Puiki diena burgeriams valgyti

 

Eilinį kartą išlekiu pro duris. Sužinojau, kad festivalyje bus Rasos draugai. Ji vengia mus supažindinti, nors draugaujame jau trejus metus. Turbūt gėdijasi. Dabar, kai nebėra kitos išeities, pagaliau teks mane pristatyti. Dėl to ir susinervinau – atsinaujino senos nuoskaudos, kurias stengiuosi užgniaužti. Puikiai žinau kvailus Rasos įsitikinimus, bet konflikto prireikė būtent šiandien, kai žadėjom ramiai pavakaroti mamos bute. Neseniai mečiau rūkyti, tad mano agresija liejasi į visas puses. Nerinkau žodžių ir atsikirsdamas Rasos tėvui, kuris, būdamas primityvus kaimietis, juokais pasiūlė nusikirpti plaukus. Jei teberūkyčiau, nevadinčiau normalaus žmogaus kaimiečiu.

Šitaip atsiduriu prie pat namų esančioje Liudo Giros stotelėje. Iš tikrųjų mūsų bendrabučio net namais nepavadinsi. Gyvename dviejų „butų“ bloke, kurį dalinamės su vieniša mama. Santechnika visai parėjusi, pusė kaimynų – chroniai ir narkomanai. Todėl, sužinojęs, kad mama važiuoja į sodybą, ir susipykęs su Rasa, pasinaudoju proga pabūti vienas ir pernakvoti tvarkingame trijų kambarių bute Lazdynuose, kuriame užaugau. Po pusės metų gyvenimo Fabijoniškėse tebejaučiu, kad čia yra tikrieji namai, kuriuose mielai nakvoju po konfliktų arba per šventes – man kažkodėl nevalia švęsti su Rasa ir jos giminėmis.

Belaukiant stotelėje, galvoje kirba vienintelė mintis: kaip be cigarečių ištverti šitą pragarą. Po pusantro mėnesio nebejaučiu abstinencijos, bet ir geros emocijos vis dar svetimos. Net nesinori gyventi. Paskambinu mamai, ji kaip visada nuramina, sako, kad viskas bus gerai. Nelabai suprantu, kaip taip gali būti – juk niekada nesusirasiu kitos panos, o šita gadina gyvenimą. Be to, būdamas dvidešimt ketverių, baigiau tik du kursus, išverčiau vieną vaikišką knygą ir neturiu darbo. Kitaip sakant – gerokai atsilieku nuo klasiokų ir kursiokų iš pirmųjų studijų. 2G autobusas žaibiškai pristato į Lazdynus. Dešimt minučių pėsčiomis ir aš jau namie. Šiek tiek palengvėja. Pažiūrėsiu kokį seną gerą filmą, o Rasa tegul eina nachui. Įsijungiu kompą.

Susierzinimas nepraeina. Kadangi bromazepamo atsargos eina į pabaigą, jį geriu tik negalėdamas užmigti. Kai pavasarį po panašaus konflikto išgėriau keturias tabletes, ne tik nepraėjo nemiga, bet ir sukilo žvėriškas pyktis. Vadinasi, šitas vaistas veikia ir kaip pykčio katalizatorius, bet negaliu sakyti, kad man tai nepatinka – kai sukyla agresija, kas gi leis efektyviau pasiųsti visus nachui, jei ne svaigalai? Poveikis nuo nemigos irgi negarantuotas – nepalyginsi, kaip buvo per abitūros egzaminus. Nuo paskutinės sesijos raminamuosius vartoju beveik kas antrą vakarą, todėl dabar jie menkai veikia.

Pamiršau pasakyti, kad jau treti metai negeriu ir tuo labai didžiuojuosi. Kai trečią kartą patekau į psichūškę, atsisakiau ir žolės, ir alkoholio. Nuo tada – jokių manijų ar psichozių. Bromazepamą laikau mažesniu blogiu. Noriu parūkyti, bet mano ryžtas nepalaužiamas: pagaliau išsivaduosiu iš ilgos priklausomybės. Jau seniai manau, kad metęs išspręsiu visas problemas.

