Neatsakytas Terrence’o Malicko klausimas
Terrence’as Malickas filmuojant „Nederlingas žemes“. 1973
Kiek filmų reikia sukurti, kad atsidurtum Amerikos režisierių olimpe? Terrence’as Malickas įrodė, kad trijų, – net jei būtų baigęs karjerą 55 metų, sukūręs tik tris filmus, jis būtų amžinai užsitarnavęs vieno ryškiausių Naujojo Holivudo kartos kino vizionierių vardą dėl savo absurdiškai galingos trijų filmų – „Nederlingos žemės“ (1973), „Rojaus dienos“ (1978) ir „Plona raudona linija“ (1998) – filmografijos. Malicko filmus lydėjo ilgos, nuo penkerių iki dvidešimties metų trunkančios pauzės, kurių priežastys buvo tokios pat mįslingos kaip ir patys filmai, gimdantys ne gerbėjus, o, atrodytų, apaštalus. Dažna ir ilga Malicko tyla, be abejonės, prisidėjo prie dar stipresnio jo ir taip mistiško kino misticizmo.
Kine Malickas atsidūrė ne iš karto – užaugęs Teksase ir Oklahomoje naftos verslininko šeimoje, iš pradžių studijavęs filosofiją Harvarde ir Oksforde, metęs doktorantūros studijas, jis pradėjo dėstyti filosofiją Masačusetso technologijos instituto studentams. Tačiau jo akademinė karjera truko neilgai: nors dėstė ir iš vokiečių kalbos buvo išvertęs Heideggerio veikalą apie mąstymo principus, vieną dieną skaitydamas paskaitą Malickas pajuto, kad negali dėstyti studentams apie nerimą pats jo nejausdamas, ir tą pačią dieną paliko universitetą. Tuomet kaip žurnalistas bandė jėgas žurnaluose „Life“, „Newsweek“ ir „The New Yorker“, tačiau 1967 m. išsiųstas į Boliviją rašyti straipsnio apie Che Guevaros kompaniono Régiso Debray teismo procesą po pusės metų ir kalnų juodraščių buvo nugalėtas savo straipsnio objekto, ir vieninteliu spaudoje pasirodžiusiu jo straipsniu tapo 1968 m. Martino Lutherio Kingo žūties apžvalga. Atrodė, kad Malicką tiek akademiniuose koridoriuose, tiek žurnalistikoje kankino ta pati – perfekcionizmo – problema.
Maždaug tuo pat metu Malicko brolis gitaristas išvyko į Ispaniją studijuoti flamenko meno pas Andrésą Segovią. Segovia garsėjo savo kontroversiškais metodais, ir Larry Malickas patyrė krizę, sulaužė sau rankas, o neilgai trukus ir nusižudė. Jei savęs atradimą galima laikyti antruoju gimimu, tai šis laikas Terrence’ui Malickui buvo ne mažiau svarbus nei jo broliui. Neatradus savęs nei universitete, nei žurnalistikoje, jo akys nukrypo į kiną, nes „karjera kine atrodė ne mažiau neįmanoma nei kokioje nors kitoje srityje“. 1969 m. buvo įsteigtas Amerikos kino institutas ir tais pačiais metais jis pritraukė būsimus Naujojo Holivudo kūrėjus: režisierių Davidą Lynchą, scenaristą ir režisierių Paulą Schraderį, tarp jų ir Terrence’ą Malicką. Jau būdamas institute Malickas pradėjo dirbti kaip scenaristas ir parašė pirmąjį filmo su Clintu Eastwoodu „Purvinasis Haris“ scenarijaus variantą, tačiau, „Paramount“ kino studijai nusprendus pagal jo scenarijų pastatytą filmą „Negyvos mylios“ padėti į lentyną, Malickas nusprendė nelaukti miglotų galimybių iš kino studijų ir pats statyti savo pirmąjį filmą.
