Nenoriu rašyti referatų su išmanių citatų rinkiniu, nenoriu rašyti apie kitų autorių knygas. Noriu savų knygų. Siaubingai nekoncentruoju dėmesio, todėl tikrai nesvarstau atnaujinti studijų, tęsti jas ar pradėti naujas. Prieš keletą metų baigiau elektrinio krautuvo vairavimo kursus ir vos savęs nesužlugdžiau.

– Kai pati studijuodama intermedialios literatūros magistrantūroje susipažinau su semiotikos pagrindais, supratau, kad magistrantūros nebaigsiu. Pastebėjau, kokias teksto strategijas rašydama prozą pasitelkdavau. Išnyko nenuspėjamumas, nesvarumo pojūtis, viskas tapo pernelyg racionalu. Perpratus save kilo šleikštulys. Kokiomis aplinkybėmis tau pavyksta pademonstruoti semiotinį mąstymą, ar juo naudojiesi rašydamas? O gal priešingai – nuo to visiškai atsiriboji? 

– Esu neišsipildęs semiotikas, ilgą laiką buvau neišsipildęs kūrybininkas, jaučiantis dėl to nuolatinį trūkumą. Semiotikų draugas. Sekiau išsipildžiusius semiotikus feisbuke, anksčiau beveik neprašytas atsidurdavau semiotikų vakarėliuose, rašydavau PM, siūlydavausi lydėti žvarbią naktį, kviesdavausi į blausiai apšviestą parką lapkričio mėnesį. Labai sudėtinga gyventi neišsipildžiusiam, tuomet gyvenimas būna nerišlus.

Man labai svarbus žiūros taškas, labai svarbu šiame gyvenime tinkamai pasirinkti žiūros tašką: svarbu leisti pasauliui skleistis. Man svarbu turėti galimybę laisvai mąstyti, net jei akimirkos pagava pasidalyti galėčiau tik su savimi. Semiotinis mąstymas suteikia tą galimybę.

Semiotinis mąstymas padeda skaityti situacijas kaip tekstus. Padeda skaityti ir literatūrinius tekstus, įvertinti, patikrinti savo paties formuluotes. Galiausiai tai tampa tiesiog mąstymu, psichiniu reiškiniu, kuris lydi tave kasdienybėje. Prieš keletą metų kaitrią vasarą, užuot spręsdamas savo vidines ir socialines problemas, rašiau ilgą, klampią ir kartu literatūriškai skambančią semiotinę esė ir tai man padėjo grįžti į kūrybinę bendruomenę. Paskaityti tą tekstą ir poezijos Tavo minėtame renginyje savo namuose pasikvietė Paulius ir Ieva. Ten mudu su Tavimi pirmąkart susitikome kūrybinėje aplinkoje. Bet tą vakarą buvau kankinamas romantinės nesėkmės istorijos ir iš vakaro greitai pasitraukiau.

– Išties, skaitydama knygą savęs klausiau to, apie ką, ko gero, yra svarstęs ne vienas kuriantis. Tavo eilėraščių žmogus – dažnai neišsipildęs ne tik kūrybiškai, bet ir emociškai. Jis aistringas, erosu pulsuojantis stebėtojas, kuriam nepavyksta užmegzti romantinio ryšio. Pvz.: „kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį / po neišsipildžiusių lūkesčių / tiltu su abstrakčia dekoracija“ (eil. „kartą buvau sutikęs“, p. 95). Ar romantiniai santykiai rašančiajam gali prilygti kūrybiniam išsipildymui? O gal kyla grėsmė, kad santykių užmezgimas ir savotiškas buvimas „pakankamam“ vienam žmogui nustelbs kūrybines utopijas, jas suvaržys?

