Įsirėkti ašakomis
Aleksandras Žaltauskas. Kulniuku dangus pradurtas. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2021. 135 p.
Rašant poezijos knygų apžvalgas dažnokai (konstatuoju su švelniu apgailestavimu) tenka pavartoti frazę, šiek tiek varijuojančią, tačiau turinčią prasmę, artimą teiginiui: „Kraštutinumų ir avangardo mėgėjai nusivils knygoje neaptikę daugiaaukščių metaforų, į neišpainiojamus gniutulus susiraizgiusių minties gijų, paradokso, eksperimentų.“ Galbūt į tautinį mentalitetą ryškiomis raidėmis rėžiamas lietuvių bruožas – santūrumas – lemia, kad maištas, taisyklių laužymas, ekspresyvus gaivališkumas sunkiai užsikariauja didesnes teritorijas mūsų poetiniame lauke. Savo ruožtu prisipažinsiu, jog prieš inovatyvią, emocinį pradą akcentuojančią poeziją, rizikuojančią minties sklandumu, kad kuo toliau už nugaros paliktų banalumo atspalvius, mano širdis kapituliuoja be didesnių pastangų. Todėl ši apžvalga bus itin subjektyvi. Su Tolimuosiuose Rytuose tragiškai žuvusio vieno talentingiausių (mano neobjektyvia nuomone) jaunosios kartos poetų Aleksandro Žaltausko kūryba buvau susidūręs ir anksčiau. Laukiau, kada šie ekspresyvūs, kalbos ribas plečiantys, progresyvūs, drąsiai į drumzlinus eksperimento vandenis neriantys tekstai įsispraus į knygos puslapius. 2021 m. „Kauko laiptai“ išleido A. Žaltausko poezijos rinkinį „Kulniuku dangus pradurtas“ (knygos sudarytojas Aidas Jurašius, redaktorius Viktoras Rudžianskas). Aleksandras nesulaukė.
Dominuojanti rinkinio eilėraščių savybė yra banalumo neigimas. Autorius verčiau rizikuoja būti nesuprastas, nei rašyti nuspėjamai. Filosofijos istorijos personažų ir teorijos fragmentų, popkultūros elementų, politikos, Rytų civilizacijos atributų, kasdieniškų buities elementų koliažas formuoja ekspresija žaižaruojančią eilėraščio plotmę, kurioje po išmonės kauke lyrinis subjektas slepia trapią individo prigimtį. Romaus nuolankumo išsižadėjimas, poreikis pažinti ryškiausias pasaulio spalvas ir išvysti būtį šiepiant iltis atskleidžiami eilutėse: „aš pamilau vilką / ir dabar / jį ganau vietoj avių / jau gerus du tūkstančius metų“ (p. 11). Siekis bet kokia kaina neigti nuosaikią pilkumą ir nuspėjamą mąstymą atspindi jaunatvišką maksimalizmą ir kompromiso atsisakymą tiek, kad netgi kartkartėmis sušmėžuojančios manierizmo ir dirbtinoko bandymo šokiruoti apraiškos („prapjautame pilve / valgysim spagečius dviese / marija su savo avyte dainelėmis / vaikams išpūliavo dantukus graži / ta antra eilė priekinių“ (p. 12) ar „nėščiąją našlę / darbininkai kaukėti / užrišę maiše / įmetė į nemuną / ir šitaip prasidėjo / nusileidimas“ (p. 91) nuskamba veikiau kaip tyčinis prieskonių padauginimas, o ne kaip ausį rėžianti beskonybė. Kūryboje aptikdamas aiškiai išreikštą brutalumą, akcentuotą šiurkščią raišką nejučia