Kadras iš filmo „Nederlingos žemės“
Malicko debiutas „Nederlingos žemės“, įkvėpęs Bruce’o Springsteeno dainą „Nebraska“, pasakojo apie vieno pirmųjų Amerikos serijinių žudikų – Charlie Starkweatherio – ir jo nepilnametės merginos kruviną pasivažinėjimą po šiaurines Amerikos valstijas. Finansuotas keliasdešimties skirtingų privačių akcininkų, filmas 1973 m. buvo parodytas Niujorko kino festivalyje. Jis buvo lyginamas tiek su Martino Scorsesės „Piktomis gatvėmis“ (1973) dėl savo originalumo, tiek su Steveno Spielbergo kelio filmu „Šugarlando ekspresas“ (1974) dėl kelio tematikos, nors ir labai skyrėsi nuo šiųdviejų. Pasak Quentino Tarantino, daugelis rašytojų norėtų parašyti bent vieną tokį gerą kūrinį kaip „Nederlingos žemės“. Atrodytų, labai keista kalbėti apie filmą ne kino, bet literatūros kontekste, tačiau būtent čia slypi raktas į Malicko stilių. Malicko filmai literatūriški, bet ne blogąja prasme – jie neišspausti iš literatūros, bet juos žiūrint būtų galima parašyti knygą apie tai, kokius pojūčius jie sukuria. Jei kinas kartais pajėgus greičiau mus nukelti ten, kur literatūra kartais nuveda tarp eilučių, tai Malicko kinas žengia dar toliau, pasirinkdamas veikti teritorijoje, kur pačios eilutės nebereikalingos.
Antrasis Malicko filmas „Rojaus dienos“ pasirodė 1978 m., tik po penkerių metų pertraukos. Jau filmuojant debiutinį filmą išryškėjo Malicko polinkis į perfekcionizmą: filmavimas truko bene pusę metų, dėl įvairių priežasčių pasikeitė trys operatoriai, o vėliau filmas daugiau nei metus praleido montažinėje. Vis dėlto „Rojaus dienos“ buvo pirmas Malicko filmas, kuriame tas perfekcionizmas atsiskleidė galutinai – jo filmavimas išryškino Malicko trūkumus tokiu pat mastu, kiek tie trūkumai lėmė ir jo išskirtinumą. Filmavimas truko ilgai dėl siekio filme užfiksuoti kuo daugiau „magiškosios valandos“ (kuri trunka tik valandą per dieną) ir kuo daugiau nesiužetinių natūrinių scenų, o komanda priešinosi norui filmuoti su kuo daugiau natūralios šviesos ir kuo mažiau įrangos, galų gale Malickas apskritai priešinosi rėmams, į kuriuos įspraudžia scenarijus ir noras filmuoti scenas ne pagal eiliškumą – taupant laiką, bet užkertant galimybes filmuojant daryti pokyčius. Holivudo procesas reikalavo atvykti su scenarijumi ir planais ir viską kuo greičiau įgyvendinti, o Malicko procesas reikalavo atvykti, mąstyti ir pradėti svajoti, ką galėtum padaryti naudodamas kino priemones, jei egzistuotų tobulos sąlygos.
Nors ir „Nederlingos žemės“ demonstravo lankstų požiūrį į siužetą ir atsitraukimą nuo įprasto istorijos pasakojimo, „Rojaus dienos“ tvirtai parodė, kad Malicko kinas prieštarauja teiginiui, jog kinas yra tik dar viena priemonė – greta literatūros – pasakoti istorijoms. Geriausias filmo „Rojaus dienos“ apibūdinimas – poema, skirta ekranui. Malickas rodė Ameriką kitaip – lyg „Naujosios bangos“ režisierius iš Europos, pastebėdamas amerikiečiams būdingus, bet jiems intuityviai savyje nepastebimus dalykus. Filmas dėl savo nelinijinio stiliaus sulaukė daug gerbėjų, ir nors pasigirdo šiek tiek daugiau kritikos dėl Malicko pretenzingumo, režisieriui Holivude visos durys buvo atidarytos. Turint tiek daug įvairių galimybių ir pasiūlymų, kitame filme režisierius užsimojo pademonstruoti nei daug, nei mažai – žmonijos gimimą ir evoliuciją kaip dievo sapną per mitologijos, gamtos, gyvūnijos ir įvairių kultūrų vaizdus. 1979 m. projektas jau buvo įsibėgėjęs ir buvo nufilmuota ganėtinai daug medžiagos, kai Malickas… Dingo. Sklido gandai, kad Paryžiuje dėstė filosofiją, tik retkarčiais patyliukais grįždamas į Ameriką. Kartą jis paskambino pažįstamam prodiuseriui ir, šiam išgirdus šalimais greitkelio ūžimą, į klausimą, kur yra, atsakė, kad pėsčiomis eina iš Teksaso į Oklahomą ir žiūri į paukščius. Kai tiek daug žmonių būtų buvę pasiruošę perkąsti gerklę, kad atsidurtų Malicko vietoje, kurioje galėtų kurti savo kiną ir įgyvendinti savo vizijas, daugeliui kilo klausimas – kodėl.
