Eilės
●
Šiaurinis vakaras rugsėjo
tai mums be reikalo kaltiems
užkliuvusiems voratinkliuos, tik jiems
bus leista peržiemoti vėją
●
Mažas toks
esu žvirblelis
akmenų kely
klūpantis ant kelių
man parodyk šviesą
nors akimirką iš tolo
nusilenksiu žemei
ir – namolio
●
Vis lipu į smilgą
toks gražus švytėjimas
nukeliavus ilgą
kelią tėviškėn
želia žydi usnys
varnalėšos kvapas
kaip man nepamiršti
savo gimto kapo
●
– – man nepažįstami
tie medžiai naktyje
o šviesoj aš nematau
tų yrančių gumbuotų
šakų su vėžiniais augliais ir spuogais
topolių vėjyje šauksmas
greitai auga
ir tęžta lėkdami pažemėmis
šaknyse kažkas įdėjo
po mažą kurkiančią rupūžę
tik blizga lapeliai
sukdamiesi saulėje
aplink savo ašį
be šakų jau yra
be jokio laiko
be gailesčio
sužvėrėjusi griūna tiesiog ant takų
kuriais turėtume praeiti
gal kada nors ateity
jeigu būtų kitaip atsitikę
bet taip nebus
mes neisime anais keliais
nepravažiuosim limuzinais
nei 19 nei 20 amžiuje
esu iš akmens tarp žolių
pasiklydusio vėjo
nesuklupkite
eidami pro šalį
po kupliais topoliais
kurie yra laikini ir teisingi – – –
●
– – – susirankioti juodų raištelių
iš kraujo klanų
nuo suvarstomų batų
nereikia nieko sakyt
mes nemiegame ne
nežinomų kareivių
saldus mirtinas tingulys
per jaunus kūnus
mes tik apsimetam, o už to vaizdelio
dar yra kiti baisesni, bet vis tiek
traukia parodos su atlapotais
mirusių kūnais, taigi
kodėl tokia trauka
prie sudarkyto ir apipuvusio –
ar neužtenka baisumo paprastam
sumautam gyvenime
jums dar reikia mergikės jaudulio
baimės ir nerimo, jis ateina
iš paskos, kai nuogos
bėgat į upę
šventiniam nekaltybės apsiplovimui
ką besakytum
esam keistesni už mirusius
įkalintus surūdijusioj geležyje – – –
pokalbiai su gervazu egipto smėliuose
1.
– Tas kvapas pajudina tamsiąsias šaknis ir pabudina
svarbų angelą libijos dykumų?
buvo tikrai malonu naktį vaikščioti su faraonienėm
nuvogti vieną kitą bučkį, nors ir gresiant būti išromytam
durnelis, čia galėjai gaudyti karkvabalius ir bučiuotis
su siūlų vyniotojomis kiek panorėjęs, o dabar turi šlubuoti
ir apsimesti iš nežinia kur esantis
kaltas berbliūdas, gervazai, jis pažvairavo į mano šešėlį
ir pasipurtė
– gyvuliai jaučia, gal skaitė tavo mintis, andai
persimečiau su vienu iš ramzių pastabomis apie jų viešpačių
ypatybes ir paprastumą, pasirodo, labai mėgęs raugintus
agurkus ir vaikus darydavo ne jis pats, o patarėjai su seserimis
mat nenorėję suvimdyti svarbaus angelo
gervazai, man smalsu, kodėl vyksta
voriukų lenktynės, voratinklių valtys paleistos upe žemyn sau
nuplaukia nusinešdamos mūsų valandas, gervazai
o dėl atidaryto kraujo esi teisus, pats taip pat neabejingas gviešiesi
svetimo, žinoma, toks tavo darbas
– tavęs jau neištiesinsi, tie kritimai nuo kupranugarių tam kartui
priimsiu ant
kampo, bet turėsi kas dieną laistyti mano nemiržoles, kurių tąkart
buvau išsiprašęs iš kapų prižiūrėtojo
man įdomu, kodėl niekas negali prisiminti, iš kur bus
atskridęs, tiek to, pievos jau prisipildo nasturtų kvapų lyg debesys
pieno, ką tik pamelžto iš dangaus karvių, o angelas
pražūties iš akimirkų liepsnos
tas angelas iš besarabijos
atidavė savo kraują
perdažyti povo plunksnas, kvaily!
2.
