Ekononarcisizmas: infliuotas, romantizuotas ir išnaudojamas ekonomisto vardas Lietuvos viešojoje erdvėje (2)
Pabaiga. Pradžia Nr. 17
Reigonomika
Daugelis pirmoje dalyje minėtų aspektų matomi vadinamojoje nuvarvėjimo ekonomikoje (trickle-down economics, dar žinomoje kaip reigonomika arba pasiūlos pusės ekonomika). Vienas jos pagrindimų – didelis ir kruopštus ekonomisto Arthuro Lafferio mokslinis darbas – susitikime su politikais prie gėrimų ant servetėlės nubraižyta kreivė. Pasiūlos pusės ekonomikos idėjų esmė – kad sumažinus mokesčius (daugiausia turtingiesiems) būtų surenkama daugiau lėšų į biudžetą, nes jie būtų labiau linkę tuos mokesčius mokėti. Ekonomika augtų ir daugėtų darbo vietų, nes galingieji siūlytų daugiau produktų. Vidurinės klasės piliečiai būtų labiau skatinami stengtis. Net vargšai būtų labiau patenkinti mažesne didesnio pyrago dalimi negu didesniu mažesnio pyrago kąsniu.
Nei ekonomikos stebuklų, nei didesnio biudžeto nebuvo. Užuot keitus kursą, ši politika buvo nuolat kartojama. Nes mažesnė pyrago dalis – tai mažiau galimybių būti išgirstam ir apsiginti. Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos tyrimas, nagrinėjęs šios politikos 50 metų rezultatus, paskelbė, kad pagrindinis jos rezultatas buvo akivaizdus vadinamojo „vieno procento“ ikimokestinių pajamų padidėjimas. Ši politika nugalėtojams gali atrodyti stebuklinga – visą naudą pasiima jie. Kaštus susiverždami diržus sumoka kiti, kurių apsistačius tvoromis galima tiesiog nematyti. Siekiant ginti reigonomiką, papildomi ištekliai buvo investuoti į akademinę veiklą imituojančias lobistines organizacijas, žiniasklaidą, politinius procesus ir tuos pačius pavienius ekonomistus – jiems suteikiant kone Pietų Korėjos popscenos dievaičių statusą. Tai visiškai pakeitė įvairių valstybių veikimo mechanizmus. Jokio demokratinio mandato neturinčiame Davose tildomas istorikas Rutgeris Bregmanas, vien paminėjęs mokesčius. Įmonės, radusios būdų neužtikrinti darbuotojams socialinių garantijų, pristatomos kaip inovatyvūs „rinkos laužytojai“. Dabar jau net sunku suprasti, kaip ta ekonomika galėjo augti, o žmonija sugebėjo žmogų į Mėnulį nusiųsti, kai nebuvo tiek milijardierių.
Patys ekonomistai yra vieni didžiausių minėto laikotarpio laimėtojų. Kaip pažymi jų kolega Emmanuelis Saezas, tai daro įtaką jų mąstymui, kuria šališkumą ir nemažos populiacijos dalies situacijos nematymą.
2012 metais, 40 metų nuo pasiūlos pusės ekonomikos taikymo pradžios, Kanzaso valstijoje buvo vykdomas bene didžiausias reigonomikos eksperimentas (žiniasklaidos pramintas „Didžiuoju Kanzaso mokesčių sumažinimo eksperimentu“). „Tai nėra kairės ar dešinės dalykas – tai ekonomika“, – projektui pritarė Lafferis. Kiti mokslo metai vaikams dėl lėšų trūkumo baigėsi anksčiau, o ne vienus metus ekonomika ir darbo vietų skaičius augo lėčiau nei aplinkinėse valstijose, visose JAV ar praeitais metais tame pačiame Kanzase.
