Klemen Pisk: „Norėčiau versti daugiau lietuvių literatūros klasikų“
Šv. Jeronimo premija už vertimus iš lietuvių į užsienio kalbą šiemet apdovanotas slovėnų vertėjas, rašytojas, muzikantas Klemenas Piskas (g. 1973). Trijų originaliosios poezijos rinkinių, apsakymų rinkinio, literatūros kritikos knygos, radijo dramų, šiemet išleisto romano „Mamuto testamentas“ (ištrauką skaitykite p. 12) autorius į slovėnų kalbą yra išvertęs beveik dvi dešimtis lietuvių autorių knygų, paskelbęs daugybę paskirų publikacijų antologijose ir spaudoje. Su prestižiškiausios Lietuvoje vertimo premijos laureatu kalbėjosi rašytoja ir vertėja Kristina Tamulevičiūtė.
– Klemenai, lietuvių skaitytojams tavęs pristatinėti jau nereikia. Juk ne vienus metus gyvenai Lietuvoje ir aktyviai dalyvavai Lietuvos literatūros padangėje. Kaip nusprendei mokytis lietuvių kalbos ir kas galiausiai tave atvedė į Lietuvą?
– Dešimtajame dešimtmetyje Liublianos universiteto Filosofijos fakultete užsidegęs studijavau lenkų kalbą, per ją susipažinau ir su lietuvių kultūra. Mane žavėjo su Lietuva susiję lenkų autoriai – Mickevičius, Konwickis, Miłoszas; jie ir buvo pirmasis mano ryšys su Lietuva, neskaitant lietuvių krepšininkų: vaikystėje, devintajame dešimtmetyje, įtemptai stebėdavau krepšinio rungtynes tarp Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos (itin skausmingos rungtynės vyko 1986 metų Pasaulio pirmenybėse, kai iki jų pabaigos likus 45 sekundėms Jugoslavija pirmavo 9 taškais, bet po pratęsimo pralaimėjo, nes ją tritaškiais sužlugdė Sabonis, Tichonenka ir Valteris). Lietuvių kalbos pradėjau mokytis jau dešimtajame dešimtmetyje, bet neintensyviai, nes tuo metu Liublianoje radau tik senų sovietinių vadovėlių. Į Lietuvą pirmą kartą atvykau 2004 metais: kaip poetas ir muzikantas, buvau pakviestas į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Rusų filologijos (dabartinę Slavistikos) katedrą, ten organizuotas mano pasirodymas. Man taip patiko, kad nusprendžiau grįžti, ir 2006 metų žiemą mokiausi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Kalbų mokykloje. 2006 metų pavasarį gavau Slovėnijos rašytojų sąjungos stipendiją, kuriai mane rekomendavo Tomas Venclova, ir tai buvo puiki proga praleisti Lietuvoje daugiau laiko. Gyvenau nuostabiame bute Užupyje ir dažnai lankiausi Mažvydo bibliotekoje, kur atlikau pirmuosius literatūrinius vertimus: trumposios lietuvių prozos antologiją ir Parulskio romaną „Trys sekundės dangaus“.
– Esi pristatomas kaip poetas, prozininkas, vertėjas, muzikantas. Ir vis dėlto – kuris iš šių žodžių tavo profesinę veiklą apibūdina geriausiai?
– Jei vertintume pagal atliktų darbų kiekį, būtų galima sakyti, kad pirmiausia esu vertėjas, nes daugiausia publikuota mano vertimų, pavyzdžiui, šiemet išverčiau literatūrinių tekstų, kurių bendra apimtis viršija pusantro milijono spaudos ženklų su tarpais, daugiausia iš lietuvių kalbos. Bet į Slovėnijos kultūros ministerijos registrą esu įtrauktas kaip poetas. Kai kokiame nors biure manęs paklausia specialybės, mėgstu atsakyti, kad esu poetas. Man patinka stebėti žmonių nuostabą, kurią sukelia ši profesija. Kita vertus, šiuo metu geriausiai jaučiuosi įvardijamas kaip romanų autorius. Neseniai pasirodė mano romanas, kuriame galima rasti daug nuorodų į mano gyvenimą. Rašydamas šį romaną, supratau, kad šiais laikais svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi. Visada svajojau tapti kalbotyros mokslų daktaru ir, svajonei neišsipildžius, jaučiau vidinį skausmą. Bet vėliau į šią situaciją ėmiau žvelgti kitaip. Nesvarbu, esi tu daktaras ar ne – svarbu, kaip jautiesi, ir jei jautiesi daktaras, tuomet jis ir esi, tegul tik viduje.
