Budintis gydytojas

 

Javieras Maríasas (g. 1951) – vienas žymiausių šiuolaikinių Ispanijos prozininkų, jo kūryba versta į daugiau kaip keturias dešimtis kalbų, knygų pasaulyje parduota per 8 mln. egzempliorių. Nuo 2008 m. Karališkosios ispanų kalbos akademijos narys. Į lietuvių kalbą išversti romanai „Tokia blyški širdis“ (1992, liet. 2000, vertė P. Bieliauskas), „Įsimylėjimai“ (2011, liet. 2016, vertė A. Naujokaitienė). Proza išsiskiria įprastos tradicinio pasakojimo eigos nesilaikymu, originalaus naratyvo paieškomis, į save susitelkusiu pasakotoju.

Apsakymas El médico nocturno pirmąkart išspausdintas Meksike leisto žurnalo „Vuelta“ 1994 m. lapkričio numeryje.

 

 

Budintis gydytojas

 

Dabar, kai jau žinau, kad mano draugė Klaudija tapo našle – po vyro mirties dėl natūralių priežasčių, – vis prisimenu vieną ypatingą naktį Paryžiuje prieš šešis mėnesius: pasibaigus vakarienei septyniese, išėjau palydėti vienos iš viešnių namo – ji neturėjo automobilio, bet gyveno netoliese, penkiolika minučių į vieną pusę ir penkiolika minučių atgal. Ji man pasirodė šiek tiek impulsyvi, gana maloni jauna moteris, draugė italė mano šeimininkės Klaudijos, kuri taip pat italė ir kurios bute Paryžiuje buvau apsistojęs kelias dienas, kaip pasitaikydavo ir kitomis progomis. Tai buvo paskutinis mano kelionės vakaras. Ta jauna moteris, kurios vardo dabar neprisimenu, buvo pakviesta dėl manęs ir tam, kad paįvairintų vakarojimą, tiksliau, kad dvi kalbos, kuriomis buvo šnekama, pasiskirstytų tolygiau.

Pasivaikščiojimo metu, kaip ir per pusę vakarienės, turėjau toliau kalbėti savo laužyta italų kalba. Kitą pusę vakarienės vargau dar netaisyklingesne prancūzų kalba ir, tiesą sakant, jau buvau pavargęs nuo to, kad niekam nesugebu tinkamai išreikšti savo minčių. Norėjau kompensuoti šį trūkumą, bet maniau, kad tą vakarą tam nebus galimybės, nes kol grįšiu į butą, mano draugė Klaudija, kuri gana pakenčiamai kalba ispaniškai, jau bus nuėjusi miegoti su savo senstančiu milžinu vyru ir iki kito ryto nebus galimybės apsikeisti keliais gerai parinktais ir aiškiai ištartais žodžiais. Pajutau, kaip kilo žodiniai impulsai, bet turėjau juos nuslopinti. Pasivaikščiojimo metu atsijungiau: leidau savo draugės draugei italei šnekėti kiek tinkamai savo kalba, o pats, prieš savo valią ir norą, tik retkarčiais linktelėdavau galva ir kartkartėmis pridurdavau: „Certo, certo“, iš tikrųjų nesiklausydamas, ką ji sako, apsvaigęs nuo vyno ir išvargęs nuo kalbinių pastangų. Kai žingsniavome ir ore matėsi mūsų iškvėptas garas, pastebėjau tik tiek, kad ji kalbėjo apie mūsų bendrą draugę, o tai galų gale buvo visai normalu, nes, išskyrus vakarienę septyniese, iš kurios ką tik išėjome, daugiau nieko bendro neturėjome. Bent jau aš taip maniau. „Ma certo“, – vis kartojau beprasmiškai, o ji, turbūt supratusi, kad nesiklausau, toliau kalbėjo lyg sau, o gal tiesiog iš mandagumo. Kol staiga, vis dar kalbai sukantis apie Klaudiją, išgirdau sakinį, kurį puikiai supratau kaip sakinį, bet ne jo prasmę, nes supratau jį nesąmoningai ir visiškai be konteksto. „Claudia sarà ancora con il dottore“, – taip, mano manymu, pasakė jos draugė. Į tai nekreipiau dėmesio, nes jau buvome beveik prie jos durų, o aš troškau vėl kalbėti savo kalba arba bent jau pabūti vienas, kad galėčiau ja mąstyti.

