Bykovas apie Glück: „Jos kūrybą laikau imitacija“

 

2020 m. Nobelio literatūros premija amerikiečių poetė Louise Glück (g. 1943) apdovanota už „neabejotiną poetinį balsą, kuris asketišku grožiu individualią egzistenciją paverčia visuotine“. Šį įvykį ir laureatės kūrybą rusų televizijos kanalo „Dožd’“ laidoje „Nobelis“ (2020 m. gruodžio 4 d.) pakomentavo rusų rašytojas, kritikas, žurnalistas Dmitrijus Bykovas. Žurnalistė Aleksandra Jakovleva pokalbį su ironiškuoju komentatoriumi pradėjo konstatavimu, esą šios premijos skyrimas suskaldęs rusų literatų bendruomenę.

 

– [...] O dabar mes įsigysime priešų. Žinoma, Louise Glück suskaldė („Glik“ reikia tarti, nes Glück – vokiška rašybos forma, bet pagal anglų tradiciją tariama „Glik“)… po premijos jai skyrimo susiskaldėme ganėtinai įprastom linijom, Rusijos visuomenė tik ir ieško priežasties susiskaldyt. Ir iškart atsirado žmonių, daugiausia verlibrininkų, kurie ėmė kalbėti, esą tai išskirtinio gylio poezija, kokia laimė, kad Nobelio komitetas pagaliau priėmė nepolitinį sprendimą, kokia laimė, kad Nobelį pagaliau davė grynam poetui, neatstovaujančiam jokiai ideologijai. Kaip visa universitetinė Amerika, ji laikėsi tradicinių liberalių vertybių, ir nieko daugiau.

Apskritai Louise Glück, – va čia jau paniškai pradedu rinkti žodžius, – bloga poetė, taip, bloga.

– Žodžių neparinkote, jaučiasi.

– Bet blogų poetų nebūna. Louise Glück dalyvauja bendrame poetiniame darbe – pasaulio harmonizavimo – pagal savo galimybes. Ir bet kokia poetinė kalba yra geriau už paukščių šaudymą laidyne, tiesa? Leiskite man kalbėti banalybėm. Kartais, žinote, norisi pagaliau pereiti į žmonių gretas, kurių kiekvienas žodis sutinkamas palankiai. Šiaip neturiu to daryti, aš net, prisipažinsiu, esu rašęs, kad turiu skelbti blogį, nes tada žmonės pagaliau ims jo nekęsti, o tai yra gerai.

Tačiau jeigu objektyviai, tai galime pasakyti keletą banalybių: ką nors iš to, ką visada kalbėdavo Brodskis apie poetinę kalbą: kad poetas – kalbos įrankis, kalbos instrumentas, kad eilėraščių rašymas – tai labiausiai harmonizuojanti veikla pasaulyje. Čia būtina pridurti: „Taip, nepaprastai dideliu mastu, nepaprastai“ – ir užsirūkyti, visąlaik užsirūkyti. Nepaprastai dideliu mastu, taip.

Bet jeigu jau visai rimtai, tai aš kažkaip nematau ypatingo Louise Glück indėlio į pasaulio harmonizavimą. Kai ji jaunystėje, kaip visi geri amerikiečių poetai, rašė rimuotai, tai ir tuomet jos eilės nežėrėjo minties gilumu, tačiau jose bent jau būta bandymo, pasitelkus rimą, harmonizuoti pasaulį. Kai skaitau knygą „Laukinis vilkdalgis“, kuri laikoma geriausia jos knyga, gali būti, žinoma, visa problema – jos vertėjas [į rusų kalbą] Kokotovas, negalima juk visus nuopelnus ar bėdas vertėjui nurašyti, kaltinti knygą ir aiškinti jos nesėkmę, kaip mano atveju.

– Jūs, aišku, skaitėte originalą?

– Originalo kalba peržiūrėjau nemažai eilėraščių, ne visus, ten jų 54. Kai kuriuos – tikrindamas, ar adekvačiai išversti, – lyginau su originalu, jis įkandamas. Eilėraščiai išversti adekvačiai, bet jie silpni, nieko nepadarysi.

Ir čia visą laiką tenka, taip sakant, teisintis prieš Nobelio komitetą, bet čia prisimenu nuostabią Achmatovos repliką, žinote, kai ji, kalbėdama apie Valstybinės premijos skyrimą kažkokiam kiauram grafomanui, pasakė: „Ko jūs norite? Tai jų premija, kam nori, tam ir duoda.“ Ko jūs norite? Tai jų premija! Ją teikia, kaip jiems atrodo, už idealizmą tikriausiai, Louise Glück kūryboje sekimo tam tikrais idealais yra.

