Likęs vienas

 

Jono Žentelio atsiminimai

 

Jonas Žentelis (1929–2014) – muzikos pedagogas, chorvedys, skulptorius, muziejininkas, kraštotyrininkas. Gimė Kazlaučiznos kaime, Veprių valsčiuje, Ukmergės rajone. Mokėsi Ukmergės berniukų gimnazijoje, 1955 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą, 1964 m. – neakivaizdiniu būdu Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, 1970 m. – neakivaizdiniu būdu geografijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. 1954–1961 m. buvo Šešuolėlių (Širvintų r.) septynmetės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas, 1961–1991 m. – Veprių vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas, merginų chorų, styginių ir pučiamųjų orkestrų vadovas, rengdavęs kolektyvus respublikinėms dainų šventėms. 1983 m. jam buvo pripažinta muzikos mokytojo metodininko kvalifikacija. Sukūrė akmeninius antkapinius paminklus pedagogui Jonui Jurkūnui ir savo tėvams, skulptūras „Gyvybės globėja“ (1980) ir „Labora“ (1982). 1967 m. Vepriuose įkūrė etnografinį muziejų, 1995 m. jis tapo Ukmergės kraštotyros muziejaus filialu. Kartu parengėme 19-ąją „Lietuvos valsčių“ serijos monografiją „Vepriai“ (2010). Jo sūnus Viktoras – profesionalus skulptorius, duktė Audronė – literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė.

J. Žentelio atsiminimus į diktofoną įrašiau „Versmės“ ekspedicijos Vepriuose metu 2003 m. birželio 29 d., iššifravau 2020 m. Jie apima J. Žentelio gyvenimo tarpsnį, kai tėvus ištrėmus į Sibirą Lietuvoje jis liko vienas.

 

Tėvus išvežė 1948 m. gegužės 22 d. Mano brolis Jurgis su rezistentais turėjo reikalų. 1947 m. jį suėmė, nuteisė 10 metų. Man pasakojo tas žmogus, kuris buvo pavarytas su savo ratais ir arkliu į pastotę iš mūsų namų nuvežti į Jonavą, į geležinkelio stotį. Tai tas žmogus Povilas Juodis man pasakojo: klausia, kur Jonas, tai yra aš. Mano tėvelis sako: „Mokosi.“ – „Kur?“ Tėvelis pasakė: „Kaune.“ O aš mokiausi Ukmergės gimnazijoje. Kai pasakė – Kaune, tai, matyt, jie ieškojo manęs Kaune. Kaune nesurado. O ešeloną reikia išsiųsti. Taip ir likau. Išvežė juos į Igarką. Traukiniu juos nuvežė į Krasnojarską, o paskui laivu plukdė pavandeniui. Gal jie ten liepos mėnesio pabaigoje atsidūrė. O juos, kaip senus, tų pačių metų rudenį Jenisiejumi prieš srovę nuplukdė į pietus, į Tinų invalidų namus Žemutinio Ingašo rajone.

