Dainius Dirgėla: „Tiek tekstas, tiek fotografija reikalauja išsikadravimo“

Dainius Dirgėla
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Rugpjūčio pabaigoje Rokiškyje vyko tarptautinė fotografijos meno rezidencija FOCUS, kurios metu man teko formuoti dalyviams kūrybinę užduotį. Rezidencijos rezultatai – skirtingų autorių parengti meninių fotografijų rinkiniai, pristatyti virtualioje parodoje (http://focus.rokiskiokc.lt).

Rezidencijos metu susipažinau su išskirtinio braižo fotografu ir poetu Dainiumi Dirgėla. Mano dėmesį patraukė, kaip autorius fiksuoja kasdienį gyvenimą, eksperimentuoja komponuodamas dvigubą kadrą, kaip plėtoja savitą fotografijos žanrą fotohaigą, kuriame meistriškai susipina tekstas ir nuotrauka. Tad ši džiuginanti patirtis paskatino mane dar kartą susitikti su Dainiumi ir pasikalbėti apie fotografiją.

Remigijus Venckus

– Esate žinomas kaip rašytojas, tačiau jau kurį laiką pastebimas kaip fotografijos kūrėjas. Prisiminkite ir papasakokite, kas ir kaip Jus pastūmėjo kurti fotografiją? Kas buvo pirmieji fotografijos mokytojai?

– Su juostiniu fotoaparatu „Kiev“, kurį paveldėjau iš amžinatilsį tėvo, susipažinau dar paauglystėje – dėdė pamokė fotografavimo, juostų ryškinimo ir nuotraukų darymo raudonoje šviesoje pradmenų. Tuomet tai buvo tiesiog akimirkų fiksavimas juostelėje ir jų atgaivinimas ryškalų vonelėje, nieko per daug negalvojant. Po keliolikos metų, prasidėjus skaitmeninių fotoaparatų erai, įsigijau savo pirmąjį „Pentax“ šeimos gyvenimo akimirkoms fiksuoti. Vėliau gavau dovanų geresnį skaitmeninį fotoaparatą „Canon“, su juo jau sąmoningai ėmiau fiksuoti mane dominančius vaizdus ir objektus. Pirmieji fotografijos mokytojai – netiesioginiai – žinomų fotografų nuotraukos: Henri Cartier-Bressono, lietuvių Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio, Vito Luckaus, Ramūno Danisevičiaus, ankstyvieji Algimanto Aleksandravičiaus portretai, Algirdo Griškevičiaus fotoserijos. Vėliau fotografinį akiratį plėtė bendravimas su gamtos fotografų klubo „Žaliasis skėtis“ nariais, Dusetų galerijos fotografais Normante Ribokaite, Vilija Visockiene, Genadijumi Kovaliovu, Alvydu Stausku ir kitais. Dėmesį visada traukia Marijos Šileikaitės-Čičirkienės, Alio Balbieriaus, Mindaugo Valiuko, Dariaus Jurevičiaus fotografiniai matymai. Kadangi šiais laikais internetas pilnas fotovaizdų, tai panaršyti ir rasti įdomių fotografinių matymų nėra sunku. Tik sunku susitaikyti, kad taip ar anaip jau fotografuota. Tokie tad tiesioginiai ir netiesioginiai mano fotografiniai mokslai.

– Fotografija ir rašymas yra labai skirtingos kūrybos sritys, atrodo, kad šios dvi medijos visiškai nedera tarpusavyje. Kiek žinau, bandote plėtoti fotografijos ir rašymo (poezijos, literatūros) paraleles. Tad kur ir kaip fotografija susilieja su tekstu, o kur ji išsiskiria?

– Tiek tekstas, tiek vaizdas (net ir pats minimaliausias) pasakoja istoriją, pajungia žmogaus vaizduotę ir sujudina patirtis, skaitytas knygas, matytus filmus, spektaklius, girdėtą muziką ir panašiai. Tiek tekstas, tiek fotografija reikalauja išsikadravimo, geros kompozicijos ir netikėtumo momento, kad paveiktų skaitytoją ir žiūrovą. Abiem būtina sava dramaturgija. Tuo šios dvi, atrodytų, skirtingos medijos man panašios ir viena kitai neprieštarauja, viename kūrybiniame sprendime nesipyksta, jei pavyksta rasti abiejų dėmenų pusiausvyrą.

Dainiaus Dirgėlos fotohaiga „Poezijos elektra“

– Kokios fotografijos temos Jus labiausiai domina ir kodėl? Pasidalinkite karantino metu plėtojamo įspūdingo ciklo idėja, kūrybos metodais ir gana ironišku požiūriu į literatūrą.