– Romantiniai santykiai yra misija – atsidavimas kitam ir buvimas dėl kito. Kūrybinės utopijos yra misija. Misijos nederinamos. Misijos nelyginamos, viena už kitą nėra svarbesnė. Nemoku derinti dimensijų: darbinio užimtumo su kūrybinėmis utopijomis ir asmeniniais santykiais. Nemoku kurti asmeninių santykių, bet galiu patirti narkotinį svaigulį, narkotinę priklausomybę nuo kito žmogaus, pajutęs jo dėmesį. Dažniausiai šiam mano svaiguliui kito žmogaus gyvenime nėra vietos. Dažniausiai kito žmogaus gyvenimas būna pripildytas santykių. Mano romantinį polėkį kontroliuoja kvetiapino veiklioji medžiaga, 400 mg prieš miegą. 

– Vilniuje tave galima sutikti kultūriniuose renginiuose ir erdvėse. Neretai lankaisi „Vėjų“ bare, apie tai rašai ir savo knygoje: „užsuku į vėjus pabūti tarp kūrybinių žmonių, pasėdėti ant palangės, pabendrauti su savimi. anksčiau vaikščiodavau po kultūrinius taškus, buvau pasidaręs neformalių renginių žemėlapį.“ Esi dažnas įvairių literatūrinių skaitymų, performansų, knygų pristatymų, diskusijų stebėtojas. Kokį etapą, tavo akimis, šiuo metu išgyvena sostinės kultūrinis gyvenimas? Ar lieka jame vietos poezijai? Juk po šiais metais vykusio PK konkurso kalbėta, kad jaunoji poezija nyksta.

– Neliteratūriškai skamba šitos poetinės eilutės. Kiek literatūros šioje knygoje? Tikiuosi, jos netrūksta.

Būdamas atskirtyje, nepajėgdamas skaityti, klausyti ir žiūrėti, klaidžiodavau po renginius, nes man atrodė svarbu juose būti. Turbūt buvau lydimas jau minėtų kūrybinių utopijų ir ruošiausi skleistis, pats vieną dieną meniškai prabilti. Dažnai tai būdavo neformalūs vakarai, vykstantys „namudinėse“, neoficialiose erdvėse neoficialiu laiku. Negalėdamas visavertiškai koncentruoti dėmesio, aš tiesiog ten būdavau.

Kultūros lauką sukuria atskiros bendruomenės, bet kūrybinis gyvenimas yra margesnis nei kūrybinių sąjungų aplinka. Poetinis gyvenimas vyksta ne tik Rašytojų sąjungos erdvėje, jis gali vykti visur. Visur ir vyksta: laisvose tarpdisciplininėse erdvėse, tarkim, „Studium P“, galerijose, baruose. Anksčiau dažnai vykdavo „Mint Vinetu“ knygyne. Iki pandemijos visko buvo daug, paskui kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualią erdvę: literatūros vakarai, spektakliai, koncertai. Pažįstami teatralai sako, kad teatras gali būti tik gyvas, spektakliai iš esmės nenufilmuojami. Dabar viskas grįžta į kino sales, teatrus, neformalias erdves. Kankinamas visa persmelkiančios vienatvės, žiūrėjau filmą „Izaokas“.

Rašytojo vaidmenį suformuoti gali dalyvaudamas sistemoje: „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ renginiuose, PK konkurse ir taip toliau. Tačiau poetinį gyvenimą galima tiesiog gyventi, ir tas gyvenimas bus svarbesnis už pripažinimą ar statusą, įgyjamą dalyvaujant sistemoje. Šį pavasarį PK konkursas buvo pratęstas laukiant geresnių rankraščių. Netikslu spręsti apie poetinį gyvenimą pagal PK konkurso rezultatus. Džiaugiuosi ryšiu su jaunaisiais autoriais.

– Tavo knygos redaktorius – poetas ir eseistas Donatas Petrošius. Kodėl nusprendei kreiptis būtent į jį ir kokie knygos redagavimo įspūdžiai išliko?

