Mes jų amžiuje: jaunimas kaip naujieji paaugliai
Kai 2018 m. pasirodė jaunos airių rašytojos Sally Rooney knyga „Normalūs žmonės“ (Normal people; liet. 2019, vertė Viktorija Uzėlaitė, išleido „Alma littera“), ji sukėlė didžiulį triukšmą, visų pirma literatų ir intelektualų aplinkoje. Knygą skaitė tiesiog visi ir visi ją gyrė, pradedant dainininke Taylor Swift ir baigiant aktore Sarah Jessica Parker: dviem megainfluencerėmis, šiuolaikinio populiariojo feminizmo ikonomis, ką ir kalbėti apie Leną Dunham, serialo apie niujorkietes merginas, taip ir pavadinto – „Merginos“ (Girls), autorę, kuri ir pati iš esmės rašo apie tą patį, ką ir Sally Rooney. „Normalūs žmonės“ turėjo dar didesnį pasisekimą negu tos pačios rašytojos 2017 m. debiutinė knyga „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends, kurios (dar?) neturime išverstos į lietuvių kalbą). Iš esmės abiejose knygose kalbama apie tą patį: apie artimus žmonių santykius ir kaip tie santykiai juos formuoja. Rodytųsi, nieko čia revoliucingai naujo, trys ketvirtadaliai knygų yra apie žmonių santykius (likusio ketvirtadalio turbūt nė neverta skaityti), tai iš kur tas ažiotažas? Vienas iš galimų paaiškinimų būtų autorės stilius, turbūt ne jos sukurtas, bet tikrai jos išpopuliarintas personažų tiesioginės kalbos suliejimas su pasakojimu, darantis net vizualų įspūdį. Veikėjų dialogai neišskiriami skyrybos ženklais, juos skaitai tarsi bendrą teksto dalį ir tai sukuria tankumo, vientisumo, o kartu, kur reikia, painumo ir net tvankumo įspūdį, tarsi tai, ką personažai kalba ir ką jie daro, būtų lygiai tas pats (ir taip yra iš tiesų).
Su tuo susijęs antras Rooney knygų ypatumas, turbūt net ryškiau matomas pirmojoje knygoje: atvirai intelektualus tonas, ypač išryškėjantis vėl tuose pačiuose veikėjų dialoguose, kurie vyksta ir gyvai, ir įvairiais būdais susirašinėjant. „Pokalbius su draugais“ vienoje recenzijoje radau pavadintus „naujo tipo romanu apie neištikimybę“, ir tikrai, neištikimybė kaip siužeto ašis čia vaizduojama ne visai įprastai. Pagrindinė romano herojė – dvidešimties su trupučiu Frensė ir jos draugė Bobė; prieš kurį laiką merginas, kurios anksčiau mokėsi vienoje (vienuolyno) mokykloje, siejo meilės ryšys, bet paskui jis virto draugyste. Bobė ryški, ekstravagantiška, originalių pažiūrų, nebijanti šokiruoti; Frensė ramesnė, tylesnė, besišypsanti – kaip pati tiksliai apie save sako: „Aš visad labiau patikdavau mamoms.“ Merginos dalyvauja įvairiuose renginiuose, kuriuose skaitoma poezija, ir joms gana gerai sekasi; siužetas prasideda tuo, kad viename vakarėlyje jos susipažįsta su vyresne, trisdešimt peržengusia pora – Melisa ir Niku. Šie irgi laisvieji kūrėjai, tik jau geriau įsitvirtinę tame pasaulyje, į kurį siekia patekti Frensė ir Bobė, be to, kaip įsitikina po jų namą paklaidžiojusi Frensė, jie turtingi. Melisa – gerai žinoma rašytoja ir fotografė, Nikas – vidutiniškai sėkmingas aktorius. Melisa sugalvoja parašyti didelę apybraižą apie merginas ir jų atliekamą poeziją, kuri jai daro didelį įspūdį (peršasi keista analogija su Sarah Jessica Parker, svaigstančia dėl Rooney romano „Normalūs žmonės“, – gyvenimas imituoja meną). Visų keturių personažų bendravimui suintensyvėjus, jie skyla į dvi poras: Melisa renka medžiagą, stengiasi geriau pažinti ryškesnę, turbūt ir jai aiškesnę Bobę (nors Bobė iš tiesų tik atlikėja, poezijos autorė yra Frensė), o Frensę su Niku – mažiau ryškius, tarsi atliekamus partnerius – netikėtai susieja meilės romanas. „Jis buvo pirmas mano sutiktas žmogus, po Bobės, su kuriuo kalbėtis man buvo taip pat neracionaliai, juslingai malonu, kaip gerti kavą ar klausytis garsios muzikos“, – sako Frensė. Romanas savotiškas: intelektuali, savikritiška, nesaugi Frensė įsitikinusi, kad Nikas niekaip negali jos pamilti, todėl įspėja jį, kad viskas vyks „ironiškai“, ir atkakliai to laikosi. Pakeisti nuomonės jos nepriverčia nei akivaizdūs Niko prisirišimo ženklai, nei atsiskleidęs jo pažeidžiamumas, visiškai prieštaraujantis išorinės sėkmės vaizdiniui. Į pagalbą ateina net Melisa, pateikusi neva racionalų pasiūlymą, jei taip galima pasakyti, „dalytis“ Niku – galų gale Frensė romaną nutraukia ir sugrįžta prie draugystės su Bobe; pastaroji liūdnai ir ciniškai pareiškia, kad taip turbūt ir turėjo būti. „Jie nuo pat pradžių galvojo tik apie vienas kitą. Galų gale vis tiek būtų grįžę prie tų sušiktų savo santykių, nes prie jų jau priprato. Žinai, mane jie taip siutina. Pasinaudojo mumis kaip kokiais ištekliais.“
Kaip jau turbūt aišku net ir iš paties knygos pavadinimo, „Pokalbiuose su draugais“ nepaprastai svarbūs būtent tie pokalbiai. Ne tik todėl, kad visi knygos herojai vienaip ar kitaip susiję su literatūrine ar panašia saviraiška, bet ir dėl pamatinio, ne kartą daugiau ar mažiau aiškiai deklaruojamo įsitikinimo, kad nors literatūra daro tave išoriškai silpnesnį ir tam tikra prasme atima jėgas dalyvauti socialiniame vyksme, vis dėlto tai vienintelis dalykas, kuriuo verta užsiimti. Vėliau pamatysime, kad lygiai tą patį motyvą Rooney perkelia į Marianos ir Konelio santykius romane „Normalūs žmonės“. Šis romanas – tai ilgų, nuo ankstyvos paauglystės trunkančių ir įvairius etapus išgyvenančių jų santykių istorija. Herojai tarsi ir myli vienas kitą, juos sieja labai stiprus ir, kaip paaiškėja romano pabaigoje, nenutraukiamas ryšys, tačiau įsivaizduoti bendrą laimingą jų ateitį beveik neįmanoma. Ir ne tik dėl to, kad jiedu priklauso skirtingoms socialinėms klasėms, o ir šiaip yra skirtingi žmonės: Mariana visą laiką trokšta daryti gera, siekia socialinio teisingumo, bet net ir ji pripažįsta Konelio, kuris ima formuotis kaip rašytojas, viršenybę.
Bet grįžkime prie stiliaus, kuris šių knygų atveju ypač svarbus. Pamėginau paviršutiniškai išversti vieną iš tokių pagrindinių „Pokalbių su draugais“ herojų pokalbių SMS žinutėmis (knygos tekste išlaikyta joms būdinga rašyba, tai yra sakiniai rašomi be skyrybos ženklų; lietuviškame tekste kai kuriuos ženklus sudėjau, kad būtų lengviau skaityti):
Bobė: jeigu meilę laikysime ne tarpasmeninių santykių reiškiniu
Bobė: o mėginsime ją suvokti kaip socialinių vertybių sistemą
Bobė: tai ji yra ir kapitalizmo antitezė nes kvestionuoja ir griauna savanaudiškumo aksiomą
Bobė: kuria grindžiama visa nelygybės logika
Bobė: bet taip pat ji skatina žmones tarnauti kitiems
Bobė: nes motinos, pavyzdžiui, nesavanaudiškai augina vaikus neturėdamos motyvo siekti pelno
Bobė: ir tai viena vertus tarsi prieštarauja rinkos dėsniams
Bobė: bet iš tikrųjų tik padeda užtikrinti kad būtų daugiau nemokamų darbininkų
Aš (Frensė): taip
Aš: kapitalizmas panaudoja „meilę“ pelno siekimui
Aš: meilė yra padrikas neorganizuotas veiksmas kurio rezultatas – neapmokamas darbas
Aš: bet ką norėjau pasakyti – aš tai suprantu, išvis esu prieš meilę
Bobė: frense tai lėkšta.