– Šiemet esi apdovanotas Šv. Jeronimo premija. Tavo indėlis į lietuvių literatūros sklaidą užsienyje yra didžiulis. Tarp tavo verstų autorių galima rasti įvairiausių pavardžių: Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė, Tomas Venclova, Kazys Boruta, Vytautė Žilinskaitė. O kurie yra tavo mėgstamiausi?
– Kiekvienas iš mano verstų autorių yra savotiškai įdomus ir užima ypatingą vietą mano, kaip vertėjo, karjeroje. Ypač mėgstu autorius, su kuriais tuo metu tenka dirbti. Žaviuosi Kristina Sabaliauskaite – jos romano „Petro imperatorė“ vertimas jau netrukus pasirodys, Kęstučiu Kasparavičiumi – daugiausia esu išvertęs būtent šio autoriaus darbų. Taip pat man patinka autoriai, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių man dar nepavyko išversti (išskyrus ištraukas), bet tikiuosi, kad kada nors galėsiu juos versti, pavyzdžiui, Granauską, Kunčiną, Aputį, Radzevičiūtę. Mėgstu ir šiuolaikinę jaunųjų autorių poeziją, pavyzdžiui, Ramunę Brundzaitę ir Aušrą Kaziliūnaitę: ji fantastiška, mielai versčiau ir daugiau jos poezijos, ne tik festivalių almanachams.
– Papasakok, kaip renkiesi lietuvių autorius, kuriuos norėtum išversti? Ar lengva slovėnų leidėjus įkalbėti leisti Slovėnijoje negirdėtų lietuvių autorių kūrinius?
– Slovėnų leidėjai vis geriau susipažįsta su lietuvių autoriais, nemažai jų jau skaitė išverstus į anglų ar kurią kitą didesnę kalbą. Leidėjai lankosi knygų mugėse, kur susitinka su agentais ir kolegomis iš Lietuvos. Iš pradžių leidykloms lietuvių autorius siūliau aš pats, bet dabar vis dažniau jos pačios kreipiasi į mane, prašydamos versti iš lietuvių kalbos. Ypač vaikų literatūros autorius. Žinoma, norėčiau versti daugiau lietuvių literatūros klasikų, nors suprantu, kad prioritetas taikomas šiuolaikiniams autoriams. Leidykloms labai svarbu turėti galimybę autorius kviesti į Slovėniją, į literatūros festivalius, kurių mūsų šalyje tikrai nemažai.
– Komisijai, kuri šiemet sprendė dėl kandidatų tinkamumo Šv. Jeronimo premijai gauti, didelį įspūdį paliko tavo siekis į slovėnų kalbą išversti Donelaičio „Metus“. Kaip kilo ši idėja? Su kokiais sunkumais susidūrei, versdamas ištrauką?
– Donelaičio „Metai“ yra vienas svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių. Be neginčytinos meninės vertės, tą parodo ir daugybė vertimų į užsienio kalbas. Poemos vertimas į slovėnų kalbą būtų mielai laukiamas, bet Slovėnijoje sunku surasti senąją literatūrą leidžiančią leidyklą, nors pastaruoju metu, ypač dėl įvairių finansavimo galimybių, lietuvių literatūra slovėnai domisi vis labiau. Manau, kad reikės kantriai laukti pirmos progos, o tuo tarpu, žinoma, vertimą tęsiu ir tobulinsiu. Juk tai būtų didžiulis projektas, reikalaujantis atsidavimo. Mano vertinimu, tokiam vertimui prireiktų bent dvejų kruopštaus darbo metų, ypač jei norėčiau išlaikyti visas ypatingas formas, versti hegzametru. Šiuo metu esu atlikęs bandomąjį 120 eilučių vertimą, jį vertinu kaip pasisekusį. Juo kliaudamasis, galėsiu dirbti toliau. Poemoje mane labai sužavėjo dviskaita – slovėnų kalboje išlikusi forma, apie kurią pasakoju ir savo romane. Štai du dviskaitos pavyzdžiai iš Donelaičio „Metų“: „Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą“; „Tuo jam dvi dešri kepti pasteliavęs duodu.“
– 1998 metais debiutavai kaip poetas – išleista tavo poezijos knyga lietuvišku pavadinimu „Labas vakaras“. Taip pat esi parašęs novelę „Vilnius“, netrukus pasirodys romanas, kuriame daug vietos skyrei Lietuvai. Akivaizdu, kad Lietuva tavo kūryboje yra svarbi. Kodėl?
