Palanga: apie „civilizacines ribas“ ir kurortą prie Baltijos

 

Palanga ir Šventoji mini prijungimo prie Lietuvos valstybės šimto metų sukaktį, kai 1921 m. kovo 20 d. Lietuvos ir Latvijos atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį buvo nustatyta Lietuvos ir Latvijos siena. Ne tik nuolatos atgyjanti vasarą, bet jau šurmuliuojanti ir kitais metų laikais, Palanga yra pagrindinis Lietuvos kurortas prie Baltijos jūros, o planai išplėtoti uostą Šventojoje įgyja naujų perspektyvų.

„Palangos vieta yra lietuviams daugiau brangių istorinių – tautinių atsiminimų, grožio ir sveikatos – vieta, – 1933 m. rašė Šventosios uosto statybos viršininkas inžinierius Jonas Šimoliūnas. – Palanga kaip žymus ir labai vertingas kurortas yra ir pasiliks poilsio ir ramybės vieta. O Šventoji turi vėl atgyti ir tapti vieta reikalingos drąsios, atkaklios kovos su gamta pajūrio ir visos tėvynės labui.“

XX a. Palangos miestas ir aplink jį esanti teritorija patyrė įvairias transformacijas – nuo teritorinės ir politinės priklausomybės pokyčių (buvo carinės Rusijos imperijos, kaizerinės Vokietijos Oberosto, Latvijos Respublikos, tarpukario Lietuvos valstybės ir sovietų Lietuvos sudėtinė dalis) iki poilsiavimo industrijos sovietmečiu paveikto spartaus kurorto augimo ir masinio turizmo traukos centro. XXI a. pradžioje taip pat vyko radikalūs socioekonominiai pokyčiai – nuo kurorto objektų privatizavimo, chaotiško kurorto užstatymo, sovietų laikais nusavinto nekilnojamojo turto restitucijos iki planingo kurorto vietovaizdžio formavimo.

 

           Ant Baltijos kranto, kur pušys Birutės

           Skaras į Žemaičių vis šiurpina šoną,

           Ištroškę be rūpesčių jungo pabūti,

           Lyg atgailai žmonės suplūdo sezonui.

           Skambu Palangoj, kaip prieš daugelį metų,

           Kai plūsdavo čion grietinėlė magnatų.

 

Lenkų kalba Maironio parašytos poemos „Znad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“, vertė Viktoras Katilius) eilutės tarsi atliepia šių laikų kurorto aktualijas, bet poetas ją parašė 1904 m. pabrėždamas ne tiek Baltijos grožį ir trauką, kiek lietuviško tautiškumo pakilimą žemaičių pajūryje. Galima konstatuoti, kad atkūrus Nepriklausomybę Palanga gerokai pasikeitė – iš kiek apšiurusio ir nugyvento miestelio tapo moderniu Lietuvos kurortu, kuris ne tik kasmet sulaukia vis daugiau poilsiautojų, bet ir gali pasigirti gausėjančiu gyventojų skaičiumi ir augančiomis investicijomis.

 

●

 

„Domicelė, išsėdusi iš ratų, sudrebėjo, klaupės, persižegnojo ir tarė: „Oi Viešpatie Dieve, kaip tu didis esi, kurs tokius vandenis sutvėrei! Gerai tai sakote: Palanga pasaulės pabaiga, kurios aš amžiuj savo netariaus regėsianti“, – šie Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzės“ herojės žodžiai pamačius Baltijos jūrą yra universalūs ir tiktų apibūdinti įspūdį, matyt, kiekvieno, kuris pirmą kartą pamato jūros platumas ir smėlėtus krantus, apaugusius pajūrio smilgomis. „Nors jūra prie Palangos nespindi tokiomis ryškiomis safyro ir smaragdo spalvomis kaip Adrija, ji vis dėlto gana spalvinga ir apima visus atspalvius nuo purvinai žalzgano iki tamsiai mėlyno, praakėto akvamarino dryžiais, – 1885 m. rašė Palangą aplankęs lenkų dailininkas ir rašytojas Stanisławas Witkiewiczius. – Šios spalvos tokios jautrios apšvietimui, kad kas akimirką raibuliuoja tūkstančiais nepagaunamų, permainingų tonų. Jūra kinta nuolat, be atvangos, netikėtai, ir jos atžvilgiu dangus atrodo kaip nejudanti uola.“

Laikai keičiasi, tiktai jūros vaizdas prie Palangos, vizualiai dar nepaveiktas uosto statinių ar daugiaaukščių poilsiaviečių, išlieka toks pat. Palanga dabartiniais laikais nebėra pasaulio pabaiga – iš vietinio oro uosto kylantys lėktuvai per 45 minutes nugabena į Kopenhagą ar Rygą. S. Witkiewiczius iš Liepojos į Palangą žydo vežimu keliavo dvi dienas.

