Pasaka apie laukinę moterį ir jos vyrus
Delia Owens. Ten, kur gieda vėžiai. Romanas. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė; eilėraščius vertė Vidas Morkūnas. V.: BALTO leidybos namai, 2020. 416 p.
Imuosi rašyti apie Delios Owens romaną „Ten, kur gieda vėžiai“ dėl jo milžiniško populiarumo sukurtos intrigos. Knygos viršelyje skelbiama apie milijoninius tiražus, pasiekiamus populiarumo rekordus pasaulyje, atrodo, kad ir Lietuvoje situacija panaši. Panorusi ją užsisakyti Mokslų akademijos bibliotekoje į eilę buvau įrašyta kaip aštunta šio romano geidaujanti skaitytoja. Atėjus mano eilei, buvau perspėta, kad po manęs dar yra dešimt šios knygos laukiančiųjų. Tad jau imant į rankas šią knygą galvoje sukosi klausimas, kokios yra jos populiarumo priežastys.
Šiame tekste kalbėsiu apie dalykus, kuriuos geriausiai išmanau – moterų ir vyrų vaizdinius ir jų kaitą literatūroje. Ir, man regis, šis aspektas iš dalies leidžia paaiškinti šios knygos populiarumą. Būtų įdomu atlikti tyrimą, kas – moterys ar vyrai – sudaro šio romano skaitytojų daugumą (atsiliepimus internetiniuose portaluose apie knygą išskirtinai paliko tik moterys, bet jos tiesiog gali būti aktyvesnės nuomonės reiškėjos). Kadangi neturiu galimybių atlikti tokio pobūdžio apklausos, galiu tik įsivaizduoti hipotetinį šios knygos skaitytoją ir aptarti, kokius jos ar jo lūkesčius, fantazijas apie moteris ir vyrus šios knygos pasakojimas apie visų apleistą, laukinėje gamtoje gyvenančią ir, svarbiausia, išgyvenančią merginą išpildo.
Romane aprašytą mergaitės, kurią maždaug dešimties metų pamažu apleidžia visi šeimos nariai, – pirmiausia išeina mama, paskui ją vyresnieji broliai ir seserys, o galiausiai ir tėvas, – istoriją galima laikyti Robinzono Kruzo ir Mauglio istorijų variacija, tik šįkart išgyvenantis laukinėje gamtoje vienui vienas herojus yra ne vyras, bet moteris. Romano pagrindinė veikėja priversta pati viena suktis iš padėties, ieškoti išgyvenimo būdo civilizacijos beveik nepaliestoje gamtoje – romane kuriamas atšiauraus ir sykiu didžiai įspūdingo gyvenimo pelkynuose vaizdinys. Svarbiausia romano problema būtų galima įvardyti moters ir sociumo santykius. Tiesa, Danielio Defoe romane „Robinzonas Kruzas“ (1719) ir Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygoje“ (1894) vyrai atskiriami nuo sociumo susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, o štai Owens knygoje merginos atskirtis nuo bendruomenės įkūnija anuometę (pasakojimas rutuliojasi praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje JAV) kitokių visuomenės narių – moterų, juodaodžių, žemiausios socialinės klasės atstovų – patirtą izoliaciją. Romane „pabarstyta“ aprašomam laikotarpiui būdingų detalių: atskiros mokyklos baltiesiems ir juodaodžiams, į svarbiausią miesto barą negali įeiti pačios vienos moterys ir juodaodžiai, teismo salėje juodaodžiai taip pat izoliuojami nuo baltųjų ir t. t. Neatsitiktinai, kai visa baltųjų miestelio bendruomenė baidosi visai vienos pelkynuose paliktos mergaitės, jai padeda juodaodis pravarde Šoklys ir jo šeima (pabrėžtinai teigiamai papasakojama apie izoliuotai nuošalėje nuo viso miestelio gyvenančią juodaodžių bendruomenę).
Visą romano istoriją būtų galima matyti ir kaip moterišką Bildungsroman atmainą. Nors romane iš esmės aprėpiamas visas Kajos Klarks gyvenimas, svarbiausia jo dalis – tapimas suaugusia moterimi – užima didžiąją dalį, kiti keturi jos gyvenimo dešimtmečiai sutalpinami į paskutinius knygos puslapius.
