Idealisto išpažintis ir mirtis…

 

Kalakutas

 

Aš norėčiau būti kalakutu. Ir ne bet kokiu, o mėsiniu. Balbatuočiau sau per dienas. Šeimininkai rūpintųsi mano skilvio pilnatve. Laiką leisčiau šaunioje kitų mėsinių kalakutų kompanijoje (nėra nieko geriau už bendraminčius!) ir jausčiau didelį džiaugsmą bei begalinę laimę.

Galop ateitų atsiskaitymo valanda ir man nusuktų kaklą. Tuomet, nupešę plunksnas, išdarinėtų. Iš dalies maniškio organinio „aš“ padarytų vadinamąjį faršą. Iš šio – skanius kotletus arba maltinius (tikrai nesukčiau galvos dėl preferencijos – šiaip ar taip, viršutinė kūno dalis jau būtų nusukta).

Norėčiau patekti į kokios nors maitinimo įstaigos meniu. O vėliau – nusigauti ant stalo. Pageidaučiau, kad mane suvalgytų koks nors gražus, tiesiog tobulas – fiziškai ir dvasiškai – žmogus. Gal net toks, kokius dabar nuolat rodo per televizorių – nuostabiai atrodantis, protingai kalbantis. Patekęs jo vidun – į skrandį, plonąją, storąją, tiesiąją žarnas ir taip toliau, įsitikinčiau, ar tas žmogus iš tiesų yra toks gražus bei tobulas, kokį mes jį matome išorėje.

 

Idealisto išpažintis ir mirtis

 

Nesitikėk iš manęs kažko tobulo. Pats esu menkas ir niekingas. Fiziniu požiūriu atrodau silpnai – nesportuojantis, atsiduodantis prakaitu (nepadeda nė stipriausi dezodorantai), nuolat klystantis ir nusidedantis. Nepažeidžiu visų Dekalogo punktų (pavyzdžiui, nežudau), tačiau svetimoteriauju, vagiu (ypač mintis ir idėjas), negerbiu tėvų (laikydamas juos savo artimiausiais draugais, drįstu į akis tėkšti ir necenzūrinių žodžių), tikiu daugybe ir daugeliu dievų.

Ak, tie dievai!

Ypač garbinu dievą Pilvą. Jis toks nuostabus! Apskritas, rutuliškas – panašus į arbūzą ir Romos Panteono kupolą. Rutulys yra dieviškojo tobulumo forma. Tad nesistebiu, žvelgdamas į savąjį pilvą. Jis tobulas. Idealus. Todėl ir drįsčiau save vadinti idealistu. Mėgstu tobulus pavidalus. Stebiuosi, kad, būdamas netobulas, savo vienoje kūno vietoje pastebiu šiokių tokių tobulumo apraiškų.

Tokia mano nuoširdi išpažintis.

O numiriau aš vienatvę spinduliuojantį rugpjūčio vakarą – nykiai skalijant šunims, čirškiant žiogams ir dar prieš Šventąjį Baltramiejų sparnus pakėlus gandrams. Dėl visa ko tupėjau peržydėjusių hortenzijų krūme, kalenau dantimis (buvo šalta, drėgna, net šiek tiek baisu). Tuomet pasirodė Ji – Mirtis. Buvo panaši į Mariją Pečkauskaitę, labiau žinomą Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Meiliai (bet klastingai, juk pažįstu tokias kaip nuluptas) ji pamojo savo ilgu, kaulėtu pianistės pirštu, švelniai tardama: „Ateik, brangusis idealiste, į savo tyrą ir nekaltą platoniškų bei plotiniškų idėjų pasaulį. Ateik, greičiau!“

 

Alyviniai obuoliai

 

Šiame pasaulyje gyvena grupė žmonių, kurie mėgsta traškinti kaulais. Specialistai patikslintų – ne kaulais, o sąnariais. Moksliškai netgi galima tuos kaulų traškintojus suskirstyti į kelias pagrindines grupes: 1) žandikaulių traškintojus, 2) pirštų traškintojus, 3) kaklų traškintojus, 4) visus kitus. (O kur dar pogrupiai ir pogrupių pogrupiai.)

Kaulų traškintojai nėra kalti dėl savo elgesio. Niekas nėra kaltas, kad kaulų traškintojai taip daro. Tiesa, dvidešimto amžiaus dešimtajame dešimtmetyje humanitariniuose sluoksniuose (o jeigu konkrečiau – tarp dailėtyros profesionalų) bandyta įrodyti, kad kaulų traškinimas yra kuo tikriausia pasyvios, seminonkonformistinės rezistencijos forma, susijusi su tyliuoju modernizmu ir ypač amorfiškiausiomis jo formomis – poezija, tapyba, vokalinės muzikos kūrinių atlikimu kamerinėse erdvėse.