Ribos
Klimato jautrumas (climate sensitivity) yra vienas svarbiausių mūsų kartos matmenų. Jis parodo, kiek pakils Žemės paviršiaus temperatūra, padvigubinus anglies dioksido kiekį atmosferoje. Jis padeda atsakyti į svarbius klausimus, pvz., kiek dešimtmečių vėluojame spręsti visuotinio atšilimo problemą (nemaža dalimi dėl kolektyvinių viso pasaulio šimašių – lobistinėse organizacijose klonuotų laisvosios rinkos fundamentalistų – pastangų). Bet mes tikslaus klimato jautrumo nežinome. Ne todėl, kad klimatologai nemoka skaičiuoti, o todėl, kad norint jį sužinoti mums reikėtų išmatuoti Žemės temperatūrą (tai nėra taip paprasta, kaip pakabinti termometrą kieme), sustabdyti kitus klimatą veikiančius veiksnius, padvigubinti anglies dioksido kiekį atmosferoje ir dar palaukti kelis dešimtmečius, kol suveiks visi mechanizmai, o tada gautą rezultatą atimti iš pradinių duomenų. Dėl suprantamų priežasčių to negalime padaryti. Vietoj tikslaus rezultato mokslas turi apytikrius duomenis, gautus pagal skirtingus įrodymus – paleoklimatą (bandymą apčiuopti, kokia temperatūra buvo prie Remigijaus Šimašiaus minimų dinozaurų (https://www.llri.lt/naujienos/ekonomine-politika/energetika/r-simasius-energetikos-mitai-grasina-gerovei/simasius), klimato modelius ir vis kaistančią planetą. Su kiekvienu dešimtmečiu situaciją suprantame vis geriau, bet jei įveiksime savo baimes ir būsime pakankamai drąsūs – tai niekuomet tiksliai šio rodiklio ir nesužinosime. Menkas nuostolis!
Klimato kaita yra fizika – tikslusis mokslas, o ekonomika yra socialinis, su visomis iš to kylančiomis problemomis. Daugelį dalykų mes bandome pirmą kartą, sunkiai apčiuopiamos pasekmės pamatomos po dešimtmečių. Mes politikuojame ne todėl, kad kažkas nenori pripažinti objektyviai nenuginčijamų mokslinių tiesų. O todėl, kad, kaip toje pasakėčioje, esame dideliais žaislais žaidžiantys tamsoje pasimetę vaikai, dėl savo interesų iš skirtingų vietų sugriebę baisiai menkas skirtingas milžiniško ir sunkiai apibūdinamo žvėries dalis.
2018 metais Nobelio ekonomikos premija buvo įteikta amerikiečiui Williamui Nordhausui už dinamišką integruotą klimato ekonomikos modelį (DICE). Ankstesniuose modeliuose nebuvo remtasi jokiais duomenimis, bet ir dabartiniame ne ką geriau – pvz., 90 procentų ekonomikos apsaugota teiginiais, kad ji vyksta kontroliuojamoje aplinkoje (viduje!) ir, anot DICE, pasaulis turėtų siekti 3,5 °C temperatūros pakilimo 2100 metais (padėk mums Dieve!). Premijos įteikimas buvo kritikuojamas moksliniuose straipsniuose, aiškinančiuose, kad, peržiūrėjus darbą, rezultatai sutampa su tarptautiniais susitarimais. Taip pat teigta, kad tokia Nobelio premija daro žmonijai daugiau žalos nei naudos. Efektyviausia būtų pripažinti, kad šiuo metu tokie modeliai yra jokios praktinės vertės neturintys žaidimai. Klimato kaitos diskurse besikeičianti fronto linija nubrėžta seniai: vienoje pusėje – atsargumo principas, socialinio teisingumo kariai, dygstanti atsinaujinančios energetikos pramonė ir vaikai, kovojantys už savo ateitį. Kitoje – įprastinis verslas (business as usual), trilijardinė iškastinio kuro pramonė, laisvės kovotojų ir vidurio amžiaus krizę išgyvenančių alfa patinų aljansas. Niekas nepasikeis, kokiam nors ekonomistui iš kavos tirščių išbūrus lengvai kvestionuojamą skaičių.
Panašios problemos kamavo visą ekonomikos mokslą praeito amžiaus viduryje – ji buvo laikoma tiesiog nepraktiška matematika, nesugebančia būti naudinga valstybės tarnautojams. Pvz., 1963 metais JAV Aukščiausiasis Teismas neleido susijungti dviem Filadelfijos bankams. Ekonominiai argumentai, kad sujungimas duotų naudos, buvo ignoruojami ir paskelbti nesvarbiais – nugalėjo vyravusios antimonopolinės nuostatos. Daugiausia dėl valstybių vedamos statistikos ši riba buvo peržengta. Tai turėtų pagerinti mūsų šansus pasiekti politinių tikslų ar geriau suvokti, ką dedame ant svarstyklių. Bet ekonomistų noras būti svarbiems, mūsų tikėjimas, kad galime būti moksliškesni, nei iš tiesų sau galime leisti, ar naudingos pasakos, kuriose ir vilkas sotus, ir avys sveikos, padarė savo.
