Kur įteka mūsų upės, corvus corax?

 

Šiemet pasirodžiusi Dainiaus Gintalo poezijos knyga „Vienos vasaros giesmė“ kol kas gana tyliai nuvilnijo tiek tarp literatūros kritikų, tiek tarp skaitytojų. Nors tokios knygos nepasirodo kasmet, juolab – nepasirašo. Šios 2019 m. prie Širvintos upės parašytos poemos didžiausia jėga ir išskirtinumas – tekanti, gaivališka kalba, ne fiksuojanti įvykį, būseną ar emociją, o pati tampanti įvykiu. Gal net tam tikru būties erosu, kuriame visos žmogiškos ir nežmogiškos, kultūros ir natūros čia-būtys susilieja į vieną gelmišką poetinės prozos pasaulį. Pasaulį, besiveržiantį už puslapio, teksto, subjekto ir objekto rėmų. Pasinėrus į šį poetinės vaizduotės pasaulį per visus karantinus, besitęsiant kovinei parengčiai – būti ar nebūti vakcinuotuoju, ištiesti pagalbos ranką pabėgėliams ar neištiesti – žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir protestuose, galiausiai du dešimtmečius trukusio karo Artimuosiuose Rytuose (kuris visada atrodė taip toli, o dabar, regis, priartėjo) fone, dievaži, gali nesinorėti iš jo ištrūkti. Ko gero, tai gali būti vienas legaliausių ir sveikiausių būdų atsitraukti nuo visų šių eskaluojamų visuotinių įtampų. Nors jei tikrai atsiduosi šiai poetinei D. Gintalo upei, neišvengsi intervencijos ne tik į savo kūną, bet ir į sielą. Tik prieš tokią, regis, protestuojančių nebus. Tačiau tokio skaitymo malonumo išankstinė sąlyga – privaloma saviizoliacija nuo aplinkinių ir kitų triukšmo šaltinių, bet į griežtus laiko rėmus, mielas skaitytojau, tavęs niekas neįspraus.

Tiesą sakant, jei nebijosi pasinerti į šią „Vienos vasaros giesmę“, galbūt laiko ir erdvės ribos visai išnyks. Ne veltui autorius šią knygą apibūdina kaip eilėraštį upę, parašytą anuomet, kai pasaulyje buvo kur kas ramiau. Skaitydamas į septyniolika skirsnių išskaidytą poemą, gali jaustis nešamas galingos upės srovės: nenumanai, ko laukti už posūkio, vinguriuoji tarp kliūčių, vos kelias sekundes ramiai plūduriuoji, vos spėji giliau įkvėpti, panerti prieš dar vieną kliūtį ar net nusileisti nuo vieno kito krioklio. O kartais net gerokai paprakaituoji kapanodamasis prieš srovę, atsidūręs visai nepažįstamame intake, kad vėl galėtum įsibėgėti reikiama kryptimi. Verčiant puslapį po puslapio gali net pasirodyti, kad tavo kūniška sąmonė tiesiog nepajėgi spėti paskui šį „nesibaigiantį, gaivališką himną gyvenimui, gyvybei ir gamtai“, kaip viename interviu kūrinį įvardijo pats autorius. Išties pasiėmus „Vienos vasaros giesmę“ į rankas pirmą kartą, šis eilėraštis upė gali „užnešti“ taip, kad suprasi, jog vieno ar dviejų jo puslapių šiam vakarui užteks. Norisi tarti, kad skaitant toliau tampa truputį lengviau. Kaip plaukiant tenka prisipratinti prie kitokio kvėpavimo ritmo.