Ėmiau galvoti, kas mane pykdo, juk, tiesą sakant, nepavydžiu, kad ji gavo tą Nobelį. Aš nebuvau jos konkurentas, bent jau kol kas nesu laikomas akivaizdžiu varžovu, tai bus ateityje. Kol kas aš jos kūrybą laikau imitacija. Štai kas mane siutina. Tai labai lengvo žanro imitacija, lengvo ne todėl, kad jis lengvas, kaip operetė, bet todėl, kad nereikalauja pastangų. Rašyti tokius eilėraščius tikrai nereikia ypatingo gilumo, susimąstymo, gyvenimo patirties. Dabar aš jums juos skaitysiu, ir jūs su manimi sutiksite. [...]

 

           „Rytmetinės“

 

           Atleisk, jei pasakysiu, kad myliu tave: galingiesiems

           visada meluojama, nes silpnuosius visada

           valdo panika. Aš negaliu mylėti,

           ko nepajėgiu įsivaizduoti, o tu neatskleidi

           beveik nieko: ar tu kaip gudobelės medis,

           visada tas pats toje pačioje vietoje,

           ar tu labiau rusmenė, nepastovioji, iš pradžių

           kyštelinti rausvą smaigą ramunių atšlaitėje,

           o kitais metais – jau violetuojanti rožių sode? Turėtum suprasti,

           kad jokios naudos iš tokio tylėjimo, skatinančio tikėti,

           kad turbūt esi visa kas – rusmenė ir gudobelė,

              pažeidžiama rožė ir ištvermi ramunė, – palikai mus manyti,

           kad gal visai neegzistuoji. Ar taip

           ir nori, kad manytume, ar tai paaiškina

           tylumą rytmečio,

           kai svirpliai dar netrina sparnelių, katės

           kieme nesiniauja?

 

Tai įprastinis eilėraštis apie agnosticizmą, apie agnosticizmą, kuris įveikia save, bet koks jis dirbtinis! Koks apsimestinis, suprantat! Va šitai apie rusmenę – ar panašus tu į gudobelę, ar panašus į rusmenę… kartais atrodo, kad šiame eilėraštyje būtų galima pakeisti bet kurį žodį. Ir bėda ta, kad dauguma jos eilėraščių panašūs į šitą. Tai, žinote, septintas vanduo nuo Emily Dickinson.

Emily Dickinson iš tikrųjų sodininkė, nes dėl tragiškų gyvenimo aplinkybių kitoks gyvenimas jai užvertas, išskyrus namus Amherste. Ir štai ji mąsto apie gudobelę ir rusmenę: „Kai „šeimininkai“ girtai bitei / Rusmenėje užvers duris / Ir kai drugiai „lašų“ atsisakys, / Aš gersiu ne mažiau – už tris!“ Jai iš tikrųjų… Tai jos pasaulis. Jos pasaulis buvo priverstinai apribotas jos sodu, namu, palėpe ir knygomis.

Bet Louise Glück, XX amžiaus žmogus, dėstanti, kiek pamenu, Yale’io universitete, galėtų, man atrodo, šiek tiek praplėsti poezijos žodyną ir emocinę poezijos paletę. Aš neraginu jos rašyti politinių ar kokių ten egzistencinių eilėraščių, juolab kad iš dalies egzistencinius eilėraščius ji ir kuria, tiesiog visa ši filosofija elementorinė, visa tai buvę daugybę kartų. O man norėtųsi šiek tiek, suprantate… didesnio emocinio diapazono. Emocinio diapazono visų pirma todėl, kad poezija – pagal Pasternako apibrėžimą – „apima ir tai, kas skyrium regisi net dviem“. Tai visada yra dviejų, dažnai priešingų, pasaulėžiūrų sintezė. Tai Voltos lankas, atsirandantis tarp polių. Va to antrojo poliaus Glück poezijoje ir nematau. Matau turbūt labai gerą moterį, kuri daug galvoja apie savo santykius su Dievu, o kartais ir su vyru. Su vyru – mažai, meilės lyrikos labai mažai. Bet tai, ką skaičiau, – tai kažkokia stebėtina monotonija.

