Akacijos žydi

 

Debora Vogel-Barenblüth (1900–1942) – žydų kilmės rašytoja iš Galicijos, modernistė, meno kritikė, filosofė, vertėja, daugiausia gyvenusi ir kūrusi Lvove. 2020 m. Amerikoje išleistas Anastasiyos Lyubas redaguotas kapitalinis veikalas Blooming Spaces atskleidžia šią kol kas menkai mūsų regione žinomą asmenybę ne tik kaip rašytojo Bruno Schulzo kompanionę ir mūzą, bet ir kaip savarankišką, originalią kūrėją, poliglotę, nemažai apkeliavusią ir plačiai apsiskaičiusią kalbos eksperimentuotoją. Pasak Lyubas, Vogel vartojo žodžius kaip statybinius elementus, panašiai kaip dailininkai naudoja liniją, spalvas ir faktūrą tapyboje. Rašytojos sukurtas žanras – montažai – iš tiesų primena kubistų tapybos techniką. Gimusi lenkakalbėje šeimoje rašyti pradėjo vokiškai, bet greitai perėjo prie jidiš kalbos, išleido du poezijos rinkinius, o filosofinės prozos knygą „Akacijos žydi“ (Akatsyes Bliyen, 1935) pati išvertė ir į lenkų kalbą. Vogel kartu su vyru, mama ir sūneliu buvo nužudyta Lvovo gete.

(Dar Deboros Vogel-Barenblüth kūrybos žr.: „Literatūra ir menas“, 2020, Nr. 16; vertė U. R.)

 

Vertėja

 

 

Trečioji traktato apie gyvenimą tezė

 

Spalio mėnuo, visas iš vario ir išgrynintos prieblandos, atrodo, itin tinkamas traktatams apie gyvenimą. Traukia ir vilioja į tamsią sąmonės teritoriją, tikriausiai todėl, kad ji taip primena blandžius ir mąslius prospektus.

Ir tiktai šiame fone galima ir suprantama, tiktai šiomis aplinkybėmis buvo leistina banali traktato tezė: „pereiti gyvenimą.“

(Gyvenimas gali būti tarsi svetima gatvė seniai pažįstamam mieste. Namai tokioje gatvėje, pavyzdžiui, yra lygaus, keturkampio fasado: mąslūs namai. Tų namų kampai yra lengvai, beveik aksomiškai apvalinti. Esama čia ir balkonų, rutuliškų ir visai netikėtų: ant šoninių sienų ir beprasmiškai žemai, beveik sulig šaligatviu; pusapvalės ataugos, išdygusios iš sienos kero. Šalimais ūmai gali sušmėžuoti pilkas, apšiuręs namas su beveidžiais gyventojais.)

Karmelitų gatve tą popietinę, jau blandžią spalio valandą žingsniuoja prašmatnių baldų dailidė Š. iš Grudecka gatvės; jis – pakeliui į Teatinų gatvę, kur turi gauti užsakymą kobaltu lakuotam ponios kambariui.

Už kelių žingsnių eina ponia, vilkinti matinės bronzos tobulai sukirptą kostiumėlį, pasiūtą iš grūdėtos faktūros medžiagos, pilnos romaus mąslumo, su minkšto fetro skrybėlaite, derančia prie apdaro spalvos.

Ponia, vilkinti matine bronza, tarsi plaukia, lengvai sūpuojasi ant dailiai išlenktų kojų, kiekvienu žingsniu giliai susimąsčiusi lyti po vieną pilką šaligatvio plytelę.

Ir matyti, kad iš namų išėjo ketindama ilgai vaikštinėti gatvėmis, atsitiktinėmis, ten, kur akys veda.

Karmelitų gatvė Lvove – tai gatvė, visuomet pilna blankaus malonumo ir tartum skirta vaikštinėti „be tikslo“. Viena puse išilgai, beveik per visą ilgį, su pilka ar melsva padange ribojasi vientisas, glotnus, baltas mūras, pats – gabalėlis pilkšvo dangaus. Išsivadavęs iš namų fasadų, skleidžiančių įvairių sielų dažnius, fasadų, įnešančių į gatvę neaiškią nuotaiką ir, pagaliau, visišką sąmyšį, kylantį iš šio nusiteikimo.

