Sodoma ir Gomora
James Martin SJ. Statant tiltą: kaip Katalikų Bažnyčia ir LGBT bendruomenė galėtų užmegzti pagarba, užuojauta ir taktu pagrįstus santykius. Iš anglų k. vertė Andrius Navickas. V.: Aštuntoji diena, 2021. 176 p.
Šachas ir matas, pasiduodu. Štai sąžininga Katalikų Bažnyčios ir LGBT bendruomenės santykių studija, ir ką dabar daryti, jei panegiriškų recenzijų nemėgstu, o kitokios parašyti neįmanoma? Nors pati knyga, pasak jos vertėjo Andriaus Navicko, visai nepasižymi saldžiu kalbėjimu. Pirmoji knygos dalis skirta Bažnyčiai, antroji – LGBT bendruomenei. Deja, bet būtent Bažnyčia, kunigo jėzuito Jameso Martino manymu, yra atsakinga už gėjų atstūmimą prieš daugelį metų, todėl ji pirma ir turi atkurti dialogą. Įdomu tai, kad kiekvienai iš šių dviejų grupių skiriami lygiai taip pat pavadinti skyreliai – „Pagarba“, „Užuojauta“, „Taktas“. Būtent apie šių savybių pasitelkimą bendraujant su gėjais kalbama Katalikų Bažnyčios katekizme. Pirmiausia reikia apskritai kalbėtis. Ir dialogas visada prasideda ne nuo kalbėjimo, bet nuo klausymosi. O jeigu nori būti išgirstas – ir tai galioja abiem pusėms – turi gerbti kitą. Nieko naujo po saule. Todėl amerikietis autorius, garsaus jėzuitų žurnalo redaktorius mėgina parodyti abiejų grupių veidus be sukarikatūrinančių kaukių, žvelgti anapus socialinių kategorijų. Anot jo, apie seksualinės moralės klausimus kalbėtis nesą prasminga, nes ši tema abi puses tik suerzina ir nuveda į aklavietę. Todėl „Statant tiltą“ akcentuojami dialogas ir malda. Likusi knygos dalis skirta praktiniam naudojimui: pateikiama taikliai parinktų ir naujai šiame kontekste suskambančių Biblijos tekstų ir pažeriama klausimų, kuriuos galima apmąstyti asmeniškai arba LGBT ir jų artimųjų sielovados grupėse.
Knygos autorius primena, kad, norime mes to ar ne, gėjai jau yra visateisiai Bažnyčios nariai, nes tokie tapo per krikštą. Jis taip pat pasitelkia faktus, kad dalis kunigų, vyskupų, vienuolių brolių ar seserų, net einančių aukštas pareigas, buvo arba yra homoseksualūs. Turimas omenyje ne vien skandalų bumas, nuvilnijęs per XXI amžiaus pradžios Bažnyčią, bet ir kitąsyk dėl jos nemažai nuveikusių skaisčiai gyvenusių homoseksualių šventųjų gretos. Jau matau alpstančius vien nuo prielaidos, kad karalaitis Kazimieras, dangiškasis Lietuvos globėjas, irgi galėjo būti vienas iš jų. Galėjo ir nebūti. Bet tikrai panašu į tinkamą metą šiam pamirštam vieninteliam mūsų šventajam pavesti LGBT žmones, jų artimuosius ir visą susikiršinusią Lietuvą. O Jėzus apskritai, sprendžiant iš Evangelijos, pirmas eitų su gėjų parado dalyviais kur nors vakarienės.