Reikia ieškoti kitos išeities. Į „Google“ vedu pažįstamo forumo adresą. Šį tinklalapį atradau ieškodamas patarimų, kaip mesti rūkyti. Išsiaiškinu, kad net Lietuvoje parduodamas koaskopinas, kuriame yra nestipraus analgetiko. Norint pajusti poveikį, reikia išgerti bent šešias tabletes. Nuo šitokio piktnaudžiavimo apsaugo gyvybei pavojinga paracetamolio dozė. Laimei, internete aprašyta, kaip jį pašalinti.

Kai perskaičiau Williamo S. Burroughso knygą „Narkašas“, vaistai nuo skausmo man nebeskamba kaip keiksmažodis. Atlaidžiau žiūriu ir į Fabijoniškių bendrabučio narkomanus, kurie mandagiai palaiko laiptinės duris dviratį nešančiai Rasai. Svarbiausia – koaskopinas yra lengvas analgetikas. Šiandien vaistinės nebedirba. Nauja galimybė suteikia vilties – laukiu rytojaus. Nesitikiu ypatingo poveikio, bet bent turėsiu ką veikti.

Ta proga prisimenu, kaip klasiokas sakė, kad, norint produktyviai praleisti dieną ir išvengti nuobodulio, reikia susidaryti dienotvarkę. Kažkada su juo buvome labai artimi – be saiko gerdavome ir pūsdavome, fantazuodami apie puikią ateitį. Kai atsisakiau svaigalų, atvažiuodavau pas sunkvežimių aikštelėje budintį klasioką. Jis gerdavo, o aš palaikydavau kompaniją. Atrodydavo, kad ir pats savotiškai apsinešu. Dabar nesimatėme kokius metus, jis neseniai rašė ir siūlė susitikti. Nors ir skundėsi psichologinėmis problemomis, jaučiau, kad išlaikė pozityvą, kurio dabar semiuosi.

Metęs rūkyti, žadėjau pradėti sportuoti, todėl pirmu numeriu įrašau treniruotę – atsilenkimus ir hantelių kilnojimą. Kitas ne mažiau svarbus dalykas – naujasis sumanymas, kurį pavadinu preparato gamyba. Taip pat laukiu renginio „Burger fest“ – skaniai pavalgysiu. Pernai ten buvau su tuo pačiu klasioku.

Lapelį pasidedu ant stalo, kad pamatyčiau vos atsikėlęs. Pyktis dar nepraėjo, todėl prieš miegą feisbuke papostinu Huey Lewiso kolektyvo dainą „Hip to Be Square“ su Patricko Batemano prakalba apie konformizmą. Galvoju, kad visi supras, kas dedasi mano galvoje, bet labai klystu – sureaguoja tik Gintas. Išgeriu bromazepamo ir atsigulu miegoti.

Nors rytojaus planai malonūs, jie neleidžia nurimti – galvoje suku scenarijus, įsivaizduoju, kaip vykdau dienotvarkę, nuodugniai apgalvoju visus punktus. Labai laukiu, kol pabusiu, bet dabar negaliu užmigti, todėl išgeriu dar vieną bromazepamo.

Po valandos vis dar nesimiega, todėl geriu jau trečią tabletę. Paskui – dar dvi, bet ir šios nepadeda. Kai išaušta rytas, visai nesijaudinu, nes jaučiuosi ir pailsėjęs, ir atsipalaidavęs. Dieną pradedu nuo atsilenkimų, tada pakilnoju hantelius.

Toliau sąraše – pasigaminti preparatą. Išsiruošiu į vaistinę. Šiek tiek neramu, bet kartu sugrįžta pažįstamas malonus jaudulys, kurio nejaučiau nuo tada, kai mano rūkymas vis dar darė mamai įspūdį.

– Laba diena, man šampūno ir… koaskopino.

