Neišmanantis mokytojas

 

Jacques’as Rancière’as (g. 1940) neabejotinai yra vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų filosofų. Pastaraisiais dešimtmečiais jo populiarumas ir svarba sparčiai augo ne tik Prancūzijos, bet ir Europos bei JAV akademinėse ir kultūrinėse sferose. Daug dėmesio sulaukė jo refleksijos apie nesutarimą kaip pamatinį demokratinio režimo dėmenį, apie skirtingus visuomenėje veikiančius juslumo padalijimo režimus ir su jais susijusį politikos ir meno ryšį. Čia pristatomos ištraukos iš ankstyvajam Rancière’o mąstymo laikotarpiui priklausančio veikalo „Neišmanantis mokytojas“ (1987).

Septintajame dešimtmetyje studijuodamas prestižinėje École Normale Supérieure de Paris Rancière’as lankė marksistinio filosofo, Prancūzijos komunistų partijos intelektualo Louis Althussero seminarus. Atidus Marxo skaitymas glaudžiame studentų ratelyje (tarp jų taip pat buvo Étienne’as Balibaras, Pierre’as Macherey ir kiti) davė vaisių – 1965 m. mokytojas kartu su savo mokiniais išleido straipsnių rinkinį „Skaityti „Kapitalą“, kuriuo siekta komunistų judėjimo viduje atnaujinti gyvą santykį su tradicijos ir kulto dulkėmis pasidengusiais Marxo tekstais. Visgi mokytojo ir jo mokinių santykis buvo ne vien formalus, akademinis, bet ir politinis. Studentai priklausė Prancūzijos komunistų partijai artimai Studentų komunistų sąjungai, o didžiulis mokytojo politinis-filosofinis autoritetas rėmėsi ne tik pelnytu studentų susižavėjimu, bet ir pačiu jo mokymo turiniu: svarbiausia Althussero politinės filosofijos skirtis atriboja teisingą, mokslinį žinojimą apie visuomenę (kuris, žinoma, priklauso komunistų partijai, intelektualams, teisingai suprantantiems Marxo tekstus) nuo naivios, ideologiškos sąmonės (kuri neišvengiamai paliečia darbininkų klasę, liaudį). Tarp šių dviejų polių įsivyrauja „natūrali“ mokytojo ir mokinio hierarchija: teisingas partijos žinojimas turi atvesti neišmanančią liaudį į išsilaisvinimą.

Rancière’o filosofinis prabudimas įvyko 1968 m. masinio studentų sukilimo ir darbininkų streikų metu. Kontrastas tarp realiai vykstančio sukilimo – barikadomis užblokuoto, šventinės ir karingos dvasios apimto Paryžiaus – ir Komunistų partijos (taip pat ir Althussero) pozicijos, esą tai tėra nereikšmingi smulkiosios buržuazijos kaprizai, privertė Rancière’ą iš naujo susimąstyti apie žinojimo ir neišmanymo, oficialaus ir „laukinio“, nepažaboto diskurso santykį. Savo radikalų atsiskyrimą nuo altiuserizmo ir jo steigiamų žinančio–neišmanančio hierarchijų filosofas apmąstė pirmojoje savo knygoje „Althussero pamoka“ (1974). Tačiau per žinojimą steigiamos hierarchijos kritika išliko pagrindine Rancière’o mąstymo ašimi iki šių dienų.

