Bykovas apie Handkę: „Nei puldinėti, nei apdovanoti jo nėra už ką“
Poetas, prozininkas, publicistas, literatūros ir kino kritikas, literatūrologas ir dėstytojas, žurnalistas, televizijos ir radijo laidų vedėjas Dmitrijus Bykovas (g. 1967) yra vienas garsiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių rusų rašytojų, dešimtimis skaičiuojamų grožinės literatūros ir literatūrologinių knygų autorius ir bendraautoris. Nuo 2019 m. sausio drauge su žurnaliste Aleksandra Jakovleva televizijos kanale „Doždʼ“ Bykovas veda laidą „Nobelis“, kurioje pristato ir aptaria Nobelio literatūros premijos laureatų kūrybą. Artėjant eiliniam garsiosios, bet daug aistrų ir ginčų keliančios premijos laimėtojo paskelbimui siūlome susipažinti su kritiškojo Bykovo nuomone apie pastarųjų poros metų nobelininkus. Šiame numeryje – apie austrų prozininką Peterį Handkę, 2019 m. Švedijos akademikų apdovanotą už „įtakingą kūrybą, kurioje kalbiškai išradingai tyrinėjami žmogiškosios patirties pakraščiai ir savitumas“.
[...]
– Matote, Saša, aš labai puikiai suprantu, kokio masto susierzinimą dabar sukelsiu. Su jumis jau kalbėjom, kad jei visą laiką žvalgysies į viešąją nuomonę, tai ne tik Nobelio negausi, bet ir apskritai, ko gero, nesijausi gyvas. Man labai nepatinka Peteris Handkė, netrukus paaiškinsiu, kodėl.
Kalbant apie Olgą Tokarczuk, tai man malonu jau tai, kad ji beveik mūsų kraštietė, kad jos šaknys ukrainietiškos, o tai reiškia, kad buvusioje SSRS mes priklausėme tai pačiai šaliai, kad Lenkija visai arti, kad Olga Tokarczuk skamba visai rusiškai, kad ji mėgsta kurti baisias istorijas. Nors jos gotikinių pasakojimų rinkinys „Keistos istorijos“ (Opowiadania bizarne) man atrodo, nuodėmė sakyti, tik blankus tikrojo europietiško trilerio šešėlis, tai tokia silpna Mérimée imitacija, jau Stephenas Kingas kažkaip įdomesnis. Jos romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ man atrodo, nuodėmė sakyti, nuobodokas, o romanas „Bėgūnai“ išvis neprimena romano, bet apie Olgą Tokarczuk nieko blogo nesakysiu, juk, šiaip ar taip, ji beveik priklauso mano kartai. Už mane ji vyresnė kokiais penkeriais metais, ir apskritai su ja aš jaučiu amžiaus ir teritorinį solidarumą.
O štai Peteris Handkė, nepaisant viso neabejotino jo nonkonformizmo, žmogiškosios drąsos ir tam tikro talento, sukelia man idiosinkraziją, kartėlį, jis – tokia kvintesencija to, kas man nepatinka europietiškoje literatūroje. Drauge negalima sakyti, jog tai menkavertiška, tai literatūra žmogaus, kuris niekada nieko neveikė, kuris visą gyvenimą keliauja per kažkokius visiškai identiškus kraštovaizdžius ir dėl to gromuliuoja tas pačias mintis, ir gyvena visiškai beorėje tuštumoje. Va to prozos kūniškumo, kurio vis dėlto iš jos tikiuosi, tos aistringos emocijos, įtempto siužeto, – šito jo kūryboje visiškai nematau.
Aš esu patyręs tą būseną, kurią aprašinėja Handkė. Tokia būsena, žinote, apimdavo, kai nukakdavau į kokį nors Europos miestą, beje, dažniausiai kokioj Šveicarijoj, nes net Vokietijoje vis tiek kažkaip įdomiau, gal visi daugiau alsuoja karo prisiminimu ir su tuo susijusiomis, kaip dabar madinga sakyti, atminties traumomis; Skandinavija apskritai gyvena labai įsitempusi ir prislėgta. Tačiau Šveicarija ar Austrija, iš kurios Handkė kilęs, jos iš tikrųjų kažin kaip sustingusios anapus istorijos, poistorinės, tai, kaip šiandien irgi sakoma, įšaldytos valstybės. Ir štai atvykstate į tokį miestą, į tokią turtingą šalį, kur esate absoliučiai svetimas, kur gatvėmis vaikšto tokie pat susvetimėję žmonės, į šalį, kurioje pagrindinė problema šiandien galbūt požiūris į pabėgėlius. Ir dar atvažiuojate tokią pilką dieną, kai nieko nevyksta, ir vaikštote gatvėmis niekam nereikalingas, ir einate lyg tyčia pro visiškai beveidžius pastatus, primenančius sandėlius. Būna tokių gatvių. Jei kelias veda pro parduotuvę, galite bent į ją užeiti, bet įsivaizduokite, kad atvažiavote dar ir be pinigų. Taigi tai yra totalaus nuobodulio erdvė, erdvė, kaip pasakytų kritikai europiečiai, totalaus susvetimėjimo. Štai kai tenai patenki, dėl ko tau gyventi, neaišku.