Pradėdamas nuo to, kaip Bažnyčia turėtų vadinti LGBT narius, ir apžvelgdamas klaidas, kurias daro vieni su kitais bendraudami tiek Bažnyčios atstovai, tiek gėjai, knygos „Statant tiltą“ autorius vieną po kito tempia išankstinių nuostatų šapelius ir rąstus nuo tako, vedančio į šių dviejų bendruomenių susitikimą. Atkreipia jis dėmesį ir į gėjų dovanas, teikiamas Bažnyčiai, neretai jos nevertinamas. Taip pat į tai, ką Bažnyčia galėtų duoti, bet neduoda LGBT bendruomenei. Žodžiu, knygelė iš rekomenduojamų perskaityti sąrašo, net jei jūsų visiškai nedomina Bažnyčios ar LGBT problemos (pavyzdžiui, kad neretai nutrūksta šeimos ryšiai su LGBT nariu ar kad jauni homoseksualūs asmenys dėl patyčių žudosi). Pasimokyti pagarbaus, jautraus ir mandagaus dialogo praverstų ne vienam žmogui, sužalotam sovietų sistemos – ypač. Jameso Martino vis įpinami pasiteisinimai, kad jis tik pristatąs tradicinį Bažnyčios mokymą, kaip jautriai turėtų būti bendraujama su gėjais, taip pat kad knygą peržiūrėjo cenzorius bei patvirtino jėzuitų vyresnybė, sukrečia. Tai šit kokia bloga padėtis Bažnyčioje gėjų atžvilgiu. Įsivaizduoju, kiek strėlių jam teko atlaikyti – iš abiejų pusių. Gali jausti tik nuostabą ir dėkingumą autoriui už jo paties rodomą pagarbą, empatiją ir taktą, taip pat milžinišką patirtį ir nuginkluojančius argumentus. Beje, 2017 m., kai pirmą kartą išleista ši knyga, popiežius Pranciškus jį paskyrė Vatikano komunikacijos sekretoriato pagrindiniu konsultantu.
Galiausiai „Statant tiltą“ padeda suvokti platesnį kontekstą: kad viskas yra persimaišę taip, jog atskiri LGBT ir Bažnyčios krantai tikrovėje nė neegzistuoja – visi esame susiję brangiais ryšiais. Deja, kažkas vis dėlto supuvę mūsų karalystėje. Maginis monstrancijos naudojimas marširuojant aplink Seimą ar lozungai, moralizuojantys gėjus su akivaizdžiu erotiniu pasimėgavimu, dar nė vieno jų nenuvedė prie Jėzaus. Jei kada kurį ir nuvestų, tai tik dėl nenusakomo Dievo humoro jausmo – jis juk mėgsta paradoksus. Kaip daugiavaikė motina, kuriai pora metų vaikus yra padėjęs prižiūrėti dabar jau miręs šeimos draugas gėjus, galiu tik patvirtinti, kad jokios grėsmės krikščioniškai šeimai jie nekelia. Žinoma, pirma tektų priimti tai, kad seksualumas yra sudėtingas dalykas ir, kaip pažymi Jamesas Martinas, kiekvienas esame tam tikrame jo spektro taške. Tektų kalbėtis su savo vaikais – daug ir apie viską. Nebent jūs turite iliuzijų, kad jūsų vaikus išauklės ugdymo įstaiga ar internetas. Reiktų nustoti baimės ir neapykantos kupinomis akimis dairytis atpirkimo ožio, nes Jėzus šiaip jau sakė štai ką: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. […] Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.“ Ir argi Bažnyčios misija yra viso labo abstrakčiomis deklaracijomis ginti šeimą? O aš maniau – melstis, mylėti artimą ir vesti į santykį su Dievu ir artimu visus žmones, visais laikais, visomis aplinkybėmis ir visose situacijose… Kitai pusei irgi niekada pagarbos nekels išsijuosę išsidirbinėjantys gėjai? Knygos autorius atkreipia dėmesį, kad šie žmonės metų metus buvo įžeidinėjami, žeminami, visų pirma – Bažnyčios narių. O paaiškėjus, kad kai kurie jų veidmainiavo, patys gyvendami toli gražu ne taip, kaip mokė, – pasijuto dar ir išduoti. Bažnyčia jau atsiprašė už gausias katalikų klaidas: kryžiaus žygius, elgesį su čiabuviais, pažeidžiamais asmenimis, vaikais… Tad tik laiko klausimas, kada teks atsiprašyti ir už elgesį su gėjais, taip pat nuostabiai sukurtais pagal Dievo atvaizdą. Todėl jiems nereikalingas didžiadvasiškas mūsų atleidimas. Tai jie mums turi už ką atleisti – visų pirma už neišmanymą ir neapykantą. Nors tai nereiškia, kad dabar turėtume perlenkti lazdą su savo brukamu gailesčiu ar kad kuri nors grupė Bažnyčioje galėtų įgyti teisę diktuoti savo sąlygas. Kita vertus, žmogiška, kad ir kunigas ar šeimos tėvas įsiskaudina įžeidinėjamas. Taip, pasak Jameso Martino, toliau sukamas neapykantos ratas. Tikrai dar yra kur mažėti visiems. Tuo tarpu koks nors senelis, klausantis savo mylimo anūko atsivėrimo, jau yra sau atsakęs į visus klausimus.