Tarpduryje kažkas laukė, ir ji pridūrė: „Ah no, ecco il dottore“ ar kažką panašaus. Atrodo, kad gydytojas atėjo aplankyti jos vyro, kuris buvo per daug ligotas, kad palydėtų ją į vakarienę. Gydytojas buvo mano amžiaus vyras, gana jaunas, ir kaip paaiškėjo – ispanas. Galbūt todėl mes buvome supažindinti, nors ir lakoniškai (jie kalbėjosi tarpusavyje prancūziškai, mano tautietis – su akivaizdžiu ispanišku akcentu), ir nors aš mielai būčiau dar kurį laiką pasilikęs su juo šnekučiuotis, kad patenkinčiau savo ilgesį dėl kokio nors taisyklingo žodžių junginio, draugės draugė manęs nepakvietė ir paskubomis atsisveikino, duodama suprasti, o gal net pasakydama, kad gydytojas Noguera jau kelias minutes ten jos laukia. Mano tėvynainis gydytojas nešėsi juodą lagaminėlį, tokį, kokius daktarai turėdavo seniau, o jo veidas buvo senamadiškas, tarsi kokio žmogaus iš ketvirtojo dešimtmečio: išvaizdus vyras, bet liesas ir išblyškęs, atgal tvarkingai sušukuota naikintuvo piloto šukuosena. Pagalvojau, kad po Ispanijos pilietinio karo Paryžiuje turėjo būti daug panašių į jį, ištremtų respublikonų gydytojų.

Grįžęs į butą, nustebau pamatęs, kad darbo kambaryje vis dar dega šviesa, nes eidamas į svečių kambarį turėjau praeiti pro jį. Žvilgtelėjau į vidų, manydamas, kad šviesa liko įjungta netyčia, ir jau norėjau ją išjungti, bet tuomet pamačiau, kad mano draugė dar neatsigulusi, susirangiusi fotelyje, apsivilkusi naktinius marškinius ir chalatą. Niekada anksčiau nebuvau matęs jos su naktiniais marškiniais ir chalatu, nors per daugelį metų kaskart, kai kelioms dienoms atvykdavau į Paryžių, apsistodavau įvairiuose jos butuose: abu drabužiai buvo lašišos rausvumo ir labai prabangūs. Nors milžinas vyras, už kurio ji buvo ištekėjusi šešerius metus, buvo labai turtingas, jis taip pat buvo labai piktas dėl charakterio, tautybės ar amžiaus – palyginti su Klaudija, jis buvo gana garbaus amžiaus – ir mano draugė dažnai skundėsi, kad jis visada leisdavo jai pirkti daiktus tik tam, kad dar labiau pagražintų jų didelį ir patogų butą, kuris, pasak jos, buvo vienintelė matoma jo turto apraiška. Priešingai, jie gyveno kukliau, nei reikėjo, tai yra žemiau už savo finansines galimybes.