Tiesa, kad sąžinė būtų švari, tenka pripažinti: bandyti „pristatyti“ ar „paanalizuoti“ šį kūrinį, išsikirpus autoriaus biografijos, mitologijos, dionisiško eroso, kitų poetų ar gyvūnijos pasaulio detales ir pamėginus susiūti į subjektyvų interpretacijos audinį, regis, net nėra neįmanoma, greičiau – šios pastangos nevaisingos. Nepajėgios perteikti šios vienos vasaros giesmės patyrimo iš skaitančiojo perspektyvos teksto (kaip ženklų sistemos) pavidalu. Bet koks bandymas įvilkti kalbėjimą apie šią išgyventą, gaivališką patirtį į racionalų, nuoseklų, nors kartu ir išskaidytą rūbą lieka anapus pačios kalbos ir yra pasmerktas žlugti. Juo labiau bandymas perteikti kalbą (giesmę), kuri veržiasi už sąmonės, racionalaus proto, chronologiško laiko, vientisos erdvės ar įvykių sekos ribų. Taip pat ir paties eilėraščio įprastinės formos, kai neišsitenkama nei keliose strofose, nei atpažįstamuose rimuose. Skaitytoją pasitinkančios septyniolika strofų pasirodo artimesnės sokoloviškai „Durnių mokyklos“ proezijai arba, kaip pasakytų pats autorius, poetinei prozai. Ir visgi, mielas skaitytojau, neišsigąsk per anksti. „Vienos vasaros giesmė“ nėra neįveikiama knyga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesą sakant, net truputį pavydžiu, kad tavęs dar laukia kelionė jos vingiais, intakais ir užutėkiais. Visgi norėčiau palikti keletą nuorodų, kad būtų šiek tiek lengviau orientuotis plaukiant šiuo eilėraščiu upe.

 

Vaikystės valtys

 

Jau užsiminiau apie šio kūrinio ištakas – autoriaus dienoraštį, rašytą prie Širvintos upės prieš dvejus metus. D. Gintalas neslepia, kad knygoje nemažai jo paties biografijos atspindžių – nuo vaikystės, paauglystės, jaunystės iki pat dabar. Tačiau jeigu sakytume, kad jo pagrindinis siekis buvo sukurti originalią, analogų šiuolaikiniame poezijos lauke neturinčią, vientisą poezijos odę savo paties gyvenimui, ko gero, klystume. Kad buvo siekis sukurti vientisą poemą, neskirstant kūrinio nei į dalis, nei į strofas, tas tiesa. Tačiau, įžvelgdami užslėptas narciziškas ambicijas įcentruoti savo gyvenimą tekste, vargu, ar būtume teisūs. „Aš“ nėra šios knygos centrinė figūra, jeigu jis pasitrauktų, giesmė, regis, tekėtų toliau, tik iš kitos, nuolat kintančios, daugialypės perspektyvos – nuo rašytojo alter ego ir ankstesnėje jo knygoje „Adatos“ (2016) aptinkamo corvus corax iki tūkstančio dar kitų nepaminėtų vyriškų ir moteriškų, žemiškų ir skraidžiojančių, plaukiojančių, ugnyje rusenančių, realių ir mitinių, šventų ir demoniškų pavidalų. Nors šis „aš“ su savimi plukdosi prisiminimus, jaučia nostalgiją jaunystės žaidimams, pirmajai meilės ar geismo patirčiai, apmąsto tiek savo gyvenamą pasaulį, tiek atitekantį nebūties laiką, pasakojimo forma nėra išpažintinė. Kaip būdinga daliai šiuolaikinės jaunosios kartos kūrėjų. Žmogiškame kūne apsigyvenęs „aš“ netampa tuo vieninteliu galios centru, per kurio emocijas, mintis ir būsenas išmatuojamas ir pasveriamas pasaulis. Kitaip tariant, jei aš kenčiu, tai ir mane supantis pasaulis kupinas skausmo ir kančios. Autorius, žiūrėdamas į savo atspindį vandenyje, supranta, kad tai tik atspindys, su juo nesusitapatina ir juolab neturi pretenzijų to pasaulio suvaldyti, suobjektinti, išnaudoti. Tai yra jo gyvenamas, patiriamas pasaulis.