pradedu interpretuoti, kad ryškindamas agresijos bruožus kaukėje lyrinis subjektas stengiasi kuo giliau paslėpti būties netvarumo įsisąmoninimą ir nesaugumo pojūtį. Per šiurkštesnių įvaizdžių luobą besikalančius jautrumo, melancholijos daigus galima pastebėti ne viename rinkinio eilėraštyje. Dažname tekste juntama pesimistinė nuotaika, suvokiamas visumos netobulumas. Pasaulio trūkumai, iliuzijų griūtis ir egzistencijos tamsioji pusė konstatuojami drąsiai ir be sentimentalesnių užuolankų: „varna manė kad ji yra feniksas / varna pamatė kaip kaimynas / kaimyno automobilį / benzinu apipila / ir čia suveikė benzino instinktas / ji nuėjo ir prisidegė / plunksnas nuo antro / golfuko po balkonais / ir netrukus suprato / kad jokio fenikso nėra / yra tik jos kūnas / ir smirda / labai smirda“ (p. 21). Išlikimo dėsnių brutalumo įsisąmoninimas ne viename kūrinyje lyriniam subjektui komplikuoja pritapimo sociume (ar plačiąja prasme pasaulyje) galimybes. Eilėraščio herojus jaučiasi svetimas, negalintis (o gal ir nenorintis) integruotis į jam atgrasią terpę: „aš legalus ateivis anglas niujorke / vis dar kartoju sau / kad manęs čia / nėra“ (p. 50). Ir visai nesvarbu, kad „tarp manęs ir tavęs / tarp mūsų ir jūsų / tarp šypsenos ir ašaros / nuošimčiai“ (p. 77).
Dramatiškumo knygos eilėraščiams suteikia paribio, socialinių problemų išryškinimas: „tos skylės švarke užsiūtos be antpirščio / daugiavaikės šeimos alkoholiko tėvo / ir bedarbės motinos visas pašalpas / paskyrei tik jiems tik neįgaliesiems“ (p. 16); „patėvis pirmą kartą grįžo blaivus“ (p. 34) ar „nuvargęs senukas nusibraukia veidą“ (p. 49). Tarytum bandant ištrūkti iš kasdienybės šešėlių glėbio eilėraščiuose kuriama savotiška fantasmagorinė erdvė, kupina įvairių laikotarpių, kultūrų, prigimčių objektų. Tuos elementus perkonstruojant ir gretinant formuojamas kiek siurrealistinis žaidimo laukas emocijų stygas iki kraštutinumo įtempiančiam lyriniam subjektui: „statau už vanagą / balandžių lenktynėse / raitą ant carienės / caro balandį / nagais nulakuotais / vanagą pagriebiantį / balandį už kaklo / apsikabinę šoko / vanagai su balandžiais / pilni blusų / sningant“ (p. 117). Kartkartėmis išmonei duodama laisvės tiek, kad raiška priartėja prie absurdo ribos: „nuo tuščių aukso kupolų vogčia laižomas humusas / vėl parduoda bizantijai dirižablio maketą“ (p. 65). Tačiau netgi fantazijos talku pudruotas pasaulis nepasiūlo išeities, užuovėjos, būdo sumažinti būties slėgį. Prieglobsčio sąvoka į individų tarpusavio santykių lygmens mikropasaulį perkeliama eilėraštyje „būsiu tavo anglija“. Tiesa, ir jame pabrėžiama neišvengiamos baigties nuojauta, akcentuojamas egzistavimo beprasmiškumas: „pastatysim smėlio pilį / tokią gražią su vėžliukais ir žuvytėm / ir gyvensim / ir žaisim / ir mirsim / ir viskas“ (p. 44).