Su juo beveik nieko bendro neturėjau, neskaitant keistų vakarienių, tokių kaip tą vakarą, kurios yra puiki proga nesikalbėti ir nesusipažinti su niekuo, ko dar nepažįsti. Vyrą, kuris vadinosi keistu ir dviprasmišku vardu Helė (mano ausims jis skambėjo ganėtinai moteriškai), laikiau aksesuaru, tokiu pakenčiamu aksesuaru, kokį daugelis vis dar patrauklių, vienišų ar išsiskyrusių moterų yra linkusios prisisegti prie savęs, kai joms sukanka keturiasdešimt ar keturiasdešimt penkeri: atsakingas vyras, paprastai gerokai vyresnis, su kuriuo jos neturi jokių bendrų pomėgių ir su kuriuo niekada nesijuokia, bet kuris vis dėlto yra naudingas joms palaikant intensyvų socialinį gyvenimą ir organizuojant vakarienes septyniems žmonėms, kaip tą vakarą. Į akis krito jo dydis: beveik dviejų metrų, apkūnus, ypač per krūtinę, tarsi ciklopas, besisukantis ant dviejų kojų, kurios buvo tokios liesos, kad atrodė kaip viena; kai praeidavau pro jį koridoriuje, jis visada svyruodavo ir rankomis remdavosi į sienas, kad neparkristų, jeigu paslystų; per vakarienes, žinoma, jis sėdėdavo viename stalo gale, nes kitaip ta pusė, kurioje jis sėdėtų, būtų buvusi užpildyta jo milžiniškų gabaritų ir būtų atrodžiusi nesubalansuotai, kai sėdėtų vienas priešais keturis susigrūdusius svečius. Jis kalbėjo tik prancūziškai ir, anot Klaudijos, buvo geriausias savo srities – teisės – specialistas. Po šešerių santuokos metų mano draugė neatrodė labai nusivylusi, nes ir taip niekada nerodė didelio entuziazmo, bet rodės, kad net ir nepažįstamų žmonių akivaizdoje nesugeba nuslėpti susierzinimo, kurį visada jaučiame tiems, kurie mums nereikalingi.

– Kas nutiko? Vis dar nemiegi? – paklausiau su palengvėjimu, galėdamas kalbėti gimtąja kalba.

– Taip, jaučiuosi tikrai prastai. Laukiu gydytojo.

– Šią valandą?

– Jis – budintis gydytojas. Aš dažnai turiu jį iškviesti naktį.

– Bet kas nutiko? Tu taip ir nepasakei.

Klaudija pritemdė prie fotelio stovinčią lempą, tarsi norėdama, kad prieš atsakant kambarys atsidurtų tamsoje, nenorėjo, kad jos veide įžvelgčiau nevalingą išraišką, nes mūsų veidus, kai kalbame, ištinka nevalingos grimasos.

– Nieko ypatingo, moteriškos problemos. Bet man labai skauda, kai taip nutinka. Gydytojas man sušvirkščia raminamųjų.

– Suprantu. Argi Helė negalėjo išmokti to padaryti?

Klaudija nedviprasmiškai atsargiai žvilgtelėjo į mane ir nuleido balsą, kad atsakytų į šį klausimą, nors ji jo nenuleido, atsakinėdama į kitus.

– Ne, jis negali. Jam per daug dreba rankos, aš juo nepasitikiu. Jei jis suleistų man adatą, esu tikra, kad ji man nieko gero neduotų, arba jis tiesiog susipainiotų ir suleistų man ką kita, kokius nors nuodus. Gydytojas, kurį jie paprastai siunčia, yra labai malonus, be to, tam jie ir yra, kad ankstyvą rytą ateitų į žmonių butus. Beje, jis ispanas. Jis bus čia bet kurią akimirką.

– Gydytojas ispanas?

– Taip, manau, kad jis iš Barselonos. Spėju, kad jis turi Prancūzijos pilietybę, privalo turėti, kad galėtų čia praktikuoti. Jis čia dirba jau daug metų.

Klaudija pakeitė šukuoseną tada, kai išėjau iš buto palydėti draugės namo. Galbūt ji tik pasileido plaukus prieš eidama miegoti, bet man atrodė, kad ji specialiai pasidarė šukuoseną, o ne pasileido plaukus dienos pabaigoje.

– Nori, kad palaikyčiau tau kompaniją, kol lauksi, ar verčiau norėtum būti viena, jei tau skauda? – paklausiau retoriškai, nes, radęs ją vis dar nemiegančią, nebuvau pasiruošęs eiti miegoti nepatenkinęs savo noro pabendrauti ir pailsėti nuo tų kitų bjaurių kalbų ir vakare išgerto vyno. Jai dar nespėjus atsakyti, pridūriau: – Tavo draugė labai maloni. Ji minėjo, kad jos vyras serga; vietinių gydytojų laukia įtempta naktis.