– Vartoti ne daugiau kaip dvi tris tabletes per dieną.

– Ačiū, gerai. Viso gero.

Sklandžiau, nei tikėjausi. Beveik pasišokinėdamas grįžtu namo. Dėl instrukcijos jau žinau visas subtilybes. Po valandos gėrimas jau paruoštas. Kruopščiai nušluostau aplaistytą stalą. Dabar mažiausiai reikia, kad mama pradėtų klausinėti, kodėl staiga ėmė drebėti rankos.

Kad nekiltų pavojaus kepenims, skystis turi būti skaidrus kaip vanduo. Maniškis apsiblausęs ir visai neprimena vandens, bet stiklinė bent jau permatoma – nepalyginsi su pradine tiršta pieno spalvos mase. „Sueis“, – pamanau ir vienu ypu išgeriu kartų skystį.

Suėjo, ir dar kaip! Po septynių minučių pajuntu visišką palaimą, ramybę ir malonų energijos antplūdį. Kur tu buvai visą mano gyvenimą?! Tūkstančius kartų geriau už seksą, alkoholį ir visus raminamuosius kartu sudėjus! Suprantu, kad viskas yra ir bus gerai. Mano ir Rasos konfliktas – visiška smulkmena. Buvau užsispyręs kvailys. Ranka pati siekia telefono. Atsiprašau, kad pasikarščiavau, ir pakviečiu po darbo pernakvoti. Draugė mielai sutinka.

Grįžkime prie esminių dalykų. Gyvenime nejaučiau tokios euforijos. Dabar suprantu, kad kol vartosiu šitą skystį, neturėsiu jokių problemų. Ne… nereikia piktnaudžiauti, juk skausmą malšinantys vaistai sukelia stiprią priklausomybę. Paeksperimentuosiu kokius tris penkis kartus, vėliau liks gražūs prisiminimai.

Puiki saulėta diena. Klausausi muzikos ir vargo nematau. Forume siūloma pirma išbandyti mažesnes dozes ir pažiūrėti, kaip veikia. Taip ir padariau – elgiuosi atsakingai. Vėliau galima didinti. Tiesa, negalima maišyti su benzodiazepinais, kad nesustotų kvėpavimas. Na, bet bromazepamą gėriau naktį – jau bus išsivadėjęs. Kadangi liko dar šešios tabletės, nematau prasmės jų nepanaudoti – pasisemsiu jėgų kelionei į miestą. Kitaip vis tiek tektų išmesti, nes mama su Rasa per daug konservatyvios, kad suprastų tokias pramogas.

Po antro karto grįžta pradinis malonumas, kuris jau buvo pradėjęs blėsti. Tada man kyla geniali mintis paskambinti Gintui – pažįstamui iš psichūškės. Aštuoneriais metais vyresnis Gintas turi polinkį į tokias manijas, kokių net filmuose nepamatysi, todėl su juo visada smagu. Pastaruoju metu retokai bendraujame. Kai vasaros pradžioje jis nejuokaudamas pasiūlė pakviesti Rasą į grupinį seksą, žiauriai supykau. Nuo tada nebenoriu su Gintu turėti jokių reikalų. Šiandien nuoskaudas nurašau visada puikiai draugo nuotaikai ir neeilinei charizmai.

– Sveikas, Gintautai, kaip tau sekasi?! Gal nori susitikt?

– Iš kur tokia nuotaika, gal prisigėrei?

– Papasakosiu, kai susitiksim.

– Dabar dirbu stroikėj Užupio gale. Penktą šeštą galim susitikt prie Vilnelės.

– Gerai, galėsim išsimaudyt!