1948 m. gegužės 22 d., kai pamačiau Ukmergėje, kad veža žmones, tai pagalvojau, kad ir mūsų bus vežta. Aš tada išėjau namo Šventosios paupiu pro Kalvelius, Užušilius, Pakalnę. Į namus turėjau eiti pro Žebrausko namus ir užėjau pas jį. Jis, kaip prie šlėktos, sako: „Ponas Ženteli, neikite namo, jūsų laukti gali.“ Jis išvirė bulvių, rūgusiu pienu pavaišino ir pasakė, kad mano tėvus iki Jonavos vežęs Povilas Juodis turįs kažkokius mano mamos įduotus daiktus. Žebrauskas man patarė nenakvoti namuose. Aš taip ir padariau. Jau sutemus nuėjau pas Juodį. Tai jis man puskepalį duonos, lašinių bryzioką davė ir atidavė tuos daiktus, į paklodę surištus. Ten buvo mano paltas, iš brolio plechavičiuko šinieliaus persiūtas. Tai kai brolį nušovė, tai man iš to šinieliaus leido pasisiūdinti paltelį, tokios spalvos jis ir buvo – pušų spyglių. Dar buvo patalynės kiek įdėta, dar kostiumėlis, bet tas kostiumėlis buvo ne mano, o sesers vyro, kuris buvo kalėjime. Tai tas kostiumėlis buvo atvežtas pas mus. Tai šiuos daiktus susiėmęs miške nakvojau dvi ar tris naktis. Mokslo metai pasibaigė, turėjo būti keliamieji egzaminai iš šeštos klasės į kitą [1948  m. gimnazija Lietuvoje dar buvo 8 klasių – V. M.]. Ir aš galvoju: ką man daryt? Šitos duonos ir lašinukų turiu. Ir nutariau, kad man reikia eit į gimnaziją. Nemačiau jokios perspektyvos iš slapstymosi. Buvo tokia mintis partizanauti. Jau 1948 m., jau ir labai naivuoliams darėsi aišku, kad partizaninis judėjimas nieko gero nepasieks. Tai aš tada nuėjau gimnazijon, jau buvo pavakarys, ir radau direktorių. Toks Vitkauskas buvo. Pasakiau, kaip viskas yra. O tą dieną buvo istorijos egzaminas. Direktorius sako: „Susirask gimnazijos mokytoją, tegul jis išegzaminuoja. Ir toliau galėsi laikyt.“ Jis man pasakė, kur istorijos mokytoją surasti. Istorijos mokytojas atėjo į klasę, kurioje mokėmės, išklojo bilietus ant stalo: „Trauk.“ Ištraukiau nebeprisimenu kurį bilietą ir tuoj pat atsakinėti ėmiausi. Keturis gavau [penkių balų sistemoje – V. M.]. Man istorija kaip mokslas labai patiko. Keturi man buvo nedaug, bet kaip nepasikartojusiam – gerai. Ir aš tada pradėjau laikyti egzaminus su visa klase. Nuo draugų tėvų tremties neslėpiau, ką ten prislėpsi. Draugai suprato mano padėtį. Ešelonas buvo išėjęs. Niekas manęs neskundė. Paskui, gal rudenį, buvau porą kartų atėjęs į savo kraštą. Pasidairiau. Nei man kas gera, nei man kas bloga.

Egzaminus išlaikiau šituo kepaliuku duonos ir lašinukais. Bet vienas draugas, toks Juška buvo, pasikviesdavo mane pietų. Tai aš pas jį papietaudavau. Tai ačiū jam. Papietavimas ir šita duonikė, ir aš išsilaikiau. O paskui, kai pasibaigė egzaminai, klasės draugas Venckus pasikvietė mane atostogų į Atkočių kaimą netoli Siesikų. Tenai aš pas juos pabuvau, dobilų padėjau pjaut, gal kokią savaitę su viršum. Matau, kad jų ten du broliai, darbo jėgos užtenka. O kas man toliau? Buvo mano tikras pusbrolis, tėvelio sesers sūnus. Ne per toliausiai, už kelių kilometrų, Deltuvos valsčiuje, gyveno Liepelių kaime. Aš sakiau: „Ateisiu pas jį, pasitarsiu, ką daryt, gal jis priims.“ Pasirodo, kad karo metais jo namas sudegęs, viskas sudegę, jie gyvena pas kitus Šarkus. Tas mano pusbrolis Šarka buvo. Žodžiu, jie priėmė pas save. Aš ten darbavausi, dykas stengiausi nebūti, ką jis daro, tai ir aš kartu. Man jau buvo 19 metų. Esu gimęs 1929 m. birželio mėnesį. Paskui pasiskelbiau, kad samdausi darbus dirbti: pievas pjauti, vėliau rugiapjūtė prasidėjo. Ir aš dirbdavau labai stropiai. Anksti išeidavau ir dirbdavau. Tai man vienas žmogus paprašė pievas pjaut, sutarėm hektarą nupjaut. Tai aš pavakariuke išėjau. Pieva poprastė, viksvelės netankios. Pavakary pradėjau pjauti, paskui ant rytojaus ryte išėjau, toks oras prie lietaus, dulksna, nekaršta, gerai dalgelis traukiasi. Tai į pavakarį kitos dienos tą hektarą nupjoviau. Tas žmogus atnešė valgyti, gerai davė. Kitos dienos pavakary sakau: „Jau nušienavau.“ Tas žmogus man: „Kiba velnias tau padėjo, kad taip greit nušienavai.“ Buvau sutaręs, kad man mokestį atiduotų grūdais. Šeimininkė už butą imdavo grūdais. O gyvenau pas Šarką. Kai jam reikėdavo, aš padėdavau. Bet ne visada jam reikėjo. Paskui prasidėjo javapjūtė. Grūdų užsidirbau tiek, kad man užteko metams už butą sumokėt ir duonai. Man labai gerai žmonės suvežė grūdus ir dar mėsos priedo pridėjo. Gal manęs ir gailėjo. Visai porimtis berniokas buvau. Su tačka grūdus nuveždavau malūnan, sumaldavau. Mano šeimininkė pasitaikė labai labai gera. Tokia Bekešienė pakvietė mane tiesiog pas save gyventi. Buvo taip, kad aš nuėjau pas draugus iš mūsų krašto, kurie pas ją gyveno. Nuėjau pas juos pabūti. Ta šeimininkė pakvietė mane su kitais makaronų valgyti. Aš truputį laužiausi, truputį sarmata, bet nuėjau prie stalo. Paskui ji sako: „Gal neturi kur gyventi?“ Sakau: „Man būtų labai gerai su savo gimnazijos draugais nuo pradžios mokyklos laikų.“ Iš tų mano miltų pakepdavo duonos sau ir man. Ir kiekvieną rytą duodavo po puodelį nebalintos kavos iš bendro puodo. O per pietus – sriubos iš bendro katilo. Matot, ji laikė moksleivius, nemažai jų laikė, tie moksleiviai atsiveždavo mėsytės. Ta mėsytė virė tam puode, ir man sriubos iš to puodo įpildavo. Tai aš buvau labai patenkintas.

