Sąryšiai

 

Sąryšiai I. Nors kartais ir nepavyksta

 

Per pirmą karantiną pradėjau kurti sąryšių choreografiją. Visuomenė sudaryta iš sąryšių, teigia Georgas Simmelis. Kad būtų takūs, sąryšiai turėtų būti ne per daug glaudūs. Aha, gerai. O tai kaip aš galėčiau kurti takius ryšius?

Visas jėgas atidavusi žmogui prijaukinti, kas vakaras eidama miško takais matau juos permirkusius liūdesyje, vienišus, besitęsiančius į nustirusią girią. Visą dieną apgaudinėjusi save, kad dirbu, blaškydamasi, nesusikaupdama, bet neleisdama sau ilsėtis, einu mišku – jis su manimi svyra pavargęs ir lyg pritaria, kad pasaulis bjaurus ir neteisingas. Eidama takais, spirdamasi kojomis nuo žemės, stiebdamasi aukštyn prieš gravitaciją, kirsdama oro mases, būdama šviesoje, mišką juntu ošiantį, besiskleidžiantį, pastebiu jo gaivališkumą. Medžiai skleidžiasi, meta lapus, užšąla, maudosi lietuje, išsausėja – nenuneigiamai kinta. Mano nuotaikos veikia tai, kaip juos matau, ar tai, kaip jų nepastebiu.

Tai, kaip sutinku kitus žmones, – taip pat kinta. Praeivis, klausiantis: „Gal žinot, kur Šv. Gertrūdos gatvė?“, vieną dieną rodosi įdomus, mielai jam padedu, jį pakalbinu, kitą – erzinantis trukdytojas, kuriam atsakau, kad tokios gatvės nėra. Ir man sunku pasakyti, kur čia aš, mano mintys, įsitraukimai, nuotaikos, kur čia kelio klausiantis žmogus, jo nešiojami išgyvenimai, veide, kūno masėje nusėdusi gyvenimo istorija, žmogaus būdas į mane kreiptis, o kur situacija, jos švysčiojantis momentiškumas.

Nežinau. Kvėpuoju. Pradedu stebėti, kaip kvėpuoju. Prisimenu savo meditacijos mokytoją: „Kai įkvepi, oras įeina į vidų. Kai iškvepi, jis plūsta į išorę. Vidinis pasaulis yra beribis, ir išorinis pasaulis yra beribis.“ Ant rašomojo stalo kampo prisėda iš knygos išlipęs Shunryu Suzuki: iš tiesų yra tik vienas pasaulis. Mūsų gerklė yra tarsi besivarstančios durys. Oras įeina, išeina, tarsi kas eitų pro besivarstančias duris. „Aš“ nėra reikalingas. Nėra jokio „tu“, kuris galėtų pasakyti „aš“.

Pašoku iš džiaugsmo pabučiuoti Suzuki žandą. Šis nusišypso. Nusilenkęs pranyksta.

Likusi viena, vis dėlto painiojuosi. Suskamba telefonas. Pedra – brazilė menininkė, su kuria pastaraisiais mėnesiais dirbau ir gyvenau Vienoje, kuriant spektaklį „Gootopia“.

Į jos „kaip laikaisi?“ atsakau „nežinau“. „Žinai, kai sutinku savo turtingus, išsilavinusius, finansavimą gaunančius draugus Vienoje, kurie vis skundžiasi, skundžiasi, skundžiasi, aš jiems sakau: „Bitch, your life is not good? Kill yourself! Kill yourself!“ („Kale, negeras gyvenimas? Nužudyk save! Nužudyk save!“) – žavingai rėkia Pedra, ir abi prapliumpame kvatotis. Atsipalaiduoju.

Pradėjus juoktis Pedrai atsakau antru iš mano mėgstamiausių jos pasakymų: „If there is a problem, there is a solution. If there is no solution, there is no problem“ („Jei yra problema, yra sprendimas. Jei nėra sprendimo, nėra problemos“). „Yes, bitch“ („Taip, kale“), – atsako ji. Juokiamės.