Vaikštinėjimas gali būti betikslis, jeigu vertinsime šį reiškinį dalykiniu požiūriu. Iš tiesų tikslas visuomet yra, neabejotinai, nors jo ir visai neįmanoma įvardinti kaip priimtos, pripažintos ir įtvirtintos gyvenimo reikmės.

Ar šiuo atveju nevaikštinėjama, pavyzdžiui, tam, kad būtų galima „užsimiršti“? Pamiršti, tarkime, tuos dalykus, kurių neįmanoma pakeisti, kurių atsiminimas apglėbia tartum upė ir tarsi didžiulė aistra, kiekvieną sykį išvydus baltą mūrą ar kaštonus iš chromo?

Ponia matinės bronzos kostiumėliu – graži: jos oda – tarsi bronzinė įraudusio abrikoso žievelė, akys – nuostabios, bronzinės. Per ją pasireiškia – bendrininkaujant sentimentaliai Karmelitų gatvei – pigūs poreikiai ir sielos, nuolat trokštančios „užsimiršti“, norai. Tvyro medaus prietema ir, atrodo, nebeįmanoma būtų toliau gyventi.

Karmelitų gatve beveik nevažiuoja automobiliai ar vežimai; nes tai nėra susisiekimo arterija, jungianti atokius gyvenimo taškus, ji – gatvė, tinkama nuvargusiems ir nusivylusiems. Reti automobiliai turi nuolatinę klientūrą: moteris, vykstančias į gimdymo namus Kurkova gatvėje, moteris, apsvaigusias nuo nesuprantamo ir slapto džiugesio pagalvojus, jog už keleto valandų taps motinomis.

Ponia šviesiu paltu po kaštonais žvelgia į kiekvieną pravažiuojantį autovežimį. Jos veidą dengia plonas liūdesio ir malonumo dulkelių sluoksnis, ji visa – tarsi rukšlotas rudeninis lapas.

Tuo metu gatvėje pasirodo dar keletas praeivių, žengiančių skubriu, mechanišku žingsniu. Tokia eisena nepalieka jokių galimybių: neleidžia išnaudoti ypatingos gatvės esmės, kai praeivių kūnai ir drabužiai spinduliuoja elastingumą ir kažką panašaus į gyvenimo prasmę. Tiedu žmonės nenori – akivaizdu – nieko daugiau, kaip tik kuo greičiau įveikti gatvės atkarpą: tą popiečio valandą dar laukia abejingas reikalų užbaigimas arba grįžimas iš biuro namo.

O iš baro „Femina“, Karmelitų gatvė 37, ataidi aistringai griežiamo tango priedainis, taip – visą spalio mėnesį: „Arba viskas… arba nieko…“

Tuomet praeiviai atranda savyje ištisus klodus patirties, kuri atsirado nežinia iš kur ir skamba tarsi komentarai tai naujausiai gyvenimo išminčiai: arba nieko… arba viskas.

Toje formulėje, išreikštoje tango tekstu, vis dėlto nėra aliuzijų į buką varnalėšišką sielos vegetaciją, reikia atmesti smaližiavimą įvykiais ir likimais arba nusiteikimą „ką likimas atneš“. Tai – vien tušti žodžiai, išgyvendinti istorijos ir faktų, savo nemokšiškumu dar primena tuos laikus, kai buvo vartojamos – savivokai – tokios sąvokos kaip, pavyzdžiui, „laukimas“ ar „rezignacija“.

Dabar ši frazė reiškia visai ką kita: ne mažiau ir ne daugiau kaip paskutinę, „trečiąją“ tezę apie gyvenimą. Formulę, kuri kitomis aplinkybėmis skamba: „Pereiti gyvenimą.“

Ir nieko čia nepadarysi, kad ta tezė kartojasi kaip gatvės dainelės priedainis. Galų gale kiekvienas jaučia, kad ir joje turima omenyje pati gyvenimo esmė, vienoda visomis aplinkybėmis, tegul ir paprasčiausiose jausmų žabangose…

Pasiekėme rudeninio traktato apie gyvenimą pabaigą. Tai visuomet nutinka spalio gale, geltoni ir rūdėti lapai kvepia šviežiais dažais ir pasibaigusių dalykų melancholija.

