Poezijos vertimai
Alberto Blanco (g. 1951) – Meksikos poetas, eseistas, vertėjas, už kūrybą įvertintas Octavio Pazo prizu, Rockefellerių, Guggenheimo fondų, Fulbrighto stipendijomis ir kitais svarbiais apdovanojimais. Didelę įtaką itin savitai Blanco poezijai padarė dailė ir džiazas (pats tapo ir kuria koliažus, 7–9 deš. grojo grupėse „La Comuna“, „Las Plumas Atómicas“), dzenbudizmas, filosofijos, chemijos ir kinų kultūros studijos. Amerikiečių poetas W. S. Merwinas teigė, kad Blanco eilėraščiai tiksliai ir preciziškai atskleidžia be galo savitą vaizduotės kraštovaizdį, intymia kalba ir erdvia vaizdinija įsišaknijusį turtinguose meksikiečių poezijos kloduose.
Nyksmo taškas
Švintant mėlyni
šerkšno kristalai
Medžiai įmigę
žiemos gelmėj
Šešėliai tai ašarų
sklidini kibirai
Šarmotos blakstienos
rausvi žandai
Medinės kaladėlės
paprasti žaislai
Traukiniai mėnuliniai
ar marmuro traukiniai
Tūkstantįkart mažesni
už cukraus krislelį
Paslaptingosios
gelžkelių sankirtos
Tūkstantįkart stambesnės
nei saulėtos akys
Traukiniai veria
lygumų tylą
Tūkstantįkart aštriau
nei pažirusios adatos
Palėpėje, kur vienatvė
vis dar reiškia šį tą
Ryškūs vagonai
rieda sąmonės vilkstinėj
Kur meilė
vis dar reiškia šį tą
Garo variklis
stumia į priekį
Juda po klonius
nykiais trafaretais
Tolsta nebyliai
atskiros žodžių dalys
Laisvų skiemenų traukinys
brėkštančioj lapo tyloj
Jo kibirkštys pažiro
sniege it daugtaškiai
Jie ir išblizgino
bėgių kreives
Todėl vis dar veriasi mums
neįprasto grožio peizažai
Kai toliai nuaidi
dangui ištirpstant
Susiriša gelžkeliai
nyksmo taške
Mano gentis
Žemė ta pati,
dangus kitas.
Dangus tas pats,
žemė kita.
Nuo ežero prie ežero,
nuo miško prie miško:
kur yra mano gentis?
– savęs klausiu –
kurgi mano vieta?
Galbūt priklausau genčiai
tų, kurie nepriklauso jokiai genčiai;
arba juodų avių genčiai;
arba genčiai, kurios protėviai
kilę iš ateities:
genčiai, dar neužgimusiai.
Bet jei jau teks priklausyti genčiai,
– sau sakau –
tebus tai didi gentis,
tebus tai stipri gentis,
tokia, kurią
apleisti draudžiama,
kur kiekvienas sau
atranda šventovę
kartą ir visiems laikams.
Nekalbu apie žmogišką gentį.
Nekalbu apie dangišką gentį.
Nekalbu nė apie visatos gentį.
Kalbu apie gentį, apie kurią nevalia kalbėti.
Gentį, kuri visuomet gyvavo,
nors jos gyvavimą vis dar reikia įrodyti.
Gentį, kurios niekad nebuvo,
nors jos buvimą
galėtum įrodyti tuojau pat.
