Kapai
Eliezeris Heimanas (1908–1944) – tragiško likimo tarpukario Kauno žydų rašytojas. Būdamas vos 36-erių, kartu su žmona Cipoire žuvo likviduojant Kauno getą: jų bunkerį padegė vokiečių nacistai. Tuo metu daug žydų kalinių slapstydamiesi gelbėjosi nuo gresiančio išvežimo į koncentracijos stovyklas, tačiau nemaža dalis mirė liepsnose arba buvo sušaudyti.
Heimanas gimė Kavarske, per Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Minske. Nuo 1920 m. gyveno Kaune. Mokėsi ješivoje, baigė hebrajišką gimnaziją, studijavo teisę universitete. Vėliau dirbo mokytoju. Rašė tiek hebrajų, tiek jidiš kalbomis. Savo tekstus (daugiausia prozą) publikavo Kauno žydų periodinėje spaudoje, be jų neapsiėjo kone nė vienas to meto literatūrinis almanachas: „Netivot“ (hebr. „Takai“), „Mir alein“ (jid. „Mes patys vieni“), „Šliachn“ (jid. „Takai“), „Bleter“ (jid. „Puslapiai“), „Ringen“ (jid. „Žiedai“) ir kt.
Jo kūrybos erdvė – daugiausia gimtosios Kavarsko apylinkės. Detaliai aprašomi gamtovaizdžiai ir kaimiškų vietovių gyventojai. Žvilgsnis smalsiai krypsta ir į krikščionišką aplinką, fiksuojami per ilgą bendrabūvį susiklostę žydų ir lietuvių santykiai. Heimano kalba sodri, turtinga metaforų, o ypač įdomu tai, kad joje šen bei ten pasitaiko lietuviškų intarpų. Keletas rašytojo tekstų jau išversta ir publikuota Lietuvos žydų prozos antologijoje „Šiaurės gėlės“ (1997). Apsakymas „Kapai“ (Kvorim) paimtas iš 1972 m. Tel Avive jidiš kalba išleistos jo kūrinių rinktinės „Šriftn“ („Raštai“).
Vertėja
Icchoko Čarnio atminimui
Kalmeno Šloimė pakirdo ryte, atsisėdo ant suolo priešais savo medinį namuką ir ėmė laukti, kol bažnyčios bokšte išmuš laikrodis.
Oras buvo vėsus, ir jis kiūtojo susigūžęs, susikišęs mažas, liesas rankutes į pilkos, dėmėtos sermėgos rankoves. Tik nedidelės akutės atidžiai žvelgė iš po tankių antakių į tuščioje smėlėtoje gatvėje likusias arklių kanopų ir ratų žymes.
Įsispitrijęs žemėn, pamatė plačių, gerai pažįstamų seno kuino žingsnių pėdsakus.
– Žalgos arklys, argi ne? – sumurmėjo ir pagalvojo: – Vakar važiavo į turgų, o pas mane neužsuko. Tėvas buvo mano valstietis, bet jaunasis Žalga jau privengia…
Staiga ant miestelio kalno viršūnės nubudo bažnyčios laikrodis. Ryto tylą perskrodė gergždžiantys garsai.
– Vienas, du, trys… – mintyse skaičiavo Kalmeno Šloimė, – septyni, aštuoni… Išprotėjo ar girtas?.. – nepatikėjo senasis savo ausimis. – Dar nė trijų neturėtų būti. Juk gyvuliai laukan neišginti.
Pakilęs iš vietos, atkragino galvą ir šyptelėjo.
– Begėdiškai susipainiojai, senas nevykėli! – pratarė laikrodžiui, kurį girdėjo skambinant nuo vaikystės.
Rytas buvo apsiniaukęs. Slenkantys sunkūs debesys tolumoje lietė miškų viršūnes. Priartėję prie miestelio ribos, šliaužė lėtai, rausėsi vietoje ir kažko ieškojo. Vėliau sustingę pakibo virš šiaudinių stogų, lyg būtų užsnūdę…
– Lietingas bus Tišebovas1… – Šloimė atsistojo ir nužvelgė dangų.
Taip besidairant aplinkui, akis užkliuvo už rabino mauzoliejaus ir raudono mūro antkapių senosiose kapinėse, plytinčiose pačiame miestelio viduryje.
Jis mintijo, ar neseniai per apylinkę praskrieję stiprūs vėjai nebus visai išvertę sudūlėjusios, samanomis apaugusios šventos vietos tvoros.
– Nepagarba mirusiems, nepagarba, – susigrūdo rankas dar giliau į rankoves, – miestelis apleido senąsias kapines…
Tada atsargiai ėmė žingsniuoti tarp savo lysvių. Prinokę agurkai tįsojo prigludę prie žemės po plačių lapų šešėliais. Priėjo medinę, pusiau įgriuvusią šventos vietos tvorą, besiribojančią su jo paveldėta žeme.
Kapinės dunksojo giliai susimąsčiusios. Aukštos žolės ir dilgėlių kuokštai, taipgi prakiurę antkapiniai malksnų stogeliai buvo drėgni nuo rasos. Vienur kitur iš augalijos kyšojo senų paminklų kuprelės.
– Regis, ten guli Eljė Lizuvkeris, – Šloimė žvilgsniu palytėjo kapinių šlaitu nusiritusį akmenį, – buvo gerai įsitvirtinęs žydas, į jo užeigos namus, dydžio kaip Chomanskio dvaras, vienas paskui kitą sukdavo pašto vežimai.
Nors Šloimė visą gyvenimą praleido „senlaukio“ kaimynystėje, kapus buvo gerokai primiršęs. Į juos visuomet žvelgdavo iš tolo. Anuometinius draugus ir artimuosius išsiruošdavo aplankyti tik per Tišebovą ir prieš pat didžiąsias rudens šventes2.
