Brangusis Diegai, apkabinu tave – Kiela

 

Elena Poniatowska (tikr. Hélène Elizabeth Louise Amélie Paula Dolores Poniatowska Amor, g. 1932) – Meksikos rašytoja, žurnalistė, visuomenininkė. 2013 m. apdovanota Cervanteso premija. Lietuvių skaitytojams gali būti įdomu, kad Poniatowska – paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio brolio Kazimiero palikuonė.

Trumpas dvylikos laiškų epistolinis romanas „Brangusis Diegai, apkabinu tave – Kiela“, kurio ištrauka čia spausdinama, pasirodė 1978 m. Rašančiosios prototipas – rusų kilmės menininkė Angelina Beloff, o adresatas – jos buvęs vyras (nuo 1909 iki 1921 m.) Diego Rivera, vienas žymiausių XX a. Meksikos tapytojų. Žinoma, kad Riverai išvykus atgal į Meksiką Beloff iš Paryžiaus jam iš tiesų rašė laiškus, bet į juos Rivera niekad neatsakė. Visgi Poniatowskos tekstas nėra tiesiogiai paremtas šaltiniais, tai fiktyvi egodokumentinio pasakojimo rekonstrukcija, kurioje ryškinamas žmonių santykių destruktyvumas, tylos, nesusikalbėjimo, aklo (pasi)tikėjimo aspektai.

 

 

1921 m. spalio 19 d.

 

Brangusis Diegai, studijoje viskas stovi kaip buvę, stiklinėje tavo teptukai, labai švarūs – kaip tau patinka. Branginu net ir menkutes skiautes, kuriose esi brūkštelėjęs kokią liniją. Rytais, įsivaizduodama, kad tu vis dar čia, sėduosi prie iliustracijų į „Floréal“*. Nebepiešiu vien geometrinių formų, neblogai sekasi su peizažais, nors išeina gan skausmingi ir pilki, išblukę ir vieniši. Jaučiu, kad lengvai išeitų išblukinti ir pačią save. Atsiųsiu tau žurnalą, kai pasirodys. Kartais sutinku tavo draugus, ypač dažnai Eli Forą**. Jam skaudu, kad tu tyli. Ilgisi tavęs, sako, kad be tavęs Paryžius atrodo tuščias. Jei jau jis taip sako, pagalvok, ką pasakyčiau aš. Ispaniškai kalbu vis geriau, o kaip įrodymą pridedu nuotrauką, kurioje specialiai tau užrašau: „Brangusis Diegai, su šia nuotrauka tavo žmona siunčia tau daug bučinių. Saugok ją, kol susitiksime. Gal nelabai gerai pavykusi, bet su ja ir dar su ta ankstesne turėsi nors dalelę manęs. Būk stiprus, kaip visad būdavai, ir atleisk savo žmonai, kad ji tokia silpna.“

Dar kartą bučiuoju –     

Kiela

 

 

1921 m. lapkričio 7 d.

 

