Protingavimai (18)
●
Kartais man pavyksta nupaišyti genialų paveikslą. Deja, tą žinau tik aš.
●
Sartre’as sako, kad žmogus atsiranda be esmės, o peilis su esme. O kas peilio esmę sugalvojo. Žmogus be esmės kuria esmes. Gal Sartre’o žmogus be esmės pats kuria savo esmę.
●
Marxas sakė, kad žmogui, kaip ir gyvuliui, reikia maisto, šilumos ir patogumo kūnui. Visa kita niekai. Antstatas.
Žmogus yra tai, kuo jis skiriasi nuo gyvulio. Žmogus yra niekai. Antstatas. Stalinas gerai tą suprato.
●
Labiausiai žmogus gyvena tada, kai jam sunku.
●
Optimizmas. Puikus dalykas kaip ir visos kvailystės. Gyvenimą ilgina.
Senutė sako:
– Pampersų man reikia. Jau iš lovos išlipti nebegaliu. O mano anūkas autistas. Cha cha cha…
Ir gyvena senutė su saule.
●
Kartais nusiperku karamelinių eklerų. Jie labai negražūs. Tokio paties pavidalo ir spalvos kaip šūdas. Bet jie labai skanūs. Taip ir paveikslas. Jis gali būti negražus akims, bet vertingas maistas sielai.
●
Alfonsas Andriuškevičius vartoja du žodžius meno kūriniui apibūdinti – „dailus“ ir „gražus“. „Dailus“ apie paviršių, „gražus“ apie esmę.
Meno kūrinys panašus į žmogų. Gražus žmogus gali būti labai nedailus.
●
Pagalvoju: reikia pajudinti pirštą, ir pajudinu. Mano sąmonė judina mano kūną. Mintis judina mano kūną. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai ir visatą turėtų judinti mintis. Visatos sąmonė. Pirmasis judintojas.
●
Žiūriu į paveikslą savo galvoj, o žmonos nematau.
●
Žvaigždės danguje, o moralės dėsnis manyje, – sako Kantas.
Tamsi naktis mano galvoje. Tik viena raudona žvaigždutė sukasi aplink mano akių obuolius. Moralė – tai prigimtis, uždaryta į narvą.
●
Visą gyvenimą žinojau, kad mirsiu, bet nesuvokiau to. Mirtis man buvo bereikšmis žodis. Toli ji buvo. Dabar mirtis šalia, jaučiu ją. Gyvenu dabar didelėje mirties baimėje. Kenčiu. Kančia apvalo. Švarus prieš Dievą stosiu.
●
Mokslininkai sako, kad žmogus neturi laisvos valios, ir savo teiginį argumentuoja nesugriaunamais argumentais. Bet jie patys savim netiki, nes gyvena taip, lyg laisvą valią turėtų. Stengiasi. Neprotinga yra stengtis, jeigu nieko pakeisti negalima. Savo protu netiki net mokslininkai. Protas – intuicijos tarnaitė. Nejaugi kelis šimtus tūkstančių metų Homo sapiens tikėtų laisva valia, jeigu jos nebūtų.
●
Kai numirsiu, man į pilvą įsmeigs peilį ir didelėmis žirklėmis, tokiomis, kur karpo keptą paršiuką, perkirps man krūtinės ląstą. Aš visa tai stebėsiu nuo debesies.
●
Aš esu noras, kad man būtų gera, ir nenoras, kad man būtų bloga. Ir viskas. Ir man nesvarbu, kokią formą tas „gera“ turi – žmonos ar dešros.
●
Žmogus nori būti laimingas. Štai ką jis veikia šioj žemėj. Tik nelaimingas gali norėti būti laimingas.
●
Kelionė laike – tai kelionė į pasąmonę. Pasąmonėje mano praeitis. Grįžtu į praeitį, randu ten savo džiaugsmus ir liūdesius. Mintis ir vaizdus. Iš ten mano paveikslėliai ir rašinėliai.