„Neišmanantis mokytojas“ – nedidelė, lengvai skaitoma ir gana marginali knyga, kurioje pasakojama XVIII–XIX a. gyvenusio filosofo ir dėstytojo Josepho Jacotot istorija. Vis dėlto ji žymi fundamentalų Rancière’o mąstymo momentą – joje alegoriškai susumuojamos ir permąstomos Rancière’ą filosofu padariusios filosofinės-politinės patirtys ir, kaip pats mąstytojas prasitaria ne viename interviu, išplėtojama radikalios intelektų lygybės idėja, prie kurios bus be perstojo grįžtama vėlesniuose tekstuose. Skirtis tarp žinovų ir neišmanėlių neretai remiasi tam tikru lygybės arba laisvės pažadu, kuris nurodo į neapibrėžtą ateitį – kada nors, po ilgo edukacinio, revoliucinio arba ekonominio proceso, visi galėsime būti lygūs ir laisvi, tačiau kol kas būtina pakentėti, žinoti savo vietą (ortodoksinis komunistų judėjimas tėra viena iš daugelio erdvių, kuriose veikia ši logika). Tokiam hierarchijos akligatviui Rancière’as priešina lygybę ne kaip tolimą rezultatą, o kaip išeities tašką, kaip pradinę hipotezę: radikalią bet kurio intelekto lygybę su bet kuriuo kitu intelektu galime patirti čia ir dabar, jei tik vadovausimės šia niekuo nepagrįsta, bet išlaisvinančia prielaida. Šiandien, kai neišmanantis, pamokymo reikalingas žmogus verčiamas pagrindiniu mūsų neoliberalios demokratijos priešu, Rancière’o ir Jacotot pamąstymai tampa naujai aktualūs. O Jacotot istorija prasideda, kai Olandijos karalius, gelbėdamas nuo sugrįžusios Burbonų valdžios, paskiria jį dėstyti Leveno universitete.

Vertėjas

 

Kukliojo lektoriaus paskaitos iš tiesų greitai sudomino studentus. Tarp tų, kurie norėjo jose dalyvauti, nemaža dalis nemokėjo prancūzų kalbos. Savo ruožtu Josephas Jacotot visiškai nekalbėjo olandiškai. Tad neegzistavo jokia kalba, kuria jis būtų galėjęs išmokyti studentus to, ko jie iš jo tikėjosi. Ir vis dėlto jis norėjo patenkinti jų norą. Dėl to tarp jo ir studentų reikėjo įsteigti minimalų bendro dalyko ryšį. Tuo metu Briuselyje pasirodė dvikalbis „Telemacho“¹ leidimas. Bendras dalykas buvo rastas ir Telemachas šitaip įžengė į Josepho Jacotot gyvenimą. Su vertėjo žodžiu pagalba jis perdavė studentams knygą ir jų paprašė naudojantis vertimu išmokti prancūzišką tekstą. Studentams įveikus pusę pirmojo tomo jis liepė jiems perduoti, kad jie be paliovos kartotų tai, ką jau išmoko, ir kad apsiribotų likusios dalies skaitymu bei gebėtų ją atpasakoti. Šitai buvo skubos sprendimas, bet taip pat tai buvo mažytė filosofinė patirtis, panaši į tas, kuriomis buvo žavimasi Apšvietos amžiuje. O Josephas Jacotot 1818 m. liko praėjusio amžiaus žmogumi.

Bet patirtis pranoko jo lūkesčius. Šitaip pasirengusių studentų jis paprašė prancūzų kalba užrašyti savo pamąstymus apie tai, ką jie perskaitė. „Jis buvo pasiruošęs baisiausiems barbarizmams, galbūt visiškai bejėgystei. Iš tikrųjų, kaip šie jauni žmonės būtų galėję be jokių paaiškinimų suprasti ir susidoroti su jiems naujos kalbos sunkumais? Cha! Reikėjo pamatyti, kur juos nuvedė šie atsitiktinumo takai, kokie buvo šio beviltiško empirizmo rezultatai. Ir kaip jis apstulbo supratęs, kad jo mokiniai, palikti vieni, įveikė šią sunkią užduotį ne ką blogiau, nei tai būtų padarę daugelis prancūzų! Tad ar nepakanka panorėti, kad galėtume? Gal tuomet visi žmonės potencialiai pajėgūs suprasti tai, ką kiti padarė ir suprato?“²