Tad kuo gi patraukia ši tapimo moterimi istorija? Romane akivaizdi nesukultūrintos gamtos ir laukinės moters analogija – baltųjų bendruomenė Kają vadina Pelkių dukra, ji įsivaizduojama kaip ypatingų galių turinti ragana. Šios veikėjos išgyvenimas tiesiogiai susijęs su ją supančios gamtos pažinimu, sutapimu su ja. Išorinio pasaulio pažinimas lydimas savo pačios istorijos, to, kas jai nutiko, priėmimo ir susitaikymo su savo kitoniškumu. Šie procesai glaudžiai susiję. Reikšminga, kad vyrai yra svarbiausi Kajos gyvenimo lėmėjai. Romane šeimos gyvenimą išardo Antrojo pasaulinio karo patirties traumuotas tėvas. Atrodo, toks tėvo vaizdinys šiuolaikinėje literatūroje yra gana klišinis: štai ir Kristin Hannah romane „Sugrįžimas į Aliaską“ šeimos gyvenimą griauna Vietnamo karo patirčių sužalotas tėvas (gali būti, kad šie vaizdiniai liudija, jog karo traumos jau yra tapusios lengvai identifikuojama masinės sąmonės atminties vieta). Abiejų romanų siužetai beveik analogiški – traumuoti tėvai išsiveža šeimas į laukinę gamtą: viename – į Šiaurės Karolinos pelkynus, kitame – į Aliaską. Abiejose nuo civilizuoto gyvenimo nutolusiose vietovėse kuriasi visuomenės atskalūnai, ten apsigyvena ir abi romanuose aprašomos šeimos. Menkai tesukultūrinta gamta skirtingai veikia romanų vyrus ir moteris. Karo patirties sužeisti vyrai laukinėje aplinkoje dar labiau žvėrėja ir degraduoja, o moterys, atrasdamos būdus, kaip ten išgyventi, pažįsta savo galias, kurios yra analogiškos gamtos stichijoms. Teigiamą požiūrį į „laukinę“ moterį galėjo suformuoti ir antrosios bangos, vadinamasis radikalusis, feminizmas, reabilitavęs nuvertintus moters vaizdinius, specifines tik moteriškomis laikomas savybes pristatęs kaip jų išskirtinumą ir privalumus. Tokiu moterų apgynimo pavyzdžiu gali būti laikoma Clarissos Pinkolos Estés knyga „Bėgančios su vilkais“. Net ir Lietuvoje ne viena moteris galėjo pasijusti „laukinė“, šios knygos išleistas ne vienas tiražas, o ją, gulinčią šalia moters lovos, buvo galima pamatyti ir pramoginio pobūdžio gyvenimo būdo vaizdeliuose.
Kaip traumuoti vyrai sugriauna, taip vyrams patikėta ir prisidėti ar net atlikti lemiamą vaidmenį atkuriant dukterų gyvenimus. Reikšminga tendencija – abiejuose romanuose ypatingu jautrumu, gebėjimu globoti nuo visuomenės atkirstas dukteris pasižymintys vaikinai yra našlaičiai, netekę motinų, o aptariamame romane Teitas yra praradęs ir seserį. Tokio pobūdžio prarastis lemia, kad šių vyrų santykiams su atstumtosiomis būdingas daug platesnis spektras jausmų: pirmiausia, aišku, iškeliama erotinė trauka, tačiau ji lydima broliško rūpesčio, o iš jo kyla siekis apsaugoti, ginti itin pažeidžiamas merginas. Štai toks herojaus paveikslas gali tapti šiuo metu į vyrą dedamų lūkesčių indikatoriumi.
Dėmesį patraukė ir dar vienas bręstančios merginos ir jai atsidavusio vaikino santykiams būdingas aspektas. Ketveriais metais vyresnis vaikinas imasi globoti penkiolikmetę Kają (autorė vaizduodama 6–7 dešimtmečio Ameriką iš dalies yra „atleista“ nuo šių dienų moterų ir vyrų santykių standartų ir galimo kriminalizuoto jų vertinimo). Tik vieną dieną mokykloje praleidusią, patyčių išgintą lauk Kają jos brolio draugas Teitas imasi savotiškai lavinti. Galima sakyti, jis įžvelgia merginos ypatingą sugyvenimą su laukine gamta, tad jos „namų studijas“ kreipia gamtos pažinimo link. Jis išmoko ją skaityti, neša knygas, kuriose moksliškai aprašomas jos tiesiogiai patiriamas gamtos pasaulis. Teito padedama Kaja galiausiai tampa itin populiarių pelkių gyvenimo pažinimo knygų autore, o pačioje romano pabaigoje paaiškėja ją buvus ir poete.