Nežinau, kaip jums, bet man tokie dialogai kaip šitas nepaprastai patinka: jis iš tiesų labai rimtas, bet kaip tik dėl to ir toks komiškas, ir tam tikra prasme svaiginantis. Nesunku suprasti, kaip herojė į juos pasineria (nesinorėtų sakyti nedraugiško žodžio „užsižaidžia“) ir renkasi gyventi būtent šioje idėjų ir žodžių erdvėje, savotiškai gindamasi nuo nedraugiško pasaulio. Šioje tikrovėje stipresnis ne tas, kuris gyvena, o tas, kuris sąmoningai pralaimi, atsitraukia, kuris pasirenka būti stebėtoju. Herojai suvokia esą nepritapėliai ir tyčia stengiasi tokie būti.
Kaip tik čia, gerbiamieji klausytojai, jums bus atsakyta į klausimą, ką bendra šios puikios (neperdedu – aš tikrai manau, kad Sally Rooney knygos labai geros) knygos turi su mūsų pranešimo tema. Kitomis aplinkybėmis būtų labai įdomu plačiau panagrinėti jau nuskambėjusį realaus gyvenimo ir literatūrinės išmonės priešpriešos motyvą ir jo nulemtą anaiptol ne paprastą galių pusiausvyrą tarpasmeniniuose santykiuose; ne mažiau įdomi būtų ir socialinės nelygybės tema, nuosekliai einanti per visą „Normalių žmonių“ siužetą (Mariana iš pasiturinčios, bet nedarnios ir nedraugiškos šeimos, Konelis – nesantuokinis vienišos motinos, dirbančios tarnaite pas Marianos tėvus, sūnus) ir šmėkštelinti „Pokalbiuose su draugais“ (Frensė, pirmą kartą dairydamasi Melisos ir Niko namuose, sąmoningai užfiksuoja, kad jie yra „turtingi“). Bet čia kalbėsime apie kitus dalykus. Štai trumpa ištrauka iš „Normalių žmonių“: Mariana kalbasi su šalutiniu herojumi Luku, kuris jų santykius (nelabai gražiai) išnaudojo savo tikslams.
Mariana, kreipėsi Lukas. Ką aš padariau?
Rimtai klausi, ar tai kokia nors meninė priemonė?
Visas gyvenimas yra meninė priemonė.
Mariana įsmeigė į jį akis. Neįtikėtina, bet Lukas į jos pastabą atsakė: manau, tu labai gabi rašytoja. [...]
Mariana atidarė buto duris ir ėmė lipti laiptais žemyn. Negi jis tikrai gali taip žiauriai su ja elgtis ir tuo pat metu tikėti, kad tai daro iš meilės? Negi pasaulis toks sugedęs, kad meilės neįmanoma atskirti nuo niekingiausio smurto ir išnaudojimo? Lauke iš burnos virto garas lyg retas rūkas, krito snaigės, tarsi nuolatos pasikartojančios neįžiūrimai mažos klaidos.
Dabar pacituosiu ištrauką iš kitos, daug seniau išleistos knygos, kurios herojė rašo apie save pirmuoju asmeniu:
Štai kas beliko iš liepsningo jausmo, iš pasakiško vakaro, iš karšto kuždėjimo ir neišpasakyto širdies plakimo. Meilė tai vylius, tai narkotikas, ir vargas tiems, kurie laiku neatsitokėja. Aš atsitokėjau. [...] o šiandien mielai atiduočiau bet kokią meilę už saulės spindėjimą. Kažkoks šuniūkštis murdosi baloje. Jis laimingas. Nusipurto vandenį nuo gaurų ir vėl neria į balą. Argi tam šitiek lijo, kad vienas šuniūkštis galėtų būti laimingas?