●
Laimė yra būti egoistu. Jeigu aš kentėčiau pasaulio kančią, tai pasikarčiau šalia pasikorusio.
●
Mėgstamiausias mano žodis yra AŠ. Sau esu pats svarbiausias. Aš esu Dievo kūrybos viršūnė.
Padarau kitam žmogui gerą darbą nesiekdamas jokios naudos sau. Koks aš geras. Koks aš kilnus.
– O ne, Mikalojau. Tu padarei gerą darbą ne kitam žmogui, bet sau, kad galvotum: koks aš geras. Koks kilnus.
– Ir ką? Geras darbas vis tiek padarytas.
●
Jeigu nėra atsitiktinumo, tai nėra ir laisvės. Viskas, kas įvyksta, būtinai turi įvykti, ir tik taip, kaip įvyksta. Mes esam biomasė.
●
Protingai kalbėti reiškia kalbėti taip, kad niekas nieko nesuprastų. Geriausia tarptautiniais žodžiais.
●
Sunku yra mylėti. Meilė tai stichinė nelaimė. Kad tik neįsimylėčiau. Dievuli Dievuli, kad tik neįsimylėčiau sulaukęs 77 metų. O kad mane įsimylėtų, tai norėčiau. Kodėl?
– Todėl, – pasakytų man Freudas, – kad kiekvienas nori būti reikšmingas, o pats reikšmingiausias yra mylimas žmogus.
– Freudas neteisus. Aš visai nenoriu būti reikšmingas.
– Ar nenori, ar negali?
●
Gyvybė yra chemija. Gyventi reiškia virškinti. Virškinti reiškia gyventi.
●
Schopenhaueris sakė: Nėra praeities, nėra ateities ir jokio tarpo tarp jų nėra.
Filosofas Čanyševas sakė: Judantis kūnas yra ten, kur jo nėra, ir jo nėra ten, kur jis yra.
Tai kur aš esu? Įeina ryte mano žmona į mano kambarį, aš žiūriu į ją išvertęs iš siaubo akis ir klausiu:
– Kur aš esu?
– Lovoj, tinginy.
Tai tiesa. Visa kita – beprasmiai postringavimai. O jie mano beprasmį gyvenimą visavertį padaro. Pilną laimės ir kančios. Guliu visą dieną minkštam patale, kalbuosi su savim, dialektika mano galvoj vyksta, ir nieko man nereikia, ir nieko netrūksta. Man užtenka savęs. Aš maitinuosi savo kūnu, kaip Koheleto kvailys. Žmogus, kuris maitinasi savo kūnu, yra laisvas. Kam jam žemę kasti.
●
Kai man sako, kad visi žmonės geri, visos moterys gražios, tikrą meną supranta visi, aš netikiu, kad homo yra sapiens.
●
Nėra didesnės vergovės už prabangą. Ar čia aš sugalvojau, ar kažkur perskaičiau?
Laimės žmogui reikia, ne prabangos.
– Mikalojau, o kad man tavo problemos!!! Kaip tau gera gyventi! Nei mašinos, nei nuosavo namo, nei sodybos ant ežero kranto. Vargo nematai. Koks tu laimingas.
– Neturėk mašinos, nuosavo namo ir sodybos ant ežero kranto ir tu būsi laimingas.
– O ką aš paliksiu vaikams?
Ne. Homo tikrai ne sapiens.
●
Kai aš guliu, tai guliu, kai keliuosi, tai keliuosi. Kai einu, tai tik einu. Kai sėduosi, tai tik sėduosi. Kai valgau ir geriu, tai tik valgau ir geriu. Štai tokia manosios laimės paslaptis.
Taip pasakė budistas mokytojas savo mokiniams.
Išromytas mano kaimynų katinas turbūt pasakytų tą patį.
Sunku žmogui pasiekti išromyto katino lygį. Galbūt neįmanoma.
●
– Tu toks visas savyje, tik ten, tik savo vidiniame pasaulyje gyveni. Žmonės tau reikalingi tik tam, kad tave papenėtų.