Nors Baltijos jūra ir į ją įtekančiomis vandeningomis upėmis nuo vikingų laikų vyko prekyba, iki didžiųjų kelionių laikų smėlingos ir nederlingos Lietuvos pajūrio žemės, kaip ir daugelis Šiaurės Rytų Europos teritorijų, buvo menkai žinomas ir atokus Europos žemyno užkampis. Vikingų laikais pagrindinis kuršių mainų ir prekybos objektas buvo gintaras, dar laukinių žvėrių kailiai, o kuršiai įsigydavo ginklų, vario lydinių ir metalų, sidabro ir stiklo karolių. Naujųjų laikų pradžioje per Baltijos jūrą į Vakarų Europą buvo imtos gabenti ir kitokios prekės – kailiai, oda, vaškas ir lajus, atkeliavę iš Rusijos gilumos. Laivų pramonės plėtra Europos miestuose skatino statybinių medžiagų (Baltijos medienos), taip pat linų ir kanapių eksportą, tad nuo XVII a. antrosios pusės išaugo Europos šalių pirklių susidomėjimas lietuviškuoju Baltijos pajūriu. Galimybė gauti gerą pelną nuo 1679 m. Šventojoje paskatino kurtis ir organizuoti prekybą anglų pirklius, kurie gavo Lietuvos ir Lenkijos valdovo prekybos privilegijos teisę. Būsimam Šventosios miestui prie uosto kurtis taip pat buvo suteiktos įvairios privilegijos. Buvo pradėti statyti ir tvirtinti uosto molai, tačiau šie darbai nebuvo dideli. Kilusi įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir anglų pirklių, taip pat Klaipėdos pirklių politika nukreipti laivus į Klaipėdos uostą sužlugdė šį ambicingą projektą. To laikotarpio Baltijos pirkliams ir valdovams, per metus galintiems gauti puikų pelną, vaizduotės ir ambicijų netrūko. Per ilgą Kuršo kunigaikščio Jakobo valdymo laikotarpį (1642–1681) Vindau (Ventspilio) laivų statyklose buvo pastatyti keturiasdešimt keturi karo ir septyniasdešimt devyni pirklių laivai. Kuršo kunigaikštystei buvo suteikta išskirtinė teisė prekiauti su Tobago sala ir Gambija, kuriose suplevėsavo kunigaikščio vėliavos.

XVII a. pabaigoje anglų pirkliai paliko Šventąją, uosto plėtros planai sustojo, o Šiaurės karo pradžioje švedai, kurie dominavo Baltijos regione, smėliu ir akmenimis užvertė farvaterį į Šventosios uostą. Tuomet Šventosios uostas galutinai pralaimėjo konkurencinę kovą prie Baltijos jūros ir išnyko iš europinės jūrinės politikos akiračio.

 

●

 

Neatlikus nuodugnesnių tyrimų sunku pasakyti, kada atsirado pirmieji duomenys apie Palangos ir jos apylinkių fiksavimą Europos kartografijoje, bet 1595 m. sudarytame Gerardo Mercatoriaus Lietuvos žemėlapyje aptinkame ne tik Palangos (Polangen), bet ir Šventosios (Heiligen) bei Nemirsetos (Nemersat) pavadinimus. Šventoji (be ne Palanga) yra pažymėta 1601 m. sudarytame Vaclavo Grodeckio Lenkijos ir Lietuvos žemėlapyje. Mikalojaus Kristupo Radvilos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje (1635–1650) aptinkame Palangos įvardijimą. Nuo XVII a. pabaigos Europos kartografijoje ir laivybai skirtuose Baltijos jūros žemėlapiuose, kurie vaizdavo rytinį Baltijos jūros regioną, jau dažniau aptinkame Palangos, Nemirsetos ir Šventosios toponimus, nors suvokti, kodėl kartais vienur yra minimos vienos vietos, o kitur atsiranda kiti pavadinimai, yra sudėtinga. Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje Franzo Reilly sudarytas žemėlapis parodė Palangą ir žemaičių miestelius Gargždus, Salantus ar Darbėnus, bet nepažymėjo nei Šventosios, nei pasienio punkto Nemirsetos.