Nė žodžio iš tavęs ir taip žvarbu, jaučiu, kaip nepaliaujamai tolstame. Prasideda sunki žiema, primena tą, kurią abiem norėtųsi pamiršti. Net ir tu, palikęs drobes, eidavai ieškoti prakurų! Pameni, kaip Severinai vežėsi karutį nuo Monparnaso iki pat Monružo ir dar už jo, kol pagaliau gavo pusę maišo anglių? Šįryt kurdama mūsų krosnelę mąstau apie mūsų sūnų. Pamenu turtuolių namus su prabangiausiu centriniu šildymu, regis, tai buvo dujiniai katilai, ir kaip Zetingai – Migelis ir Marija – pasiėmė pasaugoti vaiką į savo butą Neji priemiestyje. O aš nenorėjau palikti tavęs. Žinojau, kad be manęs vien tik dirbsi, pamiršdamas net pavalgyti. Kas vakarą eidavau lankyti vaiko, o tu pasinėręs tapei „Matematiką“. Eidavau pajuodusiu, praeivių žingsnių suteptu sniegu apdrėbtomis gatvėmis, o širdis stipriai plakdavo prieš pamatant vaiką. Zetingai sakė, kad vos tik jam pasitaisius išsyk nusiveš į Bjaricą. Koks jaudinantis rūpinimasis vaiku. Ypač Marijos: iš lopšio – tokio gražaus lopšelio, kokio Diegitas anksčiau niekad nebuvo turėjęs, – iškeldavo jį atsargiai lyg kokia seselė. Dar dabar matau, kaip ji atklosto baltus apklotus, antklodę, kad galėčiau geriau į jį įsižiūrėti. „Šiąnakt labai gerai miegojo“, – šnibždėdavo patenkinta. Ji prie jo budėdavo. Atrodė, kad tai ji – motina, o aš tik lankytoja. Iš tiesų taip ir buvo, bet nepavydėjau; priešingai, dėkojau Dievui už tokią Zetingų draugystę, švelnias jaunosios Marijos rankas, kuriomis ji vysto mano sūnų. Grįždama namo gatvėje matydavau paniurusius vyrų veidus, į šalikus susisupusias moteris, jokių vaikų. Durininkė jautėsi įsipareigojusi man perduoti naujienas, o jos visad būdavo blogos. „Visam Paryžiuj nebėra pieno“ arba „sako, kad nebeliks vandens, nes nebėra tiek anglių, kiek reikia siurbliams“, arba net „dėl sušalusio vandens sprogs vamzdžiai“. „Dieve mano, mes visi mirsim.“ Po kelių dienų gydytojas pranešė, kad Diegitui pavojus nebegresia, kad plaučių uždegimas pasitraukė. Greitai jau galėsime parsinešti jį į dirbtuves, gausime šiek tiek anglių, Zetingai ateis aplankyti ir atneš mums arbatos, juk iš Maskvos jie parsivežę labai daug arbatos. Vėliau, kai nebeturėsi tiek daug darbo, visi trys – vaikas, aš ir tu – vyksime į Bjaricą. Vaizdavausi, kaip Diegitą glosto saulė, kaip jis sėdi tau ant kelių, kaip žaidžia prie jūros. Įsivaizdavau laimingas ir gražias dienas, tokias gražias kaip patys Zetingai ir jų namas, apsuptas pušų, kurios, anot Marijos, išgrynina orą, namas, kuriame nėra apribojimų ir normavimo, kuriame mūsų vaikas sustiprės nuo saulės vonių ir jodo bei pradės vaikščioti. Kai Marija Zeting po dviejų savaičių man atnešė Diegitą, jos akyse pastebėjau išgąsčio kibirkštį. Vystyklo kampučiu pridengusi vaiko veiduką skubriai įdavė jį man į rankas. „Būčiau paturėjusi dar ilgiau, Angelina, jis toks gerutis, toks gražutis, bet numanau, kaip pasiilgai.“ Pamatęs mus įeinančius, tu padėjai savo teptukus ir pagelbėjai man guldant mažąjį ryšulį į jo lovelę.

Myliu tave, Diegai, net ir šią akimirką jaučiu sunkiai pakeliamą skausmą paširdžiuose. Gatvėje mane ne kartą užplūdo prisiminimai apie tave, o tada nebegaliu eiti tolyn, taip suskausta, kad tenka atsiremti į sieną. Anąkart priėjo žandaras: Madame, vous étes malade? Papurčiau galvą, jau norėjau jam atsakyti, kad tai meilės kaltė, juk žinai, aš rusė, aš sentimentali ir aš moteris, bet nusprendžiau, jog akcentas mane išduotų, o juk prancūzų funkcionieriams nepatinka užsieniečiai. Todėl nuėjau tolyn, kas dieną einu tolyn, išlipu iš lovos ir galvoju, kad kiekvienas žingsnis artina mane prie tavęs, kad mėnesiai (ak, kiek jų daug!), kurių tau reikia ten įsikurti, greitai praslinks, ir netrukus pasikviesi mane, kad būčiau šalia tavęs amžinai.

Apipilu tave bučiniais,

tavo Kiela

 

 

1921 m. lapkričio 15 d.

 

Šiandien kaip niekad ilgiuosi tavęs ir geidžiu tavęs, Diegai. Tavo stambus kūnas užpildydavo visą studiją. Nenorėjau nukabinti tavo marškinių nuo vinies prie įėjimo: jie dar išlaikę tavo rankų formą, liemens kontūrus. Nepajėgiu jų nukabinti ir sulankstyti ar valyti nuo jų dulkių, nes bijau, kad sunaikinsiu tą formą ir man pasiliks tik medžiagos gabalas. O tada jau taip, tikrai verkčiau. Ši raukšlėta drobė gyvena su manim, kalbuosi su ja. Ryte atėjusi į studiją dažnai sušunku: „Diegai! Diegai!“ – taip, kaip anksčiau tave kviesdavau, mat lipdama laiptais pamatau prie durų pakabintą maišą ir pamanau, kad tu sėdi priešais krosnį arba užsisvajojęs žvelgi pro langą. Palūžtu naktimis. Rytais galiu visko prisigalvoti ir net akis į akį susidurti su dirbtuvėse sutiktais draugais, klausiančiais, kas gi tau nutiko, nors aš neišdrįstu jiems pasakyti, kad iš tavęs dar nesu gavusi nė vieno žodžio. Atsakau išsisukinėdama: tau viskas gerai, dirbi, o iš tiesų man gėda, kad negaliu jiems nieko papasakoti. Jakobsenas nori vykti į Meksiką ir nusiuntė tau tris telegramas, Nacionalinis universitetas iš anksto apmokėjo ir atsakymus, bet nė vienas negautas. Eli Foras truputį sirguliavo, jis murma dėl tavo tylos. Visi apie tave teiraujasi, na, iš pradžių teiraudavosi, dabar jau kaskart mažiau, o būtent tai, brangusis Diegai, mane ir skaudina, nes jų tyla prisideda prie tavosios, tai kaip bendrininkų tyla, baisi tyla, kuri dar labiau išryškėja dėl to, kad mūsų pokalbių tema visuomet būdavai tu, tapyba arba Meksika. Stengiamės kalbėti apie ką nors kita, matau jų pastangas, bet po kelių akimirkų atsisveikiname ir aš vėl panyru į savo tylą: tai tu esi ši tyla, tu ir tyla, aš tyloje, aš tavyje, tu – tai tuštuma, o aš gatvėmis vaikštau pasislėpusi po tavo tylos kiautu. Anądien mačiau Mariją Zeting, esu tikra, kad ji mane taip pat pamatė, bet nusukusi akis perėjo į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų sveikintis. Gal tai dėl Diegito, gal dėl to, kad jai manęs gaila, gal paprasčiausiai skubėjo, o aš juk pastaruoju metu pernelyg viskam jautri. Manau, kad dabar, kai tavęs nėra, mūsų draugai gyvena laukimu. Jie su manimi elgiasi tarsi entre temps, kol grįši, o per tą laiką į mane nesikreipia, nebent norėdami išgirsti naujienų. Man atrodo natūralu, kad niekas manęs neieško dėl manęs pačios; galų gale, juk be tavęs esu niekas, mano vertė randasi iš meilės, kurią tu man jauti, ir kitiems egzistuoju tik su sąlyga, jog tu mane myli. Jei nustosi mylėjęs, nei aš pati, nei kiti manęs mylėti negalės.