Klaudija kelias sekundes dvejojo, ir man pasirodė, kad ji vėl atsargiai pažvelgė į mane, bet nieko nepasakė. Tada ji prabilo, šįsyk nežiūrėdama į mane:

– Taip, ji irgi turi vyrą; jis dar nepakenčiamesnis už mano. Nors jos vyras jaunas, tik šiek tiek vyresnis už ją, bet ji su juo susituokusi jau dešimt metų ir jis tebėra toks pat piktas. Kaip ir aš, ji nelabai daug uždirba, o jis net karštą vandenį normuoja. Kartą jis savo naudotu vonios vandeniu laistė augalus, ir šie greitai po to nuvyto. Kai jie kartu išeina į miestą, jis net nenuperka jai kavos, kiekvienas moka už save, todėl kartais ji lieka neišgėrusi nė puodelio, o jis prisiplempia popietės arbatos iki soties. Ji uždirba ne tiek jau daug, o jis yra iš tų vyrų, kurie mano, kad mažiau uždirbantis asmuo santuokoje neišvengiamai naudojasi kitu. Jis tuo apsėstas. Seka visus jos telefono skambučius, telefone įtaisė prietaisą, kuris neleidžia jai skambinti už miesto ribų, todėl kai nori pasikalbėti su šeima Italijoje, turi eiti į taksofoną ir mokėti monetomis arba kortele.

– Kodėl ji jo nepalieka?

Klaudija atsakė ne iš karto.

– Nežinau, dėl tos pačios priežasties kaip ir aš, nors mano padėtis nėra tokia bloga kaip jos. Tikriausiai tiesa, kad ji uždirba mažiau, tikriausiai ji juo naudojasi; manau, kad jie teisūs, tie vyrai, apsėsti pinigų, kuriuos išleidžia ar sugeba sutaupyti su savo mažai uždirbančiomis žmonomis; bet juk santuoka tokia ir yra, viskas turi savo kompensaciją ir galiausiai viskas išsilygina. – Klaudija dar labiau pritemdė šviesą, tad sėdėjome beveik visiškoje tamsoje. Atrodė, kad jos naktiniai marškiniai ir chalatas švyti raudonai – tai buvo vis didėjančios tamsos padarinys. Ji dar labiau nuleido balsą, jis tapo įnirtingu šnabždesiu. – Kaip manai, kodėl man kyla tokie skausmai, kodėl turiu kviesti gydytoją, kad suleistų man raminamųjų? Gerai bent, kad tai nutinka tik naktimis, kai rengiame vakarienes ar vakarėlius, kai jis valgo, geria ir linksminasi. Kai jis mato, kad kiti matė mane. Jis galvoja apie kitus vyrus ir apie jų akis, apie tai, ko kiti nežino, bet priima kaip savaime suprantamą dalyką arba numano, ir tuomet jis nori, kad tai taptų tikrove, o ne tik savaime suprantamu dalyku, numanomu ar nežinomu. O ne tik įsivaizduojamu. Tada jam neužtenka vien įsivaizduoti. – Ji akimirką nutilo ir pridūrė: – Tai vargina.

Nors mūsų draugystė tęsėsi jau daugelį metų, niekada nesileidome į tokius asmeniškus pokalbius. Ne dėl to, kad tai mane trikdytų, priešingai, man niekas taip nepatinka, kaip tokios išpažintys. Tačiau aš nebuvau įpratęs taip kalbėtis su ja, todėl galėjau šiek tiek paraudonuoti (bet ji manęs nematė) ir tiesiog nerangiai atsakiau, taip galbūt atgrasydamas ją nuo tolesnio pokalbio, o tai buvo visiškai priešinga tam, ko norėjau:

– Suprantu.

Durų skambutis skambtelėjo silpnai, bet pakankamai garsiai, kad būtų girdimas, taip, kaip skambinama prie durų namo, kuriame žmonės jau yra įspėti ir laukia tavo skambučio.

– Tai budintis gydytojas, – pasakė Klaudija.