Štai revoliucija, kurią Jacotot prote sukėlė ši atsitiktinė patirtis. Iki šiol jis tikėjo tuo, kuo tiki visi sąžiningi dėstytojai: kad didžioji mokytojo užduotis yra perduoti savo žinias mokiniams, siekiant juos laipsniškai pakylėti link savojo mokslo. Kaip ir jie, jis žinojo, kad visiškai nereikia mokinių prikimšti žinių ir jiems liepti kartoti kaip papūgoms, bet taip pat, kad reikia juos apsaugoti nuo tų atsitiktinių kelių, kuriuose pasiklysta esminio ir antraeilio, principo ir išdavos dar negebantys atskirti protai. Trumpai tariant, esminis mokytojo veiksmas buvo paaiškinti, išskirti paprastus žinių elementus ir suderinti jų principinį paprastumą su faktiniu paprastumu, būdingu jauniems ir neišmanantiems protams. Mokyti tuo pačiu metu reiškė perduoti žinias ir ugdyti protus, tvarkingai ir palaipsniui vesti juos nuo paprasto prie sudėtingo. Šiuo būdu, apgalvotai įsisavinant žinias ir ugdant sprendimo galią bei skonį, mokinys pakildavo iki lygmens, kurio reikalavo jo socialinė paskirtis, ir buvo pasirengęs pagal šią paskirtį visu tuo naudotis. [...]

 

●

 

Josephą Jacotot apstulbinęs atradimas trumpai gali būti nusakytas taip: reikia apversti paaiškinimo sistemos logiką. Paaiškinimas nėra būtinas, kad panaikintume nesugebėjimą suprasti. Priešingai, šis nesugebėjimas yra paaiškinančią pasaulio sampratą struktūruojantis pramanas. Tai aiškinančiajam reikia nesugebančiojo, o ne atvirkščiai; tai jis steigia nesugebantįjį kaip tokį. Kam nors paaiškinti kokį nors dalyką – tai visų pirma jam parodyti, kad jis negali jo suprasti savo jėgomis. Prieš būdamas pedagogo veiksmu paaiškinimas yra pedagoginis mitas, parabolė pasaulio, padalinto į mokytus ir neišmanančius protus, į subrendusius ir nebrandžius, gebančius ir nesugebančius, protingus ir kvailus protus. Aiškinančiojo triukas susideda iš šio dvigubo inauguracinio gesto. Viena vertus, jis paskelbia absoliučią pradžią: tik dabar prasidės mokymosi veiksmas. Kita vertus, ant visų išmoktinų dalykų jis užmeta neišmanymo skraistę, kurią pats įsipareigoja nutraukti. Iki jam pasirodant mažasis žmogus apgraibomis ieškojo tamsoje, spėliodamas. Dabar jis mokysis. Pirma jis girdėjo žodžius ir juos kartojo. O dabar reikia skaityti ir jis nesupras žodžių, jei nesupranta skiemenų, nesupras skiemenų, jei nesupranta raidžių, kurias suprasti negalėtų priversti nei knyga, nei jo tėvai, bet tik mokytojo šnekėjimas. Sakėme, kad pedagoginis mitas padalina pasaulį į dvi dalis. Reikia patikslinti, kad jis padalina intelektą į dvi dalis. Pagal jį egzistuoja menkesnis ir pranašesnis intelektas. Pirmasis atsitiktine tvarka įrašo suvokimus, įsimena, interpretuoja ir empiriškai kartoja siaurame įpročių ir poreikių rate. Tai mažo vaiko ir liaudies žmogaus intelektas. Antrasis pažįsta dalykus per priežastis, jis veikia pasitelkdamas metodą, eina nuo paprasto prie sudėtingo, nuo dalies prie visumos. Tai jis leidžia mokytojui perduoti savo žinias, jas pritaikant prie intelektinių mokinio sugebėjimų, ir patikrinti, ar mokinys gerai suprato tai, ką išmoko. Toks yra paaiškinimo principas. Toks nuo šiol bus atbukinimo principas Josephui Jacotot. [...]