Į seminariją įstojau su suklastotu socialinės kilmės pažymėjimu. To pusbrolio dukros buvo mano mokytojos Veprių progimnazijoje. O viena paskui dirbo Ukmergės mokytojų seminarijos bazinėje mokykloje, toje mokykloje, kurioje seminaristai praktiką atlikinėdavo. Tai aš buvau pasišovęs stoti į geležinkelio mokyklą Vilniuje. Man imponavo brolis Aleksas – geležinkelietis. Ir aš nuvežiau dokumentus geležinkeliečių mokyklon. Ir man pasakė, kada bus egzaminai. Viskas tvarkoj. Mano pusbrolio dukra perkalbėjo mane stoti Ukmergės mokytojų seminarijon. Stoti seminarijon reikia švaraus socialinės kilmės pažymėjimo. Ką man daryti? Aš galvoju ir taip, ir taip. Buvo Ukmergėje vykdomojo komiteto pirmininkas žydas Sinkė, toks nedidelis. Aš nuėjau pas jį, sakau: „Taip ir taip. Noriu seminarijon stoti, reikia man socialinės kilmės pažymėjimo.“ Jis sako: „Parašyk savo autobiografiją, paduok sekretorei, parašys tau.“ Aš kūrybingas buvau ir parašiau, kad mano mama Ukmergėje gyvena, tėvelis miške mišką kirsdamas žuvo, medis užgriuvo. Patenkintas paduodu prašymą seminarijon. Pasakė, kokie egzaminai bus, nes gimnazijos ir mokytojų seminarijos programos nesutapo.

Susiradau literatūrą. Darydavau taip: pasiskaitau, trumputę santraukėlę padarau ir kišenėn. Išeinu šienaut, pasiskaitau truputį pradalgio pradžioj, mintyse pakartoju, pamąstau, pamąstau, vėl paskaitau. Ir taip šienaudamas ir pasiruošiau. Visus dalykus sėkmingai išlaikiau. Muzikos man net nereikėjo laikyti, nes pasigyriau, kad smuiku moku groti. Seminarijoje reikėjo arba smuiku, arba fisharmonija groti. Mokytojai mane pristatė komisijai ir pasakė: „Tas vyriškis (mane pavadino vyriškiu) smuiku groja.“ Jis davė man smuiką pamėginti. Aš ir pagrojau. Tie seminaristai už mane prasčiau grojo, tik kad aš natų nemokėjau. Tos natos man greitai sekėsi, kad mane paskui aplenkė tik Povilas Dikčius, kompozitorius. Tik jis mane aplenkė. Reikėjo laikyti aritmetiką, psichologiją, dar ką. Susidarė šeši dalykai. Įstojau. Man seminarijoje mokytis sekėsi visai nesunkiai. Iš šeštos klasės įstojau į trečią seminarijos klasę. Ir taip sėkmingai pabaigiau trečią kursą. Ir paskui, ketvirtam kurse, 1949 m. gruodžio mėnesį, gal pradžioj arba apie vidurį, pakvietė mane iš pamokos ir kažkoks nepažįstamas klausia, ar neturiu giminių Gelvonų valsčiuje. Sakau: „Kad neturiu.“ Taip paklausinėjo mane ir paleido. Paskui, po kiek laiko, susapnuoju sapną, kad iš kokio bokštelio aš krentu. Ir paskui, nežinau kaip, vėl atsidūriau aukštai. Nueinu seminarijon. Direktorius Ambrozaitis man sako: „Žinai, tu daugiau nebeateik.“ Na, ir ką man daryt? Reikia darbą gaut. Kur einu, darbo nėra. Nuėjau partijos komitetan. Sakau, taip ir taip, ką man daryt? Sakau, gal stoti į Veprių mechanizacijos mokyklą. Man sako: „Tu smėlio į traktorių pripilsi.“ Jau aš vreditel, kaip sako, kenkėjas, kad smėlio į traktorių pripilsiu. Išėjau nieko nepešęs. Vėl pavaikštau, bet darbo negaunu. Susitikau buvusį mokytoją, klausia, kur dirbi. Sakau: GPU. Man kažkas buvo sakęs, „pašposijęs“. Klausia, ką tai reiškia. Paaiškinu: „Guliaju po ulicam“ („Šlaistausi po gatves“). Vėl nueinu partijos komitetan, sakau: „Negaunu darbo.“ Paskambina lentpjūvėn. Ant Šventosios kranto buvo didžiulė lentpjūvė. Man sako: „Eik ten, priims.“ Nueinu tenai. Rąstų štabeliai. Sieliai atplukdyti. Keli gateriai dirba. Mane priima darban. Pristato: brigada, du brandūs vyrai ir aš. Mūsų pareigos tokios: iš tų štabelių rąstus užstumti ant vagonėlio, vagonėlį pristumti prie gaterio ir paimti tuščią vagonėlį. Ir taip visą laiką.