– Tuomet aš jus paliksiu. Labos nakties ir tikiuosi, kad netrukus pasijusi geriau.

Kartu išėjome iš darbo kambario, ji nuėjo į prieškambarį, o aš į priešingą pusę, į virtuvę, kur, prieš eidamas miegoti, maniau, galėsiu paskaityti laikraštį, nes naktį virtuvė buvo šilčiausias kambarys namuose. Tačiau prieš pasukdamas už koridoriaus kampo, kuris turėjo mane ten nuvesti, stabtelėjau ir atsigręžiau į laukujes duris, kurias Klaudija kaip tik tuo metu atidarė, savo lašišos spalvos nugara užstodama ką tik atėjusio gydytojo figūrą. Išgirdau, kaip ji jam ispaniškai pasakė: „Buenos noches“, ir tik pamačiau, kad gydytojo kairėje rankoje, kyšančioje iš už mano draugės italės kūno, lagaminėlis, identiškas tam, kurį nešėsi kitas gydytojas, su kuriuo mane prie durų supažindino jos draugė – taip pat italė, kurios vardo neprisimenu. Gydytojas turbūt atvažiavo automobiliu, pagalvojau.

Jie uždarė laukujes duris ir, man nematant, nuėjo koridoriumi, Klaudija ėjo priekyje, o aš tada nuėjau į virtuvę. Ten atsisėdau, įsipyliau džino (kvailoka taip maišyti gėrimus) ir atsiverčiau ispanišką laikraštį, kurį buvau nusipirkęs tą popietę. Jis buvo praėjusios dienos, bet man naujienos buvo dar šviežios.

Išgirdau, kaip mano draugė ir gydytojas įėjo į vaikų, kurie savaitgalį leido su kitais vaikais kitame name, kambarį. Kambarys buvo iškart priešais virtuvę, kitoje plataus koridoriaus pusėje, todėl po kelių akimirkų persistačiau kėdę, kad tik akies krašteliu galėčiau matyti kambario duris. Jos buvo paliktos pravertos, pro jas skverbėsi labai blausi šviesa, tokia pat blausi, kaip ir ta, kuri apšvietė darbo kambarį, kol mudu su Klaudija kalbėjomės ir ji laukė gydytojo. Jų nemačiau, nieko negirdėjau. Grįžau prie laikraščio, bet po kurio laiko vėl pakėliau akis, nes pajutau, kad tarpduryje prie pravirų durų kažkas stovi. Ir tada pamačiau gydytoją profiliu, kairėje rankoje laikantį švirkštą. Jį mačiau tik akimirką, o kadangi jis stovėjo prieš šviesą, negalėjau įžiūrėti jo veido. Pastebėjau, kad jis kairiarankis: tai buvo ta akimirka, kai gydytojai ir slaugytojos pakelia švirkštą į viršų ir truputį spusteli stūmoklį, kad įsitikintų, jog skystis bėga ir nėra jokio pavojaus adatai užsikimšti ar, dar svarbiau, nėra pavojaus įšvirkšti oro. Būtent taip mano namuose, kai buvau vaikas, darydavo slaugytojas Kajetanas. Atlikęs šį veiksmą, gydytojas žengė į priekį ir vėl dingo iš mano regėjimo lauko. Klaudija turėjo būti atsigulusi ant vienos iš vaikų lovų, tikriausiai iš ten sklido šviesa, per silpna man, bet pakankama gydytojui. Spėjau, kad injekcija bus daroma į sėdmenį.

