Nevakarietiškų akių žvilgsnis ir hidžabas

 

Nors islamas hidžabą vertina kaip moterų įgalinimo, kuklumo ir išsivadavimo ženklą, vakarietiškos šalys jį laiko moterų priespaudos požymiu. Vakaruose paplitusi nuostata, kad musulmonės yra pavergtos, o hidžabas suvokiamas kaip priespaudos ir atsilikimo simbolis¹.

Hidžabo dėvėjimas gali išprovokuoti stiprias reakcijas, kurios apima pasibjaurėjimą, atskirtį ar saugumo jausmo trūkumą. Buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje. Nagrinėtas ir hidžabo klausimas. Viena iš apklaustų moterų teigė iki šiol neturinti pakankamai drąsos dengti savo galvą. Respondentė įsitikinusi, kad Lietuvoje tradiciškai apsirengusiai musulmonei nėra saugu². O 2019 m. pabaigoje Prancūzijoje buvo užpultos dvi hidžabą dėvinčios musulmonės. Aukos sulaukė įžeidžiančių replikų: „Bjaurios arabės, grįžkite atgal į savo šalį.“

Be to, diskusijose apie moterų sprendimą dengti kūną ar galvą Europoje buvo pasitelkiami poreikio išgelbėti musulmones naratyvai, kuriuose susipina užuojauta ir gailestis³. Yra manoma, kad hidžabas sukuria palankią terpę moterų diskriminacijai ir simbolizuoja lyčių lygybės principo pažeidimą. Iš tiesų, diskusijos apie lyčių lygybę, religinę laisvę ir seksualumą islame dažniausiai baigiasi kalba apie musulmonių moterų aprangą bei hidžabą, kuris yra suvokiamas labiau kaip politinė, o ne religinė praktika. Štai Vokietijoje Fereshta Ludin padavė vienos Štutgarto mokyklos vadovybę į Federacinį Konstitucinį Teismą dėl to, kad jai nebuvo leista dirbti mokytoja dėl pasirinkimo dėvėti hidžabą klasėje. Buvo išreikštas susirūpinimas, kad moteris gali piktnaudžiauti savo, kaip mokytojos, padėtimi, skleisdama mokiniams islamo fundamentalistų idėjas. F. Ludin noras dėvėti hidžabą buvo aiškinamas kaip religinio simbolio pavertimas politiniu, keliantis grėsmę socialinei taikai. Badeno-Viurtembergo švietimo ministrė Annette Schaven, reaguodama į šį atvejį, teigė, kad „hidžabas yra politinė išraiška ir yra matomas kaip moters atskirties nuo pilietinės ir kultūrinės visuomenės simbolis“⁴. Pažymėtina, jog čia vadovaujamasi išankstinėmis nuostatomis, kad musulmonės moterys yra engiamos ir negali priimti už save sprendimų ir kad musulmoniška kultūra kelia potencialią grėsmę Vakarų kultūrai ir politinei sistemai⁵. Tačiau vertėtų dekonstruoti vakarietišką požiūrį į Rytus ir suprasti, ką hidžabas reiškia jį dėvinčioms musulmonėms.

 

Nevakarietiškų akių žvilgsnis

 

Pokolonijinio feminizmo teoretikė Chandra Talpade Mohanty teigia, kad vyrauja supaprastintas trečiojo pasaulio moters vaizdinys – ji yra Kita, neišsilavinusi, vargšė, nuolanki žmona ir motina. To pasaulio atstovės yra vaizduojamos kaip homogeniška grupė, pasižyminti bejėgiškumu. Tokia trečiojo pasaulio moters reprezentacija kontrastuoja su Vakarų moterų savireprezentacija kaip išsilavinusių, modernių, turinčių savo kūno ir seksualumo kontrolę bei laisvę priimti sprendimus⁶.