XIX a. Palangos ir Šventosios regionas buvo įsispraudęs tarp dinamiškų ir atvirų jūrinių uostų Klaipėdos ir Liepojos, todėl ekonominiu požiūriu buvo nereikšmingas lietuvių, žemaičių ir kuršių žvejų, žydų prekiautojų ir tarpininkų bei negausių žemdirbių gyvenamas kraštas. Tiesa, nuo viduramžių per Palangą ėjo svarbus sausumos kelias iš vokiečių žemių ir Prūsijos pro Baltijos pakraščius į Šiaurės Rusiją. Nuo 1723 m. šiuo keliu buvo gabenamas raitasis paštas iš Berlyno į Sankt Peterburgą, pro šalį pravažiuodavo prancūzų Apšvietos idėjų skleidėjai, filosofai, aukštuomenės atstovai, keliautojai, iš Europos miestų vykstantys į Rusijos imperijos sostinę, tačiau ilgau jie apsistodavo Klaipėdoje arba Liepojoje. 1862 m. nutiesus Kauno–Virbalio geležinkelio ruožą buvo užbaigta linijos Peterburgas–Varšuva statyba, todėl senasis pašto kelias prarado reikšmę, likdamas tik vietinio susisiekimo priemone.

 

●

 

Palangos regiono gyventojai, neturintys jūrinio uosto ir nutolę nuo prekybinių sausumos kelių, išgyvendavo iš nepastovaus uždarbio, daugiausia gaunamo iš žvejybos. Dėl vyraujančių vakarų ir pietvakarių vėjų vanduo iš Kuršių marių gėlina Palangos ir Šventosios priekrantes, todėl prie jų buvo galima aptikti gausias strimelių ir otų nerštavietes. Priekrantėje žvejai gaudydavo stintas, žiobrius, lašišas, šlakius, sykus, ungurius, karšius, ešerius, sterkus ir kitas žuvis, o žuvų apdorojimu, rūkymu, sūdymu ir džiovinimu užsiimdavo žvejų šeimos.

Baltijos pakrančių ūkis labai priklausė nuo gamtinių sąlygų. Smėlėta pajūrio žemė suteikdavo galimybę pasodinti kiek bulvių ar išsiauginti daržovių, tačiau nuolatos ūkininkauti buvo sunku. Pavojinga žvejo profesija buvo minimalus pragyvenimo šaltinis. Juoda kieta duona ir sūdyta žuvis buvo įprastinė dažno palangiškio valgiaraščio dalis.

1869 m. parašytoje didaktinėje knygelėje „Palangos Juzė“ Žemaičių vyskupas M. Valančius pasiūlė alternatyvą tradiciniam palangiškių gyvenimo būdui: „Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais. Bet žuvies neblaimėdamas, vieną kartą sakė moteriai savo: „Ar žinai ką, motyn: mūsų pajūrio smiltys maž teduoda duonos, aš ketu Juzę nuvežti į Klaipėdą, kad amato išmoktų.“ Atsakė Elzbietė: „Teisybė, amatą mokėdamas, nepritrūks duonos.“

Gintaro rinkimas, kurį paminėjo M. Valančius, apdirbimas ir supirkimas buvo dar vienas specifinis palangiškių verslas, pagal svarbą nusileidęs tik žvejybai. XX a. pradžioje grafo Felikso Tiškevičiaus įkurtoje įmonėje buvo apdirbama gintaro žaliava. Palangoje tuo metu dirbo apie 500 gintaro meistrų. Gintaro žaliavą jūroje gaudydavo vietos žvejai, bet jo apdirbimu ir prekyba užsiimdavo siaura specifinių gebėjimų turinti Palangos gyventojų grupė, daugiausia žydų tautybės asmenys. 1898 m. Marja Warnka aprašė didžiules dėžes su rožiniais, „paruoštas siųsti į Turkijos europinę ir azijinę dalis, net į Afriką, į haremus, mat odaliskos jaučia silpnybę tokiems papuošalams, o musulmonės meldžiasi Alachui su gintariniais rožiniais iš Palangos“. XIX a. viduryje Palangoje įsikūrė kelios žydams priklausančios gintaro apdirbimo įmonės. Nuo 1860 iki 1891 m. Palangoje veikė Tauerio ir Buršteino gintaro apdirbimo įmonė, kuri dirbinius pardavinėdavo Rusijos imperijos rinkose, pasiekdavo net tolimąjį Kaukazą. XIX a. pabaigoje Palangoje su pertrūkiais veikė brolių Kanų, Šlezingerio ir Josifovičiaus, Gutmano ir Reinuso, Kameneckio gintaro apdirbimo įmonės, naudojusios ne tik vietinę žaliavą, bet ir gintarą, atgabentą iš Gdansko ir Juodkrantės, ir suteikusios nemažai darbo vietų vietiniams gyventojams (daugiausia žydų tautybės). Gintaro apdirbimo ir prekybos verslą žydai sėkmingai tęsė ir tarpukario Lietuvos laikais.