– Ne, ne tik. Dar kad manim pasigėrėtų ir kad turėčiau ant ko išsirėkti.
Labai bendražmogiška.
●
Žmogus padarytas iš prigimties, kuriai aplinka suteikia formą.
●
Trys žmonės liudija, kad vėžlys – tai vėžlys.
Kinų pasakymas. Yra ko pasimokyti.
– Ką šitas paveikslas reiškia?
– Trys žmonės liudija, kad paveikslas – tai paveikslas.
●
Žmonės, kurie žiūrėdami į paveikslą nemato meno, mato esmes-prasmes ir filosofijas.
●
Parodos atidarymo metu apie parodos autorės paveikslus buvo pasakyta:
– Menininkė sprendžia begalybės problemą.
Tuo metu begalybės problema man buvo aktuali, todėl paklausiau autorės:
– Kaip jums sekasi ją spręsti? Ar greitai išspręsit? O gal jau išsprendėt?
Manęs nesuprato. Pagalvojo, kad šaipausi. Pasipiktinę žmonės man sakė:
– Tylėk, menininke. Menininkai apie meną nieko nesupranta.
Antikos laikais buvo sakoma: Apie meną tesprendžia tik menininkai.
Prieš tūkstančius metų Kinijos išminčiai pasakė: Apie muziką kalbėk tik su muzikantais.
– Mikalojau, mes gyvenam ne prieš tūkstančius metų.
Dabar ne antika, dabar Einsteino laikai. Jis pasakė: Begalinė yra tik erdvė ir žmonių kvailumas. Dėl erdvės aš nesu visiškai tikras.
●
Mokėti gyventi – tai mokėti prašyti.
Mano tėvas Jonas Vilutis nemokėjo prašyti.
●
Aštuonkojai protą turi tik jauni būdami, kol protas jiems reikalingas, o paskui jiems viskas aišku pasidaro ir protas išnyksta, nes jo nebereikia. Iš pradžių aštuonkojai būna protingi, o paskui laimingi. Kai žmonės sužinos viską, smegenys jiems bus nebereikalingos ir atrofuosis. Žmonės bus seniai besmegeniai, kaip dievai.
●
Mano Dukrytė, kai dar vaikščioti nemokėjo, ilgai gulėjo nejudėdama, o jos akys buvo pilnos ilgesio. Nebus ji laiminga, pagalvojau.
●
Lino Katino paveikslai kaip žmonės. Juose ir protas, ir emocija.
●
Be žiūrinčio paveikslas bus, bet meno nebus.
O gal paveikslas yra kaip baterija? Ar baterijoje nėra elektros energijos? Ar ji atsiranda tik tada, kai prie jos prijungiama elektros lemputė ir lemputė ima šviesti?
Tai gal ir paveikslas yra įkrautas potencinio meno, kuris tampa kinetinis, kai žmogus į paveikslą žiūri?
●
Grįžau namo visas purvinas.
– Kur tu taip išsipurvinai? Kur tu buvai?
– Buvau išėjęs į pasaulį laimės ieškoti. Mano rankos šūdinos iki pat alkūnių.
Aš nejaučiu savo smarvės.
●
Sutrikęs vyras sakė:
– Mano žmona pradėjo mąstyti. Nebegaliu su ja susišnekėti.
●
Jeigu noriu miego, tai galiu ką nors rankomis daryti, bet negaliu parašyti nė vienos minties. Paveikslo paišyti irgi negaliu. Tik braukyti pieštuku per popierių.
●
Nesimelsiu Dievui ir nemylėsiu Jo. Kodėl Jis sukūrė pasaulį ne tokį, kokio aš noriu? Kaip jam ne gėda?
●
Jeigu Jungas teisus, tai kiekvieno žmogaus pasąmonėje miega visos žmonijos patyrimas. Pas vienus be sapnų, pas kitus neramiu miegu. O kiti košmarus sapnuoja.