Jau sausis. Mano apavas – bateliai, kelnaitės korto… Spuogas ant kaktos užaugo didžiulis. Dabar dar randas ant kaktos. Ta votis skauda, nebegaliu kentėti. Nuėjau poliklinikon. Gydytojas pasodino ant kėdės, išpjovė. Pagyrė mane, kad kantrus, prikišo merliaus ar ten ko ir paleido. Po kiek laiko sugijo. Nueinu aš į darbą. Brigadininkas sako: „Gde ty byl?“ („Kur tu buvai?“) Paaiškinu, kad votis man buvo. „A gde tvoi biuleten’?“ („O kur tavo biuletenis?“) Aš toks kvailas buvau, nežinojau, kad to biuletenio reikia. O gydytojas manė, kad aš moksleivis ar ką ir nepasiūlė to biuletenio. Brigadininkas sako: „Ty uže ne rabotaješ“ („Tu jau nedirbi“). Ką daryti? Galvoju, reikia ieškoti darbo kur nors pastogėje, kad nebūtų šalta. Tai gavau darbo grūdų sandėly, kur duokles suveždavo. Transporterių nebūdavo. Iš pirmo aukšto laiptais reikėjo grūdus nešti į antrą aukštą. Aš 20 metų, dar noriu pasirodyti stiprus ir galvojau, kad jeigu daugiau nunešiu, tai daugiau uždirbsiu. Ir kai ateina atlyginimų diena, gaunu tiek, kad man net baisu pasidarė – tiek mažai. Ir vienodai gaunam: ir tas, kuris mažiau nešė, ir aš, kuris taip stengiausi. Darbavausi.