Kitas XIX a. palangiškių „verslas“ buvo būdingas visiems pasienio regionams. Už keleto kilometrų nuo Palangos ėjo Rusijos imperijos ir Vokietijos siena. 1804 m. vasarą anglas Johnas Carras keliavo po Šiaurės Europą, o įspūdžius perteikė 1805 m. Londone išleistuose kelionių užrašuose. Kelias iš paskutinio Rusijos imperijos Baltijos jūros uosto Liepojos į Karaliaučių tradiciškai vedė per Palangą, Nemirsetą ir Klaipėdą. J. Carras aprašė, kaip paskutiniame Rusijos imperijos pasienio punkte tarp Nemirsetos ir Palangos specialioje būdelėje stovėjo Dono kazokas – jis pakėlė pasienio grandinę, ir keliautojai įžengė į maždaug pusantros angliškos mylios pločio neutralią teritoriją, nuo kurios matėsi prastokai nupaišyti Rusijos ir Prūsijos ereliais pažymėti pasienio stulpai. Keliautojas aprašė įspūdį, kai, išskėtę kojas, keliautojai vienu metu galėjo stovėti ir Prūsijos, ir Rusijos valstybių teritorijose.

Per Rusijos ir Prūsijos (vėliau – Vokietijos imperijos) sieną būdavo gabenamos kontrabandinės prekės – iš Vokietijos „ėjo“ degtinė, vietinių vadinta „prūsine“, arbata, cukrus, audiniai, pramoninės prekės, kurios dėl išvystyto industrinio Vokietijos žemių pajėgumo būdavo gerokai pigesnės, spiritas, sacharinas ir Rusijos imperijoje draudžiamos lietuviškos knygos. Į šią nelegalią veiklą įsitraukdavo ir Palangos priekrantės žvejai – dienomis žvejodavo, o naktimis užsiiminėdavo kontrabanda, kuri, nors ir pavojinga, buvo pelninga „profesija“.

 

●

 

Ar galime kalbėti apie Palangą kaip miestelį tarp „civilizacinių ribų“ arba Europos periferiją? Nekeliu sau uždavinio pateikti paradigminius „civilizacinių ribų“, kurios per pastaruosius šimtą metų šioje Rytų Europos dalyje radikaliai kito, apibrėžimus. Karaliaučiaus kraštas iki Antrojo pasaulinio karo ne tik geografiškai, bet ir ekonomiškai bei kultūriškai neabejotinai buvo Europa, jo skurdi paveldėtoja – Kaliningrado sritis – dabar tik geografiškai priklauso senajam žemynui.

Keliautojų užrašuose ir politikų vertinimuose iki Antrojo pasaulinio karo siena, ėjusi tarp Rusijos ir Vokietijos, kultūriškai skyrė Europą nuo Azijos. Taip ir Palangos regionas mentališkai atsidurdavo Azijos pusėje. 1788 m. vykdamas iš Rusijos amerikietis Johnas Lelyardas, kuris apkeliavo aplink pasaulį su kapitonu Jamesu Cooku, grįždamas iš Sibiro nesijuto patekęs į Europą tol, kol pasiekė Prūsijos sieną, kuria, anot jo, eina „didysis barjeras tarp azijietiškų ir europietiškų papročių“.

