Poetas
Arkadijus Averčenka (1881–1925) – rusų rašytojas, satyrikas, dramaturgas, teatro kritikas. Redagavo literatūrinius humoro žurnalus „Satyrikonas“ ir „Naujasis Satyrikonas“. Tarpukariu publikuotas ne vienas A. Averčenkos kūrinių vertimas į lietuvių kalbą, be abejo, jo braižas darė įtaką ir lietuvių feljetonistams, pavyzdžiui, Alb. Zabediejui (Henrikui Baltrušaičiui). Įdomu, kaip satyrikas savo apsakymuose nagrinėja manijas, apsėdimus – pavyzdžiui, erotinių skaitalų rašytojui tenka persikvalifikuoti į istorinių romanų ir knygų apie gamtą kūrėją (Неизлечимые). Šis apsakymas – taip pat apie kūrybines kančias.
Vertėja
– Pone redaktoriau, – kreipėsi į mane lankytojas, kukliai nudelbęs akis į savo batus, – man labai nesmagu, kad jus trukdau. Kai pagalvoju, jog atimu iš jūsų minutę brangaus laiko, mano mintys panyra į tamsią nevilties bedugnę… Dėl Dievo, atleiskite man!
– Nieko, nieko, – maloningai atsiliepiau, – neatsiprašinėkite.
Jis liūdnai panarino galvą.
– Ne, ką jau ten… Žinau, kad jus sutrukdžiau. Man, nepratusiam būti įkyriam, tai dvigubai nemalonu.
– Nesikuklinkite gi! Aš labai džiaugiuosi. Deja, bet jūsų eilėraščiai nepriimti.
– E?
Išsižiojęs, jis su nuostaba pažvelgė į mane.
– Šitie eilėraščiai nepriimti?!
– Taip, taip. Tie patys.
– Šitie eilėraščiai?! Prasidedantys:
Norėčiau garbaną jos juodą
Šukuot kiekvieną rytą,
Neužsirūstintų kad Apolonas,
Jos plaukus išbučiuoti…
Šios eilės, sakote, netinka?!
– Deja, privalau pasakyti, kad nepriimtos būtent šios eilės, o ne kokios nors kitos. Būtent prasidedančios žodžiais:
Norėčiau garbaną jos juodą…
– Kodėl gi, pone redaktoriau? Betgi jos geros.
– Pritariu. Asmeniškai man jos ypač patiko, tačiau… žurnalui jos netinka.
– Tai jūs dar sykį jas perskaitykite!
– O kam? Juk jau skaičiau.
– Dar sykelį!
Lankytojo prašymu perskaičiau dar sykelį ir nutaisiau pusiau susižavėjusią, pusiau apgailestaujamą miną, nes eilės vis vien netinkančios.
– Hm… Tuomet leiskite jas… Aš padeklamuosiu! „Norėčiau garbaną jos juodą…“
Aš kantriai išklausiau tų eilių dar sykį, bet paskui griežtai ir sausai tariau:
– Eilės nepriimtos.
– Puiku. Žinote ką: aš jums paliksiu rankraštį, o jūs paskui į jį įsiskaitykite. Gal tai padės.
– Ne, kam to reikia?!
– Teisingai, paliksiu. Jūs gal pasitartumėt su kuo nors, a?
– Nereikia. Pasilikite jį sau.
– Tikra neviltis, kad atimu iš jūsų sekundėlę laiko, bet…
– Viso geriausio!
Jis išėjo, o aš ėmiausi knygos, kurią skaičiau lig tol. Atsivertęs ją, pamačiau tarp puslapių įdėtą popieriuką.
Perskaičiau:
Norėčiau garbaną jos juodą…
Šukuot kiekvieną rytą,
Neužsirūstintų kad Apol…
– Ak, tegul jį velniai! Užmiršo savo seiliones… Vėl atsivilks! Nikolajau! Pasivyk tą žmogų, kuris ką tik buvo užėjęs, ir atiduok jam šį popierių.
Nikolajus išskuodė įkandin poeto ir sėkmingai įvykdė mano pavedimą.
Penktą išvažiavau namo pietauti.
Atsiskaitydamas su vežiku, kyštelėjau ranką palto kišenėn ir užčiuopiau ten kažkokį popieriuką, nežinia kaip ten atsidūrusį.
Ištraukiau, išlanksčiau ir perskaičiau:
Norėčiau garbaną jos juodą
Šukuot kiekvieną rytą,
Neužsirūstintų kad Apolonas,
Jos plaukus išbučiuoti… ir t. t.
Nesuvokdamas, kaip tas daiktas pateko į mano kišenę, aš truktelėjau pečiais, numečiau jį ant šaligatvio ir nuėjau pietauti.
Kai tarnaitė įnešė sriubą, tai nusilenkė, priėjo prie manęs ir tarė:
– Virėja ką tik surado ant virtuvės grindų popieriuką su įrašu. Galbūt reikalingas.
– Parodyk.