– Donatas apie mano knygą teiravosi dar praėjusią vasarą. Jis tuo metu kaip tik redagavo puikiąją Lauros Kromalcaitės knygą „Mūsų čia niekad nebuvo“. Vadinasi, nekanoninė poezija yra jam artima, vadinasi, mokės elgtis su ja. Norėjosi dirbti su žmonėmis, kuriems mano poezija kalba. Donatas puikus poetas, moka pats panirti į kitų kūrybą, lėtai medituoti ją. Siaubingai ginčijomės dėl įvardžiuotinių formų, spoken word ir performatyviosios poezijos įprasminimo rašytine forma. Kartą per vasaros lietų važiavom grindjuosčių į Pavilnį jo sodybai. Donatas griauna ir kloja viską iš naujo, perkrauna save kūrybai.

– Gyventi į Vilnių atvykai iš Molėtų rajono – vaikystę ir paauglystę praleidai Antaraisčių kaime. Kaip prisimeni šį etapą?

– Aš iš valstietiškos aplinkos, bet Vilnius yra mano laikas. Valstietiškas gyvenimo būdas yra užsikonservavęs XIX a., jis mane paveikė. Vilnius padėjo pabėgti nuo jo. Vilnius mano gyvenime nėra „atvirukinis“. 

– Skaitant tavo knygą, ne kartą kilo mintis, kad sostinė joje – tarsi sunki persekiojanti būsena, iš kurios kaip iš drabužio neišsinersi. Vilnius tavo eilėraščiuose tikrai ne „atvirukinis“: apnuogini jo žaizdas, apšvieti nuo centro nutolusių rajonų (Krasnuchos, Lazdynų) purvą, leidi pasiklausyti necenzūruotų pokalbių bendrabučiuose, kuriuos daugelis norėtų aplenkti.

P. 92 rašai: „aš esu ramūnas, ir aš klaidžioju senojo miesto labirintais ieškodamas atsarginio išėjimo gyvenime.“ Ar nemanai, kad tamsioji Vilniaus pusė gali daryti tiesioginę įtaką tavo patiriamoms būsenoms? Galbūt radus atsarginį išėjimą iš miesto, o ne iš gyvenimo, būsenos pakistų?

– Vilnius yra mano erdvė su senamiesčiu, „filologynu“ ir bohemiškomis jaunystės vietomis – senuoju „Suokalbiu“, „gonkomis“ ties Jonų bažnyčia, Bibliografijos laiptais, kur lakdavom rašalą. Vilnius susijęs su klajonėmis ir klejonėmis, vienišais asmeniniais maršrutais, su Rokantiškėmis, sodais Nemenčinės plente, Pilaite, paties architekto rankomis sumeistrautu nameliu, su Žirmūnais. Su skausmingomis meilės istorijomis, nes neskausmingų nebūna. Su Kunčino „Tūla“. Vilnius yra mano laikas. 

Gyvenamoji vieta neišvengiamai liudija vietą gyvenime. Nerasdamas sprendimų gyvenime, praleidau daugiau nei šešerius metus viename pavojingiausių bendrabučių Vilniuje. Buvau suaugęs su ta erdve, tapdamas įtarus, įbaugintas nuolatinių kaimynų grasinimų ir užpuolimų. Persmelktas agresyvios atmosferos, krauju ir šlapimu paženklintų koridorių, nesijaučiau laisvas, jaučiausi įkalintas. Išties pajutau kitokį laiką ir išsilaisvinimą, persikėlęs į kitas erdves. 

– Vis dėlto skaitant atrodo, kad eilėraščių subjektas agresyvia atmosfera pulsuojančų erdvių išvengti negali – nuolat į jas atsimuša, o sterilios arba hipsteriškos lokacijos yra nepatikimos: „naujamiesčio baras X – universali erdvė, jungianti menų loftų hipsterišką / švelnumą su senųjų alaus barų atmosfera. [...] atėjau-pamačiau-išnykau, nesulaukęs savojo eksperimentinio džiazo, savojo / meno. lyg ne iš krasnuchos būčiau plaukęs, lyg senojo suokalbio neatminčiau. / kompozitorių sąjungos salėje visgi viskas kiek nuosaikiau“ (p. 66); „Šiaurės miestelis yra sala, plūduriuojanti niekur, Bermudų trikampyje, – / nežinia, kaip į ją patekti, verčiau ten nesiveržti, likti vintažiniame daugiabučio / kambaryje, apsibrėžus kreida ratą“ (p. 69).

