Eilės
●
netikėki ką šnabžda
akmeninės sienos
ką ūkia vėjai
pastogės tyloj
septyni geltoni
vienas mėlynas
vandenynas
ir mes iš paskos
ir nulaižo
kažkaip netikėtai
mūsų pėdsakus
šlapias žvėris
ir nėra praeities
vien tik sniegas
priešaky
ir užklojęs akis
●
naktis prisiartins
ir suras jau ataušusius kūnus
taip ramiai susitaikę
sulauksim žiemos
o žiema bus gili
ir šalta
ir atrodys
kad keliai prarasti
kad ataugt
iš šaknų
per sunki užduotis
●
atsigręžk į mane
jau praėjo
gal tūkstantis metų
taip samanos virto
į durpę
o durpės
į anglį
mes keleiviai nakty
kai diena neišaušta
tik brėkšma išskalauja
į kitą nujaučiamą krantą
o kelionė ilga
baigias audros
išsausėja burna
o liežuvis
pavirsta į skardą
pasimiršta malda
ir kalba
tarsi stulpas
įkaltas į tamsą
šičia visko pradžia
pabaiga
šešios kulkos į kaktą
Urtės Bimbaitės iliustracija
●
ilgas varlės liežuvis
tik kyšt
ir pagauna
tą kuris skraido
ir zyzia
skraido
mano linkėjimai tau
tavo linkėjimai man:
kad tu nusprogtum
bet sprogsta tik varlės
po kareiviškais batais
pokšt pokšt
paraisčio pempė
rėkia: gyvi
●
protestuodamas nekalbu
neaugu
šio pasaulio tvarka
stojasi man
skersai gerklės
dega raudona
kvepia mėsa
ir svylančiom padangom
lavonvabaliai
neieško perėjų
jų sparneliai
iš tavo nagų
jautrios yra
tik šnervės
●
tai tiek ir liko
Viešpatie atleisk
į viršų kopiančiam
šiais akmeniniais laiptais
pramintas takas
elgetų minia
žiaurus ir kietas
supresuotas laikas
aš čia esu
bet čia manęs nėra
praeina neregys
pro šalį
ir duria pirštais
lemčiai į akis:
lemtis – akla
bet
durys atsidaro
●
snaigė lietaus lašelis
traškantis radijas
lėtai
okupuoja erdvę
pilyje karalienė
nesuprantama kalba
bando vėl ir vėl
mums kažką paaiškinti
bet kam kalbėti:
nėra nei kelio
nei krypties
nei laiko
ar karaliene
patekai čia
ne per klaidą
begalinė yra tuštuma
●
svajonės
virsta pelenais
virš išvykimo
ir sugrįžimo uostų
jeigu kristų
ant miesto
užklotų aklinai
jį ir jo gyventojus
ateityje būtų galima
kalbėti
apie išsiveržusį ugnikalnį
ieškoti laimės
amforų
nevilties akligatvių
dabar kai jie krenta
virš uostų
atsiranda seklumos
mano ir tavo
gyvenimuos
●
tu čia ne tam
kad išgirstum
kaip paslapčia
jis sėlina
jį išduoda
ne garsas
išduoda tyla
po kurios
turi vėl
prasidėti
veiksmas
tačiau neprasideda
mirę veikėjai
išėjo
įstrigus
mėnulio valtelė
skliaute
●
kai žiūrėjau
į tave
minutę galbūt
giliai nutilo
šventės būgnai
žmonių minia
iš lėto išsisklaidė
reikėjo eit
aš supratau
suklupsiu
suklupęs į tave
kaltai žiūrėsiu
paskui per visą
aikštę – sniegas
lyg kino salės
ekrane
kai filmas baigias