Anksčiau dar turėjau Diegitą. Dirbtuvėse jau nebebuvo taip šalta, pameni? Bet reikėjo kasdien eiti anglių. Net ir tu kažkada palikai nebaigtą darbą ir ėjai. Aš jaučiau, kad Diegitas neatsigavo, bent jau ne galutinai. Jam kvėpuojant visuomet girdėdavau nestiprų šniokštimą, niekad nebegrįžo tas tolygus ir tylus pirmųjų dienų alsavimas. Aš sunerimusi lenkdavausi prie lopšio, o tau šis judesys įkyrėdavo: „Angelina, jam viskas gerai, palik jį, tu iškvėpuoji jo orą.“ Vargšas mūsų sūnelis! Vieną naktį jis buvo baisiai nerimastingas. 1917-aisiais Paryžiuje pratrūko meningito epidemija.

Paskui viskas vyko labai greitai. Vaikutis, kurio galva anksčiau pasimesdavo patalynėje, dabar visas buvo tik galva, o tave gąsdino ši išsipūtusi kaukolė, atrodė lyg tuoj sprogsiantis balionas. Negalėjai į jį žiūrėti, nenorėjai į jį žiūrėti. Vaikas be paliovos verkė. Dar dabar girdžiu tuos klyksmus, taip varginusius tavo nervus. Gatvėje išgirdusi verkiantį vaiką visuomet stabteliu: jo verksme ieškau to ypatingo Diegito verksmo aido. Zetingų Paryžiuje jau nebuvo. Manau, kad anglių išeidavai dėl to, jog jauteisi bejėgis prieš jo kančią. Man ryškiai įsirėžė, kaip vieną vakarą mėginai skaityti laikraštį, o tada, nepavykus, nusivylęs iškošei: „Nebegaliu, Kiela, absoliučiai nieko nesuprantu, nesuprantu nieko, kas vyksta šiame kambaryje.“ Nustojai tapyti, Diegitas mirė, į kapinės ėjome kone vieni, Marija Blanšar sruvo ašaromis. Ji visad sakydavo, kad Diegitas jos krikštasūnis, sūnus, kurio ji niekad neturės. Tą dieną buvo siaubingai šalta, o gal tik aš tą šaltį jutau viduje.

Tavęs tarsi nebuvo, tu neištarei man nė žodžio, net nepasijudinai, kai paėmiau už rankos. Lopšį padovanojau durininkei, atidaviau jai visus Diegito daiktus. Pagalvojau, kad duodama jai galbūt galėsiu pasiskolinti vėliau, jei turėtume kitą vaiką. Visada norėjau kito vaiko, tai tu atsisakei. Žinau, dabar gyventi būtų sunku, bet bent jau prasminga. Man labai skaudu, Diegai, kad atsisakei man duoti vaiką. Su juo mano situacija dabar būtų prastesnė, bet, Dieve mano, kiek prasmės gyventi jis suteiktų!

Žvelgiu į pilką dangų ir vaizduojuosi tavąjį – žvėriškai mėlyną, kaip kažkada apibūdinai. Tikiuosi, kad kada nors galėsiu jį stebėti, o kol kas siunčiu tiek mėlynės, kiek tik pajėgiu, bučiuoju tave ir visuomet esu tavo –

Kiela

 

 

Iš: Elena Poniatowska. Querido Diego, te abraza Quiela. México, D. F.: Ediciones Era, 1978

Vertė Aistė Kučinskienė