 

vasara brėkšta nuogas berniukas stumia valtį prieš vėją vardu kadafis [...]

jų akys vasarą jie akli man dvylika aš šoku per griovį prie

komunarų gatvės dabar ežero aš žaidžiu futbolą mažytėj aikštelėj [...]

man septyniolika esu vilniuj iš burnos dygsta cigaretės mano

burna pilna dūmų ir aistros aviu praplyšusius sportbačius

(p. 9)

 

Chronologinis laikas, kaip ir nuosekli biografija, gyvenimo prisiminimai, poemoje yra sutrūkinėjęs. Nors kūrinio pradžioje galime sutikti šešiametį berniuką, stumiantį valtį prieš vėją, paskui dvylikametį futbolininką ar septyniolikmetį rūkantį jaunuolį, už keleto puslapių „aš“ jau gali būti atsidūręs mirusiųjų jūroje. Galiausiai knygos pabaigoje vėl sugrįžti į besibaigiančias, neseniai išgyventas vasaros dienas prie Širvintos upės.

 

Dangaus šamano pranašystės

 

Kita šiuolaikinėje lietuvių poezijoje vis dar gan reta pozicija – vartotojiško gyvenimo būdo, kapitalizmo kritika. Pasireiškiančio per didžiulį gamtos išteklių naudojimą (pvz., miškų kirtimą), nuo kurio kenčia visas gyvasis gamtos pasaulis. Jei į žaliųjų plotų naikinimą pažvelgtume iš anksčiau minėtos daugialypės, persikūnijančios lyrinio subjekto perspektyvos, šis konfliktas dar labiau sustiprėtų. Naikindamas augaliją, gyvūnus ar jų gyvenamas teritorijas – naikinu patį save. Savo brolį, savo sesę, įsikūnijusį gyvūno ar augalo pavidalu. Naikinu sacrum pasaulį. Meilė gamtai poemos eilutėse pasireiškia ne per įvairias kategorijas (kad šis pasaulis kažkuo geresnis už miesto civilizaciją), o todėl, kad jis artimas, giminiškas, iš jo išteka mūsų Homo sapiens upės.

 

mylėtis su ryklio patele maldororai tai maištas prieš plastiko

salas iššūkis visai standartų kultūrai rėmams ir vartams esi

devyniagalvis albatrosas maldororai devyniarankovis urvas

devyniagylė giria milžiniškas papartis miškus šiandien

šnioja su kirtimo tankais molotovo kokteilių prieš juo reikia

(p. 13)

 

Įvairiais pavidalais poemoje besireiškiantys gyvybės, jėgos, meilės, aistros, džiaugsmo, taip pat ir liūdesio, kovos, gedulo ir mirties pradai yra atkeliavę į manąjį, žmogiškąjį, profaniškąjį pasaulį būtent iš gamtos pasaulio. Na ir kas, kad jų forma skirtinga, užtat mūsų kūne pulsuojanti siela skleidžiasi iš to paties šaltinio. Būtent tokia autoriaus pozicija regisi nebyliai brandesnė ir artimesnė už visas naujųjų laikų tendencijas gyventi sveikai, natūraliai, ekologiškai. Juo labiau už protestų organizavimą vien dėl politinių reitingų ar kitokios materialinės naudos, ginant gamtą, kuri savaime suprantama kaip gėris, bet visiškai neįsisąmoninama, kodėl man tai iš tiesų svarbu, kur mūsų, žmogiškojo (civilizacijos), ir gamtiškojo pasaulio santakos ir santalkos taškas.