– Ne, mirusieji pyksta, kai jiems neduodi ramybės, – tramdydavo savo norą išsmukti rytais į kapines, – turiu leisti buvusiems cheiderio3 draugams pailsėti…
Bet dabar, per Tišebovą, jis ten įsigauna pro tvoros angą. Žingsniuoja tarp peraugusių, aukštų žolynų. Batai nuo rasos sudrėksta ir ima žvilgėti tarsi ištepti žuvų taukais.
Eina svyrinėdamas. Užlipęs ant kauburėlio, krūpteli. Pasidingoja, kad užmynė ant draugo kapo.
– Jis užsirūstins, – sako pats sau. Bet kas tas „jis“, nežino.
Ir išvysta pulkelį berniūkščių, šalia ežero šokinėjančių ir lakstančių po pievą. Jis bėga, tarp dantų įspraustas dirželis ir žąslai. Kitas varo jį su vytele rankoje ir šaukia: „No, Šloimke, kumeliuk, no…“
Šloimė grįžtelėja, nors ir žino, kad tas berniukas – Leibė Mozeleris – jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus guli „senlaukyje“.
Rankų gėlimas neleidžia pamiršti, kur esąs. Kandantys dilgynai pabudina iš fantazijų.
– Pramanas, ne daugiau, – numoja ranka, – ar maža kas gali ateiti į galvą!
Sunkiais batais praskleidžia žoles ir mėgina rasti savo pažįstamus, tik raides įskaityti jau sudėtinga.
Apima kažin kokia baimė, smilkteli: numirėliai pyksta už tai, kad jis juos smarkiai pragyveno, ir dėl to dabar slepia vardus…
Bet jis nesiduoda, kad įkyri mintis užvaldytų. Ieškodamas kelio tarp maceivų4 akmenų, mūrytų antkapių ir dilgių žolių, galvoja:
– Kaip žydas būsiu, tai bent cūdai! Kapai nuo manęs slepiasi. Net paminklai savo išvaizdą prarado: taip užsileido, kad nors imk ir grąžink juos atgal į tuščius laukus…
Kai po pamaldų iš tiesų pradeda lyti, Šloimė apsivelka sunkų milinį paltą su gobtuvu ir turgaus viduryje pradeda laukti žydų, iš arti ir toli vykstančių miestelin aplankyti giminių kapų.
Atkeliavusieji sustoja prekyvietės pakrašty. Iš pradžių nuo vežimų nusiropščia vyrai, pirštais išsišukuoja barzdas, į kurias prisipynę šiaudų, atriša kibirus, kybančius tarp užpakalinių ratų, ir nueina atnešti arkliams vandens. Moteriškos stoviniuoja būreliais, taisosi juodus akytus šalius ir šnekučiuojasi apie mirusius artimuosius.
Šloimė vaikštinėja tarp jų ir be paliovos klausinėja:
– Ką čia turi palaidojusi, dukrele?
– Tėvuką naujose kapinėse.
– O „senlaukyje“ – nieko?
– Senelį Motelį.
– Motelis, Motelis Titeikeris, – Šloimė nusitveria vardo, – ką čia dar pasakosi? Gerai jį pažinojau. Oho, koks žydas buvo, ne juokas! Didis ėjikas. Per dvi dienas į Vilnių nužingsniuodavo.
– O jūs kas, seneliuk?
– Tu manęs, dukrele, nežinai. O tavo senelis gerai pažinojo!
Grįžta žydai su vandens kibirais. Arkliai pauostinėja ir ima gerti.
Staiga pasigirsta gergždžiantys laikrodžio dūžiai: vienas… du… trys… keturi…
– Oho, tai keistas laikrodis, – nusistebi žydai, – jau ketvirta.
– Nereikia jo klausyti, – pakelia Šloimė sunkią savo milo palto rankovę, iš kurios kyšo tik pirštų galiukai. – Tegu ten aukštybėse kvailioja. Ne valandas rodo, o širdį užduoda.
– Kadaise geras instrumentas buvo, – atitaria senas jišuvnikas5, ir visi užverčia galvas viršun: dabar matyti ir girdėti, kad bažnyčios laikrodis sulūžo.
– Taigi, ne juokas. Didysis dvarininkas Tainskė tokio į savo rūmų bokštą norėjo. Kai mušdavo valandas, net iki Pusbačkių ataidėdavo. Dabar girgžda, man jau rodos, ne skambina, o stena… – porina Šloimė.
Žydai susėda į vežimus ir ruošiasi kelionėn.
– Seneli, gal kartu su mumis į naująsias kapines prie Šiaulėnų kelio važiuosite?
– Ne, vaikai, neturiu ten ką veikti. Visi mano buvę draugai „senlauky“ guli…
Vežimai tolsta. Kalmeno Šloimė stovi vienišas tuščioje turgaus aikštėje ir klauso, kaip tyliai šiurena lengvas, vasariškas lietus.
Vertė Goda Volbikaitė
1 Hebr. Tiša bav, jid. Tiše bov – žydų kalendoriaus avo mėnesio (liepa–rugpjūtis) 9-oji diena, per kurią pasninkaujama ir gedima, minint Pirmosios ir Antrosios Jeruzalės šventyklų sugriovimą (visos pastabos – vertėjos).
2 Dešimt dienų tarp žydų Naujųjų metų ir Jom Kipuro.
3 Žydų religinė pradžios mokykla.
4 Antkapinis paminklas. Čia: pabrėžiant skirtumą tarp vientiso tašyto akmens ir mūryto paminklo.
5 Žydas kaimietis.