Paėmiau popierėlį ir perskaičiau:
– „Norėčiau garbaną jos juo…“ Nieko nesuprantu! Sakai, virtuvėje, ant grindų? Velnias jį žino… Kažkoks košmaras!
Suplėšiau keistąsias eiles į skutelius ir be nuotaikos sėdausi pietauti.
– Ko toks susimąstęs? – pasiteiravo žmona.
– Norėčiau garbaną jos juo… Tfu tu, velnias!! Nieko, mieloji. Pavargęs aš.
Valgant desertą – priemenėje paskambino ir iškvietė mane… Prie durų stovėjo šveicorius ir davė paslaptingą ženklą pirštu.
– Kas yra?
– Ššš… Laiškas jums! Liepta pasakyti, kad nuo vienos ponios… Kad ji labai, tarkim, dėl jūsų viliasi ir kad jūs išpildysite jos lūkestį!..
Šveicorius draugiškai man mirktelėjo ir sukikeno.
Nieko nesuprasdamas, paėmiau laišką ir jį apžiūrėjau. Dvelkė kvepalais, buvo užantspauduotas raudona smalka, o kai aš, truktelėjęs pečiais, atplėšiau jį, išvydau popierėlį, kuriame buvo parašyta:
Norėčiau garbaną jos juodą…
Viskas nuo pirmos lig paskutinės eilutės.
Iš pasiutimo sudraskiau laišką į skutus ir nušveičiau ant grindų. Man iš už nugaros iššoko žmona ir, grėsmingai tylėdama, pakėlė keletą atplaišų.
– Nuo ko tai?
– Mesk! Tai šiaip… kvailystė. Vienas labai įgrisęs žmogus.
– Taip? O kas gi ten parašyta?.. Hm… „Bučiuoti“… „vieną rytą“… „bruožai… garbana“. Niekše!
Raštelio skutai lėkė man į veidą. Neskaudėjo, bet buvo apmaudu.
Pietūs buvo sugadinti, tad apsirengiau ir nuliūdęs išėjau paklaidžioti gatvėmis. Ties kampu pamačiau berniuką, kuris pynėsi man po kojų, mėgindamas įbrukti į palto kišenę kažką balto, susukto į kamuoliuką. Daviau jam niuksą ir, grikštelėjęs dantimis, pabėgau.
Sieloje buvo niūru. Paslankiojęs po triukšmingas gatves, grįžau namo ir ant paradinių durų slenksčio susitikau su aukle, parvedusia keturmetį Volodią iš kinematografo.
– Tėtuk! – džiugiai šūktelėjo Volodia. – Mane dėdė laikė ant rankų! Nepažįstamas… davė šokoladuką… popierėlį davė… Perduok, sako, tėčiui. Aš, tėtuk, šokoladuką suvalgiau, o popieriuką tau parnešiau.
– Papjausiu! – nirčiai surikau ir išplėšiau iš jo rankų popieriuką su pažįstamais žodžiais: „Norėčiau garbaną jos juodą…“ – Tu mane atsiminsi!..
Žmona sutiko mane šaltai ir niekinamai, bet vis dėlto nutarė pranešti:
– Šiandien vienas ponas tavęs ieškojo. Labai atsiprašinėjo už trukdymą, kad atnešė rankraštį į namus. Jis paliko tau jį perskaityti. Pažėrė man krūvą komplimentų (štai kur tikras vyras, mokantis vertinti tai, ko kiti nebrangina, iškeisdami tai į parsidavėles pliuškes) ir prašė užtarti žodelį už jo eiles. Mano manymu, ką gi, eilės kaip eilės… Ak! Kai jis deklamavo apie garbanas, tai taip žvelgė į mane…
Truktelėjau pečiais ir nuėjau į kabinetą. Ant stalo gulėjo pažįstamas man autoriaus troškimas bučiuoti kažkieno plaukus. Tą troškimą suradau ir cigarų dėžutėje ant etažerės. Vėliau tas troškimas atrastas prapjovus šaltą vištą, kuri atliko nuo pietų vakarienei. Kaip tas troškimas ten atsidūrė, – virėja negalėjo tinkamai paaiškinti.
Troškimą šukuot kažkieno plaukus pamačiau ir praskleidęs antklodę, eidamas gulti. Papurenau pagalvę. Iš jos iškrito tas pats troškimas.
●
Ryte po bemiegės nakties aš atsikėliau ir, paėmęs virėjos nublizgintus batus, ketinau juos autis, bet negalėjau, nes kiekviename jų gulėjo po idiotišką troškimą bučiuoti kažkieno plaukus.
Nuėjau į kabinetą ir, atsisėdęs prie stalo, parašiau žurnalo leidėjui prašymą atleisti mane iš redaktoriaus pareigų.
Laišką teko perrašyti, nes, jį apvertęs, kitoje pusėje pastebėjau pažįstamą braižą:
Norėčiau garbaną jos juodą…
Vertė Ugnė Ražinskaitė