Dar pilna laiko, spėsiu ir skaniai pavalgyti „Burger feste“, ir pėsčias nueiti iki Vilnelės. Išlipu Trakų stotelėje. Senamiestyje ir vėl prisipisa narkomanas, kuris su britišku akcentu klausinėja: „Do you speak English?“ Manęs neapgaus – autobuse mačiau jo abscesus ir girdėjau, kaip šneka lietuviškai. Dabar „užsienietis“ slepia rankas po pusiau solidžiu megztuku iš padišofkės. Eilinį kartą griežtai atsakau: „No!!!“, bet pykčio nejaučiu – niekas negali sugadinti mano puikios nuotaikos. Trakų gatvėje akį patraukia batų išparduotuvės vitrina. Užeinu vidun ir pasimatuoju gal penkias poras, bet visos spaudžia – tai iš priekio, tai iš šono. Atrodo, pardavėjos supranta, kad esu apsinešęs, bet aš vis tiek pasitikiu savimi ir kalbu sklandžiai. Analgetikai, priešingai nei alkoholis, netrukdo mąstymui. Nežinantis nė neįtartų, kad bendrauja su neblaiviu. Vis dėlto būseną išduoda kniaukiantis balsas ir, kaip paaiškėja vėliau, susitraukę vyzdžiai.

Nesėkmingos batų paieškos dar labiau pakelia nuotaiką. Gera bendrauti su išvaizdžiomis pardavėjomis, kurios nediskriminuoja pirkėjų už jų vartojimo įpročius. Spyruokliuojančiu žingsniu nueinu iki Teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelio. Čia jau ne pirmą kartą vyksta šventė „Burger fest“. Pernai čia buvau su daugybe pažįstamų, o šiandien dar labiau džiaugiuosi savo paties draugija. Didelė minia irgi netrikdo. Nedvejodamas užsisakau „Marso“ burgerį, kurį jau seniai norėjau išbandyti. „Atsiprašome, neturime bulvyčių.“ – „Nieko tokio“, – šypsausi.

Į rankas gaunu masyvų mėsainį ir ne ką mažesnį marinuotą agurką. Skonis – pasakiškas. Kaip tik tai, ko man ir reikia. Jau neprisimenu, ar valgiau pusryčius. Dėl nemigos šios dvi dienos susiliejo į vieną. Negaliu patikėti, kad vos vakar nenorėjau gyventi.

Pasisotinęs patraukiu į Užupį. Smagu, kad su draugu tuoj atsigaivinsime Vilnelėje. Nors čia vyksta statybos, kur pažiūrėsi – vieni griuvėsiai, Paupys atrodo labai gražus ir primena vaikystę. Tamsiai rudos plytos man visada primena vaikystę, bet vis dar nežinau, kodėl.

Štai ir Gintas.

– Sveikas!

– Linai, kai pavadinai mane Gintautu, iškart supratau, kad tu apsinešęs. Pradėjai gert?

– Ne.

– Tai ką vartojai?

– Kaip tik norėjau sakyt. Internete išsiaiškinau, kad nuo tokių nereceptinių vaistų galima gerai apsinešt. Žiauriai malonus poveikis. Galėsim pasidaryt kartu.

– Žiūrėsim.

– Nori išsimaudyt?

– Nežinau, čia labai negilu.

– Pochui, vasarą reikia atsigaivint.

Po šių žodžių nuogas išsitiesiu Vilnelėje.

– Atsiguli ir zajabys.

– Man dar reikia užsukt pas mamą pasiimti pinigų.

Visi Ginto darbai pavieniai. Jis save vadina architektu, bet kadangi baigė tik specializuotą statybų inžineriją, negali dirbti savarankiškai, todėl projektuoja mamai, kuri yra tikra architektė. Gintas neva juokaudamas ištisai mane įžeidinėja. Dabar jau sugebu atsikirsti, o mintyse dar ir krikštiju draugą trisdešimt dvejų metų mamos išlaikytiniu. Pats bent jau gaunu pašalpą.