Maištas dažnai asocijuojasi su destrukcija. Dažname eilėraštyje pastebima tariamai atsainoka lyrinio subjekto laikysena, šiurkštesnė kalbėsena, drąsus tematikų pasirinkimas, įvaizdžių lavina neužmaskuoja nesaugumo jausmo ir egzistencijos trapumo suvokimo. Tos destrukcijos apraiškos nukreipiamos veikiau pasaulio ydoms paryškinti, negu griauti nusistovėjusią tvarką (tegul ir nepriimtiną). Maištas suprantamas kaip nestandartinių išgyvenimo formų ieškojimas: „taip ir gyvenam / į odą sušvirkščiu lervas / pro šią lukštenasi drugeliai“ (p. 78). Eilėraščių subjektas nelaiko savęs antžmogiu ir neturi neklystamumo iliuzijų: „mes esame dievo klaidos / mes klystame“ (p. 126). O kartais toji destrukcija reiškia nusiteikimą sprogti savyje. „Devyni šimtai kirčių / per naiviosios mergaitės delnus / apleidusius paskutinę relikviją / šiai krentant // mes galim apie tai pasikalbėt bet / geriau – –“ (p. 82), – abejojama galimybe išpasakoti kančią. Galbūt galima iššauti lemiamą šūvį kažko atsisakant, paneigiant, nubraukiant pradinį garsą: „nėščiosios pilvui susitraukiant / surinksiu dūmus atgal į žvakę / ir užsikirpsiu plaukus // tik šiandien / vien tik šiandien / iš pirmosios meilės akių / iššaus žalias spindulys // vietoj to kad į jas / sunirtų“ (p. 102). Dažniausiai ne vieno individo galioje kažką reikšmingiau pakeisti, perdaryti, apsaugoti. Traukos dėsnis, banalioji fizika būna stipresnė už ketinimus kilstelėti materiją aukštyn: „krinta / lapai / akmenys / lietus krinta / nori kristi ir debesys / aš / guliu ir pučiu“ (p. 111).
Raiškoje daug eksperimentavimo: eilučių laužymo, žaidimo įvairiomis žodžio prasmėmis, kitakalbių žodžių įpynimo į tekstą, reiškinių ir daiktų deformavimo, perkonstravimo, objektų prigimtinių savybių neigimo, erdvių permaišymo. Nevengiama ir aštresnių posakių, kraštutinumų, šiurkštesnės raiškos elementų: „pasikorus / mirė / popins“ (p. 39); „mūsų vaikas / masturbuojasi spintelėj plaukimo“ (p. 14); „nuo narkotikų apsvaigusi mergaitė“ (p. 49) ir pan. Tačiau neneigiama ir technikos svarba eilėraščio materializavimosi procese – daug dėmesio skiriama ritmikai, rinkinyje yra ne vienas rimuotas, klasikinės formos tekstas. Eilėraščiai pasižymi įvaizdžių įvairove ir gausa. Objektai, frazės, mintys keičia vienas kitą pasiutusia sparta. Gali susidaryti įspūdis, kad eilėraštis sudarytas iš voratinklio gijomis apraizgytų energinio krūvio akcentų. Minėta šiurkštesnė raiška, ryškiaspalvių įvaizdžių koliažas – tarsi maištingo būdo ir jaunatviško maksimalizmo įkvėptos intencijos suteikti kuo daugiau paveikumo eilėraščiui. Ir autoriui tai pavyko – rinkinyje stipriai juntama įtampa, emocijos viršenybė, nustumianti į antrą planą sklandų minties perteikimą.
A. Žaltausko „Kulniuku dangus pradurtas“ – originali, ekspresyvi, išmone, emociniu krūviu ir paradokso paieškomis pasižyminti knyga apie būties komplikuotumą. Rinkinyje mistifikuotos siurrealistinės erdvės susipina su kasdieniškais buities elementais, asmeninės patirtys, socialinės problemos maskuojamos (o kartu perkeliamos į universalųjį lygmenį) metaforų, simbolikos ir objektų gausa. Taip sukuriamas savitomis spalvomis žėrintis ir emocijų išlydžiais kibirkščiuojantis energinis laukas, kuriame kristalizuojasi ne tiek ant lėkštutės patiekta, kiek nujaučiama inovatyvi eilėraščio mintis. „Rašau iš pragaro tau mielas drauge / tai mūsų liepsnos svilina padus“ (p. 90), – tarsi iš anapus duoda žinią lyrinis subjektas. Nes tik „nejučiom užmynus ant ašakos / įsirėki / į amžinybę“ (p. 75). O iš kruvino pėdsako, žiūrėk, ims ir išners rytojaus žuvis. Su rėkiančia raide tarp žiaunų.