Pastaruoju metu ir ypač Amerikos mokslininkai (jų akys atsivėrė ir mokslu jie galutinai patikėjo Jungtinėms Valstijoms išvedus savo pajėgas iš Afganistano) įrodė, kad kaulų traškinimas yra tiesiogiai susijęs su alyvinių obuolių nokimu. Šios obelų veislės atstovams sirpstant ant motininių medžių, kaulų traškintojai ypač intensyviai užsiima savo mėgstama veikla – leidžia garsus sąnariais ir kitomis kaulinėmis, raginėmis jungtimis. Paskui, žinoma, tie traškintojai puola valgyti, tiesiog ryti alyvinius obuolius – net nekreipdami dėmesio, kad šie gali būti pakirmiję ar lengvai papuvę.

 

Politika ir filosofija

 

Štai žvelgiu į virš Siesarties upės (ne tos, kur Suvalkijoje, o aukštaitiškos jos atmainos, ištekančios iš to paties vardo ežero į įpareigojančiu vardu – Šventoji – vadinamą savo kolegę) pakibusius juodus lietaus debesis. Lietaus čia nebus – net ir tuo atveju, jeigu debesis keiksis perkūnijomis, grūmos žaibais. Kažkokie magnetiniai laukai veikia (panašūs procesai vyksta ir gimtojoje Dzūkijoje – viename ruože tarp Nemuno ir Merkio) taip, kad iš didelio debesies įvyksta tik didelis šnipštas, be mažiausio lašelio vandens.

Žvelgdamas į debesį galvoju, kad jame nėra nei politikų, nei filosofų, nei riaušininkų, nei teisuolių. Ten nėra nieko – tik rūkelis, vandens lašų konglomeratas, kurį, nepaisydamas jokių stichijų, skrodžia nebent sakalas margasis (anot mūsų, o ne to pasaulį bandančio praryti, Putino). Visiškas simbolizmas! Bet nei politika, nei filosofija nekalba (ką žinome mes, studijavę retoriką, gramatiką ar kitus laisvuosius menus) simboliais. Ten svarbiausia yra teisybė (politikos atveju) arba tiesa (filosofijoje).

 

Veidas visuomet žalioje tujų gyvatvorėje

 

Vasaros vakarą sėdėdamas ant cementinių buvusios klebonijos laiptelių (ne pirmą vasarą čia tapome, rašome ir kitaip sklaidome pasaulinį nuobodulį) žiūrėjau į tankią ir vešlią visuomet žaliuojančią tujų gyvatvorę. Mano sesuo nemėgsta tujų. Ir ypač jų gyvatvorių. O man jos patinka. Nes asocijuojasi su Levanto kiparisais, Didžiuoju karu (gal todėl, kad Vilniaus Vingio parke nuo karių kapinių pagrindinio paminklo link akmeninės miegančio liūto statulos veda tujų gyvatvorė?) ir Ovidijaus poezija (kad ir „Metamorfozėmis).

Žiūrėdamas į gyvatvorę, joje pamačiau veidą. Žalią, susiformavusį iš amžinai žaliuojančių šakelių. Veidas priminė antikinį maskaroną, leonardišką keistai vartančią akis, paslaptingai, vos ne džokondiškai besišypsančią fizionomiją. Veidas ne tik vartė akis ar šypsojosi. Žvelgdamas į mane, jis dar kaišiojo ir liežuvėlį. Liežuvio galą – tokį raudoną, kaip subyrėjusios imperijos vėliava. Dėl manęs – kad ir mėlyną. Esu daltonikas, šiame pasaulyje matau tik pilkus atspalvius ir žalią koloritą. Vienas garsus Alytaus dailininkas kadaise deklaravo, kad tikras tapytojas turi būti: a) alkoholikas, b) daltonikas, c) šizofrenikas. Matyt, omenyje turėjo van Goghą, Munchą ir Gauguiną. Nesu nei tas, nei tas, nei tas. Net tapytoju nedrįstu vadintis. Gal aš labiau rašytojas? Tegul tas veidas toliau kaišioja tą savo liežuvėlį.

 

Kolekcininkas

 

– Pasauli! Koks tu netyras ir bjaurus!!! – aukštu balseliu giedojo jis. Kaip kokią mantrą.

[...]

Dailės akademijoje daugybę metų pozuotoju dirbo toks Janas. Jį visi pažinojo kolekcininko ar šiaip rinkėjo, surinkėjo amplua. Janas gyveno Šalčininkuose, kasdien į darbą Vilniuje važinėdavo autobusu. Eidamas nuo stoties iki darbovietės, pozuotojas susirinkdavo visus be savininkų ir šeimininkų pasipainiojusius daiktus – nuorūkas, laikraščių skiautes, balandžių plunksneles, alaus butelių dangtelius. Kartą buvo radęs net dešimt litų (dar tautinės valiutos kursavimo laikais) ir dantų protezus (kažkodėl padėtus šalia minėtojo maloniu naujumu gurgždančio banknoto). Aukštojoje meno mokykloje Janas taip pat rankaliodavo visokius dalykus – presuotos anglies gabalėliai, studentų valgykloje nupirktos, prakąstos ir paliktos raugintais kopūstais įdarytos bandelės mikliai nukeliaudavo į jo rankas. Kartą vienoje grafikų studijoje apstulbusių bakalaurantų stebimas pozuotojas Janas susirinko visus kalėdinius papuošimus (neverta net sakyti, kad incidentas įvyko advento laikotarpiu).