Kai Napoleono armija sutriuškino Prūsijos kariuomenę, Prūsijos karališkoji šeima 1807–1808 m. apsistojo Klaipėdoje. Karalienė Luizė ir jos palyda ten nuobodžiavo, todėl norėdami praskaidrinti dienas rengdavo išvykas po apylinkes. Karalienės vaikų auklėtojas Friedrichas Delbrückas paliko dienoraštį, kuriame fiksavo kasdienio gyvenimo Klaipėdoje momentus. Vienas šio dienoraščio įrašas atspindi aristokratijos požiūrį į Rusijos pusėje gyvenančius lietuvius. 1808 m. sausio 1 d. karališkoji šeima su palyda pervažiavo Prūsijos ir Rusijos sieną ir trumpam apsilankė Palangoje. Dienoraštyje rašoma: „Už Olando Kepurės – grupė bjaurių lietuvių. Daili Nemirseta. Rusijos siena. Palanga. Smuklė. Smuklininkas, jo vaikai tarsi drabužiais aprengti šunys. Tarnaitė lyg iš vaiduoklių pasakos. Gintaro dirbiniai. Kava ir duona. Rusas gyventojas su žmona. Grūstis namo prieškambaryje. Išvykome.“ Jam, kaip ir daugeliui išsilavinusių Europos aukštuomenės atstovų, už Prūsijos sienos, Rusijos imperijos valdose Lietuvos teritorijoje prasidėdavo kita civilizacija, kuri europiečiui keliautojui dažnai asocijavosi su skurdu, netvarka ir laisvės nebuvimu.

1814 m. iš Rusijos atvykęs keliautojas Philippas Rosenwallas neslėpė jausmų, įvažiavęs į Prūsijos teritoriją: „Geriau pasijutau, kai po nepaprastai ilgai trukusios kratos ir apklausos muitinėje atsidūriau už Palangos ir pasiekiau Prūsijos sieną. Dabar aš alsavau laisviau, lengva ir džiugu pasidarė krūtinėje pagalvojus, kad esu laisvoje vokiečių žemėje, kur be baimės galima išpasakoti savo mintis, kur kiekvienam inteligentui būtino dvasinio peno nereikia ieškotis kontrabandiniu būdu, kur joks karjeros siekiantis cenzorius negali nurodyti, ką galima ir ko negalima skaityti.“

1839 m. Rusiją palikęs prancūzų markizas Astolphe’as de Custine’as emocingai džiūgavo atsidūręs Prūsijoje, tarsi būtų ištrūkęs iš kalėjimo: „Niekada nepamiršiu jausmo, kuris mane apėmė, kai perplaukėme Nemuno upę. [...] Puikūs keliai, puikūs viešbučiai, švarūs kambariai ir lovos, pavyzdinė tvarka ūkyje, kurį tvarko moterys, – visa tai man atrodė stebuklinga ir neįprasta.“

Daktaro Teodoro Triplino, 1856–1857 m. keliavusio po Lietuvą, dienoraštyje taip pat aprašomas kultūrinis skirtumas tarp rusiškosios Žemaitijos dalies ir Prūsijos: „Artinantis prie Priekulės, viskas pasikeičia: kaimai, laukai, pievos, trobos, tvartai, daržinės, arkliai, galvijai, paukščiai, žmonės irgi išvaizdesni. [...] Ypač stebina daugybė gubų laukuose, pėdų didumas, galvijų stambumas, žmonių uolumas. O juk čia tas pats žemaitis kaip ir anos sienos, ta pačia kalba, tiktai spausdina ir rašo gotiškais rašmenimis.“

Tačiau tokie keliautojų apibendrinimai, sumišę su emociniais skirtingų civilizacijų vertinimais, kartais būna paviršutiniški ir nebūtinai atspindi realų vaizdą. XIX a. Palanga tapo grafų Tiškevičių formuojamu kurortu, į kurį kasmet atvykdavo 300–400 poilsiautojų, vietiniams gyventojams suteikdami galimybę nuomoti patalpas, pardavinėti žuvis ir žemės ūkio produktus.

XIX a. paskutiniais dešimtmečiais veikiant stiprėjančioms masinio poilsiavimo tendencijoms Palangoje imti statyti kurortinės paskirties statiniai – vasarnamiai, vilos, 1877 m. pastatytas restoranas virto kurhauzu – viešbučiu-restoranu-skaitykla, kur vyko socialinis ir kultūrinis poilsiautojų gyvenimas. Į Palangą, nors ir negausiai (poilsiautojų tuomet būdavo ne daugiau kaip 200 asmenų), iš Rusijos imperijos miestų ėmė atvykti turtingesni rusų ir žydų tautybės poilsiautojai.

           Į vakarą rūmai a giorno nušvinta,

           Atvyra plačiai įėjimas į salę:

           Pjesikė svetainėje bus suvaidinta,

           Rūbus šaunius damos parodyt čia gali.

           Žmonių tik suėjo būriai nedidžiausi:

           Koloniją lenkų vien kvietė negausią.

           Koloniją lenkų? Pajūry? Žemaičiuos?..

           Deja! Tik toks vardas mūs šlėktai čia teko.