Skaičiuoti reikia. Tačiau, kas, kaip ir kodėl skaičiuojama, yra pasirinkimai. Pvz., daugelis suvokia, kad pinigai priešinguose poliuose veikia skirtingai. Ten, kur jų mažai, jie gali daryti stebuklus. Priešingoje pusėje jie – viso labo mažas lašelis jūroje, suteikiantis daugiau politinės galios ar resursų tuštybės projektams vaidinti kosmonautus. Bet į šį aspektą labai retai atsižvelgiama. Anot pavienių balsų, minėtas Kaldoro-Hickso kriterijus yra būtent tas demokratinis deficitas, kurio trūksta Europos Sąjungai (ne į visų interesus vienodai atsižvelgiama). O didžiojo ekononarcizo Miltono Friedmano pagrindinis palikimas (anot Appelbaumo knygos) yra politinis, o ne veikiantis modelis, – jis išmokė valstybės tarnautojus labiau bijoti infliacijos, o ne bedarbystės.
Reikia neužmiršti ir kitų gildijų pamokų. Teisėje mes atskiriame įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir sprendžiamąją dalis. Esant reikalui, kiekvienam suteikiame teisę į advokatą ar nusišaliname nuo sprendimų, kilus interesų konfliktui. Medicinoje šeimos gydytojas mus siunčia pas atitinkamą specialistą, o ne apsiima gydyti pats. Galiausiai niekas iš mūsų nenorėtų, kad mus operuotų bakalauras, neturintis jokios patirties. Tai yra tokie elementarūs dalykai, bet kažkodėl juos užmirštame ties stebuklingu žodžiu „ekonomistas“. Tikime romantinėmis pasakomis apie nepriklausomus bankų ekonomistus, suteikiame platformas abejotinų gabumų veikėjams ar „nugalėtojas pasiima viską“ globalizacijoje rengiame spektaklius, kuriuose ant sėdmaišių patogiai įsitaisę vietiniai stabukai atskleidžia visas pasaulio paslaptis.
Srovės
Susidariusi ekononarcisizmo situacija Lietuvoje yra daugelio skirtingų priežasčių rezultatas. Kai kurios iš jų – globalios. Elementaraus patriarchalizmo elementai – per amžius įkaltas tikėjimas, kad agresyvus civilizuotas patinas pajėgus suvaldyti pasaulio chaosą, ir noras savo likimą sieti su jo kova. Berniukų kartos, kurios augo žiūrėdamos, kaip už visus pranašesnis Clinto Eastwoodo personažas atjoja į miestelį ir objektyviai sutvarko reikalus ar moraliai nepaperkamas ir niekuomet neklystantis Supermenas skraido po pasaulį spręsdamas visas jo problemas, ir dabar galvoja, kad toks jų darbas. Francio Fukuyamos istorijos pabaigos naratyvas: istorija baigėsi, politika yra blogis, kuris veda mus nuo kelio, viskas, ko reikia, – tai atiduoti civilizacijos vairą kokiam ekonomistui į rankas!
Appelbaumas savo knygoje kalbėdamas apie ekonomikos populiarumą pamini alchemiją. Gimstant gamtos mokslams buvo tikimasi įvairiausių stebuklų – alchemikai žadėjo sukurti auksą iš švino. Ekonomika dažnai vadinama „apmaudžiu mokslu“, nes kalba apie tai, kad žmonės privalo priimti sprendimus dėl ribotų išteklių. Bet susižavėjimas ekonomika kyla iš jos pažado ex nihilo išsilaisvinti nuo stygiaus per geresnę politiką. Tam tikruose sluoksniuose tikrai populiarios ekonominės teorijos, kaip jiems mokant mažiau mokesčių mes jų surinktume daugiau. O iš kitų atimdami socialines garantijas bei saugumą mes visko turėtume daugiau. Nes tai tiesiog iš oro sukurtų iki tol neva nepanaudotų pastangų kiekis.