– Lietuvoje gyvenau trejus metus ir tuo metu aš, kaip žmogus, buvau laisvas kaip niekada. Žinoma, tokia laisvė turi du galus, ir vieną dieną žmogus ja liaujasi tikėjęs bei grįžta į realybę. Tačiau rašytojui tokie laisvės laikotarpiai tarnauja kaip naudingi atminties pėdsakai, iš kurių jis gali semtis įkvėpimo. Lietuva susižavėjau dar prieš čia atvykdamas. Kaip minėjau, svajojau tapti kalbotyros mokslų daktaru, kas man, bent jau jausminiu požiūriu, pavyko. Mums, kalbininkams, lietuvių kalba yra viena svarbiausių kalbų, nors ja ir nekalba daug žmonių. Kuo labiau jaučiausi kalbininku, tuo didesnę reikšmę man turėjo Lietuva, ir vis dažniau ji ėmė reikštis kūryboje. Spontaniška, nedžiūstanti meilė, kaip atskleidžiama ir mano romane.
– Papasakok, kaip kilo idėja parašyti romaną „Mamutova oporoka“ („Mamuto testamentas“)? Kiek laiko jį rašei, su kokiais sunkumais susidūrei rašydamas?
– Idėja parašyti romaną yra susijusi su mano neišsipildžiusiomis ambicijomis. Tas romanas – ne tik fiktyvus kūrinys, bet ir tam tikra kalbotyros diskusija. Pirmuosius šio romano puslapius parašiau dar praėjusiame tūkstantmetyje. Rašiau negalvodamas, viską, kas man šaudavo į galvą. Neturėjau plano. Toks rašymo būdas turi ir pliusų, ir minusų. Daug ką jau netgi esu publikavęs be pakeitimų. Galėčiau sakyti, kad romaną rašiau beveik 25 metus. Nemažą medžiagos dalį atmečiau, beveik pusę romano parašiau 2019 metais, po ilgos analizės, pasitelkęs kritinį požiūrį. Manau, kad tai geras, bet sunkus metodas. Tad paskutiniame etape atsirado apmąstymai, kurie derėjo su rašymo įkvėpta logine struktūra ir meniniais elementais. Galutinis rezultatas mane nustebino, leidėjai irgi buvo patenkinti, na, o skaitytojų atsiliepimų dar laukiu.
– Kaip atrodo tavo, kaip vertėjo, kūrėjo, kasdienybė? Gal daug skaitai, rašai, keliauji?
– Vertėjo darbas reikalauja daug disciplinos, o rašytojo – spontaniškesnis, sunkiau nuspėjamas. Pastaraisiais metais daugiausia verčiau ir skaičiau, o ateinančiais tikrai turėsiu daugiau laiko rašymui ir kelionėms, kurios dėl visiems žinomų priežasčių šiais metais, deja, vykti negalėjo.
– Esi gyvenęs ne vienoje Europos šalyje, verti ir iš lenkų kalbos, dar visai neseniai buvai įsikūręs Čekijoje, bet prieš kelias savaites sugrįžai į Slovėniją. Planuoji likti gimtinėje ar šis grįžimas – tik dar viena trumpa stotelė prieš kitą projektą?
– Trejus metus praleidęs Lietuvoje ir aštuonerius Čekijoje, šiuo metu apie gyvenimą užsienyje nemąstau. Esu laimingas, sugrįžęs į Slovėniją. Dabar čia matau daugybę gražių dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavau. Rašytojui svarbu ir daug keliauti, ir sugrįžti ten, iš kur yra kilęs. Kartu su manimi į Slovėniją persikraustė ir mano žmona čekė bei mudviejų vaikai, dėl kurių jaučiuosi jaunesnis, nei esu iš tiesų. Mąstome apie galimybę kokiam mėnesiui išvykti į kokią nors rašytojams skirtą rezidenciją, tačiau, tarp mūsų kalbant, nežinau, ar galėtume ten likti legaliai, nes paprastai tokios rezidencijos šeimoms neskirtos.
– Kokie yra tolesni tavo, kaip vertėjo ir rašytojo, kūrybiniai planai?
– Kitais metais versiu antrąją Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ dalį ir Eugenijaus Ališankos poeziją: šis poetas 2023 metais dalyvaus Ptujaus mieste rengiamame festivalyje „Poezijos ir vyno dienos“. Tikrai išversiu kokį nors vaikams skirtą kūrinį, tikriausiai Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės knygelę. Kaip rašytojas, tikriausiai pradėsiu rašyti antrąjį romaną, nors dar neturiu jokio plano; kita vertus, žinau, kad rašysiu labai greitai, ir turėdamas 300 puslapių medžiagos tekstą taisysiu, braukysiu ir pertvarkysiu, kad neliktų beprotiškų pirminių idėjų, išskyrus kelias sveikintinas beprotybes.
