„Pykšt pokšt tratata“, arba Žaisti tikrą karą

 

– O tas, kurį nušauna, miršta ar pereina į kitą komandą?

– Pirma numiršta, bet reikia aiškiai numirt, kad suprastume visi, o tada pereina pas priešininkus.

– O kas finale? Koks žaidimo tikslas?

– Kai iššaudysi visus priešininkus – laimėsi.

– O tada kas?

– Niekas. Žaidžiam.

 

Šis aktorių Anupro Juciaus ir Kristinos Švenčionytės dialogas, pradėjęs Panevėžio teatro „Menas“ ir „nOrmalaus teatro“ spektaklį „Pykšt pokšt tratata“, spalio savaitgalį rodytą „Menų spaustuvėje“, – bene vienintelis per visą pusantros valandos vykusį veiksmą. Čia jie du bevardžiai herojai – jis ir ji, – devynis kartus išsiskaičiavę „po morskomu raz, dva, tri“ ir, priklausomai nuo kritusio burto, devynis kartus numirę scenoje – jų pačių žaidžiamame kare. Kartu ši skaičiuotė tampa savotišku užkeikimu, pasakišku „Sezamai, atsiverk“, atveriančiu vartus vis į naują istoriją. Istorijų spektaklyje – devynios ir jos visos tikros, paremtos pačių herojų artimųjų liudijimais. Devyni tikri karo liudijimai – devyni pragaro ratai, kuriuos herojai pereina, naratyvus išreikšdami kūno kalba, todėl žodžių spektaklyje nedaug. Kūnas raiškos priemone pasirinktas režisierės Monikos Klimaitės ir choreografės Phaedros Soutou (Graikija) – anonsuodamos spektaklį, kūrėjos jį įvardina kaip fizinį teatrą. Spektaklis be galo sunkus fiziškai – aktoriai jame, tarsi peržengę bet kokias fizines ribas, nuasmeninę savo kūnus, tampa mediumais, įkūnydami pasakojamų istorijų personažus. Spektaklio metu jų kūnai, finale – visiškai apnuoginti, tampa emociją perduodančia medžiaga, tarsi jautriausia membrana, kuri rezonuoja ir patirtas emocijas, ir fizines patirtis. Kūnas bėga, ropščiasi, tampo svorius, riečiasi, daužosi, krenta, nelygu kurį pragaro ratą eina. Kūnas mušamas, varpomas menamų kulkų ir peilių, neregimai apsipilantis krauju, net jei realybėje tetrykšta prakaitu. Neatsitiktinai spektaklio scena yra rato formos, rato simbolis – tai amžinybė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, ritualų vieta, taip pat apskritos formos yra graikų teatro scena – orchestra. Vienintelė spektaklio dekoracija – sunkus imituoto betono luitas, kuris, stumdomas aktorių, raižo menamus skersmenis orchestros apskritime, versdamas ją dar vienu pragaro ratu; ir taip iki devynių. Nors kartais, regis, prislėgs kurį nors iš žiūrovų, luitas, tarsi užbrėžus ratą ritualine kreida, lieka scenos epicentre.

Žiūrovai aplink sceną taip pat sėdi ratu: būdami ne tik stebėtojais, bet ir liudininkais, jie yra įtraukiami į spektaklį – po savo kėdėmis patys to nežinodami slepia aktorių pasakojamų istorijų simbolius, nes tai, kas įvyko, niekur nedingę – spektaklio kūrėjos rėmėsi Euripido tragedija „Trojietės“, kalbančia apie karo pasekmes – traumas, perduodamas iš kartos į kartą, todėl vis dar esančias mumyse. Iš scenos, kaip ir graikų orchestroje, veda du vienas prieš kitą esantys išėjimai – parodai. Pro parodus spektaklio finalinėje scenoje išeina abu aktoriai – tam, kad paskelbtų nuosprendį, nulemtą žiūrovų – mūsų visų.

Viso spektaklio metu skamba tamsūs ritualiniai Rūtos MUR muzikos ritmai – šamaniškai atveriantys dar vienus istorijų suvokimo vartus per garsą, pagaulų ritmą ir archajiškas giesmes, kurias mes visi puikiai atpažįstam, jei net atrodo, kad girdim pirmą kartą.

Kartais jautiesi pasimetęs tarp aibės simbolinių gestų, vienai istorijai interaktyviai keičiant kitą, iš žiūrovo reikalaujama absoliučios koncentracijos, nepraleidžiant nė menkiausios smulkmenos. Vis dėlto kai kurie gestai lieka neaiškūs, interpretuotini pagal žiūrovo suvokimą, o galbūt taip ir turi būti – juk karą tebežaidžiam mes visi.

Į spektaklį „Pykšt pokšt tratata“ vykau tiesiai iš „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio. Kely – kamščiai, prasidėjusi bobų vasara daugumą tą sekmadienį išviliojo iš namų pasidžiaugti saule. Šiltadaržio gatvėje, vedančioje į „Menų spaustuvę“, – kiemsargių dar nespėtas sugrėbti geltonas lapų kilimas. Tik teatre pasitinka tamsa ir kaukės – vieniems kitus vėl belieka atpažinti iš akių.

Viename iš „Poetinio Druskininkų rudens“ renginių poeto Donato Petrošius perskaitytas eilėraštis „Vandens paukščiai“ menamo karo tema, kai per vadinamąsias civilinės saugos pamokas būdavome mokomi užsidėti dujokaukes ir slėptis po palangėmis, surezonuoja su spektakliu:

…

Galiausiai jūs jau nebedainuosit, o rėkte rėksit dainų žodžius su tokiu įniršiu, taip garsiai, kad nebegirdėsit nei skambučių į pertraukas, nei lėktuvų motorų ūžimo, nei surūdijusio sirenos kauksmo į amžinas visuotines pratybas, nei direktoriaus, rėkiančio pro durų tarpą:  vaikai, paklausykite, jūs nebegirdite savęs.

 

 

„Žiūrėk, tave nušovė“, – girdžiu kitame kambaryje savo draugei sakančią ketvirtokę dukrą. „Aš dar turiu papildomą gyvybę“, – atsako draugė iš kompiuterio ekrano ir po kurio laiko jos toliau žaidžia.

„Po morskomu raz, dva, tri“ – pažaidžiam tikrą karą?