Galbūt vienintelis akmuo į autoriaus daržą – dėl nūdienos Bažnyčioje madingų terminų „paribio žmonės“, „pakraščiai“ ir pan. vartojimo. Šios popiežiaus Pranciškaus pamėgtos sąvokos tam tikrame etape labai pasitarnavo padėdamos Bažnyčiai atsigręžti į įvairias kenčiančių žmonių grupes. Nors minėti žodžiai ir atspindi krikščionybės idealą – mažumą ir silpnumą, lygybe ir pagarba grįstam Bažnyčios dialogui su marginalizuotais asmenimis užmegzti jie nelabai tinka. Popiežius iš tiesų kryptingai vadovauja Bažnyčiai, ir, sprendžiant iš įvairiomis progomis skelbiamų jo tekstų, kuriuose viena ar kita forma kalbama apie visuotinę brolybę, šios sąvokos, regis, jau beišeinančios iš vartosenos. Žinoma, turbūt kiek užtruks, kol bus pagautas naujas tonas. Tikrai galėtų būti atėjęs metas pradėti visus vadinti tiesiog žmonėmis, ir taškas. O ir kuo gi, pavyzdžiui, vadinamieji LGBT netvarkingi veiksmai skiriasi kad ir nuo netvarkingų kontracepciją naudojančių šeimų veiksmų arba masiškai antrose santuokose ar net apskritai ne santuokose gyvenančiųjų? Ir išvis, tebegalioja prieš porą tūkstančių metų apaštalo Pauliaus Bažnyčiai pasakyti žodžiai: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ Tad esama įdomesnių dalykų nei smulkūs kažkieno lovos reikalai, arba, kaip teigia Jamesas Martinas, „ne viskas turi būti apie seksą“. Kaip pati elgčiausi LGBT vietoje? Žaviuosi jų drąsa auginti vaikus, noru įsipareigoti vienas kitam. Nors man kuo toliau, tuo labiau vis išmintingesnis atrodo niekam nieko neprimetantis to paties krikščionybės genijaus Pauliaus patarimas susituokusiems toliau gyventi su žmona ar vyru, nesusituokusiems – verčiau neieškoti poros ir neturėti kūno vargų. Jis kažkaip žinojo, kad meilę galima parodyti begalybe būdų, kad ji visa pakelia ir niekada nesibaigia. Bet niekas tenedrįsta kėsintis į pačią žmogaus laisvę mylėti.
Senajame Testamente yra pasakojimas apie du Abraomo laikų miestus, liūdnai pagarsėjusius ištvirkimu ir puikybe, – Sodomą ir Gomorą, abu vieną dieną Viešpaties sunaikintus siera ir ugnimi. Pirmojo jų pavadinimas ilgainiui virto homoseksualumo sinonimu. Jėzus yra tarstelėjęs, kad ateis diena, kai Sodomai bus lengviau nei miestui, nepriėmusiam jo siunčiamų mokinių, skelbusių prisiartinusią dangaus karalystę. Kad Gomorai būsią lengviau, jis kažkodėl neminėjo. Ar tik ne heteroseksualų miestas, broliai ir seserys? O gal vis dėlto tikrai svarbiausia ne tai, kuriam iš anų dviejų miestų priklausome?