Po skyrybų Gintas visai nutrūko nuo grandinės ir nuolat meta vaistus, be kurių negali funkcionuoti. Tokiais epizodais jis tampa visai neprognozuojamas: keikia padavėjas, su rusakalbiais statybininkais važinėja pas stoties prostitutes, vėliau meta darbus. Per vieną tokį epizodą dar ir teises pragėrė, todėl dabar ištisai prašo, kad visur vežiočiau. Kai taip atsitiko man, buvau dvyliktokas, bet trisdešimtmetis vyras – visai kas kita.

Dabar jam gerasis, tvarkingasis periodas. Pavydžiu Gintui pasitikėjimo savimi. Pavyzdžiui, jis sugebėjo nusitempti į lovą „Ikiuko“ pardavėją, kuri turi čiuvą! Kaip dažnai pirkėjų flirtas baigiasi kažkuo daugiau?

Ginto mama gyvena ir dirba trijų aukštų bute Vilniaus gatvėje. Šį turtą paveldėjo iš įtakingo tėvo. Gintas su mama net prie svečių siuntinėja vienas kitą nachui, ji savo sūnų vadina psichu. Kai šį kartą užeinu vidun, išgirstu netikėtą klausimą:

– Linai, tu visas išbalęs, vyzdžiai susitraukę. Viskas gerai?

– Taip, taip. Tik… prastai miegojau.

Man vis dar negana pramogų, todėl važiuoju į Ginto sodą Nemenčinės plente. Vasarą jis gyvena sode, kuris yra gausaus mamos palikimo dalis. Čia smagu išsikepti dešrelių, kažkada dar ir gėriau degtinę su tuometine Ginto žmona. Šįkart labiausiai vilioja gretimo tvenkinio krioklys – jaučiuosi baisiai apdujęs ir noriu aštresnių pojūčių.

Pakeliui bandau įtikinti Gintą nusipirkti koaskopino. Pastebiu visas vaistines. Nesuprantu, kur jo entuziazmas. „Tai gal kitą dieną?“ – „Gal.“ Neryžtingą dvejonę priimu kaip pritarimą ir jau įsivaizduoju, kaip linksma bus sode po kelių dienų. Kad netapčiau priklausomas, reikia pertraukos. Kadangi apie viską paskaičiau, man negresia narkomanija – visada darysiu bent kelių dienų pertraukas.

Sode tikra vasara. Lendant po kriokliu, reikia visą laiką laikytis už virvės. Vanduo – ledinis. Puikiai išlaikau pusiausvyrą. Po maudynių pasijuntu beveik blaivus.

Iki Lazdynų laukia ilgas kelias su trimis persėdimais. Jie man ne kliūtis – diena dar nesibaigė, juk atvažiuos Rasa! Kai išlipęs Architektų stotelėje iš kelionės prisimenu tik persėdimą prie Spaudos rūmų, suprantu, kad per anksti pasiskelbiau išblaivėjęs. Jaučiuosi išsekęs. Kad Rasa nieko neįtartų, noriu parodyti rūpestį ir nuperku porą šaldytų picų.

Štai ir ji. „Picos jau šyla!“ Sugebu nenusideginti. Vaistai nuo skausmo išties nuostabūs: jokių nemalonių pašalinių reiškinių, kuriuos sukelia alkoholis, o ir poveikis nepalyginamai malonesnis. Galima sakyti, kad esi blaivus, tik laimingas. Nebejaučiu apsvaigimo, tik stiprų nuovargį. Šiandien nereikia jokių tablečių. Pavalgę apsikabiname ir užmiegame. Prieš tai pagalvoju, kad dar kokius tris, daugiausiai – penkis kartus pabandysiu analgetikų, nes prieš baigiant eksperimentą norisi dar pasidžiaugti atradimu, išsprendusiu visas mano problemas.

Ant stalo guli sąrašas su įgyvendinta dienotvarke.

 

●

 

Vėlyvas ruduo. Apdujęs vaikštau virtuvės koridoriumi ir grožiuosi saulėlydžiu Fabijoniškėse. Kambaryje iš arti pasižiūriu į veidrodį. Į galvą šauna automatinė mintis: „Vyzdžiai susitraukę – viskas gerai.“