Kai nežinai, kas vyksta
Tas rusų stačiatikių šventikas, liaudiškai tariant – popas, su dviem kryžiais čia nei šiaip, nei taip. Be plano. Nesu joks ekumenistas. Krikščionių vienybės savaitė su privalomomis ekumeninėmis pamaldomis ir tam kartui privaloma broliška meile dar toli, tik sausio mėnesį. Nors pažįstu žmonių, parapijiečių, kurie Rytų krikščionybę laiko tobulesne, dvasingesne nei katalikybę ir kartkartėmis dumia į kokią Vilniaus cerkvę gurkštelėti dvasingumo, man taip nebūna, nereikia. Atsiprašau, bet garsus kitados religinis rusų filmas „Sala“ pabaigoje sukėlė ne katarsį, o tik juoką.
Nelabai buvo progos mokytis ekumenizmo. Vienuolių bernardinų tradicija čia, Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, reikalavo traukti stačiatikius, vadinamuosius schizmatikus, į vienybę su popiežiumi. Bernardinai turėjo privilegiją jų nekrikštyti antrą sykį. Vilniuje ir patys vienuoliai kūrėsi šalimais rusėnų apgyvendintos miesto dalies tarp gausybės dabar jau išnykusių cerkvių ir cerkvelių. Spėju, kad ir Bernardinų bažnyčia su savo tamsiais mediniais altoriais ir prieblandoje švytinčiais paveikslų aptaisais turėjo priminti stačiatikių cerkvę. Gražu, įdomu, bet tik tiek.
Tiesa, dar yra nepamirštami Ivano Bunino memuarai. Autorius iš pradžių liaupsina gotikines Europos katedras, o paskui prisimena ankštą, aprūkusią savo vaikystės cerkvelę Rusijos kaime, kur jis mažas ėjo mokslus ir mama atvežusi palikdavo jį vieną, apsiverkusį, nelaimingą. Ir ta cerkvelė žiemos vakarą, pilna žvakių šviesos, smilkalų, šilto žmonių kvapo, kaip jokia kita šventovė gyvenime atrodė jam, vienišam vaikui, patys tikriausi dangaus Tėvo namai. Niekur niekur vėliau to jau nebuvę, net katedrose.
Skaičiau tą knygą iš kalėjimo bibliotekos, paskui daug metų svajojau, kad pasitaikys ir man tokia jauki cerkvelė ar bažnytėlė, klebonija su lova, kvepiančiais skalbiniais, su samovaru sode, po alyvų krūmu, skaniais sausainiais bei konfitiūrais. Bet nepasitaikė, viskas išėjo kitaip, net kunigo šventimai nepadėjo.
Su šia popo nuotrauka, aišku, visa tai neturi nieko bendra. Arbata ir konfitiūrais nekvepia, gal tik kvepia neganda. Ne Lietuva čia. Fotografavo vokiečių vermachto kareivis, taip nurodyta pristatant nuotrauką. Kur ir kodėl – nežinia. Vokiečiai mėgo okupuotose teritorijose fotografuoti cerkvių griuvėsius, bedievių bolševikų palikimą. Pasitaiko tarp nuotraukų ir viena kita pamaldų scena. Tūkstančiai stačiatikių dvasininkų buvo nukankinta ar sugrūsta į lagerius, cerkvės išsprogdintos, tai, matyt, ir pačios pamaldos buvo retenybė. Tik paskui diktatorius ėmėsi kitos taktikos, atidavė patriarcho rezidencijai ištaigingus rūmus Maskvoje, Čisty pereulok, buvusi austrų ambasada, kur, sako, pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas. Po erdvų kiemą zuja dabar galybė tarnų ir tarnaičių, įvažiuoja limuzinai, o patriarchas turi slėpti nuo žurnalistų savo prabangų rankinį laikrodį.
Nepažįstu stačiatikių dvasininkų rangų, drabužių, liturginių taisyklių. Neaišku, ar šis šventikas kietu, rūsčiu veidu parodytas kokių apeigų metu, gal tik pozuoja fotografui, o gal tai tikro pranašo laikysena. Tokiu veidu stojamasi ir priešais šautuvo vamzdį. Kryžius rankoje lyg vėliava ar ginklas. Visokios lūženos aplinkui nieko gero nežada. Cerkvė sunaikinta? Tada tikrai nėra autentiškesnio veiksmo už tvirtai sugniaužtą kryžių.
Ne apie stačiatikių kunigus ar jų amžiną flirtą su valdžia galvojau pamatęs internete tą nuotrauką. Labiau rūpėjo, ką daro ir ko nedaro mano paties Bažnyčia. Popiežiaus Pranciškaus mokymas atsimuša į sieną. Nežinia, ar buvo dar kada nors, net gūdžiausiu sovietmečiu, atsitikimas, kad į kunigų seminariją iš visos Lietuvos įstotų vos trys kandidatai. Kalbama, kad per metus lauk išėjo kiti aštuoni seminarijos auklėtiniai. Dar vienas šį rudenį išleistas akademinių atostogų, mat išgėrė mieste alaus. Gal dar pasiginčijo su vadovybe.
Maža, silpna, šios žemės galybių spaudžiama Bažnyčia būna graži ir evangeliška. Nieko gėdingo. Proga išpažinti ir liudyti savo tikėjimą. Pažinti atmetimą, gal net kankinystę. Visa tai – iš puikiai žinomo krikščionybės repertuaro. Ir atrodo, kad mūsų situacija dabar būtent tokia. Tik, užuot suspaudus ir iškėlus kryžių, iškeliama kažin kokia Šiluvos deklaracija, savo bejėgystės išraiška, kryžiaus ir Evangelijos priešingybė. Apsimetus, kad viskas po senovei, kad Bažnyčia yra kompetentinga nurodinėti, kaip turi gyventi sekuliari visuomenė ir kas yra nekintantis, vyskupų aprobuotas ir kiekvienam privalomas vertybių sąrašas.
Aną saulėtą spalio popietę pakylu iki pat Aušros vartų. Šone gatvės remontas, bet šiaip viskas daugiau – ir elgetos, ir keli maldininkai, ir lenkų piligrimų būrys – savo vietose kaip ir anksčiau. Žengiu pro arką, reikia vienplaukiam, taip ir elgiuosi, dar stabteliu sukalbėti „Salve Regina“. Iš priekio pralėkė paspirtukas, atzvimbia ir kitas, greitis geras, žiūriu, kur čia man trauktis su savo poteriais, kad nenumuštų. Bet pats paspirtukas staiga stabdo, gal dešimties ar dvylikos metų mergaitė nušoka ir klaupiasi ant akmenų, viena ranka prisilaikydama vairo, matau, kaip daro kryžiaus ženklą ir žvelgia aukštyn, kur primerktos migdolinės Mergelės Marijos akys. Paspirtukininkė irgi juodbruva, turėtų abi susikalbėti. Sakau sau, kai grįšiu namo, pasuksiu galvą, kokiu lotynišku kreipiniu ar epitetu papildyti man „Salve Regina“ maldą, juk tai, ką mačiau, turbūt apreiškimas, epifanija, nežinia iš kur, nė per ką, kai popieriai Bažnyčios prasti kaip niekad, o nematomais dalykais, dvasios veikimu, kryžiaus pergale pasitikėti nesame išmokę, nenorime. Naujoji sinodinė Bažnyčia, gal ji siuntė dabar tą pirmąjį savo paukštį?
