Burbulai ir srovės
Jūratė Sučylaitė. Prieš srovę: psichikos sveikata ir vertybės šiuolaikiniame pasaulyje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2021. 240 p.
Įprasta manyti, kad sveikatos problemos yra vien tik biomedicinos, o ne kultūrologijos sritis. Monografijos autorė, aptardama praktinius psichikos klausimus, tyrinėja šiuolaikinį socialinės kultūros kontekstą, vertybių vaidmenį. Laikosi tarpdisciplininio požiūrio, kuris sujungia visuomenės sveikatos, žmogaus ekologijos, psichiatrijos, humanistikos ir kultūros edukologijos sritis.
Sunku nepritarti, kad laiko stoka ir prastas gebėjimas reflektuoti gyvenimą, stengiantis save suprasti, daro šių laikų žmogų labai pažeidžiamą. Atveria prielaidas jaustis vienišam tarp žmonių. Jausmų nepažinimas ir neturėjimas laiko, kada juos išgyventi, glaudžiai siejasi su nerimo sutrikimais, liūdesiu, kūno skausmais. Dideli darbo krūviai, dažnas ir ilgas bendravimas virtualioje erdvėje keičia psichikos sveikatą. Vaizdingumo netenkanti kalba žymi prarandamą gebėjimą suvokti visumą ir didesnę riziką sirgti depresija.
Ar pastebime šiuos procesus? Kaip šiuolaikinio pasaulio vertybės lemia žmogaus psichikos sveikatą? Profesorė Jūratė Sučylaitė linkusi konstatuoti jau įvykusią slinktį nuo humanistinio požiūrio į posthumanistinį. Kartu pažymi ir tai, kad posūkis nuo humanistinėmis vertybėmis grįsto požiūrio į posthumanistinį pasaulio supratimą paklaidina mus vertybių pasaulyje, palieka be orientyrų ir daro neigiamą įtaką psichikos sveikatai. Štai keli pavyzdžiai. Autorė teigia, kad dėmesio etinėms vertybėms stoka – viena iš blogėjančios žmogaus sveikatos priežasčių, ir pabrėžia bendruomenės vaidmenį. Žmogaus sveikata negali būti atskirta nuo bendrosios sveikatos, ji neatsiejama nuo žmogaus poreikio turėti bendruomenę, kurioje jis būtų girdimas ir pripažįstamas kaip reikalinga dalis. Tačiau, kaip pažymi autorė, kai visuomenėje nebelieka visapusiško konkrečių gyvenimo reiškinių nagrinėjimo, prarandama dalis medžiagos, galinčios įkvėpti diskusijas ir skatinti geras iniciatyvas, taip prarandamas pilietiškumas ir skatinama stagnacija.
Skyriuje „Mirties grėsmės akivaizdoje: elgesys ir kūrybos galia“ pateikiamos įžvalgos, susijusios su pastarųjų metų pandemijos aktualijomis. Kaip rašo Sučylaitė, „šiuolaikiniame pasaulyje apie tapatybę nekalbama, nes mes visą laiką esame tampantys. Apie vidinį Aš irgi nekalbama, nes dominuoja išorinis pasaulis ir jo įspūdžiai. Kai mirties grėsmė realiai pasirodo šiame fragmentiškame, į poreikių tenkinimą ir išorinius įspūdžius besiorientuojančiame pasaulyje, kuriame nesuvokiame savo tapatybės, neveikia joks nerimą stabdantis buferis. Dominuoja bėgimo nuo mirties instinktas, o bėgti nėra kur. Neturint aiškios kultūrinės pasaulėžiūros, sunkiau ištverti kataklizmus, dažnos panikos atakos“ (p. 56). Užsimenama ir apie socialinių grupių konfliktų prielaidas bei į diktatūrą linkusių politikų iškilimo galimybę.