Šiame kontekste reikšmingos tampa ir Edwardo Saido idėjos. Knygoje „Orientalizmas“ jis teigia, kad idėjos, kultūra, istorija negali būti nagrinėjamos be galios konfigūracijų. Okcidento ir Oriento santykis yra „galios, dominavimo, įvairių sudėtingos hegemonijos pakopų santykis“⁷. Pasak E. Saido, orientalizmo naratyvo ištakas galima atrasti europietiškos Apšvietos ir arabų pasaulio kolonizacijos laikotarpiuose. Orientalizmas tarsi suteikė racionalų pagrindą Europos kolonializmui, kuris yra grįstas savanaudiškais siekiais. Vakarų pasaulis Rytus suvokė kaip atsilikusius, todėl tiems kraštams reikia Vakarų intervencijos ar pagalbos⁸. E. Saidas pateikia Gustave’o Flaubert’o susitikimo su egiptiete kurtizane Kuchuk Hanem pavyzdį. Šis susitikimas sukūrė Oriento moters, kuri niekada nekalbėjo už save, niekada neatskleidė savo emocijų ar gyvenimo istorijos iš savo perspektyvos, vaizdinį. G. Flaubert’as buvo užsienietis, ganėtinai turtingas vyras ir šios istoriškai susiklosčiusios dominavimo aplinkybės leido jam kalbėti už K. Hanem ir atskleisti skaitytojams, kad ji buvo tipiška Oriento moteris. Šis pavyzdys tinkamai atskleidžia galios santykį tarp Rytų ir Vakarų bei jų sukurtą diskursą apie Orientą⁹.

Pasak Ch. Talpade Mohanty, nagrinėjant moterų padėtį ir gyvenimą nevakarietiškose šalyse, daromi universalūs apibendrinimai. Ne išimtis ir hidžabo klausimas. Yra taikomas universalus argumentas: kuo didesnis moterų skaičius renkasi dengti galvą ir kūną, tuo didesnio masto yra lytimi grįsta segregacija ir moterų seksualumo kontrolė. Poreikio atsižvelgti į kontekstą svarbą mokslininkė iliustruoja Irano pavyzdžiu, kad parodytų skirtingus kultūrinius ir ideologinius kontekstus. Pavyzdžiui, vidurinės klasės iranietės 1979 m. revoliucijos metu ėmė dengtis galvas norėdamos išreikšti solidarumą su hidžabą nešiojančiomis darbininkų klasės atstovėmis, o štai šiandieniniame Irane įstatymai nurodo, kad visos šalyje gyvenančios moterys privalo dėvėti hidžabą. Nors abiem atvejais galvos dengimą gali lemti panašios priežastys (pirmuoju atveju – pasipriešinimas šachui ir Vakarų kultūrinei kolonizacijai, antruoju – Irano islamizacija), reikšmes reikia kontekstualizuoti. Pirmuoju atveju galvos dengimas yra opozicinis ir revoliucinis iraniečių vidurinės klasės moterų gestas; antruoju – tai yra iš viršaus primetamas reikalavimas. Taigi tik atlikus į konkretų kontekstą atsižvelgiančią analizę feministinė teorija priartės prie tikrosios reikšmės¹⁰.

 

„Tai mano pasirinkimas“

 

Kaip jau minėta, moterys susiduria su sunkumais ir stereotipais, kurie gaubia hidžabą ir skatina neigiamas nuostatas islamą išpažįstančių asmenų atžvilgiu. Su tuo nusprendė kovoti aktyvistė Nazma Khan, pasiūliusi vasario 1 dieną minėti kaip Pasaulinę hidžabo dieną. N. Khan teigė norėjusi parodyti, kokia opi yra islamofobijos problema ir koks pasaulis yra pavojingas bei atšiaurus moterims, kurios išpažįsta islamą. Buvo sukurtas tinklalapis „World Hijab Day“ („Pasaulinė hidžabo diena“), kuriame moterys skatinamos dalintis savo istorijomis ir patirtimis, ką joms reiškia hidžabas ir su kokiais iššūkiais jos susiduria, pasirinkusios dengti galvą. Musulmonių pasakojimus galima suskirstyti į kelias kategorijas, šios bus aptariamos toliau¹¹.