Ko poetui pakanka ir ko jam stinga
Jam stinga Kristaus skurdo
Jam stinga dzeno greičio
Jam stinga jogos jėgos
Jam stinga budistinės atjautos
Jam stinga dao rafinuotumo
Jam stinga hinduizmo sudėtingumo
Jam stinga indėniškų iškilmių
Jam stinga sufijų humoro jausmo
Jam pakanka buržujiško skurdo
Jam pakanka įsiūčio greičio
Jam pakanka mechaniko jėgos
Jam pakanka atjautos iš išmaldos
Jam pakanka aktoriaus rafinuotumo
Jam pakanka laikraščių sudėtingumo
Jam pakanka iškilmių penkiolikmečiams
Jam pakanka traktoriaus humoro jausmo
Aukštesnio pažinimo krašte
akmuo giesme šlovinantis savo svorį
rožė paryčiais išverkianti savo rasą
gaidys nutviekstas viduj plieskiančios saulės
ir žmogus susitaikęs su savimi
aukštesnio pažinimo krašte
kur lagūna pilna perregimų undinių
kur valtis švyti vidurnaktį
kur kalva apmąsto nuostabius dalykus
kur langas atdaras jūros dugne
kur nesuskaitomų rankų pusiausvyra
kur cirkas po dangaus palapine
kur šuo pats sau šeimininkas
kur šachmatų partijos be priešininko
kur bokštas stūkso vėjuose
kur staltiesė prie pat upės
kur skrybėlė sparnuota
tarpeklis atsiveria ir užsiveria pelikanas išnyra staiga
priklausomai kaip svaigsta galva žvilgsniams dviem susidūrus
tropinis vaisius kartais subręsta ir pušies viršūnė nuo skardžio
brangakmeniuose kutena mėnulį
meilės laiškai užrašyti ir priekalas atremia apskritus
ant kiekvieno augalo lapo krištolinių minučių dūžius
ir spalvotais debesimis karūnuotas ir aušra perauga
didžiulis medis styro vidur vandenyno į saulėlydį nesibaigiantį
aukštesnio pažinimo krašte
už visų vardų ir visų formų esti Kūrėjas
ir gyvena senoliai kaip vaikai išmintingi
yra kelias nuvesiantis kur tik nori
ir keturi eilėraščiai širdyje
pelnyta meilė ten egzistuoja
kur tobula idėja
kur tyla
Reliatyvumo teorija
Problemos neišsisprendžia,
tiesiog užima vis mažiau ir mažiau vietos.
Problemos tikros, bet itin mažos.
Problemos neišauga,
išauga nebent sąmoningumas,
įžvalgos.
Problemos nuolat keičia savo formą.
Įžvalgos – ne; jų forma visad išlieka
vienoda, bet keičiasi dydis.
Todėl teisinga sakyti,
kad keičias vien klaidos,
dargi tiesa ir tai,
kad įžvalgos visai nepastovios
ir kad už jų siaučia vėjas,
ir jo gebėjimas mainytis pribloškia.
Gravitacijos teorija
Jei eisiu keliu,
kilsiu ir leisiuos, nes keisis žemės paviršius;
pasuksiu dešinėn,
paskui kairėn.
Buvo įprasta kartoti:
jei kyli, tave traukia dangus.
Jei leidies, tave traukia pragaras.
Jei suki dešinėn,
vadinas, mėgaujiesi išnaudodamas sistemą.
Jei suki kairėn,
vadinas, suvokei proletariato revoliucijos esmę.
Juk viską galima pagrįsti.
Dabar įprasta kartoti:
visai ne dėl traukos jėgų
nenutolsta vieni nuo kitų
žemė ir mėnuo,
žemė ir saulė.
Juos jungia erdvės forma,
ne trauka, ne masė, ne atstumas.
Tik erdvės forma,
nors tai ir nelengva pagrįsti.
Tik erdvės forma,
ir tiek.
Augalas
Daugiau neturiu dėl ko stengtis,
tik dėl šio žemės grumsto.
Daugiau neturiu ką veikti,
tik siurbti vandenį ir ieškoti šviesos.
Aš tik užimu man duotą vietą
ir niekuo daugiau nesirūpinu.
Nesudėtingas tasai gyvenimas,
tinkamas kūnas, ir nieko daugiau.
Geri norai
Už lango kyla pilki dūmai:
aprūdijusi saulė išsklaido likusias abejones.
Norėčiau palikti šį miestą –
pasiieškoti gaivesnio oro.
Vėjas iš pat kalnų
užmerkia gėles ant šakų,
ir nukrinta keli nudžiūvę žiedai…
Tik tiek – to gaivesnio oro –
ne amžinybės.
Vertė Greta Ambrazaitė