Kadras iš filmo „Rojaus dienos“. 1978
Galbūt jis norėjo kurti filmus ir būtų tai daręs, jei nebūtų reikėję to daryti Holivude, kuris Malickui, kaip ir kitam į Europą išvykusiam amerikiečiui Stanley Kubrickui, buvo toks svetimas. Galbūt jis negalėjo susitaikyti su perfekcionizmo jausmu, kuris paėmė viršų, panašiai kaip Johnas Cage’as, keturių minučių ir trisdešimt trijų sekundžių tylos kūrinio kūrėjas, kuris atsisakydavo groti koncertuose, jei nesijausdavo tuo metu turįs savyje muziką. Negalima dėstyti apie nerimą, jei pats jo nejauti, ir negalima kurti filmo, jei vizija nebus tokia tobula, kokia turėtų būti. Šiaip ar taip, Malickui dingus, jo tyla tęsėsi nebe penkerius, bet dvidešimt metų. Ir nors pasiūlymų netrūko ir per tą laiką Malickas pagal užsakymus parašė ar perrašė ne vieną scenarijų, tarp jų japonų liaudies pasaka paremtą pjesę „Valdininkas Sanšo“, kurią režisuoti turėjo Andrzejus Wajda, nė vienas jo paties projektas neišvydo dienos šviesos. Ir vis dėlto devintojo dešimtmečio pabaigoje Malickas, metų metus įkalbinėjamas kelių atkaklių prodiuserių, vėl ėmėsi darbo. Ir šįkart, atrodytų, mažiau ambicingo projekto – karo epo apie japonų ir amerikiečių susirėmimą Gvadalkanalio salos kampanijos metu pagal Jameso Joneso autobiografinį kūrinį „Plona raudona linija“.
Tuo metu Malickas jau buvo tapęs legenda, ir patys garsiausi aktoriai – Johnas Travolta, George’as Clooney ir kiti – buvo pasirengę filmuotis trečiaeiliuose vaidmenyse, kad tik galėtų padirbėti su mitais apipintu dingusiu režisieriumi. Nors būta pauzių ir Malicko pasikartojančių atsitraukimų ir sugrįžimų, 1998 m. „Plona raudona linija“ po beveik dešimties metų darbo išvydo dienos šviesą. Šį filmą galima palyginti su tuo pat metu pasirodžiusiu Spielbergo epu „Gelbstint eilinį Rajaną“: nors abu šie filmai apie karą, turbūt nerastume dviejų skirtingesnių karo filmų. Malicko filmas (kaip ir daugelis karo filmų) kalba apie šviesą ir tamsą, tačiau tai ne paprasta dichotomija – režisierius, užuot tyrinėjęs tamsą užliedamas ją šviesa, tyrinėja tamsą kaip tam tikrą šviesos laipsnį, o šviesą – kaip tam tikrą tamsos laipsnį, ieškodamas, kur šviesoje baigiasi nekaltumas ir kur tamsoje lieka šviesos kibirkštis. Binarinės – gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos – kategorijos niveliuojasi, ir „Plona raudona linija“, nors ir karo filmas, tampa vienos visa apimančios sielos vizija. Žmonės, pilni malonės, ir žmonės žudikai, čia gyvenantys, čia krintantys negyvi, stebimi plėšrių žvėrių ar abejingų stebėtojų paukščių, kad ir kaip būtų keista, šioje vizijoje sugyvena harmoningai ir tampa vienos didelės sielos paveikslu.
Filmuojant „Ploną raudoną liniją“. 1998
Nors Malickas ir neįgyvendino savo grandiozinio projekto apie dievo sapną, jo pėdsakų turbūt galima atrasti ir filme „Plona raudona linija“, ir kituose filmuose, kuriuos jis pastatė po savo dvidešimties metų dingimo. Malicko kiną vienijantis fenomenas – išryškėjanti visa apimanti pasaulio didybė ir jai nusilenkiantis žmogiškasis gyvenimas. Atrodo, kad jis savo filmais, o ypač autobiografinių motyvų turinčiu 2011 m. filmu „Gyvenimo medis“ bando atsakyti žmonijos nuolat skirtingomis formomis ir skirtingais laikotarpiais garsiau ar tyliau keliamą klausimą – kas mes, iš kur mes, kur einame. Panašiai kaip Charleso Iveso filosofiniame muzikos kūrinyje „Neatsakytas klausimas“, kuriame styginių teikiamą atsakymo viltį keičia išderintų pučiamųjų abejingumas, neprieinant galutinio atsakymo, Malickas bando prisiliesti prie kino galimybių parodyti žmogaus sielą ribų. Nors ir nebe dievo sapno vizija, tačiau su ne mažesnėmis ambicijomis rodydamas žmogiškąjį gyvenimą Malickas kuria kiną, užduodantį vis tą patį neatsakytą klausimą, ir, kaip ir Iveso kūrinyje, gali baigtis tik chronologinis kūrinio laikas, tačiau klausimas, užduotas ir neatsakytas, lieka laike, užfiksuotas ir nenutrūkstantis.