 

●

 

Beprotis – įkūrėjas, kaip jį vadino jo sekėjai, – įžengia į sceną su savo „Telemachu“, knyga, daiktu. Imk ir skaityk, sako jis vargšui. Aš nemoku skaityti, atsako vargšas. Kaip aš suprasiu, kas parašyta knygoje? – Taip, kaip supratai viską iki dabar: lygindamas du faktus. Štai vienas faktas, kurį tau pasakysiu, pirma knygos frazė: Kalipso negalėjo nusiraminti Ulisui išvykus. Kartok: Kalipso, Kalipso ne… Štai antras faktas: čia užrašyti žodžiai. Negi nieko neatpažinsi? Pirmas žodis, kurį tau pasakiau – Kalipso, ar tai nebus ir pirmas žodis puslapyje? Gerai įsižiūrėk, kol būsi tikras, kad gali jį visuomet atpažinti kitų žodžių apsuptyje. Tam reikia, kad man pasakytum, ką čia matai. Čia ženklai, kuriuos ranka išvedžiojo popieriuje ir kurių spaudus ranka surinko spaustuvėje. Atpasakok man šį žodį. Sukurk man „nuotykių pasakojimą, t.  y. pasakojimą apie nuolatinį judėjimą, nuokrypius, vienu žodžiu, trajektorijas plunksnos, parašiusios šiuos žodžius popieriuje, ir kalto, jį išraižiusio varyje“³. Ar mokėsi čia atpažinti raidę O, kurią vienas mano mokinių, spynų meistras pagal profesiją, vadina apvaliąja? Raidę L, kurią jis vadina kampainiu? Nupasakok man kiekvienos raidės formą, kaip pasakotum apie nežinomo objekto arba vietos formas. Nesakyk, kad to negali. Moki žiūrėti, moki kalbėti, moki rodyti, gali prisiminti. Ko dar reikia? Absoliutus dėmesys gali matyti ir vėl pastebėti, sakyti ir persakyti. Nebandyk apgauti manęs ir pats savęs. Ar matei būtent šitai? Ką apie tai manai? Argi nesi mąstanti būtybė? Ar manaisi esąs vien tik kūnas? „Įkūrėjas Sganarelis visa tai pakeitė [...], tu turi sielą, kaip ir aš.“⁴ 

Vėliau bus laikas aptarti tai, kas sakoma knygoje: ką manai apie Kalipso, apie skausmą, apie deivę, apie amžiną pavasarį? Parodyk man, kas tave verčia sakyti tai, ką sakai.

Ši knyga – draudimas pabėgti. Neaišku, koks bus mokinio kelias. Bet aišku, iš kur jis neištrūks – iš savo laisvės lavinimo. Taip pat aišku, kad mokytojas turės teisę stovėti tik prie durų. Mokinys turi viską pamatyti pats, be perstojo lyginti ir visad atsakyti į trigubą klausimą: ką matai? Ką apie tai manai? Ką su tuo darai? Ir taip be galo.

Bet ši begalybė nebėra mokytojo paslaptis, tai mokinio judėjimas. Knyga yra išbaigta. Tai visuma, kurią mokinys laiko rankose, kurią visą jis gali perbėgti žvilgsniu. Mokytojas nieko nuo jo neslepia, o mokinys nieko negali nuslėpti nuo mokytojo žvilgsnio. Ratas draudžia apgavystę. Ir visų pirma didžiąją nesugebėjimo apgavystę: aš negaliu, aš nesuprantu… Nėra ką suprasti. Viskas knygoje. Reikia tik atpasakoti – kiekvieno ženklo formą, kiekvienos frazės nuotykius, kiekvienos knygos pamoką. Reikia pradėti kalbėti. Nesakyk, kad to negali. Moki pasakyti aš negaliu. Vietoj to sakyk Kalipso negalėjo… ir būsi pradėjęs. Būsi pradėjęs eiti keliu, kurį jau pažinojai ir kuriuo nuo dabar turėsi be perstojo eiti. Nesakyk: aš negaliu pasakyti. Arba tada išmok tai pasakyti kaip Kalipso, kaip Telemachas, kaip Naravas arba kaip Idomenėjas. Prasidėjo kitas – jėgos – ratas. Be perstojo atrasi skirtingus būdus pasakyti aš negaliu ir greitai galėsi pasakyti viską. [...]