Kokių sprendimų ar pasiūlymų galėtų kilti iš tokios palyginti nesaugios mūsų pasaulio situacijos? Jau pats monografijos pavadinimas (taip pat ir knygos pasirodymas šiuo metu) mums siūlo sprendimus. Prieš srovę? Pastebėti ne tik interneto tinklą, bet ir mus visus saistančias dvasines gijas. Kurti aplinką, padedančią saugoti vidinį žmogaus vientisumą, savęs paties suvokimą ir savivertę, skatinančią žmogų būti atsakingą už savo ir kitų psichikos sveikatą. Ieškoti atsakymų, kaip ir su kokiomis vertybėmis susijęs psichikos sveikatai palankios aplinkos kūrimas. Gydytoja psichiatrė kviečia nesitaikstyti su žmogaus psichikos žalojimu, guodžiantis, kad sugebame gaminti medikamentus; nesitaikstyti su žmogaus unikalumo ignoravimu. Knygoje taip pat nagrinėjami klausimai, susiję su išmaniąja aplinka, giluminiu skaitymu ir klausymu, dialogu, refleksija ir komunika cija, pozityvumo stoka, aklavietėmis ir tapatybės paieškomis, susvetimėjimu, kai kiekvienas pučia savo burbulą. Pateikiami ir įvairūs profesorės atlikti tyrimai. Manyčiau, šiandien ypač aktualu profesinis perdegimas ir psichosomatiniai sutrikimai, kuriuos patiria socialiniai darbuotojai ir pedagogai.
Skaitant nauja ir netikėta – kalba ir jos galimybės. Pasak profesorės, visuomenėse, kuriose kinta kalba, kinta ir žmonių psichosocialinė būsena. Kai kitimo procesai pagreitėja, nebespėjama adaptuotis: didėja susvetimėjimas su savimi, žmonėmis, aplinka, o tai susiję su depresijos ir nerimo sutrikimų dažnėjimu. Kaip rašo Sučylaitė, „psichologinis depresijos gydymas yra susijęs su išgyvenimų atskleidimu ir įvardijimu, gyvenimo prasmės ieškojimu, emocinės paramos gavimu ir žmogiškojo orumo bei unikalumo patvirtinimu. Turtinga, jautri, dabarties situaciją įvardijanti ir vilties suteikianti kalba yra vienas iš gydymo instrumentų“ (p. 71).
Atskirai reikėtų aptarti kalbos, gamtojautos ir poezijos terapijos ryšius Sučylaitės monografijoje. Norisi pasidalyti šia profesorės fraze: „Tai, ką kiekvienas išgyvename šią akimirką, niekur neparašyta, to niekas nepasakė – tai yra mumyse, ir tik mes patys galime rasti žodžius. O kai juos užrašysime ir ištarsime, galėsime atrasti ne vieną labai artimą žmogų“ (p. 76).
Svarbu užsiminti ir apie tai, kaip knyga parašyta. Sąmoningai pasirinktas ne griežtas mokslinis, o laisvesnis esė stilius, suteikiantis galimybę populiarinti mokslo žinias. Daugelis knygoje skelbiamų įžvalgų buvo pristatytos nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose, remiamasi fenomenologinių, aprašomųjų autorės atliktų tyrimų medžiaga. Labai smagu dėl monografijoje perteikiamo filosofinio konteksto. Kartais filosofai kažkur grybauja, pasineria į detalių tyrinėjimą ir nebemato visumos. Daug ir plačiai apimta – nuo kiborgų iki paukščio skrydžio, pamatyto nuskriausto vaiko akimis.
Jungianti ir į dialogą kviečianti knyga, kurioje susišneka ir pasaulinės filosofijos žvaigždės, ir Lietuvos žvaigždutės, ir poezijos terapijos grupių dalyviai: senjorai, problemiško elgesio paaugliai, vienišos mamos, medicinos studentės, turintieji negalią ir daugybė kitų balsų. Pasak Sučylaitės, „tik jungtys, o ne takoskyra sudaro prielaidas atsirasti naujoms ir reikšmingoms kultūrinio gyvenimo įžvalgoms ir transformacijoms. Jungčių savaime neatsiranda, jas kuria meilė“ (p. 179).
