Mintys apie Afganistaną
Neprisimenu pilietinio karo Afganistane pradžios. 1978 m. man buvo tik ketveri. Bet labai gerai prisimenu 1989 m. istorinius kadrus, kuriuose paskutiniai sovietų kariuomenės daliniai tiltu per Piandžą palieka Afganistano teritoriją. Lietuvoje tai buvo Atgimimo, Sąjūdžio ir Baltijos kelio metai. Kitais metais Lietuva paskelbs atkurianti nepriklausomybę, o dar po metų žlugs Sovietų Sąjunga. Kai 1992 m. Afganistane krito komunistinis režimas, studijavau elektrotechniką savo gimtosios Klaipėdos aukštesniojoje technikos mokykloje. Kitais metais įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetą, o 1996 m. musulmonų sunitų judėjimas, kurio pagrindą sudaro islamo teologiją studijuojantys studentai, paėmė valdžią pilietinio karo tebedraskomame Afganistane. Prasidėjo Talibano epocha. 1999 m. gimė mano dukra, 2000 m. pasirodė pirmieji mano tekstai „Šiaurės Atėnuose“ ir baigėsi XX a. 2001 m. rugsėjo 1 d. pradėjau dėstyti Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, o rugsėjo 11 d. Niujorke keleiviniai lėktuvai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro dangoraižius. Tais pačiais metais JAV pradėjo intervenciją į Afganistaną ir metų pabaigoje Talibano režimas krito. Tačiau pats Talibano judėjimas niekur iš Afganistano nedingo. Jis pasitraukė į kalnus, kariavo partizaninį karą prieš JAV pajėgas ir JAV remiamą Afganistano vyriausybę ir kantriai laukė. Jis laukė dvidešimt metų. Per tą laiką Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, mano dukra baigė mokyklą ir įstojo į universitetą, o aš apgyniau disertaciją, po keturiolikos darbo metų išėjau iš universiteto ir ketverius metus dirbau pašte. 2020 m. pradžioje JAV su Talibanu pasirašė taikos sutartį ir pavasarį kartu su sąjungininkais pradėjo savo pajėgų išvedimą iš Afganistano. Vakarų remiama Afganistano vyriausybė liko viena prieš Talibaną. Ir 2021 m. rugpjūčio 15 d. – amerikiečių kariams dar tęsiant evakuaciją iš Kabulo oro uosto – talibai be mūšio užėmė Afganistano sostinę.
Afganistano pilietinio karo unikalumas tas, kad šiame kare patyrė nesėkmę dvi Vakarų postkrikščioniškosios civilizacijos versijos. Pirmajai atstovavo marksistinis režimas, kurį 1979–1989 m. palaikė SSRS ir jos kariuomenė. Antrajai – ką tik žlugęs režimas, kurį 2001–2021 m. palaikė Vakarų liberaliosios demokratijos su JAV priešakyje ir jų kariuomenės. Lietuvių kariai dalyvavo abiejuose Afganistano vesternizacijos projektuose. Pirmuoju atveju – kaip SSRS kariuomenės šauktiniai. Antruoju – kaip NATO narės Lietuvos Respublikos kariai. Pasaulyje nėra daug tautų, kurių kariai dalyvavo tokio unikalaus pilietinio karo abiejuose etapuose.
Pati Lietuva beveik penkis dešimtmečius buvo pirmojoje Vakarų postkrikščioniškosios civilizacijos versijoje. Jau tris dešimtmečius ji yra antrojoje. Per tuos 30 metų labai pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Daug kuo nusivyliau. Lietuvių tauta – seniausia indoeuropiečių prokalbės sergėtoja – savo istorinėje tėvynėje susitraukė nuo 3,7 iki 2,8 milijono. Turbūt ir Afganistane per tuos 20 „laisvės“ metų atsirado nusivylimas. Kaip kitaip paaiškinti, kad nebuvo beveik jokio pasipriešinimo sugrįžtančiai pabaisai? Talibanas man ir dabar – blogis. Iki šiol negaliu atleisti barbariško Bamijano Budų sunaikinimo. Po Talibano sugrįžimo bus prarasta dar daug gerų dalykų. Bet kodėl nebuvo beveik jokio pasipriešinimo? Juk ne amerikiečiai prieš 20 metų ant žemės išvarė talibus iš Afganistano miestų. Amerikiečiai tik teikė palaikymą iš oro. Ant žemės talibus iš miestų išvarė patys afganistaniečiai – Šiaurės lyga. Kas atsitiko dabar, po 20 metų? Turiu baisų įtarimą. Nepopuliarų. Nepolitkorektišką. Mano įtarimas – tie 20 metų sugadino afganistaniečius. Tuos, kurie galėjo priešintis Talibanui. Materializmo sėkla.
„Tai svajonių žudynės“, – taip Afganistano tragediją apibūdino tėvynę paliekantis vienas žinomiausių šalies žurnalistų. Mano irgi daug svajonių nužudė tie 30 metų, per kuriuos taip sunyko lietuvių tauta. Ar aš ginčiau tai, kas „sukurta“ Lietuvoje per 30 metų? Neginčiau.
Dieve, atleisk man.