Nenuostabu, kad, keliant šį klausimą, pasakojimas dažnai nelinijinis, ir balsas už kadro skirtas ne tiek siužetui plėtoti, kiek egzistenciniams klausimams kelti. Herojai nedalyvauja paprastose pakilimų ir nuosmukių peripetijose, o jų poelgių motyvacijos ne visada aiškios. Scenos neturi konfrontacijų, tai nėra tik funkciniai dramaturginiai momentai, iš kurių galima išspausti daugiausia dramos, tai momentai, iš kurių galima išspausti daugiausia gyvenimo ir to, kas jame įsispaudžia ir kas jame nepaleidžia – kas baisu, nuostabu, keista, neįtikėtina. Momentai, nebūtinai garantuojantys didžiausią dramą ekrane, bet dramatiškiausi veikėjų gyvenime ir juos formuojantys – svarbiausi, bet lengvai nuslystantys į užmarštį. Malicko akies nedomina išorinis dramatiškumas, kuris yra kinematografiškesnis, jį domina tik vidinis dramatiškumas. Šis užfiksuotas gyvenimo pereinamumas ir trumpalaikiškumas ir daro Malicko filmus tokius įspūdingus.
Galbūt Malickui reikėjo rašyti eilėraščius, o ne statyti filmus: „Per gyvenimą veda du keliai, prigimties kelias ir malonės kelias. Turi pasirinkti, kuriuo seki. Malonė nebando patenkinti savęs. Ji pasitenkina būdama nepastebėta, užmiršta, nekenčiama, ji priima įžeidimus ir sužeidimus. Prigimtis nori tik pasitenkinti ir siekia, kad jai įtiktų kiti. Jai patinka viešpatauti, ji mėgsta imti viršų, ji randa priežasčių būti nelaiminga, kai aplink ją visas pasaulis šviečia, net jei visur šypsosi meilė.“ Tačiau, kaip sakė režisierius ir poetas Bernardo Bertolucci, poezija ir kinas – tas pats, nors poetams ir gimsta kitoks kinas. Kai kuriems Malicko filmai gali atrodyti kaip keistas filosofinis teologinis viralas, tačiau tik dėl to, kad cinizmas kaip atsakymą vis labiau sufleruoja nieką ir nebūtį. Tačiau Malicko filmuose pasirodanti malonė nebūtinai turi turėti ką nors bendra su religija ar tikėjimu. Nebent religija ir tikėjimas pasirenka malonę.
Atrodo, kad Terrence’as Malickas įveikė perfekcionizmo baimę ir dabar jo pauzės vis retesnės, nors kartais jo tyla žada daugiau, nei išpildo jo daug užsibrėžiantys kūriniai. Gal jis susitaikė su perfekcionizmo jausmu, su tuo, kad įsivaizduojamai proto tobulybei neverta išsipildyti iki galo susidūrus su realybės filtru, o tai gimdo ne tik šedevrus, bet ir nesėkmes. Šiaip ar taip, tai Malicką išlaisvino, ir 2019 m. filmu „Paslėptas gyvenimas“ apie nacių kariuomenėje tarnauti dėl moralinių priežasčių atsisakantį Vokietijos pilietį įgyvendindamas savo vienos didelės sielos viziją jis priartėjo turbūt arčiausiai prie tobulybės. Šiame Malicko filme kamera juda laisviau nei bet kada, žiūri ir mąsto leisdama žiūrovui pasijusti lyg sklandančiam, visa matančiam angelui. Neatsakytas klausimas, nepaisant didėjančių biudžetų ir mažėjančių ambicijų, vis rečiau užduodamas, nes į jį sunku arba neįmanoma atsakyti, bet Malickas nenustoja klausti.
„Kur iš tiesų mes buvome, kai buvome kartu? Kas buvai tu, tas, su kuriuo aš gyvenau, vaikščiojau? Brolis. Draugas. Tamsa ir šviesa. Nesantaika ir meilė. Ar tai to paties proto kūriniai? To paties veido bruožai? Mano siela, dabar leisk man būti tavyje. Pažvelk lauk pro mano akis. Pažvelk į dalykus, kuriuos padarei. Visa šviečia.“
