Kapitono prisiminimas

Šių metų liepos 10 d. buvo minimos prancūzų rašytojo Marcelio Prousto 150-osios gimimo metinės. 2019 m. Paryžiuje išleistame Prousto kūrinių rinkinyje „Paslaptingasis korespondentas ir kitos nepublikuotos novelės“ vis dėlto yra viena anksčiau publikuota novelė – „Kapitono prisiminimas“ (Souvenir d’un capitaine), pirmąkart paskelbta 1952 m. lapkričio 22 d. laikraštyje „Le Figaro“. Šiame trumpame kūrinyje jau galima išgirsti epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ gaidų.

Grįžau praleisti dienos L. miestelyje, kur vienus metus tarnavau leitenantu, užsidegęs noru iš naujo viską ten pamatyti, tas numylėtas vietas, kurias prisiminus mane nejučiomis nupurto liūdnas šiurpulys, nors, kita vertus, tos vietos tokios kuklios, kaip antai kareivinių sienos ir mūsų sodelis, pasipuošusios tik įvairiomis dailybėmis, kurias atsineša šviesa bėgant valandoms, keičiantis orams ir metų laikams. Tos vietos amžinai liks mano vaizdinių pasaulėlyje apsigaubusios nepaprastu švelnumu, neapsakomu grožiu. Netgi jei mėnesių mėnesius apie tai negalvočiau, staiga jas išvystu, kaip už įkalnaus kelio posūkio išvysti kaimą, bažnyčią, miškelį giedančioje vakaro šviesoje. Kareivinių kiemas, sodelis, kur vasarą vakarieniaudavau su draugais, prisiminimas, kas be ko, nutapytas su tokia nuostabia gaiva, kokią skleistų ryto arba vakaro šviesa kerėtoja. Kiekviena smulkmenėlė čia pat, po akių, visa apšviesta ir regisi man graži. Matau jus nelyginant nuo kalvos. Esate savipakankamas, man nepasiekiamas pasaulėlis, dvelkiantis švelniu grožiu toje netikėtoje vaiskioje šviesoje. Ir mano širdis, mano linksma andainykštė širdis, dabar liūdinti dėl manęs, tačiau pralinksmėjanti, nes vieną mirksnį pakylėja tą kitą, šiandien ligotą ir bergždžią, mano linksma andainykštė širdis yra šiame saulės užlietame sodelyje, tolimame kareivinių kieme, kuris vis dėlto taip arti, taip keistai arti šalia manęs, taip giliai manyje ir vis dėlto taip toli nuo manęs, taip neįmanomai nebepasiekiamas. Tai vyksta giedančios šviesos miestelyje, ir aš girdžiu skaidrų varpų skambesį, užtvindantį saulėtas gatves.