Pas mano šeimininkę gyveno toks Skėrys. Netoli gal pensinio amžiaus, toks mielo veido, mielas labai buvo. Jis matė mano situaciją. Jis mane ponu pavadino. Sako, reikia pramonės ūkyje sandėlininko, kuris priimtų atvežamus iš miško rąstus iš miškų ūkio ir perduotų juos lentpjūvei. Sako, ten darbas važtaraščius surinkti ir rąstus mašinoje su priekaba suskaičiuoti. Aš apsidžiaugiau. Nuėjau ten. Sako rusiškai, kad reikia pažymėjimo iš ten, kur dirbau prieš tai. Nueinu į grūdų sandėlį (zagotzerno – grūdų paruošos). Sako: „Ty progul’ščik“ („Tu pravaikštininkas“). Pradirbau ten pusantro ar du mėnesius ir, reiškia, jau prašau pažymėjimo. „Ne polučiš“ („Negausi“), – sako moteris kažkokia, direktorė. Manau, reikia eiti pas tą, pas kurį dirbau anksčiau, – į lentpjūvę. Ten direktorius irgi rusas. Tas mano brigadininkas sako: „Eik pas direktorių pažymėjimo.“ Direktorius vos neveja. Pavaikštau, pavaikštau dieną kitą, suįžūlėjau ir vėl einu pas tą patį direktorių. Matyt, aš jam nusibodau, pasakė nueit pas sekretorę ir liepė parašyt. Ir parašė. Tada mane priėmė į miškų pramonės ūkio brokerio pareigas. Alga buvo 370 rublių. Bet jau daug daugiau, negu gaudavau grūdų sandėly. Be to, ir pavasaris, kovo mėnuo. Visai gerai. Aš džiaugiuosi. Atveža rąstus. Sakais kvepia. Suskaičiuoju. Saulutė šviečia. Aš visai kaip katinėlis šildausi. Atėjo balandis. Gavau pakvietimą kariuomenėn. Galvoju, gal mane pašauks. Aš jau džiaugiuosi, kad iš tos aplinkos kaip nors išsivaduosiu. Ir jie manęs nepaėmė. Aš labai tada nusiminiau. Aš gi neturiu iš ko pragyventi. Atleistas. Pinigus paėmiau [manydamas, kad bus paimtas į kariuomenę, J. Žentelis išėjo iš darbo – V.  M.]. Gal po kokios savaitės nueinu komisariatan. Sakau: „Ką man daryt?“ Karininkas žiūri į mane: „Kak ty smotriš na vojennuju službu v sovetskoi armiji?“ („Kaip tu žiūri į tarnybą sovietų armijoje?“) Matote, aš jam esu „nešvarus“. Kaip aš žiūriu į karinę tarnybą sovietinėje armijoje? Sako: „Polučiš povestku na sledujuščij sbor“ („Gausi pranešimą į kitą rinkimą“). 1950  m. gegužės 5 d. buvo kitas ėmimas. Tada ir mane paėmė. Tada aš apsidžiaugiau, visai apsidžiaugiau, atrodo, kad taip atsidusau, kad jau atitolau nuo tos aplinkos. Aš jutau, kad mano ir žodelius seka. Mane tampydavo, klausinėdavo. Vis vien aš buvau jaunas vyrukas, iš manęs galėjo laukti visko, iš tokioje situacijoje esančio. Bet aš nebuvau nelojalus, aš buvau lojalus visiškai. Kai aš mokiausi gimnazijoje ir seminarijoje, niekur nesivėliau, nemaniau, kad tai būtų protinga.

Tarnavau Voronežo srityje. Toks Bobrovo miestas. Gal Širvintų dydžio. Nusitęsia kaip kaimas. Pratarnavau aš pusketvirtų metų. Buvau prieštankinės artilerijos pulke. Ten nusivežiau smuikelį. Dar ir šiandien bažnyčioje pagrojau. Tas smuikelis man labai padėjo. Be to, rusiškai geriau mokėjau. Mūsų dalinyje buvo paimti penkiasdešimt keli vyrai lietuviai. Buvo maždaug tiek pat ukrainiečių atvežta. Ten vyksta politiniai užsiėmimai. Tai tie vyrukai kaimiečiai nemoka rusiškai. Kaip aiškina karininkas, aš suprantu. Tai baterijos vadas man sako: „Tai tu vesk tuos užsiėmimus.“ Brošiūrėlės pagal temas parengtos. Tai aš perskaitau ir paaiškinu lietuviškai tiems kareivėliams, tokiems kaip aš. Matyt, ko nors paklausdavo, ar aš teisingai pasakoju. Atrodo, kad įtarimo nekėliau.

Buvo orkestras pulke. Tai aš nueidavau pas muzikantus. Prisistačiau, sakau, smuiku groju. Turėjau tokią mintį, gal ir mane kartais paims. Po vienos kitos dienos ateina mūsų štabo viršininkas prie baterijos ir sako baterijos vadui: „Pervesk Žentelį į muzikos būrį.“ Vadas nieko neatsakė. Eina dienos, vadas ir man nieko nesako. Po kiek laiko aš vėl nuėjau pas muzikantus, sakau: „Niekas manęs neleidžia.“ Vėl ateina štabo viršininkas, kartoja, kad mane pervestų. Kapelmeisteris štabui priklausė. Jam, matyt, reikėjo pamainos: instrumentas yra, o nėra muzikanto. Tada baterijos vadas sako: „On mne zdes očen’ nužen“ („Jis man čia labai reikalingas“). Paskui trečią kartą atėjo. Tada baterijos vadas sako: „Pasiimk daiktus iš baterijos.“ Orkestras buvo neetatinis. Kareiviai kiekvienas priklausė savo baterijai, o gyveno atskirai. Pagrodavau. Lūpos negali ilgai atlaikyti besimokant. Smuiku grodavau. Mano sugebėjimai groti, jeigu galima taip sakyti, išaugo. Kai būdavo šventės (Spalio, kitos), surinkau mūsų vyrukus, pamokiau lietuviškų dainų, tokį chorelį. Tai, rodos, per Spalio šventes dalinio klube padainavom kelias dainas. Lietuviai balsingi. Ir visai sėkmingai sekėsi. Tai toks mano debiutas kaip choro vadovo.