Vakaras. Žiūriu į Patti Smith, dainuojančią Nobelio premijų įteikimo ceremonijos metu 2016 m. Švedijoje. Koncerto metu, dainuodama „A Hard Rain’s A-Gonna Fall“, Patti užstringa ir nebegali dainuoti. Tai pasakodama iš gėdos ji vis dar užsidengia veidą. Patti pasakoja suvokusi, kad nieko negali padaryti, staiga ji užsikirto, o ceremonija filmuojama, tiesiogiai stebima visame pasaulyje. „Kai pasakai tiesą, žmonės atleidžia“, – ji sako tai suvokusi po šio koncerto. Aplink visur kameros, Smith atsiprašo, pasako, kad labai jaudinasi, prašo leisti pradėti iš naujo. Jai dainuojant didžiulėje Stokholmo salėje matome ašaras, šypsenas, rodos, ten esantys jai sako: „tu gali, tu išdainuosi.“ Patti pasakoja, kaip smarkiai gėdijosi, negalėjo sau atleisti po koncerto ir kaip ją pamatę Nobelio premijos laureatai iki vieno džiaugėsi ja ir jos susimovimu, patvirtindami, kad kiekvienam jų taip yra nutikę. Užsikirtimas, jo parodymas ir pripažinimas sukūrė artumą.

 

Sąryšiai II. Kaip išbūnu, kai sunku

 

Anksti rytą miške repetavau Barbros Streisand „My Coloring Book“. Kai dainavau paskutines eilutes: „This is the man / The one I depended upon / Color him gone“, ant mano nuogo spenelio nutūpė laumžirgis. Šia eilute laiminamas dainoje palikęs vyras. Mokydamasi šią dainą, gilindamasi į Barbros laikyseną, jos žvilgsnio judėjimą, tekantį, trūkčiojantį, išgyvenantį kvėpavimą, veidą, judesį, kuriuo galva tai srūva žemyn, tai pakyla, rasdama fizinį būdą visa tai perimti, slapta mokiausi palaiminti prarastą draugą ir pasilikti savo orumą. Žiūrėjau į laumžirgį, kol jis nuskrido. Saulės šviesa, miškas, nors ir visiškai liūdni, atrodė be galo gražūs.

●

 

„Ar tu nesidžiaugsi šia šukuosena, kad dvejoji?“ – klausė kirpėja. „Aš tikrai džiaugsiuos, bet tėtis, močiutė…“ – „Tuomet kerpam“, – tvirtai tarė.

Išėjusi iš kirpyklos kvatojau džiaugsmu. Sutikusi gatvėje kolegą išsigandau žvilgsnio. „Turiu taip nusikirpti dėl spektaklio“, – pasiteisinau. Po dar kelių žingsnių sustojau. „Ne. Ne. Ne“, – pagalvojau.

Paskambinau tėčiui, paskui ir močiutei pasakyt, kad mano plaukai labai trumpi ir labai gražūs. Reagavo bjauriai.

Praėjus kiek laiko tėtis priprato. Močiutė važiuojant pas jos seną draugę sakė: „Šita šukuosena tau tinka. Kur tie spalvoti tavo auskarai?“

 

 

●

 

Prasidėjus pandemijai mano planuoti darbai buvo atšaukti. Paskambinau į kavinę, norėdama dirbti padavėja. Dar nepradėjus dirbti kavinę uždarė. Su mama, kuriai reikėjo baigti knygą, išvažiavome į negyvenamą sodybą. Be galo norėjau dirbti, tačiau buvau pamiršusi, kaip tai daryti vienai, būnant vis toje pačioje erdvėje. Gegužės pradžioje tėčio sukastame darže ėmiau barstyti sėklas. Kaip sėti – nežinojau. Nepaskambinau paklausti močiutės, nepaskaičiau. Subėriau sėklas. Burokėliai sudygo žolės tankumu. Mama neužsiminė. Atvažiavusi močiutė daržą vis tyliai pataisydavo, o su manim išgerdavo arbatos. Lieku su noru sodinti.

 

●

 

Mano broliui devyneri. Mama paprašė, kad su juo šokčiau. Pirmą dieną jis nuo manęs pabėgo po dešimties minučių. Kitą dieną sutarėme: kasdien darysime po tris užduotis. Daryk, kai būsi pasiruošęs. Antrą dieną, po keleto minučių darymo, jis pabėgo. Ir. Mano nuostabai, netrukus – grįžo. Nuo tada, kai būdavo sunku pradėti, imdavome juoktis. Sužinojau kompiuterinių žaidimų herojus, kuriais jis norėtų būti, tuos, kuriuos sapnuoja naktimis. Spalį išvažiuoju pusei metų į Vieną. Broliui padovanojau telefoną. Tikiuosi, kad jis man paskambins.