 

Taip poemoje „Znad Biruty“ Tiškevičių dvaro aplinką XX a. pradžioje apibūdino Maironis. Pagausėjo iš Lenkijos atvykstančių poilsiautojų, nes grafai Tiškevičiai Palangą siekė paversti „vienintele lenkų vasarviete prie Baltijos jūros“. Anot lenkų istorikės Małgorzatos Omilanowskos, Palangą grafų Tiškevičių valdymo laikotarpiu galima vadinti „Pabaltijo Zakopane“, į kurią visus metus vyko lenkų poilsiautojai. Į Palangą buvo rekomenduojama vykti vaikams, sergantiems rachitu, chroniškais katarais, fiziškai silpniems ar nusilpusiems nuo dažnų susirgimų arba siekiantiems sustiprinti organizmą po sužeidimų, sunkių psichikos ligų arba paprasčiausiai pailsėti prie gaivios Baltijos jūros. Poilsiautojus traukė ne tik Tiškevičių įrengtos gydyklos, pašildyto jūros vandens maudyklės, kurortą supantys pušynai, koncertai dvaro parko vasaros teatre, bet ir tai, kad garsusis poetas Adomas Mickevičius 1824 m. poilsiavo Palangoje.

 

●

 

1819 m. Palangos miestelis su pajūrio ruožu nuo Šventosios iki Nemirsetos, prie kurios prasidėdavo Prūsijos siena, buvo prijungtas prie Kuršo gubernijos ir įėjo į Gruobinios provincijos Aizputės apskritį. Tuo metu šis žingsnis nekėlė jokių komplikacijų, nes Rusijos imperijos gubernijų sienos turėjo tik vidinę reikšmę. Palangos apylinkių priskyrimą iš Vilniaus (1843 m. iš Vilniaus gubernijos buvo išskirta Kauno gubernija) prie Kuršo gubernijos lėmė siekis suvienodinti muitų rinkimo tvarką, t. y. Kuršo pajūrio muitų sieną pratęsti iki Prūsijos, ties Vilniaus gubernijos pasieniu paliekant kontroliuoti vien sausumos muitus. Be to, Liepojos pasienio įgulai buvo lengviau kontroliuoti Baltijos pajūrio ruožą iki Prūsijos sienos. Tokia padėtis išsilaikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvą kontroliavusi vokiečių karinė valdžia (Militarer verwaltung Litauen-Kurland) neperbraižė sienų – Palanga priklausė Kuršo karinei valdybai, kurios centras buvo Jelgava.

 

●

 

Žemėlapiai su tiksliai grafiškai pavaizduotomis linijomis padeda suvokti realybę aiškiau negu rašytiniai dokumentai ar vien erdvinė vaizduotė. 1886 m. išleistame Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto Kauno gubernijos žemėlapyje pavaizduota, kad tokia dabar įprasta tiesi geležinkelio linija iš Šiaulių pro Telšius ir Plungę į Klaipėdą nuo Šiaulių per Mažeikius ir latvių Priekulę pasuka Liepojos ir Jelgavos link. Tampa aiškiau, kodėl latviai, 1919 m. sutikę perduoti Palangą Lietuvai, už šiuos mainus reikalavo Mažeikių – strategiškai svarbaus komunikacinio mazgo, per kurį tuomet ėjo vienintelis geležinkelis iš Rygos per Jelgavą į Liepoją.

Minėtame Šiaurės vakarų krašto Kauno gubernijos žemėlapyje matome neįprastą vaizdą – nuo Žemaitijos atskirtą vakarinį paribį su Baltijos jūra, Šventąja ir Palanga. Žvelgiant į dabartinį Lietuvos žemėlapį sunku ir įsivaizduoti, kad buvo taip. Beveik trejus metus po Pirmojo pasaulinio karo vykusios derybos su Latvija ir jų rezultatai, kurie iš esmės tenkino abi puses, Lietuvai sugrąžino Palangą ir Baltijos jūros ruožą. Sunku pasakyti, kiek dabartinės Lietuvos valdžiai svarbi ši data, bet Vilniuje vietos neradęs Antano Smetonos, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais buvo svarbiausias lietuvių politinis veikėjas istorinėje sostinėje, paminklas bus pastatytas Palangoje, kurioje jis mokėsi ir poilsiaudavo.

 

 

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą mokslinėje konferencijoje „Palanga grįžta Lietuvai“ Palangos kurorto muziejuje 2021  m. rugsėjo 18  d.