Lytinis ugdymas 1.0: kaip atsiranda pinigai
Kartą vienas žemiškas vyras, kuris, be to, buvo ir žemiškas tėvas bei turėjo žemiškų vaikų pametinukų porelę – berniuką ir mergaitę, nusprendė savo atžaloms išdėstyti gyvenimišką lekciją ir papasakoti, kaip atsiranda vaikai.
Patogumo dėlei pavadinkime žemiškąjį vyrą Vergilijumi. Šeimos ir draugų jis vadinamas tiesiog Virgiu. Lygiai to paties patogumo dėlei vaikus pavadinkime Algirdu ir Aleksa. Septynmetį berniuką kol kas visi vadina Algiuku, tačiau jau šiandien jam gresia iniciacija ir galimybė iš tikro tapti Algirdu. O aštuonmetė mergaitė jau veikiausiai per visus jai likusius amžius bus vadinama Aleksa, nes tik drąsiausi iš drąsiausių ryšis jai pritaikyti kokį deminutyvinį vardą, prieš kurį mergaitė (vėliau – mergina ir moteris) gal maištaus, o gal ir ne.
Virgis, prieš pradėdamas savo dantiškąją kelionę po piestelių ir kuokelių, bitučių ir žiedelių pasaulį, patogiai įsitaiso savo pamėgtame fotelyje. Pakvietęs savuosius vaikučius taip pat patogiai įsitaisyti, Virgis šitaip prabyla:
– Algiuk, Aleksa, šiandien papasakosiu jums, kaip atsiranda vaikai. – Ir, savo nuostabai, o gal ir palengvėjimui, yra sustabdomas, pertraukiamas.
– Tėti, – taria Aleksa, – mes norėtume tave iš karto pertraukti.
– Taip, – paantrina sesei Algiukas, kuris jau tuoj tuoj taps Algirdu, – mudu puikiai žinome, kaip atsiranda vaikai.
– Lytinio ugdymo pamokos, – Aleksa neleidžia susidaryti nejaukiam komunikaciniam vakuumui.
Vis dėlto negalėtum sakyti, kad jis taip ir nesusidaro. Virgiui prisireikia akimirkos išfiltruoti ir surikiuoti užplūdusias emocijas (tik gerokai vėliau jis savo žurnale jas įsivardins: sutrikimas, palengvėjimas, pyktis ant švietimo sistemos, bet neperaugantis į visa ko griovimo parengtį, pasididžiavimas savo atžalų nuovokumu ir pagavumu, dar kartą sutrikimas, nes kažkur šių emocijų pakraščiuose šmėsčioja itin migloti prisiminimai apie asmeninę patirtį šiuo klausimu).
Žodžiu, per tą akimirką Virgis susitvardo ir, vildamasis nepulti prieš savuosius vaikus veidu į purvą, oriai paklausia:
– Tai gal turite kokių kitų jums rūpimų klausimų?
Atsakymas išsakomas harmoningu unisonu:
– Tėti, o kaip atsiranda pinigai?
Virgis supranta, kad krytis veidu į purvą jau neišvengiamas, ir tą akimirką nusprendžia pašmaikštauti:
– Yra keletas paplitusių versijų šiuo klausimu. Pinigus veikiausiai atneša gandras. Arba jie randami kopūstuose.
Ne pagal metus rimti Algiuko ir Aleksos žvilgsniai byloja: „Na, Vergilijau, vesk mus per tuos pragaro žinių ratus, niekur dabar nebedingsi.“ Vaikai laukia tęsinio. Virgiui belieka reikšmingai atsidusti ir pradėti dantišką šviečiamąją kelionę.
●
Niekas tiksliai nežino, kaip šiais laikais atsiranda pinigai. Versijos apie gandrus ir kopūstus yra pagrįstos mitais apie valstybines išmokas (gandras šiuo atveju ir būtų valstybė) ir įvairaus intensyvumo savos nugaros lenkimą dirbant (darbas šiuo atveju ir būtų paieškos kopūstuose).
Jei švietimo sistema mano, kad vaikai, apšilinėjantys prieš paauglystę, atrodo imliausi lytiniam švietimui, papasakosiu, ką šiuolaikinis mokslas kalba apie pinigų atsiradimą lytiniu būdu.
Šią tiesą tariasi žinąs įvairaus rango žynių, šamanų, ekstrasensų ir būrėjų sluoksnis. Jie save su abejotinai pagrįstu pasididžiavimu vadina ekonomistais ir finansų analitikais. Prisipažinsiu, man toks jų savęs apibūdinimas skamba taip pat paslaptingai, kone mįslingai. Norint patekti į šį sluoksnį tenka pereiti griežtą, kone darvinišką atranką.
Nors iš tikrųjų tai tėra specialistai, kurie rytoj sužinos, kodėl tai, ką jie pranašavo vakar, šiandien neišsipildė. Ir kalba jų taip pat okultinė, slapta, labai primena tų mažyčių geltonų pakalikų čiauškėjimą (Papadam? Akelo te trusilia!). Minioniškai moka retas (-a) kuris (-i). Tačiau visi iš mandagumo pritariamai linkčioja arba, išgirdę kokį nepadorų derinį, pasibaisėję kratosi. Tad ką tie žyniai, šamanai ir būrėjai pakalikai iš tikro sako apie pinigų atsiradimą lytiniu būdu?
Iš tikro, toks aiškinimas yra labai universalus. Juk pats gyvenimas yra lytiniu būdu plintanti, neretai maloni, bet vis dėlto mirtina liga. Kad būtų paprasčiau, lytinį būdą derėtų suskirstyti ar apibūdinti keliomis sąvokomis:
sueitis,
mylėjimasis,
dulkinimasis,
krušimasis,
visa apimanti kombinuota orgija.