Komentaras tai tezei turėtų skambėti taip: kai žmogus sudeda visą savo gyvenimo džiaugsmą į pasirinktus dalykus, retai randa tai, ką vadiname laime. Tuomet būna: 1) arba „sugniuždytas“, kai nenutinka tai, kas turėjo; arba 2) „persisotina gyvenimo“, kai nutinka visa, kas turėjo nutikti.

Karmelitai. Ilga spalio popietės prieblanda suteikia netikėtų formų ir nuspalvina išraiškingomis, šiek tiek liūdnomis spalvomis tą dalykišką komentarą gyvenimui, visuomet nenuspėjamam; persmelkia prasme ir malonumu lėkštą suvokimo peizažą, kuriuo ir vėl užsibaigia metai.

Kaip įprastai tuo laiku, spalį, tvyrojo sutemos. Jos buvo pastelinės ir pilkšvos, pilnos nesuvoktų ženklų, o nuo kaštonų, mūrų ir veidų dideliais rukšlėtais lapais krito liūdesys.

Tačiau šiandien nebuvo paisoma tos pirmosios, sentimentaliosios vakaro dalies. Vakaras šiandien tarsi atskleidė kitą savo medžiagos sluoksnį: neįprastus tuo metų laiku melsvose sutemose skendinčius prospektus, kuriuose rinkosi šiurkštūs daiktai; stiprūs, metališki aromatai ir neįvardijamas vaikštinėjimo, daiktų, nesudėvėtų suknelių dvelksmas.

Gatves užtvindė molingas ir aitrus kvapas, kupinas naujų nutikimų ženklų, tartum įkyrių piktžolių, turinčių subrandinti nesuvokiamą laimę.

 

Spalio vakarai

 

Gatvių ir šaligatvių eketėse auga kaštonai; tik dabar jie tapo pastebimi.

Jau nusidažę raudonai ir šiltu geltoniu, jie beveik uždengia žydrumą ir pilkumą, iš kurių nuausta spalio erdvė. Tik dabar jie tapo matomi: kaugės šiltos chromo spalvos. „Gubernatoriaus pylimų“ kampas – apvalus. Dar toliau: Karmelitų ir Rusų kampas. Kaip tik ten dabar šlama plokščios, popierinės banguojančio vario ir šilto chromo kupetos: kaštonai.

Tokiais vakarais kiekvienas būstas rodosi nykus ir tartum bespalvis. Užtat gatvės – tokios stebuklingos, tarsi nuostabios salės, pilnos arkų, judančių kūnų lankstumo ir tos nesuvokiamos esmės, kuri atsiranda susitikus.

Tą popietę it medus metalo dirbinių fabrike „Gentelman“ Lodzėje sprogo katilas ir „pasiglemžė keliolikos žmonių gyvybes“ (kaip įprastai pranešama laikraščiuose). Ir neabejotinai pasaulyje dėjosi kur kas svarbesni už tą vakarą, patį gyvenimą keičiantys įvykiai. Tie kaštonai žmogų paverčia apgailėtina mazgote, persismelkusia prieblanda ir sutemų kvapu, tarsi geltonas lapas.

Tokiais vakarais neliko nieko kita, kaip tik kelissyk apsukti apie glotnią pilko kelkraščio arką su geltonu kaštonu. Šaligatvio arka buvo tarsi negrįžtamai nykstantis dalykas, kuriuo reikia skubėti pasinaudoti, lyg pačiu gyvenimu ir pilkose sutemose įsižiebusiais geltonais žibintais.

Tai buvo stebuklingas ir neįvertintas reiškinys, it nesuvokiamai svarbus susitikimas.

Tik sugrįžus į kambarius, kuriuose gyvename, bandyta suvokti tą nepaprastą reiškinį, galintį visą vakarą pripildyti gyvybės. Tuomet, visai nelauktai, tas procesas pavirto sakiniais:

„Kaštonai buvo šiltutėliai nuo geltonio. Gatvės – aksomai iš matinės pilkumos ir gintarų. Šaligatvių krašteliai buvo švelniai nugludinti.“

Nieko daugiau neįmanoma buvo pasakyti, tik apie tuos šaligatvius.

Taip tylomis užsibaigia vieno spalvingiausių visų metų reiškinių istorija.

 

 

Iš: Debora Vogel. Akacje kwitną. Kraków: Austeria, 2006

Vertė Ugnė Ražinskaitė