Daug kas sakys, kad tai dingstis pamąstyti apie save, bet kai Handkės veikėjas pasineria į save, jis ten nieko neranda, ten kažkokia želė, kažkokia sugižusi tuštuma. Ir va lygiai taip, tarkime, romane „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ veikėjas trumpam pasineria į save ir sako: „Visą gyvenimą daugiau nieko neveikiau, tik ko nors bijojau: tai bombardavimo, tai kaimynų šuns.“ Tai tiek išoriškai, tiek vidujai tuštutėliai žmonės, o egzistencijos absoliučioje tuštumoje patirtis yra visiškai neįdomi.
Jo herojai apskritai visą laiką kažkur vyksta, labai daug kelionių užrašų, kelionių ataskaitų. „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ veikėjas nepaliaujamai be jokio reikalo vis kažkur važinėja. Visa tai, žinote, dėl vidinės tuštumos. Žinome, kad žmogus daug keliauja dėl dviejų priežasčių: arba dėl uždarbio, – jei jis žurnalistas, tai komandiruotės, jei poetas – gastrolės, – arba dėl baisios savo gyvenimo tuštumos. Nes judėjimas kaip tik neleidžia susikaupti, tai yra bandymas užpildyti savo vidinę tuštumą. Tiesiog jauste jauti, kad Handkės personažų viduje nieko nėra.
Iš dalies taip pat keliauja W. G. Sebaldo herojai. Tarkime, Sebaldas nūdien pats madingiausias autorius ir, žinoma, savo Nobelį jau seniai būtų gavęs, bet Sebaldas visąlaik mąsto, bent jau apie istoriją, apie tą pačią istorinę traumą, būtent iš Sebaldo kūrinių išaugo visos mūsų šiuolaikinės autobiografijos, šeimos istorijos, „atminties atmintys“ ir pan. Bet aš, pavyzdžiui, Sebaldo visiškai nepajėgiu skaityti, mano galva, tai klaikus tuščiažodžiavimas, bet nieko nepadarysi, daugeliui patinka. O Handkės kūriniuose net ir apmąstymų nėra. Jis yra parašęs tokią siaubingai nuobodžią knygą „Šventojo Viktoro kalno mokymas“ (Die Lehre der Sainte-Victoire), kurios, prisipažinsiu, nepajėgiau baigti skaityti, joje žmogus vaikšto kažkokiom nuošaliom vietom ir svarsto apie spalvas, kurias mato aplinkui. Galvoju: tai kažin koks eksperimentas, kažin koks tiek autoriaus, tiek skaitytojo kankinimas, iš kurio kažkas turi išeiti, bet nieko neišeina.
Arba, tarkim, „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“: pagrindinis veikėjas – trisdešimtmetis rašytojas, o tai jau savaime nuobodoka, jį sieja be galo skausminga meilė su žmona Judita, kuri apskritai pirmasis žmogus jo gyvenime, jį supratęs, o prigyvenę jiedu iki pirmos abipusės neapykantos ir pasibjaurėjimo. Jis išvyksta į Ameriką, ji – iš paskos, nes negali nei su juo, nei be jo, sakytum, jos neapykanta dar nepatenkinta. Bet tai vėlgi tik įvardyta, o ne aprašyta, šito mes nejaučiame. Apie tai pripaistyta begalė žodžių, bet nieko panašaus nepavaizduota. Ji rašo jam laiškus, kuriuose tai pataria jam jos neieškoti, tai sveikina su praėjusiu gimtadieniu, ir iš to jis nusprendžia, kad ji sumanė jį nužudyti, gauna iš jos siuntinį su dovana – pragaro mašina, kuri turi sprogti, bet nesprogsta. O paskui vieną dieną jis pastebi, kad ji seka jį įlankos pakrante, šauna, bet nepataiko, jiedu išmeta pistoletą, o paskui drauge važiuoja pas režisierių Fordą ir su juo ilgai kalbasi apie Ameriką.
Kažkoks betikslis trankymasis, suprantat, man šis jausmas kaip toks, – kai esi svetimas svetimoje šalyje, – pažįstamas, ir ypač pažįstamas iš tokio trankymosi jaunystėje, kai, pavyzdžiui, vykau į komandiruotę Valstijose, pinigų labai mažai, ir tu važiuoji, pro šalį lekia svetimi žmonės, nepažįstami peizažai, ir nė su vienu iš jų nėra jokio vidinio ryšio. Jau tik vėliau, kai pradėjau važinėti į Valstijas pas draugus ar dirbti, tada yra ką veikti, juk žinote, šalį prasminga lankyti, kai turi joje ryšių, kultūrinių ryšių ir gyvenimiškų ryšių. O kai vyksti kaip turistas, tai ir keliauji tokios nesvarumo būsenos, ir pro tave slenka savotiški objektų sąrašai, o ne objektai.
Štai tokios jausenos pasiekiama, tarkime, Wimo Wenderso filme „Alisa miestuose“ arba „Paryžius, Teksasas“. Va kodėl Handkė tiek daug dirba su Wendersu, va kodėl Wendersas taip mėgsta fotografuoti tokius paslaptingus bevaisius objektus: sandėlius, biurus, neaiškios paskirties kontoras kažkur Valstijose su tokiais bergždžiais neperžvelgiamais langais. Tai, žinoma, neaprėpiamo, beribio ilgesio vizija, bet tai nėra gyvenimas, tai kažkoks būvis už gyvenimo ribų. Kafkos kūryboje šito irgi esama, tačiau ji sklidina gyvo siaubo, gyvo totalitarizmo visame kame pojūčio. O Handkės kūriniuose šito nėra.
Kas dar man labai nepatinka Handkės kūryboje, tai toks principinis psichologizmo atmetimas, jo herojai kažkokie be psichologijos. Štai „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“, žymiausia jo apysaka, beje, tokia tradicinė, formaliai tvirtai suręsta. Štai vartininkas, pašalintas iš komandos, praleidžia naktį su kino teatro kasininke, paskui ūmai ją nužudo, visiškai nesuprantama kodėl, ir kurį laiką bastosi, slapstydamasis nuo persekiojimo. Tam tikras neaiškumo ir baimės jausmas ten perteiktas, nors nepalyginamai geriau ta užspeistumo jausena perteikta Nabokovo „Neviltyje“, kur herojų irgi persekioja už nusikaltimus, iš esmės ne itin motyvuotus. Bet svarbiausia, kad mes nesuprantame, kodėl jis visa tai daro, tai sukuria tokią paslaptį, savotišką mįslę, bet iš esmės tai nėra įdomu: kas man tas vartininkas, jis gi nedaro nieko, kas mane su juo sietų. Nei autorius, nei herojus niekaip nesistengia patraukti mano dėmesio, ir mano žvilgsnis slysta eilutėmis lyg kokiais grynai išoriniais peizažais.
Suprantate, iš principo, pagal dvasinę sanklodą aš juk turėčiau mėgti žmones, kurie priešinasi viešajai nuomonei, pats visą gyvenimą prieš savo valią atsiduriu situacijose, kur mano nuomonė sutampa su mažumos, o bet kokios agresyvios daugumos mane be galo erzina. Bet kai priešgyniaudamas opinijai Handkė gina Slobodaną Miloševićių, tą toli gražu ne spalvingą personažą, o dėl daug ko kaltą veikėją, ką jau kalbėti, praliejusį daug kraujo, tai man atrodo, kad šiuo atveju Handkė šiek tiek piktnaudžiauja nonkonformizmo pranašumais. Ir dar jis sako, kad jei aplinkinis pasaulis nuteisė Miloševićių, tai aplinkinis pasaulis, jo požiūriu, neegzistuojąs. Kiekvienas turi teisę į savo pažiūras, bet man atrodo, kad čia esama kažkokio dirbtinumo, apsimetinėjimo. Tai, kad jis pasakė kalbą Miloševićiaus laidotuvėse… Žinote, jei jis tikrai su serbais būtų turėjęs kokių bendrų reikalų, bet juk pačiame Serbijos kare jis nedalyvavo. Jis aprašė savo kelionę Dunojumi, aprašė kelionę per Rytų Europą, ir aš galėčiau jį suprasti, jei būtų tenai lankęsis kaip karo korespondentas, kaip kad Limonovas, bet karą jis matė iš tolo, ir dėl to aš rimtai abejoju moraline jo teise teisinti Miloševićių.
Kitas dalykas, kad dabar Handkė yra tapęs absoliučiai totalitarinės propagandos ir persekiojimo auka, ir miestelis [Prancūzijoje], kur jis gyvena, paskyrė jam asmeninę apsaugą. Puldinėti rašytojus nėra gerai, prisiminkim ir Salmaną Rushdie, bet netgi tai, kad Rushdie buvo persekiojamas, nepadarys manęs jo kūrybos gerbėju, nes jo proza yra bloga, ji tiesiog bloga, išmarinė, beprotiška, stilistiškai perteklinė, kartais tiesiog bergždžia. Ir jeigu aš matau blogą rašytoją, kad ir turintį šiokio tokio savitumo, kodėl turėčiau įsiteikdamas viešajai nuomonei sakyti apie jį ką nors gero? Tas pats ir čia: kad Handkė puldinėjamas, tai labai blogai, bet dėl to, kad ir kaip baisu, jis netampa geru rašytoju, nes jis yra rašytojas, neturintis vaizdavimo galios, siaubingai nuobodus rašytojas, siaubingai monotoniškas.
Sako, jo stiliaus dėl vertimo negalima įvertinti. Bet jei vertimas geras, stilių visada galima įvertinti, o Handkę Rusijoje vertė ne prasčiausi vertėjai. Ir štai dabar šneka, esą Handkę pirmiausia reikia nagrinėti per kalbos prizmę, jo neįprastai išradinga, nepaprasta kalba. Tačiau nieko ten ypatingo, tuose jo kelionių užrašuose. Elfriedės Jelinek kalba savita, tai tam tikras fenomenas, esama tam tikro tolstojiško nusišalinimo, net Tokarczuk kalba kartais savita, nors jos „Bėgūnų“ personažai taip pat daug keliauja, ir keliauja siaubingai nuobodžiai. Tai – vidinės tuštumos pasekmė, mėginimas ją užpildyti erdve, visa ta eseistika yra apie nieką, užrašai ant rankogalių: ten išgėriau kavos, sėdžiu, žiūriu, priešais važiuoja berniukas, jis apsisiusiojo. Viešpatie, kam tai įdomu!
Lygiai toks pat jausmas kyla skaitant Handkę, ir tas jausmas, žinote, kažin kokio nykaus europietiško sotumo, net jo futbolininkas niekada nežaidžia futbolo. Pamenate, kaip Buninas klausė Katajevo: „Kada jūsų dekoratorius pradės piešti dekoracijas?“ Handkės veikėjai niekada nedirba, išvis nė sekundės, tai yra jie neturi profesijos, jo rašytojas nerašo, jo dailininkas nepiešia, jo fotografas tik bukai fotografuoja, kūrybiško požiūrio ten nematau. Tai žmogus, kuris nė sekundės nesirūpina profesiniais klausimais, o jei neturi profesijos, bijau, tada nėra ir pagrindo gyventi, nelabai suprantu, kam jie visi gyvena. Kitas reikalas, kad šiandieninėje Rusijoje tokių tuščiavidurių personažų daugybė, gyvenančių tokį tuščią gyvenimą, dėl to Handkė daugeliui ir patinka. Na, dėl Dievo, welcome, ir Europoje turbūt pilna tokių žmonių; sočioje, apsirijusioje Europoje, o tuo labiau pas mus, labai daug žmonių palaiko Miloševićių, nekenčia NATO dėl Serbijos bombardavimo, iš esmės šituos žmones aš galiu suprasti. Kad ir kaip būtų keista, šitų neprofesionalų ir serbofilų kompanijos turi sąlyčio taškų, daugeliu atžvilgių sutampa. Na, tepadeda jums Dievas, kaip sakydavo pas mus kariuomenėje, bet, deja, tokie jausmai man svetimi, gręžiuosi nuo viso šito net su tam tikru pasibjaurėjimu.
– Išeina, kad Handkė, atleiskit už pertraukimą, tiems, kurie sotūs ir apsiriję?
– Taip, jis rašo apsirijėliams, tiems, kurie neturi dėl ko ir kur gyventi, žmonėms, kurie turi daug laisvo laiko ir neturi kuo jo užpildyti. Galbūt jis konstatuoja, galbūt skelbia tokią naują Europos būklę, bet būtent tokia būklė ir verčia kalbėti apie išsigimimą. Suprantate, mano nuomone, už nonkonformizmą reikia mokėti gyvenimu, nebūtinai paaukota gyvybe, bet gyvenimu kaip gyvenimiška praktika. Štai kaip Limonovo atveju; jei norite premiją duoti žmogui, prijaučiančiam serbams, duokite Limonovui, jis – išskirtinai galingos vaizduotės rašytojas. Handkė net ir seksą aprašinėja, žinote, kaip koks Žiuljenas Sorelis, kuris tik ir galvoja, nejaugi tai viskas. Taip, viskas, bet tai ne taip jau mažai.
Apskritai dar daug šnekama apie Handkės indėlį į kiną. Wendersui jis parašė šiuolaikinę Vilhelmo Meisterio adaptaciją – filmui „Klydinėjimas“ (Falsche Bewegung). Mano galva, nykiai nuobodus filmas, kuriame, be keturiolikmetės Nastassjos Kinski, daugiau nėra į ką žiūrėti. Jis parašė scenarijų „Dangui virš Berlyno“ – tai pats pompastiškiausias ir paikiausiais mano matytas Wenderso filmas. Man patinka „Paryžius, Teksasas“, ten tikra neviltis, tikra meilė, net „Alisa“ geresnė, tačiau „Dangus virš Berlyno“ – tai kažkokia vulgari pasaka. Aš suprantu, kad vulgarumas, kaip teisingai rašo Jelena Ivanickaja, yra manipuliatyvus terminas, jei norite ką apdergti, visada sakykite, jog tai vulgaru. Vulgarumas yra tai, kas mums nepatinka, ir viskas. Na, nevadinkime to vulgarumu, vadinkime lėkštumu, sentimentalumu, tai labai primityvi istorija, tai žmogus, nepatyręs vidinės painiavos. Ir jeigu jau premijuoti šiuolaikinį europietį, tai premijuokime, pavyzdžiui, László Krasznahorkai, parašiusį „Šėtonišką tango“, pagal kurį Béla Tarras sukūrė kultinį filmą. Beje, romanas, skirtingai nei filmas, išties išskirtinis, labai įdomus. Jei premijuoti šiuolaikinę europietę, tai Liudmila Petruševskaja irgi europietė, ir jos baisios istorijos baisesnės, jos tiesiog geriau parašytos negu Olgos Tokarczuk, bet negi rimtai tai aptarinėsime.
[...] O kur mintys Handkės kūryboje, su kuo ten ginčytis? Tai stulbinantis pavyzdys žmogaus, kuris visą gyvenimą skelbiasi esąs rašytojas, bet nedaro nieko, kas tradiciškai priskiriama rašytojo priedermėms: jis netobulina kalbos, jis nesiūlo kietai sukalto siužeto, jis nepanyra į herojaus psichologiją. Tai kažkoks keliautojas su užrašų knygute. Aš labai užjaučiu tuos, nors ir neturiu nieko prieš, kurie jį mėgsta, bet man baisu, kad tokių žmonių gali būti.
– Tada kyla klausimas, kas, jūsų nuomone, darosi Nobelio komitetui, jeigu premijuoja jums dvasiškai visiškai svetimus rašytojus?
– Ne, na, jie su manimi, kaip visada, nepasitarė. Bet suprantate, tai juk skirtingų lentynų knygos, štai, pavyzdžiui, čia pas mus Kazuo Ishiguro guli, Ishiguro ir Handkė… Ishiguro knygose tikra aistra, pritrenkiančiai išsamus gyvenimo pažinimas, jo romanas apie liokajų [„Dienos likučiai“] – tai enciklopedija visko, ką turi mokėti liokajus, jo romanas „Neleisk man išeiti“ – sukrečianti, baisi, tragiška meilės istorija, net „Palaidotas milžinas“ yra nuostabios išmonės maginė fantastika. Jis vis dėlto rašytojas, suprantat; Dostojevskiui, kaip žinome iš Bulgakovo, nereikia rašytojo pažymėjimo, jau iš vieno jo puslapio aišku, kad jis rašytojas. Handkės knygos, sako, nepanašios viena į kitą, bet aš to nematau. Žinote, tai kaip koks silpnas alus, palyginti su degtine, labai silpnas, labai prėskas alutis, štai kas tai yra. Net kai lygini su neseniai Nobeliu premijuotaisiais… O jei jau lygintume su Günteriu Grassu, tai apskritai skirtingi pasauliai.