Taigi grįžau praleisti dienos L. miestelyje… Ir išgyvenau ne tokį didelį sielvartą, kaip baiminausi, kad susigrąžinau jį mažiau, negu tarpais susigrąžindavau savo širdyje, susigrąžindavau, kad ir kaip žiūrėsi, jau per mažai, ir tai iš tiesų būdavo liūdna, o kai kada net varydavo į neviltį… Mes turime tiek daug palankių progų pulti neviltin, kurias prarandame per tingulį ir savotišką nesąmoningumo ir „nemąstymo“ talentėlį. – Taigi susigrąžinau nepaprastos melancholijos valandas šalia tenykščių žmonių ir daiktų. O be to, ir nepaprastas linksmybės valandas, kurias vargu ar galėčiau paaiškinti ir kuriomis galiu pasidalyti tik su pora draugų, nes tuo metu jie taip pilnutinai gyveno mano gyvenimu. Bet štai ką aš noriu papasakoti. Prieš eidamas vakarienės, po kurios ketinau iškart sėsti į traukinį, nuvažiavau duoti nurodymo atsiųsti man knygas, pamirštas pas buvusį pasiuntinį, pakeitusį dalinį, paskirtą į kitą to miesto pulką, dislokuotą kitame miesto gale. Sutikau jį gatvėje, tuo metu beveik tuščioje; prie jo naujojo pulko kareivinių vartelių, ir mudu dešimt minučių šnekučiavomės tenai, gatvėje, visoje nušviestoje vakaro, prie vienintelio liudininko, budinčio grandinio, kuris skaitė laikraštį atsisėdęs ant akmeninio stulpelio prie vartelių. Jo veidą dabar jau matau ne per aiškiausiai, bet jis buvo labai aukštas, liesokas, o jo akys ir burna turėjo kažką nuostabiai subtilaus ir švelnaus. Jis mane paslaptingu būdu pakerėjo, ir aš pradėjau atidžiai sekti savo žodžius ir judesius, stengdamasis jam patikti, ir varinėti kalbas, kurios galėtų bent kiek žavėti arba prasmės niuansais, arba per kraštus besiliejančiu gerumu ar išdidumu. Pamiršau pasakyti, jog buvau be uniformos ir sėdėjau fajetone, kurį sustabdžiau, kad pasišnekėčiau su savo pasiuntiniu. Bet budintysis grandinis negalėjo neatpažinti grafo de K., vieno iš mano senųjų tarnybos draugų, fajetono, kuriuo šis tą dieną leido man naudotis. O kadangi mano buvęs pasiuntinys kiekvieną atsakymą baigdavo žodžiais „mano Kapitone“, grandinis gerai žinojo, koks mano laipsnis. Bet nėra priimta, kad kareivis atiduotų pagarbą karininkams civiliška apranga, jeigu jie nepriklauso jo pulkui.

Pajutau, kad grandinis manęs klausosi, ir net buvo pakėlęs į mus nuostabias ramias akis, bet vėl įbedė jas į savo laikraštį, kai į jį pasižiūrėjau. Aistringai trokšdamas (kodėl?), kad jis į mane pažvelgtų, įsidėjau monoklį ir apsimečiau besidairąs aplink, vengdamas žiūrėti jo pusėn. Laikas bėgo, reikėjo važiuoti. Nebegalėjau tęsti pokalbio su pasiuntiniu. Pasakiau jam „iki pasimatymo“ tyčia santūriai, išdidumo priverstas grandinio akivaizdoje tramdyti draugiškus jausmus ir, dirstelėjęs į grandinį, kuris, vėl atsisėdęs ant stulpelio, savo nuostabias ramias akis laikė pakėlęs į mus, atsisveikinau skrybėlės ir galvos judesiais, mažumėlę jam šypsodamasis. Jis atsistojo, išsitempė, pakėlė dešinę ranką, bet, užuot ją nuleidęs, kaip daroma po sekundėlę trunkančio kariško pasveikinimo, toliau laikė ją atverstu delnu prie savo kepės snapelio ir įdėmiai žiūrėjo į mane, kaip pridera pagal reglamentą, nepaprastai susijaudinęs. Tada, ragindamas arklį, pasveikinau jį kaip reikiant ir jau kaip senam draugui žvilgsniu ir šypsena kalbėjau meilių meiliausius dalykus. Užmiršęs tikrovę per šiuos paslaptingus kerus, skleidžiamus žvilgsnių, kurie nelyginant sielos mus perkelia į savo mistinę karalystę, kur visos neįmanomybės atšaukiamos, tebesėdėjau plika galva jau tolokai nuvežtas arklio, atsigręžęs į jį, kol jis visiškai dingo iš akių. O jis vis dar sveikino mane, taigi du draugystės žvilgsniai, sakytum už laiko ir erdvės ribų, jau pasitikinčios ir nusiraminusios draugystės, iš tikrųjų susitiko.

Pavakarieniavau liūdnai ir dvi dienas iš tiesų buvau apimtas nerimo, nes kai svajonėse staiga iškildavo tas veidas, mane nupurtydavo šiurpuliukai. Suprantama, aš niekados daugiau jo neregėjau ir niekados neberegėsiu. O dabar, beje, matote, kad nelabai beprisimenu jo veidą, ir tatai iškyla tik kaip kažkas labai švelnaus toje gelsvos vakaro šviesos ir šilumos užlietoje aikštėje, tačiau mažumėlę liūdno dėl savo paslapties ir neišsipildymo.

Vertė Diana Bučiūtė