Šiuolaikinis mokslas yra baisiai specializuotas ir seniai nutolęs nuo buitinių tiesų ar sveiko proto. Dėl to viešojoje erdvėje už savo srities ribų neturime jokių kriterijų, kaip atskirti, kiek ir ko vertas kuris nors ekspertas. Galėtume ant scenos pastatyti Albertą Einsteiną ar kitą pirmaujantį savo srities atstovą ir jam oponuojantį savamokslį diletantą ir nežinoti, kas yra kas. Mes net linkę klysti. Manome, kad geresnis ekspertas yra tas, kuris labiau pasitiki savimi, kalba kategoriškai ir nevynioja į vatą. Kai beveik visuomet arčiau mokslo esantis žmogus bus mažiau užtikrintas, besistengiantis pabrėžti niuansus ir retai pateikiantis galutinį atsakymą. Matydami dvi oponuojančias puses, esame linkę neteisingai galvoti, kad geresnis ekspertas yra su geresniu kostiumu. Lobisto, kurio darbas yra visuomenei parduoti savo poziciją ir patį save kaip ekspertą, reprezentatyvi išvaizda yra darbo dalis. Čia prisideda lokalūs aspektai – ne iki galo savo darbą atliekanti žiniasklaida (suprantama, lengviau dirbti, kai turi kelis telefono numerius visiems gyvenimo klausimams), kuri turėtų mums padėti susigaudyti. Taip pat – nežabota verslo įtaka politikai ir viešajai erdvei. Visi mėgstame „ekspertinti“ žmones, sakančius norimus girdėti dalykus. Neveikiant atitinkamiems demokratijos mechanizmams, įtakingieji gali šias fantazijas paversti realybe. Lietuvos viešojoje erdvėje, nepriklausomai nuo kredencialų, apie mažesnių mokesčių verslui poreikį bei airijas kalba, Margaret Thatcher apie besibaigiančius svetimus pinigus cituoja ekspertai. O tie, kurie kalba apie europietiškų standartų neatitinkantį biudžetą, socialines ar aplinkosaugines žaizdas, vadinami aktyvistais.
Prie lietuviškų aspektų galime pridėti neoliberalizmo įsivyravimą – įskaitant ir tai, kad įprastus liberalios demokratijos mechanizmus keičia „efektyvesni“ kapitalo dėsniai. Bei kai kurie ekonomistai tikrai sugeba pataikyti į visuomenėje sklandančius mitus. „Žmogus pats kaltas, jei miršta skurde“, – neišsižadėdamas moksliškai kerta „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas. Taip mano ne vienas save vidurinei klasei priskiriantis lietuvis, bet kartais bijo garsiai pasakyti. Nors jis pats dažnai yra viena sveikatos problema ar keli nesėkmingi mėnesiai iki to skurdo, bet tiki, kad mistinės charakterio savybės, pastangų kiekis, finansinis raštingumas ar odos spalva kaip siena saugo nuo tos dehumanizuotos ir kriminalizuotos masės. Dabar jau pilietis gali neabejoti – tokie teiginiai tiesiog ekonomika.
Epilogas: ekonomizuokime ekonomistus
Viešoji erdvė neatskiriama nuo politikos, besikertančių interesų ir elementarios kasdienybės. Žiniasklaidos turinio kūrėjai priima vertybinį sprendimą, apie ką bus kalbama ir kas kalbės. Daugelio asmenybių dalyvavimas žiniasklaidoje pateisinamas – jos turi demokratinį, akademinį, savo gildijos mandatą (demokratijos labui būtų pageidautina daugiau girdėti ir mažiau privilegijuotų grupių atstovų).
Prieš duodant tiek daug erdvės visų efektyvumu besirūpinantiems ekonomistams, ar nereikėtų tų pačių principų pareikalauti iš jų pačių? Paklausti: kiek efektyvu tiek daug viešosios erdvės atiduoti veikėjams, kurių realūs profesiniai pasiekimai tėra už naudingas ideologines pažiūras suteikta platforma ir stogas? Absoliučiai nesuderintos nuolat jų minimos paskatos – ne mokesčių mokėtojai jiems pinigus moka, niekas naudos Lietuvai nei matuoja, nei užtikrina (eilinė mokytoja mums daugiau atsiskaitinėja reguliariai pildydama įvairias ataskaitas).
Su komercine žiniasklaida nieko nepadarysi. O štai visuomeninis transliuotojas (LRT) turi misiją: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją.“ Nepaisant galimų simpatijų, LRT privalo turėti aiškius standartus, kas gali būti cituojamas kaip ekspertas – darbo patirtis, baigiamasis ar mokslinis straipsnis ta tema arba akademinės veiklos (ir nebūtinai ekonomistas!). Taip pat visuomeniniam transliuotojui pageidautina vengti galimų interesų konfliktų ir užtikrinti rotaciją, pasirūpinant, kad nebūtume per daug priklausomi nuo pavienių asmenų vertinimų, o biudžeto pinigai nebūtų skirstomi ekonomistų politinėms ambicijoms ar elementarios tuštybės projektams.