– Sau esu dar toks ne visai išsigryninęs fotografas, fotografuoju daugelį dalykų – gatvės gyvenimą, kultūrinius renginius, architektūrą, objektus, gamtą, žmonių portretus, mėgstu kompiuteriu padėlioti dvigubus kadrus. Fotografuoju tai, kas vienaip ar kitaip patraukia akį arba galvoje kirbina mintį. Mėgstu dalyvauti konkursuose, turinčiuose temą. Ironiškai serijai „Skaitant klasiką iš naujo“ atsirasti impulsą davė Vinco Mykolaičio-Putino muziejaus sumanytos „Karantino kronikos“, kurioms muziejus kvietė siųsti tekstus ir vaizdus. Vieną nuotrauką su Vytauto Mačernio knyga „Vėl žemės ilgesy“ jau turėjau, nes sukūriau ją Mačernio 100-osioms gimimo metinėms skirtai parodai Žemaičių Kalvarijos miestelio bibliotekoje. Tad taip fotografiškai dar kartą perskaičiau Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Salomėjos Nėries „Kaip žydėjimas vyšnios“. Planuose – Maironio „Pavasario balsų“ fotografinis perskaitymas, nes sumanymą jau turiu. Kokia dar literatūros klasika pasiprašys būti fotografiškai perskaityta iš naujo, laikas parodys. Šią seriją vadinčiau ironišku autoportretu. Kadangi autoportretas – darbas su pačiu savimi be kitų pagalbos, tad jis vyksta lėtai ir įvyksta tik sėkmingai sukritus pačioms įvairiausioms aplinkybėms. Karantinas iš dalies buvo tokių aplinkybių sukritimas, kai pats sau niekieno netrukdomas galėjau žaisti ir skaityti klasiką iš naujo.

Dainiaus Dirgėlos fotohaiga „Nerūkymo zona“

 – Man tikrai daro įspūdį Jūsų haiku ir fotografijos junginiai. Plėtojate fotohaigos koncepciją? Kuo ji savita, išskirtinė? Kaip ir kada gimsta kūriniai? Kas būna pirmesnis – tekstas ar vaizdas? Kodėl?

– 2009 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ metu kartu vyko ir Pasaulinė haiku konferencija. Haiku (lietuviškai – trieilius) jau rašiau. Tradiciškai pafotografavau ir rudens spalvomis nudažytus Druskininkus. Parašiau keletą trieilių. Pamačiau, kad tie tekstai asociatyviai sulimpa su nuotraukomis. Taip atradau fotohaigas – nuotraukų su trieiliais jose žanrą. Istoriškai japonai haigos žanrą tobulino kartu su haiku jau seniai, tik vaizdus jie piešdavo tušu, o šalia vaizdo užrašydavo ir trieilį. Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos piešimą leido pakeisti nuotraukomis. Internete radau, kad tokie dalykai kuriami visame pasaulyje, vyksta konkursai. Palaipsniui tai tapo kasdienio pasaulio reflektavimo forma. Daugiau nei 10 metų kuriamas fotohaigas sudėjau į elektroninę knygą „Gurkšnis dangaus“ (https://naujasvardas.lt/knygos/dainius-dirgela-gurksnis-dangaus/). Kuriu jas ir toliau. Sunku atsakyti, kas atsiranda anksčiau – vaizdas ar tekstas, būna įvairiai. Tiesa, fotografuodamas dabar jau dažnai kadruoju taip, kad liktų erdvės galimam trieiliui. Ypač minimalistiniai kadrai kartais prašosi trieilio, kad išplėstų vaizdą netikėta kryptimi. Pavyzdžiui, durų kabliukas ar ant žemės nukritęs kaštonas – vaizdai galbūt ir banalūs, bet… Vadinu save kasdienybės stebėtoju, bandau kasdienybėje įžvelgti kasdievybę, tad ir fotohaigomis bandau parodyti bei pasakyti daugiau – vaizdą išplėsti tekstu, o tekstą – vaizdu.

– Kokie Jūsų fotografijos ir literatūros paraleles apimantys ateities planai?

– Toliau kursiu fotohaigas. Pamėginsiu pratęsti seriją „Skaitant klasiką iš naujo“. Gaudysiu poetų ir rašytojų portretus renginiuose. Arba prikalbinsiu kuriuos nors iš jų „Fotopasivaikščiojimams“ (esu taip pasivaikščiojęs su poetu Aidu Marčėnu po Rasų kapines ir rašytoju, dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi po Vilniaus senamiestį). Esu mėgėjiškai bandęs kurti poezijos filmukus (Vokietijoje vyksta toks ZEBRA Poetry Film Festival, pasaulyje ir daugiau tokių panašių), kai kuriuos savo eilėraščius matau kaip asociatyvius videoscenarijus, pagal kuriuos būtų galima filmuoti ar kitaip kurti judančius vaizdus. Noras sukurti ką nors tokio vis nepaleidžia. Kaip sakoma, ateitis vis trumpyn, o planų vis daugyn Pamatysime, kiek minčių tampa kūnais…

Dainiaus Dirgėlos fotohaiga „Perėja į dangų“