Eilės

 

Optimizacija

 

Buvo laikas, kai reikėdavo

duonos ir žaidimų.

Dabar užtenka

duonos ir įžeidimų.

 

 

●

 

Pasileidi, kaip kitos

pasileidžia plaukus,

įvykių ir geografijų

spontaniškumui,

bet be galimybės

susišukuot.

 

 

●

 

Tirpstančio laiko ekrane

svyruoji kaip laivas –

labiau gal valtis –

suprasdamas savo

neadekvatumą

vandenyno

atžvilgiu.

Tirpstančios erdvės

susikoncentruoja į

neišsemiamus

stimuliacijos šaltinius.

Esi lyg vilkas,

šventiškai persirengęs

intensyvumo rūbais.

 

 

●

 

Nežinau, ar čia jau tas

seniai žadėtas

posthumanizmas,

kai susikryžiavus

koją ant kojos

šlauny vibruoja

ateinančios žinutės.

 

Žinau, kad čia tu,

tik dar negaliu

perskaityt, tad

spėlioju ne visai

patikimai, treniruojuos,

sakau sau,

kad jau greit.

 

 

●

 

Gaudau tavo pikseliuotas kūno dalis

bandydamas įveikt distanciją

ir prisimint tavo kvapą

ir kaip pirštai slysta per

greitai vėstantį prakaitą –

gal tuo metu, kai galėjau

liest tavo kūną ir nemačiau,

kaip greitai vėsta kūnai

šaltam prirūkytam kambary,

kaip prakaito lašai nusėda

ant avokado lapų

ir įsismelkia į patalus

užtvirtindami tą kažką,

ko žodžiais negalim ar

dar kol kas nenorim

sau įsivardint –

praktikavom kūnų terapiją

abu, su skirtumais ir panašumais,

miglotai, per kūno išskyrų

kondensatą, fiziką ir chemiją,

per iškalbingą žvilgsnį, atodūsį,

šypseną, konspiracinį mirksnį.

Dabar per atstumą tave gaudau.

Tavo rūpestį tarp antakių

ir ekstazišką juoką,

ir senkančią projekcijų kantrybę,

ir tavo nekūnišką švelnumą,

gaudau tavo pikseliuotas kūno dalis,

tavo patalus, tavo avokado lapus.

 

 

●

 

Lipa lyg limpantis

limfmazgis iš

šilto kirkšnio,

rytinis džiaugsmas

įspraustas į nerimo

pūkuotą ankštį,

kol nerimas tvirtas,

struktūruotas,

pasitikintis savim,

džiaugsmas drovus,

nuolankiai rąžosi,

įpratęs mandagiai patylėti.

 

 

●

 

Įšoku į priešpriešinę tavo projekcijų juostą

vos išvengdamas avarinės situacijos,

grįžtu į savąją su vos juntamu adrenalino

blykstelėjimu delnuose, spaudžiančiuose

odinį tariamo saugumo vairą.

 

Autobiografinis autoįvykis –

tik laiko ir erdvės klausimas,

nepriklausantis nuo vairavimo stažo,

nuoseklaus taisyklių laikymosi ar

tinkamų oro bei eismo sąlygų.

 

 

●

 

Sąlygiškai trumpa

kelių dienų tyla

kalimos nuklotuose

paraudonavusiuose

namuose,

 

o tada vėl vaikai,

turistai, praeiviai,

galvojimo-veikimo

disbalansas ir

sintetinė rutina,

 

ankstyvas nuovargis,

maudžiantis kaklas,

skausmas paširdy,

balsu išreikšto

juoko trūkumas,

 

nuo stogo

vėjas pusto

smėlio likučius

į lėkštę, į raštą,

į pravertų lūpų kraštą.

 

 

●

 

Kai eilinį kartą neapykanta

pasauliui, procesams, sistemoms,

abstrakcijoms, tradicijoms

virsta neapykanta sau ir

savisabotažu, neišvengiamai

pradedi tikėt sadistinio dievo

egzistencija ir elegancija.

 

Gal dėl to, kad taip lengviau,

o gal tiesiog toks tas planas,

kai savianalizė ir savikritika

gilyn į bedugnę veda, o ne į

apšvietos žadėtą skaidrumą

iš vidinio pilietinio karo

apkasų ir aplinkinio blankumo.

 

Esu liumpenproletaras,

žiūrintis į meno istorijos

lentynas be žavesio ir

be priešiškumo, abejingai.

Sausa nugarėlių vaivorykštė kaip

dulkėtas industrinio gyvulio

karkasas seniai nebekvėpuoja.

 

Kartais atrodo, kad seniai

nebekvėpuoju ir pats.

Nors netiesa – džiovininkiškas

kosulys kaip bandomasis

visuotinės apokalipsės

signalas duoda nereguliariai

apie save žinot.