Štai tokia daugeliui mūsų patraukli moters ir vyro santykių interpretacija turi gilias šaknis. Dar XIX amžiuje be moterį globojančio vyro moters įžengimas į kultūros pasaulį apskritai nebuvo įmanomas. Dėl to itin svarbus buvo vyro tarpininko vaidmuo moterims debiutuojant kaip rašytojoms. Vėlesnėje mūsų kultūrinėje tradicijoje, neabejotinai atspindinčioje ir bendrąsias Vakarų Europos tendencijas, šis santykis šiek tiek transformuojasi: štai Šatrijos Raganos apysakoje „Viktutė“ (1903) jauna bajoraitė save pažįsta, savo talentus ir būsimo gyvenimo viziją atranda tik per santykius su mylimuoju daktaru. Tačiau fikciniai santykiai turėjo analogijų ir realiame gyvenime. Povilas Višinskis suvaidino itin svarbų vaidmenį debiutuojant Marijai Pečkauskaitei kaip rašytojai, rūpindamasis jos kūrinių publikavimu nelegalioje lietuviškoje spaudoje. Daugiau nei šimtmečiu vėliau rašytame kūrinyje Teitas siunčia mylimosios gamtos objektų piešinius ir aprašus leidėjui, rūpindamasis, kad jie būtų publikuoti atskira knyga.
Aptariamo romano kuriamam moters ir vyro santykių modeliui nauja tik tai, kad nors XIX–XX amžiaus pradžios literatūroje kurtiems moterų ir vyrų santykiams buvo svarbus erotinis aspektas, dėl to laiko konvencionalumų jis atskleistas tik kaip platoniškas ryšys. Šatrijos Raganos apysakos finalas – ilgai lauktas meilės prisipažinimas ir planuojamos vestuvės. O štai romane „Ten, kur gieda vėžiai“ erotinis santykių dėmuo itin plačiai aprašytas. Vyro seksualinė elgsena padeda išryškinti teigiamo herojaus privalumus, o neigiamo – trūkumus. Penkiolikmetė Kaja greta mylimo vaikino pamažu atranda savo kūną: kadangi šalia nėra bręstančiai mergaitei reikalingos moterų bendruomenės, vyras yra tas, kuris dalyvauja jos įžengime į moterų pasaulį. Kaip pavyzdį, kad gali būti visai kitaip aprašomas jaunos merginos brendimas, galima paminėti taip pat itin populiarios italų autorės Elenos Ferrantės romaną „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“. Čia paauglė Džovana savo seksualumą tyrinėja pirmiausia artimų draugių rate, lakoniškai, bet be jokio drovumo, kaip apie visiškai normalų reiškinį užsimenama ir apie „kolektyvinę“ paauglių mergaičių masturbaciją. O pirmajame lytinio akto aprašyme visiškai nuvertinamas vyro vaidmuo: sukuriamas įspūdis, kad bendraamžiu vaikinu Džovana pasinaudoja tik defloracijai atlikti, vaikinuko pastangos pirmąją sueitį padaryti bent kiek malonesnę beveik atvirai išjuokiamos.
Romane „Ten, kur gieda vėžiai“ lygia greta su moksliniu pasaulio pažinimu Teito vedama Kaja pajunta save kaip erotiniams išgyvenimams jautrų, imlų moters kūną (reikia pasakyti, kad „apsaugodama“ savo herojų seksualinę patirtį nuo kriminalinio atspalvio knygos autorė neleidžia jiems peržengti glamonių, kad ir itin intensyvių, ribos). Šis Kajos savęs pažinimas yra saugus, nes jaunas vyras geba susivaldyti ir nepasinaudoja pažeidžiama, niekieno nesaugoma mergina. Manau, neatsitiktinai išsamiai aprašyta erotinė scena, kai glamonių kulminacija itin lengvai gali pasibaigti sueitimi, tačiau vyras priima sprendimą jų nebetęsti, baimindamasis, kad Kaja gali pastoti. Romane yra ir kitas vyras, negalėjęs atsispirti laukiniam merginos žavesiui, – miestelio numylėtinis, gražuolis lovelasas Čeisas. Šių vyrų paveikslai kurti elementarios priešpriešos principu – Teitas priima Kajos keistumus, juos kreipia akultūracijos linkme, Čeisas nesupranta merginos pomėgių, baisisi jos apleistais namais. Dar svarbiau – skiriasi ir jų erotinis elgesys. Pirmajam būdingas rūpestis, švelnumas, atsižvelgimas į merginos poreikius, antrasis labiausiai suinteresuotas patenkinti savo „patiniškus“ geidulius (romane gamtos ir žmonių santykių analogijos pateikiamos itin tiesmukai). Todėl ir Kaja jaunatvišką, nepasibaigusią sueitimi seksualinę patirtį su Teitu vertina kaip itin malonią, o štai pirmasis lytinis aktas su Čeisu aprašomas kaip skubotas, skausmingas ir nemalonus. Ir nors autorė nesiėmė taip plačiai kaip su Teitu aprašyti seksualinių santykių su Čeisu, šie ne sykį nusakomi kaip kažko esmingo stokojantys, netenkinantys merginos. Blogo ryšio kulminacija – Čeiso smurtas ir mėginimas Kają išprievartauti. Tad vienoje opozicijos pusėje atsiduria vyro gebėjimas visiškai susivaldyti, kitoje – siekis patenkinti seksualinius impulsus net per prievartą.