Ekonomikos mokslą, nepaisant visų jo trūkumų, reikia gerbti. Tačiau pavienis ekonomistas nėra virš mūsų egzistencijos skraidanti mistinė būtybė, kurią sveikas protas ir ekonominė logika nepailstamai stumia tiesos link, o kiek-vienas viešojoje erdvėje ištartas žodis veda prie efektyvesnės ir geresnės Lietuvos. Bet jis yra eilinis klystantis ir ribotas žmogus, pasižymintis visais žmogiškais aspektais – išankstinėmis nuostatomis, darbo patirtimi, vienokia ar kitokia trajektorija baigta ar besitęsiančia moksline karjera, savo aplinka, pažintimis ar atsirandančiu noru vizginti uodegą prieš klientus, kurie jį myli. Jei tarp išvardytų dalykų nėra nuodugnesnio akademinio susipažinimo su Lietuvos viešojoje erdvėje diskutuojamu klausimu – tai rizikuojame, kad ekonomistas į žiniasklaidą atsineš, pvz., viso labo libertarinių idealų paveiktas melagienas (didelį socialinį mobilumą turinčiose ir daug talentų pasauliui dovanojančiose valstybėse nepakankamai skatinamas individualumas, mat valstybės neverčia pasirūpinti savimi).
Ekononarcizai, kaip būdinga narcizams, yra paskirstę visiems atitinkamus vaidmenis spektaklyje sau priskirdami didžiausią ir visą pasaulį į jį projektuoja. Šiuo atveju jie yra virš emocijoms, populizmui ir politikavimui pasidavusios masės pakilę racionalumo įsikūnijimai. Jie savo ribotus mąstymo resursus naudoja ne tam, kad ką suprastų ar išmoktų, bet tam, kad surastų kokį naują argumentą, kad save, o paskui ir visus kitus įtikintų, jog būtent jie teisūs. Nuolat prisimena, kur jie buvo teisūs prieš dešimt metų, ir surengia performansą socialiniuose tinkluose, bet visuomet užmiršta savo nesėkmes.
Šioje situacijoje reikia ir apie ekononarcizų psichosocialinę sveikatą pagalvoti. Lietuvos viešojoje erdvėje dėl atitinkamų aplinkybių ir interesų berniukams yra supilta smėlio dėžė. Kur jie gali kurti ir pasakoti grandiozinius epus apie save, statyti pilis, galvodami, kad užsiima tyrimais, ir matuotis savo… a… mašiniukais. Žiniasklaida skambina ekononarcizams ir klausinėja apie globalias krizes, mediciną, migrantus ar knygutes, kurių tie neskaitė. Berniukai galvoja, kad aktyvus dalyvavimas viešojoje erdvėje (tai yra politika, aktyvizmas ar lobizmas) yra vos ne mokslinis darbas, ir tampa didžiais ekonomistais, nes sugeba atkreipti į save dėmesį, agresyviai mojuodami kastuvėliu visuomet tarti paskutinį žodį ir pastatyti įsivaizduojamus „oponentus“ į vietą. Jiems gali į galvą šauti bet kokia mintis kokiu tik nori klausimu, jie gali patys sau nuspręsti, kad yra teisūs, ir tiesiai lipti ant scenos supažindinti Lietuvą su naujausiomis ekonomikos mokslo tendencijomis. Tokie dešimtmečiai tikrai daro įtaką ekononarcizų mąstymui, pasaulio ir savo vietos jame suvokimui. Paskui, kai prieš rinkimus Gitanas Nausėda netyčia atsiduria už šito burbulo ribų (Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete profesinių sąjungų organizuotuose debatuose), nelabai žino, kaip elgtis, ir tenka (anot ten buvusių) bėgti. Nerijus Mačiulis prieš penkerius metus gal dar būtų pagalvojęs, kad ne jo darbas apsiginklavus viso labo buitine logika socialiniuose tinkluose uždrausti kaip tarptautinėms organizacijoms ar akademinei bendruomenei matuoti skurdą. Dabar jau per vėlu – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas galutinai įtikėjo savo viršenybe ir visų dalykų mato vaidmeniu. O Žygimantas Mauricas net paskelbė apie savo siekį laimėti Nobelio ekonomikos premiją, nors net ne tą darbą dirba, kad net teoriškai pretenduotų (dalį laisvalaikio skirs!). Tik laiko klausimas, kol kuris Napoleonu, Mesiju ar kokiu imperatoriumi pasiskelbs. Nors gal čia ir nieko baisaus – apsieisime be intervencijos. Va, vienas prezidentu pasiskelbė – patikėjome ir tiek. Gal patikėsime ir kitais kartais? Juk Ekonomistai!