Grįžau prie laikraščio ir praėjo daug laiko, per daug laiko, kol ji arba respublikonas gydytojas vėl atsidūrė tarpduryje. Tada mane apėmė neaiškus jausmas, jog esu įsibrovėlis, ir man šovė į galvą, kad galbūt jie iš tikrųjų laukia, kol nueisiu į savo kambarį, kad galėtų atsisveikinti ir išeiti. Taip pat pagalvojau, jog, pasinėręs į straipsnio apie kokį nors sportinį ginčą skaitymą, galėjau nepastebėti, kaip jie tyliai pasišalino iš kambario. Stengdamasis netriukšmauti, kad bent jau nepabudinčiau senojo Helės, kuris jau miegojo, atsikėliau ir nuėjau link savojo kambario. Prieš išeidamas iš virtuvės su laikraščiu po pažastimi, išjungiau šviesą, ir tas šviesos išjungimas bei trumpalaikė ramybė (akimirka prieš žengiant pirmą žingsnį koridoriumi) sutapo su dviejų figūrų – mano draugės Klaudijos ir budinčio gydytojo – pasirodymu tarpduryje. Jie sustojo ant slenksčio ir iš savo vietos tamsoje pamačiau, kad žvelgia manęs link, bent jau taip man atrodė. Tą akimirką jie matė tik užgesusią virtuvės šviesą, o kadangi likau nejudrus, tikriausiai manė, kad jų nepastebėtas nuėjau į savo kambarį. Jei leidau jiems tuo patikėti, jei iš tiesų, juos pamatęs, likau stovėti nejudėdamas, tai tik todėl, kad gydytojas, vėl stovėdamas priešais šviesą, kaire ranka vėl kėlė švirkštą, o Klaudija, apsivilkusi naktiniais marškiniais ir chalatu, laikėsi įsikibusi jam į kitą ranką, tarsi norėdama savo prisilietimu įkvėpti jam drąsos arba savo kvėpavimu sugrąžinti ramybę. Taip, susikibę už rankų, surišti to, kas netrukus įvyks, jie išėjo iš vaikų kambario, ir aš jų nebemačiau, bet išgirdau, kaip atsidarė šeimininkų miegamojo durys, miegamojo, kuriame turėjo miegoti Helė, ir išgirdau, kaip jos užsidarė. Pagalvojau, kad galbūt tuoj po to išgirsiu gydytojo žingsnius – jis paliko Klaudiją jos kambaryje, kad išvyktų iš namų, nes jo medicininė misija buvo įvykdyta. Bet taip nenutiko, priešpaskutinis dalykas, kurį išgirdau tą naktį, buvo užsidarančios šeimininkų miegamojo durys, į kurį taip pat įėjo budintis gydytojas, labai tyliai, kairėje rankoje laikydamas švirkštą.

Labai atsargiai (nusiavęs batus) nutipenau koridoriumi į savo kambarį. Nusirengiau, atsiguliau į lovą ir baigiau skaityti laikraštį. Prieš užgesindamas šviesą palaukiau kelias akimirkas ir būtent per tas trumpas laukimo sekundes pagaliau išgirdau laukujes duris ir Klaudijos balsą, ispaniškai atsisveikinantį su gydytoju: „Taigi, pasimatysime po dviejų savaičių. Labos nakties ir ačiū.“ Tiesa, tą vakarą, kai du kartus praleidau progą pasikalbėti su savo tautiečiu gydytoju, man vis dar norėjosi šiek tiek daugiau kalbėtis gimtąja kalba.

Kitą rytą grįžau į Madridą. Prieš išvykdamas dar spėjau paklausti Klaudijos, kaip ji jaučiasi, ir ji atsakė, kad viskas gerai, kad skausmai praėjo. O Helė, atvirkščiai, po įvairių praėjusios nakties ekscesų buvo apsnūdęs ir per Klaudiją perdavė, kad apgailestauja, jog pats negalės su manimi atsisveikinti.

Po to kalbėjausi su juo telefonu (jis sykį pakėlė ragelį, kai paskambinau Klaudijai iš Madrido vėlesniais mėnesiais), bet paskutinį kartą jį mačiau tą vakarą, vakarienės septyniese metu, kai išėjau iš jo buto palydėti draugės italės, kurios vardo neprisimenu, namo. Būtent todėl, kad negaliu prisiminti jos vardo, nežinau, ar kitą kartą, kai vyksiu į Paryžių, išdrįsiu apie ją paklausti Klaudijos, nes dabar, kai Helė mirė, nenorėčiau rizikuoti sužinoti, kad galbūt ir ji po mano išvykimo tapo našle.

 

Vertė Simonas Bernotas