Tad „gerasis“ vyras padeda Kajai pažinti savo laukinę prigimtį, kurios neabejotina dalis yra erotiniai išgyvenimai, ir ją akultūruoja. Toks vyro vaidmuo, pakeitęs moterų bendruomenės vaidmenį mergaitės socializacijos kelyje, išryškėjo dar XIX ir XX amžių sandūroje. Ir šioje knygoje be vyro vedimo, atrodo, Kaja būtų užstrigusi „primityviame“ gamtiškame, nesocializuotame būvyje. Būtent vyras merginos egzistenciją kilsteli į kitą lygmenį. Romano finale Kaja ir Teitas tampa gamtos tyrinėtojais partneriais, tiesa, vyras yra išėjęs „tikrus“ mokslus universitete, apsigynęs disertaciją, o moteriai pakanka namų mokslo ir itin glaudaus ryšio su „tiriamuoju objektu“.
Mąstydama apie tokį moters ir vyro santykių idealųjį modelį, prisiminiau dar vieną XX amžiaus pradžios mūsų kultūros reiškinį. Lietuviškoje spaudoje, svarstant įvairius lietuvių visuomenės kūrimo(si) projektus, daug vilčių dėta į modernią lietuvišką šeimą, viešai diskutuoti įvairūs galimi jos modeliai. Ne sykį kartota mintis, kad išsilavinę jauni vyrai gali „užsiauginti“ sau žmonas, savarankiškai lavindami pasirinktas merginas. Ir tikrai būta ne vieno bandymo „teorinį“ planą realiai įgyvendinti. Aptariamoje knygoje siužetas panašus – Teitas, mokydamas Kają skaityti, toliau ją lavindamas, įvesdindamas ir į erotikos sferą, „užsiaugina“ gyvenimo partnerę.
Tiesa, laukinės moters svajoms apie tikrą šeimą, kuri padėtų jai grįžti į sociumą, lemta sužlugti, prie to, savaime suprantama, labiausiai prisideda „blogasis“ vyras, suvedžiojęs merginą pažadais apie santuoką ir jų netesėjęs. Kaja taip ir lieka savo pelkių pasaulyje, į jį visiškai prisiderindamas prie moters gyvenimo būdo ateina vyras. Tad, galima sakyti, Kaja taip ir lieka iki galo neprijaukinta moterimi. Šią mintį patvirtintų ir romane įaustas, papildomos intrigos suteikiantis kriminalas.
Man didžiausią įspūdį šiame romane darė visai nepažįstami gamtovaizdžiai. Brėždama analogiją tarp nesukultūrintos gamtos ir moters vidinio pasaulio, autorė nutolo nuo plikų schemų. Tekste akivaizdi priešprieša tarp „laukinės“ visų apleistos Kajos ir tvarkingų mergaičių, parafrazuojant autorę, it vištaičių, prisiglaudusių po motinos sparnu. Šios merginos taip ir lieka bevardėmis, istorijos neturinčiomis emblemomis, tarsi užrakintomis Kajos išgalvotomis pravardėmis Aukštaliesablondinė, Strazdanosirarkliouodega, Visadasuperlųvėriniu ir t. t. Kaja stebėdama laukinių padarų elgseną pamažu perpranta sociumo elgesį reguliuojančius dėsnius ir įsisąmonina savo tamsiąsias galias. Vienas tokių sukrečiančių epizodų romane – merginos stebima dar poravimosi metu patiną ryjanti vabalo maldininko patelė, įkūnijanti sunkiai nusakomus nesukultūrinto žiauraus moteriškumo aspektus. Būtent dėl jų pagrindinė herojė peržengia vienaplanio tik teigiamo personažo ribas.
Nina Baym knygoje „Woman᾽s Fiction: A Guide to Novels by and about Women in America, 1820–1870“ (1978) šio laikotarpio amerikiečių moterų parašytus romanus laiko įvairiomis variacijomis pasakos apie jauną merginą, kuri stokodama paramos privalo pasaulyje atrasti savo kelią į laimę. Owens eksploatuoja tokio pat pobūdžio siužetą, išpildydama mūsų fantazijas apie moterį, kuri likdama nepriklausoma nuo visuomenės eina savo keliu ir ne tik išgyvena, bet ir pasiekia šlovę. Tačiau laimingos pabaigos būtina sąlyga – tarpininko, mokytojo, globėjo ir partnerio funkcijas atliekantis vyras.