 

●

 

Kadaise buvo gerai – sako pranašesnis protas, pripratęs prie rimtų cenzu grįsto susirinkimo šnekų. Jis taip kalba apie iš visuomenės padugnių susibūrusius demagogiškus susirinkimus, kurie kaip vėtrungė gręžiojasi nuo Demosteno į Aischiną, nuo Aischino į Demosteną⁵. Visgi pažvelkime iš arčiau. Kvailystės, dėl kurios Atėnų liaudis svyra tai link Aischino, tai link Demosteno, turinys yra visiškai aiškus. Paklusti tai vienam, tai kitam liaudį verčia ne neišmanymas ar nestabilumas. Tiesiog tam tikru momentu vienas arba kitas geriau sugeba įkūnyti ypatingą Atėnų liaudies kvailystę: jų akivaizdaus pranašumo prieš silpnaprotišką Tebų liaudį jausmą. Vienu žodžiu, mases išjudinanti jėga yra ta pati, kuri įkvepia gyvybę pranašesniems protams ir šimtmečiais verčia visuomenę verstis per galvą: intelektų nelygybės jausmas, kuris išskiria pranašesnius protus tik juos suliedamas į universalų įsitikinimą. Taip pat ir mūsų dienomis – kas leidžia mąstytojui niekinti darbininko intelektą, jei ne darbininko panieka valstiečiui, valstiečio panieka savo žmonai, jo žmonos panieka kaimyno žmonai ir taip be galo? Socialinio neracionalumo formulė telpa į paradoksą, kurį galima pavadinti pranašesni menkesnieji: kiekvienas paklūsta tam, kurį laiko menkesniu, paklūsta masės dėsniui dėl pačios savo pretenzijos iš jos išsiskirti. [...]

 

●

 

Tad Josepho Jacotot sekėjų pareiga paprasta. Reikia visiems, kur ar kokioje situacijoje jie bebūtų, paskelbti gerąją naujieną: galima mokyti to, ko neišmanome. Šeimos galva, vargšas ir neišmanantis, gali pradėti šviesti savo vaikus. Reikia pateikti šio švietimo principą: reikia kažką išmokti ir visa kita su tuo susieti pagal šį principą – visi intelektai yra lygūs.

Reikia jį paskelbti ir užsiimti jo patvirtinimu: kalbėtis su vargšu, prakalbinti jį apie tai, kas jis yra ir ką jis žino; parodyti jam, kaip jis galės šviesti savo sūnų; užrašyti maldą, kurią vaikas moka atmintinai; liepti jam atmintinai išmokti pirmąjį „Telemacho“ tomą, kurį jam įduosim; patenkinti prašymą tų, kurie iš universalaus mokymo mokytojo nori išmokti to, ko jis neišmano; galiausiai, pasitelkti visas priemones, kad neišmanantis būtų įtikintas, jog jis turi galią: vienas sekėjas Grenoblyje negalėjo įtikinti neturtingos ir senos moters išmokti skaityti ir rašyti. Jis jai sumokėjo, kad ji sutiktų. Per penkis mėnesius ji išmoko ir dabar ji išlaisvina savo anūkus⁶.

Štai ką reikia daryti, turint omenyje, kad išmanyti „Telemachą“ ar bet kokį kitą dalyką savaime nėra svarbu. Svarbu ne ugdyti žinovus, o kilstelti tuos, kurie laiko savo intelektą menkesniu, išvesti juos iš pelkės, kurioje jie tūno: ne iš neišmanymo, o iš paniekos sau, savyje glūdinčios paniekos mąstančiai būtybei. Esmė – kurti išsilaisvinusius ir išlaisvinti galinčius žmones.

 

Iš: Jacques Rancière. Le maître ignorant: Cinq leçons sur l’émancipation intellectuelle. Paris: Fayard, 1987

Vertė Tadas Zaronskis