Paskui… Tarnyba eina. Kelis muzikantus demobilizavo. Kadangi orkestras neetatinis, štabo viršininkas atėjo ir sako: „Zabiraite každyj svoji vešči, každyj po svojim batarejam“ („Pasiimkite kiekvienas savo daiktus, kiekvienas į savo baterijas“). Ateinu aš. Viršila toks Kareninas: „Nu sadis, Žentelis, ja tebia postrigu, chvatit tebe sočkovat’“ („Na sėsk, Ženteli, aš tau plaukus nukirpsiu, užteks tau durnių volioti“). Plaukus leido auginti tik trečiais metais.

Pradedant tarnybą mane buvo paskyrę į žvalgybą nešioti karininko stebėjimo aparatūrą (stereovamzdį ir kitus), buvau išmokęs jais naudotis. Bet tai buvo karininkų prietaisai. Bet ir eilinis kareivis žvalgas turėjo mokėti, jeigu karininkas žūva ar ką.

Iš orkestro mane paskiria telefonistu. Pratarnauju juo. Įvairiai man buvo. Belgorodo srityje palei Ukrainą vyko dideli mūšiai. Ir žmonės ten žūdavo nuo likusių šaudmenų. Tai mus mokė išminuoti. Ir vieną vasarą pasiuntė išminuoti. Apmokė mus, egzaminus laikėme. Atvažiavo generolas. Priėmęs tą egzaminą pasakė mums: „Sapior ošibajetsa odin raz, ot vas ostanetsa tol’ko pugovica ot štanov“ („Pionierius apsirinka vieną kartą, iš jūsų liks tik saga nuo kelnių“). Išvažiavom. Ieškikliu aptinki garsą. Paskui pradedi kapstyti. Su kastuvėliu bijai, su pirštais prakapstai, randi sviedinį ar kitą sprogmenį. Tada ant šinieliaus skverno ir nešiesi kaip kiaušinį. Sunkvežimis su smėliu stovi. Ant smėlio sunkvežimyje padedame. Ir kai prideda kaip paršiokų tų sviedinių, į numatytą vietą nuvežame, į krūvą sukrauname. Ir tada sprogmenų detonatorių, ilgą knatą, kad suspėtumėm pabėgti, uždega. Būdavo, kad išneštas sviedinys ir nukrisdamas kur nors sprogsta. Situacijų visokių buvo.

Kitą vasarą buvome išsiųsti miško vežti. Statė garažus pabūklams ir technikai, kad iš pulko būtų galima brigadą padaryti, padidinti tris kartus. Technikos turėjom brigadai, o buvo pulkas.

Buvo taip, kad sušaukė seniai tarnavusius, dar fronte tarnavusius pakartoti. Reikėjo vadų iš tarnaujančių. Tai aš buvau padarytas skyriaus vadu, nors mano pavaldiniai buvo fronte tarnavę – ir vyresnio amžiaus, ir daugiau patyrę. Gal porą mėnesių tie pakartojimai buvo.

O vieną vasarą buvome išsiųsti Voronežan. Statė karinės apygardos stadioną. Tai buvo toks Lukša iš Širvintų, Adamonis buvo. Ir mes su Lukša poroje dirbom. Darbas buvo labai negudrus: kastuvas ir neštuvai. Tai mes nešam tas žemes, kiek jau tik galim, sakom, užsidirbsim atostogų. Ir nešam stropiai ir laisvalaikiu, kai kiti sustoja rūkyti.