 

           „Lauko gėlės“

 

           Ką sakote? Kad norit

           amžino gyvenimo? Nejau jūsų mintys

           tokio patrauklumo? Be abejo,

           nežiūrite į mus, nesiklausote mūsų,

           ant jūsų odos

           saulės dėmė, dulkės

           geltonųjų vėdrynų: aš kalbu

           su jumis, žiūrinčiomis pro

           aukštos žolės prošvaisas, kratančias

           savo barškutį – ak,

           siela, siela! Negi pakanka

           vien tik žvelgti vidun? Panieka

           žmonijai yra viena, bet kam

           menkinti lauko

           platybę, žvilgsnis per vaiskias vėdrynų

           galvutes kyla link ko? Apgailėtina

           dangaus idėja: kaitos

           nebuvimas. Geriau nei žemėje? Iš kur

           jums žinot, nesančioms nei

           čia, nei ten, būvančioms tarp mūsų?

 

Minties atžvilgiu tai netgi miela. Tiesiog išreikšta tai niekiškai, štai kur esmė. Apskritai manau, kad verlibras – labai šaunus dalykėlis, bet, kaip sakė Davidas Samoilovas, jis turėtų būti „pasitraukite, neįšventintieji“, jis tikrai turėtų būti nepaprastai aukšto meistriškumo rodiklis. Rašyti laisvosiomis eilėmis privalai taip, kad minties galia, minties originalumas, vidinis formos stuburas išlaikytų eilėraštį ten, kur demonstratyviai nusisukate nuo tokių sąvaržų kaip rimas ir metras, taigi. Eilėraštį turi išlaikyti kažin kas gilesnio: vidinė dinamika, pritrenkianti mintis, kaip Samoilovo poezijoje [cituojama „Laisvųjų eilių“ pradžia]:

 

           Trečiame tūkstantmetyje

           Autorius apysakos

           Apie vėlyvąją priešhirosimiją

           Siužeto glaudinimo dėlei

           Leis sau nedidelius laiko poslinkius –

           Šimto ar dviejų šimtų metų.

 

           Jo apysakoje

           Puškinas

           Į rūmus atvažiuoja

           Sidabriniu mersedesu

           Su šoferiu baudžiauninku Saveljevičium.

 

Ir taip toliau. Esmė net ne tai, kad ši mintis tokia nestandartinė, čia įžūlumas nepaprastas. Laisvosios eilės turi pabrėžti minties laisvę. Kodėl šitų eilių, viso to sodo ciklo, nebuvo galima parašyti klasikiniu jambu, visiškai nesuprantama. Paklausykite dar.

 

           „Niekieno neviltis neprilygsta manajai…“

           [iš tikrųjų tai eilėraščio „Balandis“ epigrafas]

 

           Jums nėra vietos šiame sode,

           mintijantiems tokius dalykus, gaminantiems

           varginančius išorinius ženklus; vyras

           demonstratyviai ravintis ištisą mišką,

           šlubčiojanti moteris, atsisakanti persirengti

           ar išsitrinkti plaukus.

 

           Manote, man rūpi,

           ar šnekatės tarpusavy?

           Tik noriu, kad žinotumėt,

           jog tikėjausi daugiau iš dviejų sutvėrimų,

           kuriems duotas protas: jei ne tam,

           kad iš tiesų rūpintumėtės vienas kitu,

           bent kad suprastumėt,

           kad sielvartas plinta

           tarp jūsų, visoje padermėj, idant

           pažinčiau jus, it mėlynai

           dėmėtas scyles, miško žibuoklių

           baltumą.

 

Eilėraštis Dievo vardu, bet juk šitokiu būdu galima pasakyti kur kas rimtesnių ir baisesnių dalykų. Majakovskio Dievas sako: „Man patinka žiūrėti, kaip miršta vaikai.“ Baisiai pasakyta, bet Dievo vardu bylojama kaip tik dėl to, jog tai beribis, neleistinas įžūlumas, Majakovskiui už šiuos žodžius niekada neatleido. Jei drįsti kalbėti Dievo vardu, tada tegu sako ką nors pribloškiančio, o čia jis: „Jūs nesirūpinate vienas kitu, todėl aš nesirūpinsiu jumis.“

Vis dėlto jei visa tai būtų išreikšta ne taip pretenzingai, – tas savavališkas, absoliučiai savavališkas, niekaip nemotyvuotas skirstymas į eilutes, tie perkėlimai, anžambemanas verlibre – išvis absurdas, – ir ne taip patetiškai, va tada būtų galima skaityti susidomėjus. Bet mane glumina būtent banalybė, besidedanti nebanalybe.