 

Sąryšiai III. Kai nieko negaliu suvaldyti

 

Skaitau Simmelį. Kažin kokie ryšiai sieja su tais, kurių nepažįstame, su kuriais tik prasilenkiame. Ar tai iš viso ryšiai? Ar mus kas nors sieja?

Leidžiuosi eskalatoriumi į S-Bahn Gesundbrunnen, Berlyno Vedingo rajone esančią stotį. Palei geležinkelio bėgius nevalingai linkstančiom kojom svirduliuoja žmogus. Jis laiko butelį tekilos, iš kolonėlės groja muzika. Jis šoka mano akiai slaviškai atrodančiais žingsneliais. Jis juda taku palei traukinius, darydamas sukinį, sustoja svirdamas link bėgių. Jaučia pavojų, į kurį save meta, daugiau nei pusę savo svorio laikydamas virš bėgių, kitą koją padėjęs ties pačiu takelio kraštu. Jis jaučia muziką.

Negaliu to kontroliuoti, mane traukia jo šokis, rizikavimas. Šokėjas pagal muziką įsibėgėjęs bėga į vieną pusę, tuomet į kitą. Netyčiom imu šypsotis. Sekundę pagalvoju: „Ar jis nekris?“ Matydama jį šėlstant jaučiu, kad pasiilgau vakarėlių. Jo balti berankoviai marškinėliai įmirkę prakaite, kartais pasimato jo pilvas, plaukai susivėlę, šortai trumpi. Veidas pavargęs. Jam nemažai metų. Galvoju: „Iš kur jis grįžta? Negi jis pats vienas pasidarė diskoteką?“ Tuo metu besisukdamas šokėjas žlegteli ant žemės. Nejučiomis atšoku atgal. Tuo metu pro jį einanti moteris pasilenkia. „Hi, you alright?“ („Labas, ar nesusižeidei?“) – klausia. Priplotom prie žemės lūpom jis atsako: „Alles gut!“ („Viskas gerai!“)

Atvažiuoja traukinys. Abi su moterimi įlipame. Mano vieta priešais ją.

Žiūrėdama į jos veidą pagalvoju: „Ji drąsi.“ Mane žavi jos ryškūs bruožai, platūs klubai, juodi garbanoti veidą lyg liūto karčiai supantys plaukai. Traukiniui judant link Vienos, žiūriu pro langą, užsikėlusi kojas, įsirangau sėdynėje. Užsnūstu.

Į vagoną įeina Alphonso Lingis. Vienoje rankoje jis nešasi žvakę, kitoje laiko keletą lapų. Jis sustoja traukinio vagono priekyje ir sau priešais veidą laikydamas žvakę skaito (atrodo kiek dramatiškai, pats lyg nemiegojęs ir kiek susivėlęs):

 

Aristotelis „Nikomacho etikoje“ vardindamas dorybes – arete, reiškiančias puikų bet kurios užduoties atlikimą, pirmiausiai mini drąsą. Ji ne tik pirma sąraše; ji transcendentalinė dorybė, dorybė, be kurios visos kitos dorybės – savikontrolė, dosnumas, aukštasis mąstymas, draugystė, teisingumas, net ir juokas pokalbyje – nėra įmanomos.

 

Jį nutraukia telefonas. „Bim bim bim bim bim bim.“

Pabundu.

„Nah“ (vokiškas keistasis „kaip tu?“). Eidama link pokalbių kambario atsakau: „Nah“ (keistasis atsakymas į vokiškąjį „kaip tu?“). „Johanna, džiugu tave girdėti, iš kur skambini?“ – „Aš dabar Libkene. Iš tiesų skambinu, nes su Magda (girdžiu Magdą rėkiančią „hi“) norėjome patikrinti, ar veikia skaipas. „Aa, okay“, – suprunkščiu, lengvai įsižeisdama. „Kad ir kaip… Kaip tu?“ – klausia Johanna. „Aš gerai, gerai“, – atsakau. „Ką tu veiki?“ – klausia ji. „Paskutines dienas rašau.“ – „Okay, rašai ką?“ – klausia vėl. „Rašau, kaip žmonės ir ne tik žmonės, gyvendami kartu, nuolat veikia vieni kitus. Žinai? Ir, o siaube, tuomet nuolat stebiu save, kaip prasilenkiu su kitais. Ir, o, Johanna! Kiek kartų aš nenoriu pastebėti kito žmogaus, kokia aš negrabi užkalbinti. Matau ir siuntu. Bjaurastis.“ Pati imu juoktis. „Baby Grėtė“, – per juoką sako Johanna. „Listen, dear („Klausyk, mieloji“), dabar iš karto eik į traukinio barą, užkalbink nepažįstamą žmogų ir pasikalbėk. Pasikalbėk ne tik apie orą ir kur šis žmogus keliauja, bet ką šis žmogus mąsto, kas jam svarbu.“ – „Johanna… – urzgiu, – ryt pradedam repetuoti Donau festivaliui. Dabar naktis, man reikia pailsėti.“ – „Eik iš karto, mano lobi, naktis – tik geriau, žmonės mažiau įsitempę, tu tikrai gali dvidešimt minučių negalvoti apie festivalį ir pasikalbėti. O po to galėsi dirbti, galėsi miegoti.“ – „Johanna…“ – urzgiu ir juokiuosi. Girdžiu, kaip kažkas šaukia Johanną. „Okay, aš turiu eiti, meile, lauksiu, kada aplankysi Libkene. Let me know. Bisous („Parašyk. Bučkiai“)!“ – „Bisous bisous!“ – atsakau, baigdama pokalbį.