Kaip kolekcininko jo specializacija buvo čianachų ir jų indų rinkimas. Šis patiekalas pirmą kartą pasirodė dar Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto laikais. Jau tuomet buvusiame Bernardinų vienuolyne įsikūrusioje dailės ugdymo institucijoje valgyklos vieta buvo pasirinkta vienuoliška špitolė – tarp klasicistinių kolonų ir barokinių skliautų. Čianachus valgė Drėma ir Pronaszko, čianachus jau po karo mielai užsisakinėdavo daugybė būsimų, gyvų ir buvusių Lietuvos dailės klasikų. Čianachai mėgstami ir mūsų laikais. Galbūt be jų lietuvių menas nepasižymėtų tokiu dramatiniu konceptualumu ir formos išraiškingumu.

Janas buvo surinkęs septynių vienetų čianachų kolekciją. Ir pačius troškinius, ir juos gaubiančius keraminius indus (beje, šių dizainą buvo sukūręs pats Janas Bułhakas – laisvu nuo fotografavimo laiku mėgęs pakočioti molį).

Čianachus, kaip ir kitus daiktus, pozuotojas Janas kišdavo į kišenes, už skvernų, slėpdavo po kepure, kraudavo į juodą storo polietileno krepšį plastmasinėmis rankenomis. Visą laiką rūkydamas ant žemės aptiktas nuorūkas ir taip skleisdamas baisų rūkalų bei degančių vatinių filtrų kvapą, Janas nuolat judėdavo, skvarbia akimi dairydamasis – gal aptiks dar ką nors vertingo.

[...]

Graudžias giesmes apie gyvenimo nykumą ir niekybę giedanti persona (su ja jūs galėjote susipažinti šio pasakojimo pradžioje) buvo paprastas siūlas. Taip, taip – iš uzbekiškos ar kiniškos medvilnės pluošto padarytas plonas, liaunas verpinys – dviejų centimetrų ir trijų milimetrų ilgio. Mėtėsi, net voliojosi šis siūlas čia pat – akademijos Naujuosiuose rūmuose (tiesą sakant, nebėra tie rūmai jau tokie ir nauji – atsiradę net ne paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje), prie Tekstilės katedros. Pozuotojas Janas iš Šalčininkų šį siūlą surado ir įsidėjo į kairiąją viršutinę švarko kišenę – prie obuolio sėklos, nebegaliojančio autobuso bilieto (maršrutu Turgeliai–Vilnius) ir vienkartinės celofaninės pirštinės. Dėl šios priežasties siūlas ir giedojo Koheleto vertą, tragizmo bei egzistencinės nevilties kupiną himną.

 

 

Drebuliena

 

– Koks yra jūsų nacionalinis patiekalas? – kadaise drįsau paklausti Saremos saloje gyvenančio esto.

Ilgokai estiškai pagalvojęs, šis atsakė:

– Nežinau. Gal mėsa su duona.

O mūsų tautinės virtuvės pasididžiavimu pelnytai yra laikoma drebuliena. Senais laikais ją valgė ir karaliai, ir prasčiokai, ir jauni, ir seni. Nieko nuostabaus – drebuliena yra skani, greitai, paprastai ir pigiai paruošiama, sveika, be to, skalsi – ypač efektyviai užmuša alkį. Skoniu drebuliena primena šaltieną.

Ko reikia norint pagaminti gerą drebulieną?

Kaip sako pats pavadinimas – žinoma, kad drebulės medžio. Pageidautina, kad augalas būtų gana jaunas – nuo penkerių iki dešimties metų (iš vyresnių drebulių pagaminta drebuliena yra sprangoka). Drebulę reikia nugraužti savais dantimis. Pjovimas peiliu, pjūklu ar kirtimas mačete, kirviu gali suteikti nemalonų metalinį pojūtį valgant. Tais pačiais dantimis (ir labai kruopščiai) medelį reikia susmulkinti į pjuvenas ar drožleles. Šią konsistenciją puikiai išgauna bedančiai, taip pat žmonės, savo žandikauliuose įsistatę implantų. Abi struktūros yra tradicinės, įtrauktos į nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašus. Visuomeninio transliuotojo rodomos tautinę muziką propaguojančios laidos „Duokime peregaro“ metu drebuliena minta tiek gitaromis, cimbolais, litaurais, chrominiais auliniais batais ir vokalais apdovanotieji ant scenos, tiek publika – tai yra tie, kuriems iš Latvijos girių į Lietuvos miškelius atklydusi meška ausis nusėdėjo.

Bet čia nukrypome į šalį. Paruoštą drebulienos masę reikia pagardinti druska, įmesti keletą kmynų sėklų. Tuomet belieka patiekti ant stalo. Skanaus!