Padarykime tinkamą išlygą tam, kad antroji knyga parašyta prieš beveik šešis dešimtmečius, ir pamatysime, kad stilius iš tiesų labai panašus. Bet reikalas tas, kad antrosios knygos – tai lenkės Natalios Rolleczek (1919–2019) knyga paaugliams „Mieloji šeimynėlė ir aš“ (vertė Aldona Liobytė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964) – herojei Juditai vos penkiolika, ji yra klasikinė, tipiška paauglė, ir jos emocijos bei jų išraiška – paaugliškos. Ir Mariana cituotoje ištraukoje, ir Frensė jau tikrai nebe paauglės, joms per dvidešimt. Prie panašių citatų gerai priliptų ir garsusis amžinasis paauglys Holdenas Kolfildas iš „Rugiuose prie bedugnės“, kuriam kone visi suaugusieji yra „veidmainiai“ (phonies); tiesa, jis trokšta priešingo dalyko negu Rooney herojės – ne paskęsti ir ištirpti pokalbiuose, o kaip tik apsimesti kurčnebyliu ir apsigyventi kur nors tolimuose miškuose, gal dirbti degalinėje ir aptarnauti užsukusius vairuotojus netariant nė žodžio.
Aš gerai prisimenu tas man tinkamu laiku skaitytas paaugliškas knygas (išskyrus „Mieląją šeimynėlę“, kurią specialiai perskaičiau tik dabar, bet man ją kadaise atstojo irgi Aldonos Liobytės versta Halinos Snopkiewicz „Svajonės ir dvejonės“, kurioje penkiolikmetė Liudka taip pat stengiasi perprasti ir gal net sureguliuoti – tiesa, be didesnės sėkmės – suaugusiųjų santykius). Būtent dėl to skaitant Rooney manęs nepaliko keistas jausmas, kad visa tai man jau girdėta, gal tik šiek tiek kitokiu pavidalu. Dvidešimtkeliamečiai Rooney herojai man rodėsi tokie pat užsisukę savo susikurtame pasaulyje, taip pat kaltinantys aplinkinius apsimetinėjimu, tokie pat baikštūs ir sykiu įžūliai drąsūs kaip anuometiniai paaugliai, apie kuriuos skaičiau būdama jų amžiaus. (Dar kartą primenu, kad kalbu čia tik apie knygas.) Jau užsiminiau, kad Rooney rašymo stilius man atrodo tirštas ir net kartais tvankus, be galo pilnas savęs – o ir kaip kitaip galėtų būti, kai siekiama būtent per save pažinti ir suvokti visą pasaulį.
Nesu tikra, ar čia išeitų daryti kokių nors toli siekiančių išvadų, bent jau aš pati tikrai nesiryžčiau taip elgtis. Bet kažkas vis dėlto atsitiko – kažkoks beveik kokybinis šuolis nuo Holdeno Kolfildo, kuriam suaugusieji atrodo veidmainiai, o pasaulis sugedęs, bet kuris širdies gilumoje žino, kad teks kaip nors tame pasaulyje įsigyventi, iki Frensės ir Bobės, kurios veidmainiais, atrodo, laiko ne tik visus kitus, bet ir save pačias ir kurios ne tik negali, bet ir nenori to keisti. Būtų galima spėlioti, kad paauglystė kaip ypatingas amžiaus tarpsnis, kai žmogus išsiryškina, sukalibruoja savo santykį su pasauliu, dabar prasitęsė; bet gal didesnio dėmesio vertas ne tas prasitęsimas, o aplinkinio pasaulio nepakeičiamumo suvokimas, iš esmės taip keistai disonuojantis su dramatiška paauglystės laikysena.
O gali būti, kad tiesiog Sally Rooney rašo apie ypatingus jaunus žmones arba kad rašo ypatingu būdu (kaip ji pati sako, ją nuolatos traukia galimybė rašyti apie intymumą ir apie tai, kokiais būdais mes kuriame vienas kitą, o ne apie individualius žmones). Be to, ji nedviprasmiškai džiaugiasi literatūros verte ir deklaruoja ją kaip savaiminę vertybę; tam mes čia, „Šiaurės vasaroje“, iš visos širdies pritarsime ir pridursime, jog tai dar ir labai nebloga išeitis.
Pranešimas, rugpjūčio 14 d. skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose
