Augimo grožis ir bjaurastis: augliai, kurių nebuvo

 

(Fragmentai. Esė skaityta literatūros forume „Šiaurės vasara. Paauglystė“ 2021 m. rugpjūčio 14 d.)

 

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntųjų vasarą dar negaliu žinoti, kas vyksta mano paaugliškose smegenyse, ypač – prefrontalinėje smegenų žievėje: sparčiai retinamos neuronų sinapsės, pagal visiems paaugliams skirtą kūno programą paliekant tik tas jungtis, kurios naudojamos dažniausiai. Turbūt turėtume neabejoti: kartu su redaguojančiomis sinapsėmis nebelieka ir naivaus, vaikiško noro klausinėti, ir skaidrių klausiamųjų kalbos formuluočių, kartais – ir paprasčiausios logikos. Juk žmonių kultūroje logikos vietą labai dažnai užima mitai ir iš kartos į kartą perduodami šablonai.

 

●

 

Visai neseniai, šių metų rugpjūčio pradžioje, dvi Didžiosios Britanijos kriminologijos mokslininkės, Serena Wright ir Susie Hulley, paskelbė straipsnį, kuriame tvirtina, kad jauniems, iki 26 metų amžiaus, žmonėms skiriamos ilgalaikės, daugiau kaip 15 metų trunkančios bausmės yra viso labo populistinės – masių iliuziniams lūkesčiams patenkinti ir tariamai jų saugumui užtikrinti. Jos remiasi statistika: jaunuolių iki 25 metų, nuteistų iki gyvos galvos ir mažiausiai 15 metų kalėjimo, Anglijoje ir Velse nuo 2013 iki 2020 metų padaugėjo daugiau nei 50 procentų – nuo 917 iki 1  394 asmenų. Tačiau tyrimai atskleidžia, kad tokios bausmės nėra veiksmingos, o svarbiausia – jos skiriamos, visiškai neatsižvelgiant į naujausius vystymosi psichologijos pokyčius, kurie rodo, kad nederėtų jaunesnius nei 25 metų asmenis laikyti atsakingais už tokią pačią moralinę, emocinę ir pažintinę elgseną kaip kad žmones, sulaukusius 26 metų ar vyresnius. Tai pagrindžia ir neurobiologijos mokslas.

Jei tikėtume šia mokslininkių argumentacija, turėtume manyti, kad paauglystė, arba vadinamoji nebranda, trunka apie trečdalį žmogaus gyvenimo. Netgi jei pasipuošei savo socialinio tinklo paskyrą magistro diplomo nuotrauka, tai dar nereiškia, kad tavo galvoje – visiškai subrendusios, o ne paaugliškos smegenys.

 

●

 

Būdama dvylikos jau turėjau senelių dovanotoje knygoje įrašytą palinkėjimą tapti poete, buvau susikūrusi ir klasės auklėtojai pateikusi savo pačios modelį tapti eilėraščius rašančia mokslininke tyrėja, tačiau nuo šeštos iki devintos klasės nuo viso to smarkiai nutolau. Visiems grožintis ambicingomis mano svajonėmis ūmai perpratau savo vizijų oportunizmą, kažkokį netyrą, klastingą, išdavikišką prisitaikymą prie kitų žmonių lūkesčių. Atrodė vis labiau bjauru ir nedora viena sakyti, o kita galvoti. Kitiems kartodavau išmoktas formules, o protas atrasdavo vis naujų galimybių gyventi kitaip, skaidriau, maniausi užčiuopianti vis teisingesnį teisingumą. Vieną dieną toks susidvejinimas turėjo liautis. Įtikėjau esanti verta tapatybės be drumzlių.

Devintoje klasėje, uždavus temą apie savo svajonių profesiją, parašiau, kad norėčiau būti karvių melžėja. Vizija buvo paremta nuoširdžia patirtimi, basomis maknojant po mėšlą fermoje. Patirtis buvo išbandyta idealistiniu, aistringu paauglišku solidarumu su man draugystę palaikiusia Nausėdžių kaimo mergaite. Keistu būdu suvokiau aptikusi to paprasto vaiko skaistumą, kurį slapčia beveik garbinau, podraug kaltindama save už tai, kas vyko mano galvoje ir kūne, už erotines vizijas ir panašius dalykus, kurie, kaip man atrodė, apstojo tik mane vieną, dvejopą gyvenimą gyvenančią pabaisą. Kaip ir „Lenkiškuose prisiminimuose“ kaimo berniukams simpatizuojantis jaunasis Witoldas Gombrowiczius, mačiau, kad net nosį čia, kaime, vaikai krapšto kažkaip gražiai ir nekaltai. Kiekvienas judesys čia buvo savo vietoje, jokio pertekliaus, jokios pozos: „Jie nebuvo karikatūriški! Paprasti ir nuoširdūs. Kažkokie tikri. Kiekvienas jų žodis skambėjo deramai – negalėjau suprasti, kaip čia yra, kad kultūra, išsilavinimas, auklėjimas klastoja žmogų, o analfabetizmas duoda tokių puikių rezultatų.“

Nė kiek neabejojau savo draugės kaimietės pranašumais. Mano spuoguotis linkusi kakta, kaip tada maniau, išduodanti mano vidinę nešvarą, nė iš tolo neprilygo tos mergaitės veido šviesai ar skruostų skaistumui. Jos nedidelės basos pėdutės patikimai ir jaukiai žengė žvyrkelio akmenukais arba ražienomis. Jos rankose šakės, skirtos galvijų pakratui fermoje išdrabstyti, taip užtikrintai nardė tarp jautukų kanopų ir mėšlinų uodegų! Kuo nuoširdžiausiai savo draugę mėgdžiojau – pėdinau basomis keliukais ir lauko takeliais, pratinausi prie ražienų ir amoniaku prakvipusio fermos oro, prie galvijų mėšlo ar durpių pakrato kojų tarpupirščiuose. Negana to, norėjau savo draugę dar ir pranokti, gviešdamasi daugiau. Bandydavau atpažinti kiekvieno jautuko individualybę – pagal snukio ir ragų formą, akių padėtį ir įkypumą, kailio spalvą, raumenų struktūrą, liežuvio ilgį ir šiurkštumą, kai dažnas jų, dalijant pašarą, bandydavo pasiekti mano rankos. Man užteko proto bei naivumo pamatyti, kad atsispyrus nuo pradinio kaimiško šventumo taško būtų kur judėti tolyn, stiebtis aukštyn. Kaimiško gyvenimo vizijoje nieko nebuvo per ankšta, per seklu ar per žema. Vėrėsi man vienai suvokiama begalybė, buvau ją įsimylėjusi.

 

●

 

Tai, kad jau paauglystės metais mano burna buvo pilna plombuotų dantų, kakta spuoguota ir kad kentėjau nuo pleiskanų bei pasibaisėtinų jų pėdsakų ant tamsios mokyklinės uniformos, man buvo gyvas liudijimas, jog mano kūnas yra pagedęs ir neperspektyvus daiktas. Globaliai didėjančios ir pasaulį naikinančios žmonių populiacijos fone buvo neįsivaizduojama, kad norėčiau turėti vaikų ar pripažinčiau sau tokią teisę – didinti visapusiškai nekokybiškų ir nedorų žmonių skaičių, platinti niekam tikusią genetinę medžiagą. Vienintelė galima ir teisinga elgsena, mano požiūriu, buvo įsivaikinti pamestinuką ar kitą vaikų namuose auginamą vaikelį, bandant suteikti džiaugsmo ir meilės jau esamam savo populiacijos atstovui. Toks gyvybinės energijos ar iš manęs kylančio gėrio paskirstymas man atrodė racionalus, logiškas ir gražus.

 

●

 

Anot W. Gombrowicziaus, žmogus tiesiog pasmerktas nenatūralumui arba dirbtinumui. Betgi kai sakome „pasmerktas“ ir jei tai darome rimtai, užprogramuojame save mažų mažiausiai nepasitenkinimo jausenai ar grimasai, jei tik ne sielvartui ir ilgesiui nesamo pasaulio, kuriame galėtume gyventi visapusiškai nuogi, be kaukių, jausdami savo esmės ir išraiškos vienovę. Tad gal ištarą apie pasmerktumą galėtume perrašyti, tardami, kad tai tiesiog mūsų pašaukimas: esame pašaukti būti aktoriais, tad galbūt mums tiesiog reikėtų užsiimti vaidmenų tobulinimu ir vietoj įtartino dirbtinumo jausmo galėtume kalbėti apie aktorystės meistrystę, grožį, taurumą, spindesį?

Dar būdama vaikas, po truputį ėmiau suvokti, kad dirbtinumas nėra vien našta ar neskaidrumo išgyvenimas. Įžvelgiau jo, nelyginant kokios technologijos, naudą ir savotišką malonumą, ypač tais atvejais, kai dirbtinumas sutapdavo su žaidimu. Ankstyvosios paauglystės metais, išsinėrusi iš man primestos ir mano nuoširdžiai priimtos būsimosios poetės tapatybės, o sykiu pajutusi savo rašomų tekstų galią, rašymą paverčiau savo fantazijų įgyvendinimo priemone. Tai buvo laiškai, ir ne bet kokie. Nepamirškime, kad augau laikais, kai buvome skatinami rašyti laiškus, ir aš labai noriai tai dariau. Mano laiškai skriedavo į Nausėdžių ir Klausučių kaimus Biržų rajone – ten turėjau draugių ir mielą tetą, rašydavau laiškus ir Biržuose gyvenantiems seneliams. Šeštoje klasėje ėmiausi rašyti laiškus savo įsižiūrėtam klasės vaikinukui. Iš pradžių susižinojau jo namų adresą ir įmečiau laišką į jo pašto dėžutę. Vėliau pašto dėžutę pakeitė betoninė plytelė pusiaukelėje tarp mūsų namų. Pakėlęs šią plytelę jis galėjo rasti lūpdažio dėžutę, joje tarsi kiaušinio kevale buvo paslėptas mano laiškas. Atsakyti man – pagal mano sumanymą – jis turėjo panašiu būdu.

Betoninė plytelė gulėjo ties daugiabučio kampu, o žmonių srautas ten paprastai būdavo nedidelis. Kodėl man prireikė tokio savotiško pašto? Laiškus savo simpatijai rašiau anonimiškai, pasisakiau tik, kad mokomės toje pačioje klasėje. Mano laiškų turinys buvo visiškai nykus. Jokių meilės prisipažinimų – meilę liudijo tik pats laiškų faktas. Dar pamenu, kad raginau savo simpatiją pavyzdingiau mokytis ir nevaikščioti susikišus rankų į kelnių kišenes: man kažkodėl atrodydavo, kad tai ne tik negražu, bet ir visiškai nedera su tais švelniais virpesiais, kuriuos manyje kelia vaikinukas. Tai netiko, mano manymu, ir prie jo didžiulių mėlynų akių ilgomis blakstienomis, kurios atrodė tokios nekaltos. Rankos kelnių kišenėse tuo metu reiškė tam tikrą kietumą, maištą, nes toks veiksmas prieštaravo mokinio elgesio taisyklėms. Keletas klasės kietuolių, lyderių tų taisyklių tyčia nepaisė, o mano simpatija, mano supratimu, visiškai nebuvo panašus į jokį kietuolį, tad tą jo elgseną suvokiau kaip paiką beždžioniavimą, buvimą ne savimi, ir kažkaip labai jau norėjosi tą, kaip man atrodė, jo klaidą ištaisyti. Tarsi atkūrusi teisingumą savo simpatiją būčiau pradėjusi mylėti dar labiau ir dar labiau eksploatavusi savo paaugliškas erotines fantazijas. Deja, ši mano pastanga rezultatų nedavė. Jis beždžioniavo kaip beždžioniavęs.

Kita vertus tai, kad vaikinukas man pakluso ir kurį laiką rašė man laiškus bei nevykusiai sugrūsdavo juos į lūpdažio dėžutę, man atrodė abejotinas laimėjimas. Ypač nusivyliau, kad jam neatėjo į galvą sugalvoti savo sąlygas, pavyzdžiui, parinkti kitą dėžutę ar kitą betoninę plytelę kitoje vietoje. Net popierių laiškams jis pasirinkdavo tokį patį – liniuotą, o kadangi maniškis sąsiuvinio lapas turėjo išspausdintas paraštes, o jo tokių raudonų linijų neturėjo, tai paraštes nusibrėždavo pats. Pamenu, kaip sykį paprašiau, kad paėmęs ar padėjęs laišką duotų ženklą – per istorijos pamoką padėtų prie savo suolo ant palangės knygą ar sąsiuvinį. Jo knyga pragulėjo visą pamoką, o aš, visa nuo jaudulio sukaitusi ir išsiblaškiusi, vėlgi negalėjau susivokti: patinka man tai ar ne, kad žmogus taip stropiai vykdo mano nurodymus. Svajonių jaunikaitis ėmė virsti kažin kokia lėle, ir jau pasimatė ženklų, kad imu nuobodžiauti. Realybės vertė sumažėjo. Mano fantazijos pasirodė turtingesnės už tikrovę. Rašydama pirmąjį laišką buvau prisigalvojusi aibes scenarijų, kaip visa tai galėtų baigtis. Paaiškėjo, kad visi tie scenarijai pasmerkti dėl riboto tikrovės potencialo. Ar ne taip tampama rašytoju, o gal šitaip išeinama iš proto? Arba išsivysto priklausomybė nuo interneto, kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų, politikavimo, žiniasklaidos ir viso kito, kas iš esmės yra žaidimas arba dirbtinė tikrovė?

Šiaip ar taip, viskas vyko taip, kaip ir turėjo vykti pagal žmogui skirtą pasmerkimą dirbtinumui. O mano sumanymas rašyti anoniminius laiškus tik patvirtino tokio dirbtinumo poreikį ir galimybes – su tais anoniminiais laiškais, galima sakyti, buvau tikra virtualybėn panirusio dabartinio paauglio pirmtakė. Juolab kad tokie laiškai nebuvo paskutiniai – po kokių metų ar dvejų rašiau laiškus jau kitam vaikinui, šįsyk ne mano, bet draugės įsižiūrėtam, neva bandydama tarpininkauti, tačiau pamažu vis labiau įsitraukdama ir kaisdama pati. Vaikinukas, į kurį iki tol nekreipiau dėmesio, ūmai atsidūrė mano dėmesio centre, darėsi vis įdomesnis ir patrauklesnis, o aš išgyvenau vis didesnį sąmyšį ir vidinę nešvarą: kaip taip galėtų būti, kad esu įsimylėjusi ne vieną, o kelis vienu metu. Negana to, ėmiau labai rimtai fantazuoti, kaip galėčiau pereiti į kitą vaidinimo etapą – galbūt pavyktų tą draugės simpatiją pakviesti susitikti gyvai, tik ar nereikėtų man pasisiūdinti kokios nors kaukės. Vis dar nejutau jokio noro pasirodyti. Nebent miglotą viltį, kad įvyks koks nors stebuklas ir paaiškės, jog nesu tokia pabaisa, kokia sau pati atrodžiau. Regis, netgi buvau pradėjusi kurti kaukės modelį. Tapau vaidinimo režisiere – vaidybos, kuri mane taip vargino, iniciatore ir puoselėtoja. Galbūt tai reiškė, kad virstu labiau žmogumi, nei buvau juo anksčiau.

Ar mano paauglystė buvo vien tik varginantis vaidinimas? Kaip nuoširdžiausią būseną prisimenu akimirkas, kai eidavau šerti Panevėžio turgaus sarginių šunų, kurie atrodė tokie vieniši ir apleisti prie savo palaikių būdų, su purvyne besivoliojančiomis apskretusiomis skardinėmis ir dubenėliais maistui. Kai į kaimą atidavėme savo bute paaugintą kalytę, kuri viena niekaip nepabūdavo nekaukusi ir necypusi, radusi ją vienkiemyje prie būdos plikai antkaklio nutrintu kaklu išsiverkiau balsu. Išsiraudojau, kaip man atrodė, ne vien dėl šuns padėties, o dėl visų pasaulio skausmų ir bėdų – pasaulio, kuriame man teko nelaimė atsidurti. Verksmas nebuvo gydantis, nes visos aplinkybės jau buvo daugybę sykių patvirtinusios, kad tiek mano, tiek viso pasaulio padėtis yra perdėm prasta. O gal beviltiška?

Kai mano tėvai išsiskyrė ir kai tėvas pradėjo gyventi atskirai, mūsų bėdos nesibaigė. Kaip ir iki tol, jam apsvaigus nuo alkoholio, tapdavome jo psichologinių atakų taikiniu. Jis ateidavo prie mūsų buto durų, iš jo girtos burnos byrėdavo žodžiai, priskiriami intymioms teritorijoms, o galiausiai tapdavo vis panašesni į nešvankybes, jos skambėdavo per visą laiptinę. Išgyvenau gėdą, skausmą, iš ten atėjo rimtos abejonės, ar tikrai norėčiau būti poete. Save poetu vadinantis tėvas vertė iš mano pasaulio vyti lauk viską, kas bent kiek panašu į poeziją. Skaitydama mokyklinėse literatūros chrestomatijose eilėraščius, stengiausi juose rasti ką nors, kas atrodytų nesąmonė, absurdas ar beskonybė. Metaforos skambėjo tarsi melai ir beprasmiai žaidimai, o visa poezija atrodė kaip balastas, tik dar labiau nutolinantis žmogų nuo kito žmogaus ir jo bėdų. Poezija buvo skausmo priedanga, po kuria skausmas ne tik nemenko, bet dar labiau augo. Manau, tai buvo vienas iš motyvų, kodėl su bjauria spalva piešiančiu flomasteriu apipiešiau rašytojų portretus vadovėlyje, tik ir laukdama, ką gi man pasakys literatūros mokytoja. Buvo smalsu, kaip ji reaguos, kai geriausiai klasėje rašinėlius rašanti mokinė elgiasi taip nepagarbiai, niokodama knygas ir rašytojų atvaizdus. Vadovėlis buvo mano nuosavybė, ir mokytoja greičiausiai tarė, kad tai, ką darau, neatrodo nei gražu, nei gerai. Kaip ir daugeliu kitų panašių atvejų, nebuvo paaiškinta, kodėl taip daryti netinka, nes juk suaugusiųjų taisyklės tėra jokiais aukštesniais motyvais ar autoritetais neparemta savivalė. Mėgavausi mokytojos bejėgiškumu: man sudrausminti ji nerado nei mokinio elgesį reguliuojančios taisyklės, nei kokio nors autoritetingo argumento, kuris galėtų tapti mokymo turinio dalimi.

Dabar, svarstydama visas galimas tokio elgesio priežastis, manau, kad tai buvo dar ir kerštas mokytojai. Niekaip negalėjau atleisti jai už tai, kad nesusitvarko su klase, kad jos pamokos neįdomios ir kad nepajėgia užmegzti asmeniško ryšio su mokiniais, skirtingai nei prieš ją dirbusi į pensiją išleista mano numylėta mokytoja. Mintyse tai nevykėlei linkėdavau kuo greičiau suprasti, kad mokykla nėra jos pašaukimo ir darbo vieta. O savo literatūrinius gebėjimus kreipiau praktiškesne kryptimi – naudojau juos ten, kur jie galėjo turėti poveikį. Sukūriau istoriją apie tai, kad mano mama turi draugą, už kurio galbūt ruošiasi ištekėti. Šią istoriją papasakojau tėvui, kai jis mūsų namuose apsilankė blaivas. Ar bijojau, kad jis gali pas mus sugrįžti? Tikėjausi, kad nustos skaityti girtas paskaitas už durų, visiems kaimynams girdint? Nemanau, kad labai smarkiai galvojau apie pasekmes: tariamo mamos draugo tema netrukus nuskambėjo jo laiptinės pamoksluose. Tai man buvo skaudžiai malonu: mano sukurta istorija tapo gyvenimo dalimi. Galbūt nesąmoningai suvokiau ar sau pasitvirtinau, kad galbūt esu meilės vaikas, nepaisant nieko. Kita vertus, ne mažiau saldu buvo panaudoti literatūros ar išmonės įrankį prieš asmenį, kuris taip garbino literatūrą ir idealizavo kai kuriuos rašytojus. Negana to, kaip vėliau paaiškėjo, ir pats prisigalvodavo tariamų istorijų panašiais tikslais kaip ir aš. Buvo susikūręs sau tariamą kitą savo vaiką, sūnų Kaziuką, kuris neva auga kažkur Rusijos platybėse. Kadangi nebuvau savo tėvo išsvajotasis sūnus, išgalvotas Kaziukas buvo jo prarasta brangenybė, kurios jis negali pamiršti ir kuri patiekiama kaip kai kas gerokai geresnio nei tai, ką jis turi šalia savęs. Mano išgalvotas „mamos draugas“ buvo mano kerštas ir už tą Kaziuką.

Mano sakytinė literatūra, mano pasididžiavimui, turėjo tokį stiprų rezonansą, kad netrukus mama gavo tėvo laišką, kur jis aprašė tokios neva vėlyvos senstančių žmonių meilės bjaurastį, kai raukšlėta ranka grabinėjasi po senstantį moters kūną. Mano mamai tuo metu buvo vos trisdešimt septyneri ar trisdešimt aštuoneri metai. Aš pati tuo metu vis dar tikėjau, kad ji ne tik susiras jos vertą vyrą, bet ir pagimdys man brolį ar seserį pagal savo mamos, mano bobutės, pavyzdį – ji mano mamos susilaukė, būdama keturiasdešimties. Ši paaugliška svajonė buvo dar viena mano gyvosios, gyvenimą veikiančios literatūros forma. Žūtbūt troškau kokių nors naujovių, naujų įspūdžių. Tikėjau, kad tai galėtų atnešti nauja mamos santuoka, kurios taip ir nesulaukiau.

Atsigręždama į savo paauglystės metus, dažniausiai painiojuosi. Prisiminimai sugrąžina į vidinius prieštaravimus ir anų laikų painiavą. Kartais šį brendimo ar saviredagavimosi laikotarpį sieju su vaikiškos laisvės likučiais ir tada ilgiuosi anų dienų taip, kaip ilgimasi laisvės ir grožio. Vis dėlto neįmanoma pamiršti tos nuolatinės įtampos tarp savęs ir pasaulio, kuri buvo tokia kankinanti. Diena iš dienos atsitrenkdavau į kitų sustatytas sienas, mano pačios augimo bjaurastį atspindinčius veidrodžius, žengdavau nuoga ir basa dygiais ir įkaitintais paviršiais. Nuoga, nes apmauta netobulomis, pigiomis, smunkančiomis pėdkelnėmis, apauta nepatogiais ir nepatvariais, beveik netinkamais avėti batais. Raudoni aukštakulniai, įsigyti batų siuvykloje, rankų darbo. Su jais slidinėdama tipendavau banguotu Panevėžio Lenino aikštės grindiniu, puikiai suvokdama, kaip šlykščiai tokie judesiai sudarko tai, ką būčiau norėjusi pavadinti normalia išvaizda ar normalia eisena. Iš kažkur brangiai gautos aukštakulnės basutės per abiturientų išleistuvių pokylį nutrynė pirštus, įsiskaudo padai, o ir pačios basutės, atrodė, tuoj tuoj perlūš per padą pusiau, nutrūks jų ploni dirželiai. Vien dėl to gyvenimas atrodė nepakeliamas, verčiantis gręžtis į dienas, kai basomis šlepsėjau po jaučių fermą ar lietingomis, drėgnomis ir vėsiomis vasaros dienomis pagal tetos ir dėdės pavyzdį jaukiai mūvėdavau dvejas pilkas vilnones kojines ir kaliošus. Būtinybė būti gražiai ar „normaliai“ pagal kažkieno sugalvotas taisykles atrodė bjaurus kalėjimas. Tai, ką mano bendraamžiai vertino kaip maištą, man buvo panašu į kitą šiek tiek modifikuotą nelaisvę, kur galiojo prievolė būti kažkuo kitu, o ne savimi. Nė viena iš šalies primesta žmonių sumanyta taisyklė, įskaitant ir paauglių gyvenimo taisykles, neatrodė šventa ar išmintinga. Prisitaikydavau tik dėl to, kad nesijaučiau tiek stipri maištauti viena prieš visą pasaulį. Tikriausiai buvau siaubingai vieniša. Visa laimė, kad ne iki galo suvokiau savo padėties siaubingumą.

 

●

 

Kaip dabar prisimenu keistą anų dienų saldumą ir kažin kokį pojūtį, kad štai štai rasis kažkas nauja, įvyks lūžis, atsivers kita realybė. Kai mane aštuoniolikametę apšvarino troleibuse Vilniuje ir kai likau be piniginės, pinigų ir bilieto į Panevėžį, su kokiu įkvėpimu panirau į pradėtą skaityti Stendhalio „Raudona ir juoda“, kaip viena po kitos tarsi kokios paslaptingos gėlės skleidėsi romano eilutės! Belieka spėlioti, ar skaitomame tekste iš tikrųjų buvo tiek visokio gėrio ir grožio, ar jį tiesiog išsigalvojau.

Kita vertus, jaučiau savyje kažin kokią brangenybę. Šiandien tai pavadinčiau teisybės pojūčiu. Be abejonės, šis pojūtis buvo paremtas naivumu, kuris yra puikus tuo, kad apsaugo mus nuo suvokimo, jog veikiame ne taip, kaip reikia. Iš tiesų žinių stoka yra jaunystės pranašumas, neleidžiantis jaustis ir veikti taip, kaip veikia visažiniai ekspertai. Neišmanymas yra puikus kūrybinis užtaisas. Manau, kaip tik tai man padėjo laikytis savo susikurtų tiesos ir teisingumo tarsi kokio šiaudo, kuris tikriausiai mane ir gelbėjo nuo prapulties – augimo grožis ir bjaurastis įgijo tam tikrą struktūrą ir kryptį. Ar ne panašiai buvo kuriama mano kartai įtakos turėjusi literatūra ar kitoks menas – palaikant įtampą tarp esamo ir galimo ar to, ko trokštame, ilgimės?

Kaip yra tvirtinęs Paulis Valéry, neigimas yra neišvengiamas poetinės kalbos įsipareigojimas. Poezijoje ir didžiąja dalimi klasikinėje grožinėje literatūroje dalykai atskleidžiami kita kalba ir kitu lygmeniu, kur konformizmas ar kolaboravimas su „savaime suprantamais“ dalykais tiesiog privalo likti užribyje. Anot filosofo Herberto Marcusės, per literatūrą tikrovė „atskleidžia tiesą apie save, liaujasi kalbėjusi melo, nežinojimo ir paklusnumo kalba. Grožinė literatūra vadina faktus tikraisiais vardais ir jų viešpatavimas žlunga, grožinė literatūra griauna kasdienį patyrimą ir parodo, kad jis yra iškreiptas ir netikras. Ir vėl: argi ne panašiai skamba vidinis paauglio balsas? Kad ir kaip jis išsakomas – žargonu ar keiksmais, kad ir kokia muzika įgarsinamas ar vizualizuojamas savo stiliumi, o gal paverčiamas buku maištu, destrukcija – jis yra protestas prieš paaugliui akivaizdžią norminę kultūrą plačiąja prasme, kuri jam atrodo abejotina, apgailėtina, o galbūt beprotiška. Juk, anot to paties H. Marcusės, „visuotinė beprotybė pateisina atskiras beprotybes ir paverčia nusikaltimus žmonijai racionalia veikla“.

 

●

 

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, anų dienų augimo grožis ir bjaurastis ir visi tie augliai, kurių nebuvo, man atrodo kaip brangenybės. Betgi ar visa tai esu praradusi? Ar, tarkime, visi šie narciziški prisiminimai nėra kaip tik tų brangenybių čiupinėjimas, varstant atminties dėžutę? W. Gombrowiczius teigia, kad „žmogus nemėgsta brandos – jis teikia pirmenybę savo jaunystei“, ir čia pat cituoja Bruno Schulzą: „Mūsų nebrandumas yra suraišiotas tūkstančiais mazgų, apraizgytas tūkstančiais atavizmų su tuo antraeiliu formų rinkiniu, su ta antrarūše kultūra. Tuo metu, kai, prisidengę oficialiomis formomis, lenkiame galvas prieš aukštesniąsias, sublimuotas vertybes, tikrasis mūsų gyvenimas – neoficialus, nesankcionuotas – teka ta purvina sfera, o jos emocinė energija yra šimtąkart galingesnė už tąją, kuria disponuoja plonas oficialumo sluoksnelis.“

Savo romaną „Ferdydurkė“ W. Gombrowiczius vadina knyga apie nebrandumą, aiškindamas, kad „žmogus negali savęs išreikšti ne tik todėl, kad kiti jį iškraipo, – negali pirmiausia todėl, kad išreiškimui tinka tik tai, kas mumyse surikiuota, subrendę, o visa kita, tai yra būtent mūsų nesubrendimas, yra tylėjimas. Dėl to forma mums visuomet bus kompromituojantis daiktas – forma mus žemina. Ir nesunku pastebėti, kaip, pavyzdžiui, visi mūsų kultūros laimėjimai, atsiradę tą nebrandumą slepiant ir esantys triūso vaisiai žmonių, besistengiančių pasiekti reikiamą lygį, žmonių, kurie tik iš pažiūros yra išmintis, autoritetas, gelmė, atsakomybė (nutylint kitą medalio pusę, negalint jos atskleisti), kaip visi tie mūsų menai, filosofijos, dorovė kompromituoja mus, nes perauga ir būdami brandesni nei mes stumia mus į kažkokį pakartotinį suvaikėjimą. Vidujai mes negalime prilygti savo kultūrai – tai faktas, į kurį iki šiol nebuvo pakankamai atsižvelgta, tačiau būtent jis lemia mūsų „kultūrinio gyvenimo“ tonaciją. Sielos gelmėse esame amžini pienburniai.“

Iš tiesų: argi neatrodome pienburniai savo socialinių tinklų paskyrose su savo šuniukais ir kačiukais, grybų krepšeliais, virtuvės vaizdais ar asmenukių pozomis? Bet juk mes tokie esame, o ne atrodome.