Vienas tokių šios santakos užutėkių – savotiškas autoriaus alter ego – yra dangaus šamanas, medžių sargas, juodasis erotas, gyvenimo dievas ir mirties meilužis – juodvarnis, corvus corax. Tai nėra tik mėgstamas paukštis ar vienas iš gyvūnijos pasaulio atstovų. Jei lakoniškai nusakytume jo vaidmenį, reikėtų tarti, kad per jį D. Gintalas mus nuo animalis pasaulio nuveda iki šventybės sferos, net tam tikros visatos modelio. Tačiau be jokių religijų, bažnyčių ir kitų išorinių įvaizdžio regalijų. Šis daugialypis, šviesos ir tamsos, dangaus ir žemės, gyvenimo ir mirties karalystes sujungiantis, globojantis, o kartu ir pro nebūties vartus palydintis (o kartais gal net ją išpranašaujantis) paukštis, dievas ir demonas viename, į vienos vasaros giesmę persikelia iš ankstesnio autoriaus rinkinio „Adatos“. Ten jis – mirties klajonių pranašas, juodasis kunigas, duobkasys ir nuodėmklausys (išdavystės, pykčio, skriaudos, kančios, gėdos), taip pat meilės ir erotiškumo dievas, poetų draugas (amžinosios kūrybos ugnies saugotojas), chronos valdovas, sutraukiantis ir išplečiantis erdvę. Ši dievybė ne kartą išnyra skirtingose poemos vietose savo įvairialypiais pavidalais. Vienur it slenkantis mirties šešėlis, lydėdamas karstus ar laidodamas poetą, kitur pūsdamas gyvastį aistringoms meilės naktims ir glamonėms. Tai svarbiausia simbolinė D. Gintalo poezijos figūra bent jau šiame kūrinyje. Atliekanti ne tik kalbinę simbolinę jungtį, surišanti, ataidinti, primenanti tam tikras poemos scenas ir taip jas sujungianti. Bet ir įkūnijanti demonišką būtybę, dievybę ar, kaip pasakytų Mircea Eliadė, šventybę.

 

griovenių corvus corax mano padangių dievas juoda dėmė

danguje atrijusi vaivorykštę corvus corax sparnuotas traukinys

gyvenimas gyvybė erotika be gašlumo juodasis erotas

po savą varną juodvarnį kranklį tačiau corvus corax tebus

mano jis maskoliškių dangaus šamanas kaulų rijikas juodoji

avėdra mirties meilužis gyvenimo dievas medžių sargas

(p. 21)

 

Užsupančios kitų kalbų pakrantės

 

Dar vienas gana retas intakas mūsiškuose poezijos vandenyse – tos poemos vietos, kuriose galime aptikti latvių ir estų kalbų intarpų. „Niekada negalvojau, kad tokia išdidi graži estų kalba kieta / ir liūdna tokia kapota ir atšiauri kaip akmenuotos / pajūrio pakrantės“ (p. 43). Ypač estų kalba skamba gana egzotiškai – būtent neįprastas jos skambesys yra dar viena kūrybinė pastanga kirsti mums įprastos kalbos pasienį. Išplečiant, peržengiant jos ribas ir pažvelgiant, kas gi slypi kitame krante: „magija setumaa saaremaa tos dvigubos balsės mane varo iš / proto“ (p. 43).

Ar svetima kalba mums leidžia persikelti į kitą pasaulį? Martinas Heideggeris turbūt atsakytų, kad ji atveria kitokios būties namus, t.   y. atskleidžia kitokį buvimo būdą. O tai, pripažinkime, ne taip ir mažai. Vis dėlto net ir kitokiame kalbiniame pavidale galime atpažinti bendrų asmeninių ir kolektyvinių, istorinių patirčių. Viena jų – karas ir išgyventas nepriteklius. Kas, kad kariavo jie ir mes su kitais. Ne taip jau svarbu tampa, ar prie to paties pasienio, ar kituose krantuose, tuo pačiu ar skirtingu metu. Čia susiraizgiusios kolektyvinės istorijos rūstybės kekės ir gyvenimo pamokos – stokojantis duonos, praradęs artimuosius, namus lengviau užjaus ir kitą patyrusį ką nors panašaus. Tik šiandien pažvelgus pro langą (o kai kada tik pro ekraną) norisi klausti: ar tikrai nebeliko tų, kurie šias pamokas prisimena? Iš kur tiek neapykantos kitam, tariamai kitokiam?