Jei galėtum rinktis neribodamas fantazijos – kur gyventum? 

– Vilniuje. Vingio parko takeliai yra mano de Kompostela ir „Route 66“. Vilnius yra mano laikas. Gyvenimas visur yra nesurežisuojamas. 

– Nors knyga „Šokis įsuka šviesą“ prisodrinta autobiografinių detalių, tavo poeziją vadinti išpažintine lyrika neapsiverčia liežuvis. Ko gero, dėl to, kad tas „išpažinimas“ toks sodrus ir realistiškai atviras, jog lyrizmui vietos nelieka – kaip ir savigailai, kurią keičia autoironija. Eilėraščių žmogus knygoje apsinuogina tarsi pozuotojas, kurio poziciją ir pats esi išbandęs tapytojų studijose. Kuo šis poetinio kalbėjimo būdas tau artimas?

– Aš pasitelkiu patirtį, nors literatūrinis tekstas nėra faktų lektūra ar dokumentinis aprašymas. Meninis tekstas yra ne apie faktus, todėl literatūriniai skandalai yra apie nieką – toks baltasis triukšmas. Išpažintinės lektūros sąvoka yra teologinė arba nurodanti į feministinę amerikiečių literatūrą. Arba tai reiškia tiesiog autobiografinę lektūrą. Ačiū už įžvalgą, kad mano tekstai yra literatūriškai nuogi. Nuogas kalbėjimas visgi egzistuoja. Gailiuosi neįtraukęs keleto nuogų tekstų, bet jau dabar jaučiu, kad kita mano knyga bus dar nuogesnė ir radikalesnė. Gal net lydima skandalų. 

– Knygos išleidimo laikas sutapo su literatūros festivalio „Open Books“ jaunųjų autorių poezijos vakaru „Artistų“ bare. Tavo pasirodymas buvo lydimas ovacijų, po jų –
pirmųjų autografų dalijimas. Knyga jau pasiekė pirmus knygynus, ją įsigyti bus galima ir „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje (šiemetinis PDR vyko rugsėjo 29–spalio 4 d. – red. past.). Jame dalyvausi po ilgos pertraukos. Ar galėtume teigti, jog kurį laiką vengei šios Lietuvoje bene didžiausios poezijos puotos? Kodėl?

– „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ esu buvęs prieš 12 ir prieš 10 metų. Pirmąkart maudžiausi alkoholio jūrose, bet paskui padariau efektingą reportažą feisbuke. Antras kartas festivalyje buvo blaivus ir santūrus, bet į jį keliavau su Rimantu Kmita, Kęstučiu Navaku ir Andriumi Jakučiūnu. Su Rimu šeštadienį skubėjom grįžti į Lazdynus žiūrėti regbio. 

PDR – bendruomenės šventė, ir jei jautiesi esantis bendruomenės dalimi, laukia netikėti išsipildymai. Pastarąjį dešimtmetį neturėjau vaidmens gyvenime, klaidžiojau parkų ir senamiesčio labirintais, atsitrenkdamas į tuštumą ir vienatvę.

– Trisdešimt antrojo „Poetinio Druskininkų rudens“ tema – „Poezijos kalėjime“. Kaip klausia vienas iš festivalio įkūrėjų ir organizatorių poetas Kornelijus Platelis: „Jei poezija – kalėjimas, tai kaip mes į jį patekome ir kas mus jame laiko?“ Kaip tu atsakytum į šį klausimą, prisimindamas mūsų pokalbyje nesyk pasitelktą kalėjimo vaizdinį? 

– Performatyvioji poezija yra išsilaisvinimas, atsivėrimas kitiems ir atsidavimas.