Mokslas ir tiesa
Šiuo tekstu bandysiu parodyti, kaip funkcionuoja modernusis mokslas. Kalbėsiu ne apie konkrečias jo disciplinas, bet apie plotmę, kurioje jos materializuojasi. Išryškinsiu nuo René Descartes’o laikų veikusią ir per modernųjį mokslą tebeveikiančią struktūrą.
Pasak Descartes’o, tikri tegalime būti dėl to, kad mąstome („mąstau, vadinasi, esu“). Filosofas teigia, kad mokslinių tyrinėjimų tikslas turėtų būti neginčijamus apibrėžimus apie gamtos objektus galintis pateikti protas: jei pasaulis yra sapnas ar apgaulė, tai šių vaizdiniuose turėtume rasti save kaip mąstantįjį ar pažįstantįjį subjektą, nes apgaulė ar sapnas turi į kažką atsiremti. Tas kažkas – tai tikroji substancija, apimanti abejojimą, suvokimą, teigimą, neigimą, norėjimą, nenorėjimą, nuojautą etc. Jeigu šios substancijos nebūtų, sapno negalėtume apibrėžti esaties kategorijomis, nes jis neturėtų adresato.
Descartes’as užsimojo atmesti visa, kas kelia bent menkiausią abejonę ir ką pažinome pojūčiais, prietarais, išankstinėmis nuostatomis bei dogmomis: filosofas pasišovė atrasti kažką ilgaamžiška, tvirta, pozityvaus, kalbant apie žmogų ir būtį. Pabrėžiu, kad Descartes’o noras žinoti (ieškoti tiesos) nėra tikrasis noras žinoti – jis težymi tikrumo bei neabejojimo įgyvendinimą jį supančiame diskurse.
Pažvelkime į sakymo ir pasakymo registrų skirtumą, į tai, kad šitaip formuluoti Descartes’as tegali diskurse. Taigi autorius reiškia pretenziją į įsivaizduojamą būtį, kurioje sakymo aktas, sutirštindamas sąvokas ir paversdamas jas klampia medžiaga, pareikalauja išsamios filosofinės analizės. Šiuo požiūriu ontologinė būtis formuojasi ne pozityvistiniais moksliniais principais, o į referentą nenurodančio, bet visuomet į kitą signifikantą nurodančio signifikanto principu. Darau prielaidą, kad karteziškojoje epochoje (apimančioje Vakarų metafiziką ir moderniąją politiką) susiduriame su perėjimu nuo sakymo prie pasakymo ir atvirkščiai, neperžengdami šios poros ribų.
Jei Descartes’as rado mąstančiąją substanciją, kyla klausimas, kaip ji galima. Čia filosofas pasitelkia signifikantą „Dievas“, kuriame telpa visa apimanti tiesa ir žinojimas. Descartes’as teigia, kad būtį turėtume suvokti kaip sudėtingą mašiną, kurios idėja turėtų slypėti kažkokio meistro prote (Dieve). Pasirodo, taip mąstytojas išorę sumaišo su vidumi – psichoanalitinis ir topologinis žvilgsnis išryškina karteziškojo Dievo imanentiškumą psichikai.
Atrodo, kad net jei šiandien manome esą tvirtą mokslinę žiūrą įgiję ateistai, nuo karteziškojo Dievo niekur nepabėgome: nors tikėjimas išoriniu subjektu laikomas absurdišku, Dievas nedingo, tik pakeitė vietą, formą, vardą. Tai byloja tvirtas pasitikėjimas mokslinėmis metodologijomis, naujausiomis technologijomis, kurios, rodos, vienintelės tegali spręsti asmenines ir politines problemas. Taigi išnyko klasikinė Dievo samprata, bet ne jo funkcija, į dieviškąjį jouissance nutaikytas geismas.
Kaip religijos subjektas visas atsiduoda tikėjimui Dievu, įkūnijančiam visišką būties žinojimą ir išganymą, taip šiandieninis subjektas atsiduoda moderniojo mokslo procedūroms, žadančioms būties trūkumų susiuvimą visybės fantazijomis: platonizmu, formalizmu, klasikine intuicija, racionalizmu, empirizmu, personalizuota medicina, farmacija. Tokiu pačiu principu funkcionuoja ir superstygų teorija, genomo projektas, dirbtinis intelektas: visi jie juda atotrūkio tarp signifikanto ir signifikato pašalinimo kryptimi.
Moderniojo mokslo paradigmoje geismas veikia paradoksaliai: noras žinoti stiprus, bet tiesa aršiai atmetama. Žmogus atsisako Dievą pripažinti esant ne fiziniu dariniu (egzistuojančiu išorėje), bet psichine projekcija (vidus projektuojamas į išorę). Panašiai kaip išreiškiamas viduje susikaupęs pyktis keiksmažodžiais ar aršiais veiksmais. Taigi subjektas tiki, kad protas nurodo į objektyvią ir pozityvią tikrovę, bet ne į signifikuojančią grandinę ar diskursyvias praktikas; subjektas pasitiki medicinos ir politikų suprodukuotais algoritmais, nurodančiais į tikrovę ir objektyviai sprendžiančiais problemas, tačiau atsisako pripažinti jų ontologinio statuso: pastarosios apima perėjimą nuo sakymo prie pasakymo ir atvirkščiai, jokiu būdu iš šios opozicijos neištrūkstant.
Taigi, modernusis mokslas veikia karteziškai: jis, kaip ir Bažnyčios diskursai, bando išgauti dieviškąjį jouissance arba jo ekvivalentą. Toks siekio užvaldyti tikrovę tikslas – tai mėginimas tiesą paversti žinojimu, panaikinant atotrūkį tarp biomasės ir informacijos.
Poslinkis nuo karteziškosios epochos iki šių laikų prilygsta perėjimui nuo klasikinio Dievo qua aukščiausią tiesą įkūnijančios figūros prie Dievo kaip jutiminės tikrovės, apie kurią tarsi byloja empiriniai duomenys, racionalistinė logika, algoritmai, statistika, medicina ar farmakologija. Ant Möbijaus juostos šios tariamai skirtingos epochos (XVII ir XXI amžiai) pasirodo esančios du vienos struktūros invariantai. Taigi modernusis mokslas funkcionuoja kaip klasikinė religija: čia veikia tas pats subjekto atskyrimas nuo jo atsiradimo priežasties, įsteigiantis tiesą dangstančią moderniųjų mokslų fantaziją.