 

visas hidrų paradas hüüdma hüünmark härra hästi hunnik

hoidma hilja pirmąkart sutinku tokį grožį h tai žvilgantis peilis

džiaugsmingai riekiantis duoną tai nuoskauda galinti sukurti

šedevrą tai prisiminimai skurdo ir karo begalinio triūso

(p. 43)

 

Niekis kaip kosminė jūra

 

Jeigu šioje knygoje ieškotume galimų pauzių, vaizduojamo pasaulio pertrūkių – mintyse iškyla milžiniško krioklio vaizdinys (nors pačiame tekste jo nėra) kaip riba, skirianti gyvenamą ir amžinybės pasaulį. Kai kelio atgal nebėra, laukia tik laisvas krytis į nežinomybės gelmę, iš kurios negrįžtama, kaip įvardijama vienoje eilutėje – į kosminę jūrą. Nors mirtis poemoje pasirodo kaip pirmapradė tamsa, tai ne pirmykščio chaoso ar demonų pasaulis. Greičiau ji pasirodo kaip Niekis, tik ne visai haidegeriškas. Mat šį nežinomybės vakuumą poetas bando įvardinti, apibūdinti. Tik ar ne bergždžia toji kalbinė pastanga apibūdinti tai, ko dar niekada nepatyrei? Ribą tarp gyvenamo pasaulio ir nebūties, ko gero, gali tik įsivaizduoti. Mirtis čia ne pasirodo, bet yra labiau nujaučiama kaip ne-galia, ne-tekėjimas, ne-matymas, ne-girdėjimas, ne-lytėjimas, ne-bendrystė, tuštuma. Kaip trūkis viso to srūvančio, pilno, šniokščiančio, jaučiamo, apčiuopiamo gyvenamo pasaulio „Vienos vasaros giesmėje“.

 

nieko nejauti tačiau staiga prasiskverbia šaltis ir dantis

griežianti bejėgystė tu plūduriuoji geliančiame tamsos ir

tylos vakuume beribiame narve abejingoje kosminėje jūroje

kur nėra į ką įsikibti prie ko prisiliesti prisiglausti tavęs nėra

(p. 27)

 

O juk galėtų ir nebūti

 

Jeigu svarstytume, kuo „Vienos vasaros giesmė“ skiriasi nuo ankstesnės autoriaus knygos „Adatos“, o kuo išlieka panaši, pirmiausia norėtųsi išskirti ekspresionistinę ir siurrealistinę poezijos estetiką. Tiesa, pastarosios, pasirodančios savo tamsiais, šėlstančiais, svaiginančiais, sapniškais, kartais net kiek šiurpinančiais ir apokaliptiniais pasąmonės užkaboriais ir vizijomis, naujojoje knygoje regisi kur kas mažiau. Neužčiuopsime nei tiek daug kūniškų anomalijų, nei tokios tamsios, „yrančios“, be(si)naikinančios, skausmo ir mirties briaunomis srūvančios fiziologinės ir egzistencinės būsenos. Rinkinyje „Adatos“, rodos, norėta peržengti realaus ir įsivaizduojamo pasaulio, sąmonės ir pasąmonės, proto ir pojūčių, gyvenimiškos ir sapniškos realybės ribas, siekiant viską sujungti į vientisą poetinį audinį, o „Vienos vasaros giesmėje“ pagrindinis atskaitos taškas – pati kalba. Tekanti jos gelmė ir visagalybė. Kaip sujungti galybę gyvenamų ir galimų pasaulių į vieną? Kaip peržengti vientisos erdvės ir nuoseklaus laiko horizontales? Žinoma, kalbant apie abi knygas, išlieka bendros poetiškoje sąmonėje dominuojančios temos ir motyvai – gyvybė, mirtis, gyvenimas, kūniškumas, meilės ir aistra, besireiškiantys vyriškais, moteriškais ir gyvūniškais realiais ir mitologiniais pavidalais. Be abejo, išlieka toks svarbus autoriui ritmas. Tiesa, naujausioje knygoje galbūt jis ne toks akivaizdus, neužsižaidžiama pasikartojančiais žodžiais ar rimais. Tačiau jeigu esate girdėję autorių skaitant gyvai arba jeigu nevengsite patys įgarsinti tekstą, ritmą pajusite kur kas aiškiau nei tiesiog skaitydami šį kūrinį mintyse.

Tad imk šią knygą, skaitytojau, nebijok prisiliesti – joje labai daug gyvenimo, labai daug gyvybės ir bendrystės. Ne virtualaus, o gyvenamo pasaulio, kurio mums vis dar trūksta. Galbūt pajusi, kaip stipriai tu esi ir kaip gera. O juk galėtų ir nebūti.