Aš mėgdavau skaityti. Skaitau, kokias bibliotekoje knygas rasdavau. Mūsų būrio vadas tos grupės, kuri buvo pasiųsta stadiono statyti, vienąkart sako: „Jubilej Radiščeva, 150 let ot smerti. Ty napišeš statju pro Radiščeva“ („Radiščevo jubiliejus, 150 metų nuo mirties. Tu parašysi straipsnį apie Radiščevą“). Aš sakau: „Neturiu tiek žinių, kad galėčiau iš karto imti ir rašyti.“ Vadas sako: „Nueik bibliotekon, susirask literatūros, pasiruošk ir parašysi.“ Jis atleido nuo darbų kelioms dienoms, kad pasiruoščiau. Voronežo bibliotekoje radau medžiagos apie Radiščevą, parašiau nemažą straipsnį. Ėjo toks karinės apygardos laikraštis „Znamia rodiny“ („Tėvynės vėliava“). Pasirodo du straipsniai: mano ir kitas. Ano labai nemažas, o mano visai neilgas padarytas. Tas berniokas iš tos vietos, kur Radiščevas gimęs. Tai jie tą straipsnį išplėtė, o mano susiaurino. Aš rašiau kaip apie literatą, gal ne visai nutaikiau, kaip reikėjo. Buvome jau grįžę į dalinį. Man sako: „Smotri, Žentelis, tvoja statja“ („Žiūrėk, Ženteli, tavo straipsnis“). Man jau šis tas. Aš jau nosį riečiu. Juk ne kiekvienas parašo.

Kai pasibaigė to stadiono statybos darbai, tai surinko mus į kažkokį klubą ir ten apdovanojimai. „Denežnaja premija i otpusk“ („Piniginė premija ir atostogos“). Galvoju, ir man bus taip pat. Šaukia mano pavardę ir sako: „Nagraždajetsa počiotnoi gramotoi i denežnoi premijei v sume 30 rublei“ („Apdovanojamas garbės raštu ir 30 rublių premija“). O atostogų nėra. Aš ėjau to rašto pasiimti kaip į duobę krisdamas, su tokiu liūdesiu baisiu. Labai gaila atostogų, suprantate.

Spalio pabaiga. Parvažiavome į dalinį. Išsiunčiamas pagal eilę į tarnybą. Mane viršila mėgdavo į tolimą postą už trijų kilometrų išsiųsti. Ten buvo šaudmenų, karinės technikos. Manęs nemėgo viršila Kareninas. Kodėl nemėgo? Matot, aš kartais pasiginčydavau. Kartais būdavo žmogiškąjį ir tautinį orumą žeminančių replikų lietuviams. Aš neiškęsdavau, atsikirsdavau. Vienąkart jis sako: „Plevat’ na tvojo obrazovanije“ („Spjauti ant tavo išsilavinimo“). Aš ramiai atsakau: „Tovarišč staršina, začem vy plejote na mojo vysšeje, kogda na vaše nizšeje ne pleju“ („Draugas viršila, kodėl jūs spjaunate ant mano aukštojo, kai aš ant jūsų žemojo nespjaunu“). Jis sako: „Ja tebia posledniuju noč pered otjezdom v karaul pošliu“ („Aš tave prieš išvažiuojant paskutinę naktį sargybon pasiųsiu“). Taip jis ir darė: kur į sunkesnius postus – arba į tą tolimąjį, arba į virtuvę, arba prie vėliavos. Prie vėliavos štabe reikia stovėti ramiai, matomas dienos metu, ten praeina karininkai, prieš kuriuos išsitempinėti reikia. Buvo sunkus postas.

Juntu, kad man negerai su sveikata, temperatūros turiu. Grįžęs iš posto pasakau sargybos viršininkui, kad reikia man į sanitarinę dalį. Vienas medicinos papulkininkis, kitas – leitenantas. Nueinu. Pamatuoja mano temperatūrą. Leitenantas sako: „Sdai avtomat, patrony i ložis“ („Atiduok automatą, šovinius ir gulk“). Taip aš ir padariau: atiduodu sargybos viršininkui. Rytojaus dieną ateina baterijos raštininkas – viršilos padėjėjas ūkiniams reikalams. Sako: „Žentelis, vyzdaravlivai skoreje, tebe prikaz generala na otpusk“ („Ženteli, greičiau sveik, tau generolo įsakymas atostogoms“). Aš iš karto sveikas pasidariau. Negali patikėti žmogus, kokią įtaką sveikatai daro žmogaus dvasinė būsena.

Kai pajudėjo traukinys, tik tada aš patikėjau, kad važiuoju atostogų. Kiti kareiviai gaudavo ne po vienas atostogas. Lietuvių nemažai buvo pabūklų taikytojų ar pabūklų vadų seržantų. Ten lietuviai buvo prie elitinių kareivių. Kai išvažiuodavom į pratybas, tai taikytojai, būdavo, supila taip gerai. Paskui padėkos ir atostogos. Aš tai šen ten, ir muzikantu pabuvęs, ir vėl… Tai atostogų gavau per darbą statant stadioną. Taip besistengiančių negalėjo nepamatyti.