Reikalas tas, kad Nobelio komitetas vadovaujasi labai keista logika. Yra rusų literatūros kritikų, kurie kažkaip labai moka įtikti, – daugiausia tai tinklaraštininkai, tokie tarsi restoranų kritikai, besistengiantys visiems patikti ir drauge pabrėžti savo išprusimą, – tai štai tokie žmonės sako: „O, premijuotas grynai dėl literatūrinių priežasčių, čia nėra jokios politikos.“ Tačiau paaiškinti, kodėl Handkė yra gera literatūra, jie visiškai nepajėgūs. Tiesa, jie gali pareikšti, kad jei rašytojas tau varo siutą, tai jis tikras rašytojas. Ko gero, taip, ko gero, tai yra vienintelis kriterijus, pagal kurį Handkę galima pripažinti tikru rašytoju. Bet aš nekenčiu ne tiek jo, jis man nieko nepadarė, aš nekenčiu tos būsenos, kurią jis aprašinėja, priverstinio dykinėjimo būsenos, nuobodžių klajonių po nuobodžias vietas būsenos, ir tas, kuris taip gyvena, žinoma, veltėdžiauja, jis tyčiojasi iš savojo dieviškojo plano.
– Vadinasi, taip gyvena visa Europa.
– Na, didoka Europos dalis.
– Jūsų žodžiais.
– Žinote, jei pažiūrėsi liūto dalį šiandieninio europiečių kino, tai tikrai taip. Tačiau net tame Europos kine yra, pavyzdžiui, broliai Dardenneʼai, kurie sprendžia tam tikras egzistencines problemas, nors Belgija, žinoma, toli gražu ne pati problemiškiausia ir audringiausiai gyvenanti šalis. Apima kažin koks, suprantat, gėdos jausmas dėl žmonių, kurie taip švaisto laiką ir pinigus. Ir Nobelio komitetas, žinoma, galėtų paremti tūkstantį tos paramos nusipelniusių rašytojų. Galima įvairiai vertinti Thomą Pynchoną, bet štai Pynchonas Nobelio negavo, o Handkė gavo, galima įvairiai vertinti Jonathaną Franzeną, bet Franzenas negavo, o Handkė – gavo. Na, jei jau reikia duoti premiją ujamam rašytojui, gerai, blogiausiu atveju duokite Salmanui Rushdie, jo „Paskutinis Mauro atodūsis“, kad ir kaip vertintum, vis dėlto proza. O čia nėra audinio, nėra pačios medžiagos, neaišku, apie ką mes kalbam, tai yra kažkokia sutirštinta tuštuma. Parašyti nuobodžią knygą apie nuobodų gyvenimą – tai nėra adekvatumo pasiekimas.
[...]
– Esate sakęs, kad yra rašytojų, kurie Nobelio premiją gauna avansu. Gali būti, kad Handkė gavo avansu, ir geriausi jo kūriniai dar…
– Ne, vis dėlto jam jau gerokai per septyniasdešimt…
– Žinau, jam tikrai daug metų, jis gimęs 1942-aisiais.
– Taip, jam gerokai per septyniasdešimt, bet esmė ne tai. Neatmetu tokios galimybės, žinote, Dievui nė vienas nėra prarastas, ims ir parašys šedevrą, gal kaip tik Nobelio premija jį pastūmės. Bet juk jis pats daug kartų sakė, kad Nobelio premija – tai tarsi kapo akmuo gyvam, kanonizacija visam gyvenimui, kam rašytojui to reikia. Ir dar kas įdomu, jis visą gyvenimą koneveikė Nobelio premiją, o jos atsisakyti jėgų vis dėlto nerado. Tada jau atsisakyk, bent kažką padaryk. Ne, niurzga ir ima, nerimta. Galbūt pasakys nuostabią Nobelio kalbą, bet bijau, kad ir ta kalba tebus kažin koks pamišėliškas banalybių pakartojimas – kas nors apie erdvę, apie erdvės kirtimą, apie tai, kad žmogaus gyvenimas – kaip pipirinė. [...]
tvrain.ru
Vertė Andrius Patiomkinas