Šios sąvokos skiriasi emociniu, jausminiu, priežastiniu (kauzaliniu) ir kiekiniu intensyvumu. Tačiau visi šie apibūdinimai, pavartojami tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, daro pinigus. Skirtingi yra ir lytinio pinigų atsiradimo būdo bei visų jo apibūdinimų mastai. Jie gali būti didesni, platesni ar gilesni.
Jei viską redukuotume iki paprasto paaiškinimo, tiek tiesiogine, tiek metaforiškąja prasme pinigai atsiranda parsiduodant. Parduodant savo kūną arba savo protą. Sueinant, mylintis, dulkinantis arba krušantis. Ir tikrai ne retas atvejis, kai tenka dalyvauti visa apimančioje kombinuotoje orgijoje. Žodžiu, pinigai atsiranda užsiimant savanoriška arba priverstine prostitucija bei kekšavimu. Ir neapsigaukite – šis principas taikomas ne vien vyrams ir moterims, bet ir supranacionalinėms sąjungoms, super- ir ne itin supervalstybėms, tarptautinėms / transnacionalinėms korporacijoms, ekonominiams subjektams, bendru ekonominiu pagrindu sukurtoms bendrovėms, na ir toliau smulkindami vėl prieisime prie paskirų individų – vyrų ir moterų.
Ko gero, ryškiausiai pinigų atsiradimas lytiniu būdu matomas politikoje. Štai į šiuos procesus aktyviai įsilieja šiandieniniai būrėjai, ekstrasensai, šamanai ir žyniai. Paprastai tariant, politinės prostitucijos ir kekšavimo veikėjai viešai ir be baimės, net užtikrintai naudojasi šių okultinių ekspertų paslaugomis.
Politikai klausosi ekonomistų čiauškėjimo apie būdus, neva padėsiančius išvengti didesnės skolos, gauti palankias palūkanas arba dividendus, žodžiu, įmanomai sumažinti lytiniu būdu plintančių mirtinų ligų galimybes.
Lygiai taip pat priimant lokalaus ar globalaus masto sprendimus kreipiamasi į šiuos žynius, šamanus, būrėjus ir ekstrasensus, kad šie išpranašautų, ką geriau išdulkinti, su kuo pasikrušti ar kokioje masinėje orgijoje dalyvauti, kad pinigų apskritai atsirastų.
Lygiai taip pat yra ir kitose pasaulinio ir vietinio lygio organizacijose ir sambūriuose. Be ekonomistų neapsieina niekas, o kartais šie ekspertai turi atskirus savo padalinius, tribūnas, iš kurių minionišku greičiu beria nesuprantamus skaičius, faktus, pokštus ir rekomendacijas. Į jas įsiklausoma, nors jos retai kada būna suvokiamos. Ir įsiklausius rengiamasi sueiti, mylėtis, dulkinti(s) arba krušti(s) palankiausia nurodoma kryptimi.
Taip atsiranda pinigai.
Ir vis dėlto atrodo, kad niekada taip gerai nebūna su pinigais, kaip blogai būna be jų.
Nors ir mažai matomi, jie vis dėlto egzistuoja ir cirkuliuoja. Štai lankiausi pas gydytoją. Dar prieš karantiną. Norėjau padėkoti, tačiau prisiminiau, kad gydytojas su manimi už ačiū nesikrušo. Tad po konsultacijos tiesiai šviesiai paklausiau, kiek kainuos šis pokalbis. Gydytojas nesidrovėdamas paklausė, ar daug pinigų turiu. O aš jų neturiu net mažai.
Išminties, mokslo ir žinojimo šventovėje universitete virš paradinio įėjimo taip pat reikėtų pakabinti credo: „Jei nemoki – mokėk.“ Abejoju, ar atsiras sudvejojančių šios dviprasmybės vienaprasmiškumu. Smegenų dulkinimas – darbas ir atsakingas, ir ne visada abiem pusėms malonus.
Per žinias girdėjau, kad aukšto rango teisėjas net į kalėjimą sėdo už kyšį. Matote, teisininkai taip pat puikiai supranta, kad už sėdėjimo malonumus susimokėti būtina.
Kitose žiniose taip pat pranešė, kad kažkokia menkai žinoma vieša pareigūnė už žmonių pinigus įsigijo žemės sklypą, pasistatė jame dvarą ir logistinio patogumo sumetimais prasitęsė iki dvaro kokybišką kelią bei nusipirko ryškiai raudoną „Bentley“. Nori nenori kyla klausimas – iš kur žmonės tokius pinigus traukia?
●
Vergilijus, draugų ir šeimos rate vadinamas Virgiu, padaro trumpą pauzę. Prisimena, kad vaikų veidų nematė ilgas penkias minutes. Algiuko žvilgsnis, Virgio supratimu, bylojo, kad iniciacija vis dėlto įvyko ir nuo šios akimirkos į savo sūnų jis kreipsis tik Algirdo vardu. Aleksa mintimis jau nuskriejusi prie kitų tikslinamųjų klausimų. Ir, ko gero, visiškai nesusijusių su aiškinta tema.
Virgis apsigobia supratingumo skraiste ir nusprendžia pokalbį palikti kitam kartui. Gal ir kitoms kartoms. Jis puikiai supranta, kad toli gražu neaptarė visų lytiniu būdu atsirandančių pinigų aspektų. Maža to, vargu ar drįstų savo apmąstymus laikyti įžanga į konceptualios situacijos formulavimą. Dėl to savo žurnale jis pažymės: „Lytinis ugdymas 1.0“. Prieš stodamasis iš patogaus fotelio Vergilijus dar spėja pamąstyti: kaip gerai išeitų, jei pinigus visgi neštų gandras ar bent jau jie būtų randami kopūstuose.