Atsidūstu ir vartydama akis grįžtu į savo vietą. Nusiavusi, užsikeliu kojas ant sėdynės. Traukinys vėsinamas. Imu drebėti. Užsimaunu vilnones kojines ir įsitaisau miegoti. „Ko jie čia užsipuolė? Lingis, Johanna. Correspond, correspond („Reaguok, reaguok“)…“

Bandydama užmigti nuguliu kaklą. Vartausi. Vartausi vėl. „Ech.“ Stipriai iškvepiu orą. „Va ir gerai, va einu ir užkalbinsiu žmogų traukinio restorane“, – pagalvoju.

Einu koridoriumi per visą traukinį, nueinu iki pat galo. Be trijų tualetų, nieko nerandu.

Apsisuku ir einu į kitą pusę. Kiek čia vagonų? Traukinys nesibaigia. Pagaliau pamatau iškabą „Restaurant“. Įeinu vidun. Mane pasitinka baltai apsirengęs vyras: „Entschuldigung aber wir sind geschlossen“ („Atsiprašau, bet mes nedirbam“). Įširstu, išpučiu akis, nieko neatsakiusi apsisuku ant kulno ir einu atgal. Eidama per ištisus vagonus pagalvoju: „Na, va, norėjau pasikalbėti su žmogumi ir vieninteliam ten buvusiam nieko neatsakiau, o jei būtų buvusios varstomos durys, būčiau jas tėškusi jam į veidą.“ Suprunkščiu.

Grįžusi į savo vietą matau priešais mane snaudžiančią moterį juodais liūto plaukais, ant palangės prie jos keli „Raffaello“ popieriukai. Įsitaisau sėdynėje ir išmiegu iki ryto.

Ryte išlipu Vienoje. Stotyje sulaužytu kaklu ir sunkia kuprine laukiu persėsti į traukinį, vykstantį į Donau. Nusiperku kavos, lėtai siurbčioju, stebėdama praeivius. Pro mane eina vyras vienuolio apdaru. Jis skuba. Staiga susipainioja skvernuose. Pargriūva. Jo skverne užslėptas butelis viskio krenta ant stoties plytelių. Prikvėpindamas salę, užliedamas mano batus. Netikėtai ant žemės pritūpęs vienuolis ima šalia jo rankos nukritusią šukę ir prapliumpa juoktis. Suklupęs priešais pat mane, jis pakelia į mane įraudusį besijuokiantį veidą ir purtosi iš juoko, negaliu susilaikyti. Juokiuosi su juo.

Juokas griauna mūsų oficialumą, jis stipresnis nei mano taisyklės, kurias kuriu ir kurių nesukuriu, „kaip reikia elgtis su savim, su kitu“, kur sienos, kur pratekėjimai, susiliejimai, persikeitimai tarp manęs ir kito.

Paimu jo ranką padėdama atsikelti. Vis dar juokdamiesi sėdam ant suolelio. Pro šalį einantys atsargiai mus nužvelgia, iš pradžių kiek kritiškai, paskiau pamatę du įraudusius, kraujo priplūdusius ir kvatojimo tąsomus veidus, smalsiau besišypsodami, kiek pakelia pečius ar pakreipia galvą, lyg švelniai klausdami, lyg atleisdami, gal net dėkodami už sukeltą šurmulį, eina toliau.