– Mirtis ir yra tikroji būtis išlindus iš rankovės beduinui
besimainančiais pavidalais vis kitokiu kampu, o
viename kampe plumpsi tavo mažutė širdelė, prirakinta prie
prisiminimų skrynelės, tas vis dar atsiprašinėja, kad mane nusipurtė
daviau jam dinarą, kaip čia dabar yra, atsikeli skaudančiais kaulais
persismelkęs amžina dulke berberų ar beduinų kvaptim
jų sustirusių drabužių ir vaikelių, kurių pilvukai mažesni
už akeles, ir tai berbliūdui niekis, drauguži, padarei man paslaugą
– še tau saldainį raudonoji aguona, bet ramzio akis išsikuičia iš
pelenim virtusių rūmų ir rieda sau pagaudama saulės spindulių lūžius
galop virsdama daugiabriauniu ledo kristalu, kuris saujoj
virsta amžinųjų ašara, pone berbliūdai, šitą matei ir prieš keturis tūkstančius
metų, kol mane nusipurtei it skruzdėliuką, kad pajusčiau realų laužytųkaulų skausmą, buvau nebe pirmas iš tolimų šiaurinių laikų, išbraukęs tavo vaišingumą
matai, aš seniai galėjau pereiti skersai laikus ir perskirdavau rankos mostu
kariaujančias puses, bet praradau galias gerdamas bočių alų, bet čia, juk žinai, seniai nebėra tų, kurie
galėjo judinti uolienų slenksčius, o tave tuoj padurs patyręs skerdikas ir tavo dar virpančias mėsas iškabins ant kablių musių džiaugsmui, ir pratęsim smėlių pokalbį apie amžinybę
●
– – tada turėjau vilties
žaisti gyvenimą (seno sugriuvusio dvaro
kvapai, nutriušusi smuklė, vijokliai
suardę senąsias raudonas plytas)
pavasariui ūžaujant lietuje
ji sėdėjo
nugara į mane
apsigobus tamsia skraiste
bet supratau
kad mane bus pastebėjus
veržiantis geležiniam žiedui
jau praradus viltį (gal buvo
kokia kunigaikštytė su knyga rankoje)
žiemos tarpuvartėj
geležinis žiedas veržėsi
nesigailintis buvusių ano amžiaus žaidimų
nėra kur statyti kojos
netyčia užmynus
ant gudriai paslėptos minos
jau vėlesnių laikų
pakelti kojos jau negalėsiu
nusilenkti kunigaikštytei, gal tolimai giminei?
ūmai juoda skraistė
atskrido (ko tu verki, jonuk,
žiemą yra smagiau…)
ir mane susupo
į debesį smagių verpetų
durų velkė
pati atsistūmė
atsidarė durys naktin
ir galėjau pagaliau
nuausti sapno pabaigą
šiek tiek laimingesnę (kur tu pradingai
mano vienintele sėdinti ant griuvėsių) – – –
●
Matau baltai apsitaisiusius
savo gentainius
gal savo artimuosius, netekusius pastogės
gyvenančius anapus gyvatvorės
kai kurie jau pavirtę juodaisiais strazdais (tai kodėl
man taip mieli
šie paslaptingi paukščiai, striksintys pažeme
tarp nugenėtų krūmų)
užgesusios žvakelės
jų rankose dar smilksta (tas kvapas
užgesusios žvakės!), vėjas surankioja
nuodėgulius
įriša į krakmolytą nosinaitę
ir atkiša man
koks, Gervazai*, tai ženklas
atpažinti gyvenimo žybtelėjimui?
tau yra taip buvę nubundant
nesapnavus
net neužmigus?
nėrinių kvepėjimas
nežinau, su kuo palyginti –
buvusių negyvenimų
neužmirštuolės
gal pernokusių rugių
bet tegirdžiu
vien einančių bevardžių šnarėjimą
šitoj pusėj gyvatvorės
Palangoje, išpupsintoj vasarvietėj
trep trep trep
geriau būtų bla bla bla
bet nuvalkiota
pasmaguriavus absento – – –
* Gervazas – mano tolimas giminaitis iš Juodkojų, daug jų buvo, senaisiais laikais plati giminė. Gervazas gyveno gal XIX amžiaus pabaigoj, gal vėliau, buvo „velnių priėdęs“, taip girdėjau pasakojant tėvus. Tai jis dabar yra tarsi mano antrasis „aš“, tamsiosios pusės. Nežinau, kodėl taip atsitiko.
Slasteliai
Slastai sugirgžda, seniai netepti
seniau nebuvo reikalingi
tik šešėliams gaudyti
apsiverčia, kurį laiką daužosi
verčiuosi ant kito šono
jaučiu, kaip tolsta gyvenimas
darosi nereikalingas, tik šuniui
nutrenktam į pakelę, šuns kvapas
šuns baimės kvapas stipresnis nei mano
apsivožiu pagalve
tarp daugelio stebuklų šuo išgyvena
tai ne tie slastai
pažįstami praeina pro šalį
nė vienas manęs nepastebi
pasilenkusio virš šuns
iškirpto iš juodai baltų fotografijų
o tik slasteliai
mažai kambario pelytei
kurios tykau jau daugelį metų
ji susigalvojo paragauti mano senų mokasinų
ne iš tikros odos
ką tu man pasakysi, Gervazai
tavęs negaliu iškirpti, padedi įkelti į bagažinę
dejuojančią Blanšą, slasteliai seni
tai ir pabėgai nusigraužęs uodegą
važiuojam į Jakovo kliniką
ten sulopo nutolusio gyvenimo puslapius