 

Hidžabas – įgalinimas

 

Musulmonių pasakojimai atskleidė, kad hidžabas netrukdo moteriai džiaugtis gyvenimu ir leidžia gyventi visavertį gyvenimą, liekant islamo religijos apibrėžtyje. Besidalindamos savo istorijomis moterys mini, kad hidžabas padeda siekti išsivadavimo, pagarbos ir išvengti seksualinio priekabiavimo. Akcentuojama, kad nors kai kurie žmonės mano, jog galvą ar kūną dengiančios moterys yra engiamos, tokia praktika iš tikrųjų įgalina. Pasidalintose istorijose pabrėžiama, kad hidžabas yra sietinas su stiprybe ir pasididžiavimu. Be to, hidžabas atveria kelią dvasiniam bei emociniam tobulėjimui, ką galima susieti su savęs įgalinimu ir nevaržymu. Svarbu akcentuoti, kad yra paneigiamas mitas, jog musulmoniška apranga atima iš moters orumą ir laisvę pačiai priimti sprendimus. Tad hidžabo dėvėjimas prisideda prie lyčių lygybės ir vienodų teisių užtikrinimo tiek vyrams, tiek moterims.

 

Hidžabas – identiteto dalis

 

Musulmonėms identitetas yra glaudžiai susijęs su tikėjimu, religinėmis praktikomis, priartėjimu prie Dievo, o tai suteikia tapatybę ir padeda ją išsaugoti. Skaitant moterų istorijas, iškilo įdomus aspektas – hidžabas tampa įrankiu, skirtu pasipriešinti asimiliacijai, protestuoti prieš kultūrinį imperializmą ir solidarizuotis kovai prieš musulmonus gaubiančius stereotipus. Verta akcentuoti tai, kad hidžabas leidžia neslėpti savo tapatybės nuo kitų visuomenės narių ir suteikia ryžto neprisitaikyti prie aplinkos primetamų normų.

 

Hidžabas – apsauga nuo kūno objektyvizavimo

 

„Dėl hidžabo suvokiau, kad moteris nėra vien tik kūnas“ – ši mintis apima moterų sprendimą dėvėti hidžabą, siekiant išvengti kūno seksualizavimo. Tikima, kad hidžabas apsaugo moterį nuo visuomenės kritikos ir jos kūno vertinimo ar bandymo jį įsprausti į primetamus standartus. Pasidalintose istorijose atsiskleidžia kritika ir kapitalistinei sistemai, kuri siejama su nesaugumo jausmo išaugimu ir moterų sudaiktinimu. Tad hidžabas tampa priemone, padedančia ne tik susigrąžinti orumą, bet ir sugrįžti prie islamo deklaruojamų normų, tokių kaip kuklumas ir nuosaikumas.

 

Hidžabas – iššūkis

 

Istorijas, kuriose atsiskleidžia iššūkiai įgyvendinant galvos dengimo praktiką, galima suskirstyti į du lygmenis: viešąjį ir privatų. Viešajame lygmenyje moterys susiduria su sunkumais dėl hidžabo dėvėjimo darbovietėse, švietimo įstaigose ar kitose viešosiose erdvėse. Kalbant apie mokyklas, galvą dengiančios merginos buvo vadinamos teroristėmis ir sulaukdavo patyčių. Tokie incidentai parodo, kad visuomenėje vyrauja gajūs stereotipai, kurie kuria priešiškumą bei atskirtį. Kai kurios islamo religiją praktikuojančios moterys susiduria su diskriminacija ieškodamos darbo ir netgi patiria islamofobijos apraiškas darbo vietoje.

O štai privatus lygmuo apima įsiplieskusią įtampą tarp šeimos narių ir kitų artimųjų dėl pasirinkimo dengti galvą. Istorijose atsiskleidžia, kaip atšiauriai reagavo tėvai į dukterų sprendimą dengti galvą – kai kurie netgi kartais išsižadėdavo dukrų dėl šios praktikos. Taigi net artimoje aplinkoje neišvengiama stereotipų, kurie hidžabą prilygina priespaudai, kilusiai iš arabiškų tradicijų. Tačiau kad ir kokios skaudžios būtų diskriminacinės patirtys, jos nepalaužia moterų, o priešingai – sustiprina jų įsitikinimus, tikėjimą ir norą dėvėti hidžabą.

 

Vietoj išvadų

 

Noras išsaugoti savo tapatybę ir būti išgirstoms bei suprastoms – tai tik keli aspektai, ryškėjantys musulmonių pasakojimuose. Pažymėtina, kad moterys geba argumentuoti savo pasirinkimą dėvėti hidžabą ir kovoti už savo identitetą. Atėjo metas atsikratyti hidžabą gaubiančių stereotipų ir leisti musulmonėms pačioms save reprezentuoti.