Šiandien pasaulyje, manau, yra dešimtys tūkstančių poetų, kurie visiškai pagrįstai galėtų į tai pretenduoti, ir man apmaudu būtent dėl to, kad Louise Glück vadinama poete, neturėdama tam jokio šimtaprocentinio pagrindo. Šimtaprocentinio pagrindo, ko gero, negali būti, man dabar sakys: „Jūs kaip teisėja Saveljeva, kuri klausia Brodskio: „O kas jus priskyrė poetams?“, taip. Tai yra iš Dievo.

Laikyti save poetu gali kas tiktai nori, bet kai Nobelio komitetas laikosi tokio požiūrio, jis turi būti rimtai argumentuotas. Reikia prisiminti, kad tokie poetai kaip Robertas Pennas Warrenas, kuris pirmiausia buvo poetas, o tik paskui prozininkas, Nobelio premijos negavo.

– Ta proga!

– Tokie poetai kaip Wystanas Hugh Audenas Nobelio negavo. Todėl, ko gero, reikia paieškoti žmogaus, kuris pasaulį praturtintų ne tik vis ta pačia savo apmąstymų apie Dievą ir gėles gaida, bet poeto, kuris kastetu laužtųsi į kaukolės pasaulį, kaip sakė Majakovskis. Man nemalonu tai sakyti, nes esu tikras, kad Louise Glück yra labai geras žmogus, tačiau mane beprotiškai erzina bet kurio žmogaus dirbtinis giliamintiškumas.

O dar labiau erzina didžiulė mūsų bendrapiliečių masė, kuri nuoširdžiai tiki, kad jeigu pagirs Louise Glück, tai juos įsileis į Valstijas dėstyti ar apskritai. Ji yra žmogus, nuo kurio nuomonės dabar daug kas priklauso, nuo kurio nuomonės priklauso ir daug akademinių karjerų, ir štai žiūrėti į šitą padermę žmonių, laukiančių jos palankumo, man dar liūdniau. Poetas neturi daryti jokios įtakos, ir aš tikiuosi, kad ji, kaip tikra poetė, jokios įtakos ir nedarys.

[...]

Yra žmonių, kurių pažiūros ir stilius manęs visiškai netenkina, nepriklausomai nuo jų elgesio, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų. Aš – amžininkas, aš – nepatikimas pasakotojas, todėl mano nuomonė apie Louise Glück turi tam tikrą teisę būti, nes mes su ja absoliučiai skirtinguose laukuose. Mano akademinė karjera nuo jos niekaip nepriklauso, lygiai kaip nuo jos nepriklauso ir mano literatūrinė karjera. Bet aš tik prisimenu, su kokiu laukiniu pasipiktinimu mane užsipuolė kai kurie žmonės, kai pasakiau, kad, mano galva, Tomas Tranströmeris – labai banalus poetas. Jie tikriausiai tikėjosi gauti Nobelio premiją. Jie jos vis tiek negaus, galiu jus patikinti. Tomas Tranströmeris – banalus poetas. Bet tai nieko nereiškia, žinote, juk dabar neimsim…

– Bobas Dylanas Nobelio premija buvo apdovanotas kaip poetas.

– Palaukite, gal dabar ją skirs kam nors iš ukrainiečių autorių. Štai Sergejus Žadanas, būtų labai gerai, kad jis gautų, nors irgi… Jo dar ir proza gera.

Tiesiog visiškai nesu tikras, kad mano liudijimas čia turėtų ką nors reikšti. Tiesiog kai matau blogus eilėraščius, aš tai ir sakau.

– Bet, jūsų liudijimu, eilėraščiai blogi.

– Taip.

– Tai irgi liudijimas.

– Bet jie objektyviai blogi, negaliu sakyti, kad jie geri. Labai norėčiau, man juk, kaip žinote, po eilinės Nobelio premijos pradeda skambinėti iš visų radijo stočių: „Ką pasakysite?“ Aš nuoširdžiai entuziastingai sveikinau Doris Lessing apdovanojimą, mūsų sesė fantastė gavo premiją, valio! Buvau visiškai sužavėtas Modiano apdovanojimo, nes jis parašė labai gerą scenarijų, nors jo romanai man nepatinka, o filmas buvo genialus. Man nepatinka Peteris Handkė, tai ką dabar daryti? Olgą Tokarczuk aš laikau vidutiniška rašytoja, daug prastesne už Petruševskają, ir, žinoma, geriau jau būtų davę Ulickajai.

Bet dar kartą sakau, tai yra jų premija, tegu jie ir skiria. [...]

 

tvrain.ru

Vertė Andrius Patiomkinas