Pastebėjimai apie Vilnių

Anna Zlatkovskaja (g. 1982) – baltarusių žurnalistė, politinė veikėja, rašytojа. Išleido dvi knygas – „Baisu gyventi, mama“ (Страшно жить, мама, 2018) ir „Drugelių medžioklė“ (Охота на бабочек, 2021). Jos kūriniuose tragiškas realizmas pinasi su mistika, siužetai kartais primena fantastinę literatūrą, likdami labai buitiški, žemiški. Už apsakymą „Irma“ jai buvo skirtas žurnalo „Esquire“ prizas.

2020 m. lapkričio 15 d., pabėgusi iš Baltarusijos dėl valdžios grasinimų susidoroti, atvažiavo su sūnumi į Vilnių, čia kol kas gyvena ir dirba. Rašo populiarius feisbuko postus apie gyvenimą Lietuvoje, publikuojasi tinklalapyje kyky.org ir kitur.

Šiandien išsiaiškinau, kad dėl savo siaubingo tarimo aš, užuot palinkėjusi viso gero, linkiu visiems viso garo. Na, blin, gal gana jau?

Periodiškai jaučiuosi sovietuku. Užėjau į polikliniką, o ten prie įėjimo kabo aparačiukas, skenuojantis mano persigandusį kaukėtą face’ą ir skelbiantis mano temperatūrą.

Ir man iškart taip ilgu pasidarė, prisiminiau mūsų baltaruses tetules, ant kėdučių sėdinčias, kurios pridėdavo termometrą prie kaktos – kiek tame rūpestingumo ir švelnumo! Kiekvienąsyk pagalvodavau, koks tai sunkus darbas – krikštyti visus lyg kunigas jutikliniu termometru ir tada paleisti su Dievu į poliklinikos gelmes. O tu visad lieki visiškai viena prie to įėjimo.

O čia – aparatas. Miklus ir bedvasis.

Dar vienoje iš prekybos centro parduotuvių kankinamai ilgai maigiau antiseptiką, mėgindama išspausti iš jo bent lašą, o jis, rupūžė nedėkinga, vis ignoravo mano pratybas. Aš jau būčiau pyktelėjusi, še tau kad nori, ir čia pasitaiko netikėtumų, kai efektinga dama su paltu gracingai priėjo prie antiseptiko, ištiesė rankas ir ant jų trykštelėjo spiritinis skystis. 

Visose paskui pasitaikiusiose parduotuvėse aš mėgavausi purkštuvėliu, lyg vaikelis. Ištiesi rankas – trykšt, – ir eik sau toliau, dezinfekuotasis didvyri. Jokio taktiliškumo. Vien patogumai. Ir tinginystė. Man kol kas sunku priprasti.

Dar truputį apie rūpestį ir kovidą: jei žmonių parduotuvėse per daug, apsauginis nieko neįleidžia, kol iš parduotuvės neišgaruos minia. Taip, žmonės stovi gatvėje eilėje ir nesiskųsdami laukia.

Vežimėlius apsauginis prieš tai, kai vieną jų paimsi, švelniai nušluosto. Tokiomis akimirkomis jautiesi be galo keistai. Skaitai juk postus apie tai, kad Minske pardavėjos kaukę užsimaukšlina maksimum iki smakro ir dar purkštauja, kai jų prašoma užsitempti ją ant nosies, o Vilniuje visi ramiai laikosi režimo. Ne, pasitaiko, žinoma, kad kas nors būna be kaukės arba nusmunka žemiau nosies.

Juokinga, kad transporte, jo ekranuose iš to šaipomasi. Rodoma, kaip atrodo damos ir kavalieriai su nusmukusiomis po nosimi kaukėmis. Taip, taip, tie patys paveiksliukai apie vyrų genitalijas ir moterų krūtines. Humoro jausmo iš lietuvių kol kas niekas neatėmė.

Kai važiavau atgal iš prekybos centro, už manęs autobuse sėdėjo du vaikinai. Jie kalbėjo dviem kalbomis – rusiškai ir lietuviškai – ir nežmoniškai keikėsi. „Matas“ buvo rusiškas, tikriausiai. Na, trumpiau tariant, visi tie „blt, blt“. Ir visą kelią iki namų galvojau: galbūt lietuviškas „matas“ skamba panašiai? Gal vis dėlto ne? Bet kol kas nedrįsau apie tai nieko paklausti. 

Kartą užėjau į vintažinių rūbų krautuvėlę. Tiesiog šiaip sau. Kоl žiūrinėjau daiktus, kurie pasirodė man per brangūs (pavyzdžiui, „Stella McCartney“ rankinė už 300 eurų), mano sūnus įsiplepėjo su pardavėja, aukšta grakščia moterimi elegantišku žaketu. Markui tas apskritai lengvai išeina. Jis ir papolitikuoti visad pasiruošęs ir šneka, kaip yra, be eufemizmų. Pardavėja sklandžiai perėjo į rusų kalbą ir tuoj pat pridūrė: „Mes manėme, kad baisiausia šiais metais – kovidas. O paskui sužinojom, kad ne, nes žiūrime naujienas apie įvykius Baltarusijoje.“

Gaila, kad nenusipirkau tos rankinės (savaime suprantama, kodėl, bet brendas toks fainas), žinoma, ir rankinė man patiko, ir ta moteris, ištarusi tokius svarbius kiekvienam iš mūsų dabar žodžius. 

Na, ir pabaigai – be abejo (ir deja), aš gyvenu ne centre, ir štai ėjau kartą per savo rajonėlį linksmąjį, o čia op – ant sienos širdis. Ji nupaišyta. Aš kvailys-baltarusas. Visur matau ženklus, primenančius mūsų kovą už laisvę, net jei tai tiesiog širdis ant sienos. Tačiau tai jau refleksija, kuri, tiesa, nepanaikina manęs, visų mano godų, džiaugsmo ir ašarų dėl šalies, kad ir kur aš būčiau. 

Vertė Tomas Čepaitis