Gavęs atostogų 1952  m. rudenį nuvažiavau pas mamą į tremtį. Tėvelis mirė tais pačiais metais, kai išvežė. Mama sakė, kad užvalgė pašalusių bulvių, bet jis buvo už mamą 19 metų vyresnis. Mirė baigdamas 79 metus. Jeigu ne tokios sąlygos, tai jis galėjo pagyventi 15 ar 20 metų. Jo tėvas, mano senelis, numirė 93 metų ir, sako, dar žirnius šienavo. Sveiki žmonės buvo, kas sveiki.

Maisto pradžioje labai neužtekdavo. Pavalgai vakarienės ir galvoji apie pusrytį. Paskui organizmas priprato. Kai kurie kareiviai gaudavo siuntinių, gal kas pinigų atsiųsdavo. Man niekas nesiuntė nei pinigų, nei siuntinių. Nebuvo kam siųsti. Tai aš pripratau prie davinio, ir paskiau į tarnybos vidurį viskas normaliai atrodė. Nebuvau nei labai liesas.

Ir kai grįžau iš kariuomenės, įsidarbinau girininkijoje buhalteriu Širvintų rajone, Giedraičių girininkijoje, kuri Šešuolėliuose buvo. Apsigyvenau pas tokią šeimininkę. Jinai lenkiškai kalbėjo. Tai sakydavo, kad aš labai mažai valgau. Man ten buvo labai labai gera. Man ji buvo kaip mama. Turėjo sūnų, tas sūnus numiręs. Vakarais aš smuiku pagrodavau, tai ji paverkdavo.

Grįžau. Norėjau mokytojo darbą gauti. Švietimo skyriuje sako: „Palauk.“ Buvo 1953 m. lapkričio mėnuo. Per Visų šventę jau nuvažiavau pas seserį, kuri buvo nutekėjusi į Širvintų rajoną. Gal sesuo pasigyrė kam, kad brolis muzikantas, vargonininku pasiūlė [būti] Širvintose. Dar vieną labai rimtą pasiūlymą gavau prieš išvažiuodamas iš armijos. Mane iškvietė pas pulko vadą ir sako: „Ostavaisia sverchsročnikom rukovodit’ orkestrom“ („Pasilik liktiniu kariu orkestrui vadovauti“). Įsivaizduokite. Buvau eilinis muzikantas, altistas, ne pagrindinis instrumentas orkestre. Bet, mat, aš pagrodavau. Ir mane karininkai žinojo. Tie karininkai fronto laipsnius užsitarnavę. Jiems reikėjo pažymėjimo. Jie lankė mokyklas. Tai aš jiems padėdavau kartais matematikos [pasimokyti]. Tai vienas toks Kaune tarnavęs. Tai jis klausia, ar aš baigęs ką nors muzikos. Sako: „Zdorovo igraješ“ („Gerai groji“). Taip jam atrodė. Daineles rusiškas pagrodavau. Galvoju, kaip man bus, kai aš parvažiuosiu. Ir aš paprašiau baterijos vado padėjėjo auklėjimo reikalams (jis pašauktas iš atsargos, jaunas karininkas, 30 metų gal neturėjo). Tai aš baterijos vadui sakau, kad man būtų gerai, kad charakteristiką gaučiau. Tai jis savo padėjėjui liepė parašyti. Tas parašė, pulko vadas antspaudą uždėjo. Gavęs skaitau. Jau taip gerai, jau aš ten aprašytas tik iš teigiamos pusės. Na, aš buvau kareivis geras. Savo pareigas atlikdavau visai stropiai, mikliai, tinkamas buvau ten, kur reikia, dirbau. Man priekaištų nebuvo. Antrus metus tarnauju, žiūriu, mano nuotrauka pulko garbės lentoje. Žiūriu, užrašyta „Komsomolec Žentelis“ („Komjaunuolis Žentelis“). Tai aš paskui baterijos vadui sakau: „Aš gi ne komjaunuolis.“ Jisai sako: „Kakaja raznica, glavnoje, čto chorošij soldat“ („Koks skirtumas, svarbiausia, kad geras kareivis“). Tiesa, tarnybos pradžioje mane kvietė į komjaunimą. Tai kai aš pasakiau, kad ištremti mano tėvai, tai manęs daugiau nebešnekino dėl to komjaunimo.

 

Parengė Venantas Mačiekus