Liepojos poetai [Pūre, Andersone, Valentīns]
DACE PŪRE
Dacė Pūrė eilėraščius publikuoja nuo 2013 m., kai apsigyveno Liepojoje. Jos kūryba spausdinama nacionalinio dienraščio „Latvijas Avīze“ skyriuje „Kultūrzīmes“, Latvijos rašytojų sąjungos mėnraštyje „KonTEKSTS“ ir Kuržemės rašytojų almanache „Piemares vējos“.
I
aš tavęs nesapnuoju
mano akys – tamsūs akivarai
akivarai tamsūs
traukia į save
užmerktais vokais laužau duoną
trakšteli plutelės kaulas
kambary darosi nepakeliamai šalta
greitai snigs
II
motina šešiasdešimt metų saugo
kūdikio plaukus
kaip įrodymą
jis buvo
●
Kodėl gėlės kapinėse žydi ilgiau?
Gal tu kasdien pakeiti vandenį,
gal lapus nušveiti dantų šepetėliu?
Galbūt kiekviena turi savo vazą,
negali žinoti, ar neperneša ko lipnaus
bitės ar giltinė.
Mano protėvių blakstienos mirksta meduj,
stipriai sulipusios į krūvą.
Dienos atsitraukia aplenkdamos jas,
ginklus užkasdamos į žemę.
Tik paukščiai spjaudos kulkom
lyg kauliukais vyšnių,
nė vieno nenužudydami,
tiktai mylėdami.
●
perspėjimas ant kapinių vartų
vienos krypties kelias
aplankau šeimos kapus
o eidama namo
grubiai pažeidžiu
eismo
taisykles
●
baugu
nežiūriu
prietemoj užčiuopiu
tavo vardą
ant kardiogramos
liniuoto sąsiuvinio
●
mano atmintis – jei ją paliesi
aš tave visada prisiminsiu
prašau paduok man ranką
LAURA ANDERSONE
Liepojiškė Laura Andersonė (g. 1984) dirba bibliotekoje. Kūryba spausdinama įvairiuose literatūriniuose rinkiniuose, laikraščiuose. 2015 m. pelnė Ventspilio rašytojų ir vertėjų namų įsteigtą specialų tarptautinį apdovanojimą. Pagal keletą jos eilėraščių yra sukurtos dainos, kurias atlieka dainininkas Janis Rūčas. 2020 m. išleistas debiutinis eilių rinkinys „Dukrelė žvelgia aukštyn“ (Meitiņa skatās augšup).
●
dukrelė žvelgia aukštyn
upės vaga rami
upės šonas įšilęs
dukrelė žvelgia aukštyn
upėn įkritęs
žodis
po akmeniu paslėgta tyla
dukrelė motinos pėdose
pamerktose į dubenį su vandeniu
pėdos vandens sugniaužtos
dukrelė motinos šešėlyje
pratrūkęs skruostas
vandens
tik naktį skambanti daina
dukrelė žvelgia aukštyn
gyvenimas neturi dirbtinės vagos
gyvenimas – tai pralaida tarp kertinių akmenų
dukrelė žvelgia aukštyn
žemė pilna šauksmo
laikas nuplaus dukrelei kojas
Artėjimas yra šviesa
●
šviesa praplyšta čia
ir vėl yra namie
nuvinguriuoja rūkas
šviesa nulyja palei vokus
ant sprando nuogi lašai
●
ji valgo duoną
kramsnodama lengvais kąsneliais
šiltoj krosnyje
aidi rugių rytinis aidas
juodžemy pėdsakai balti
●
sapne regėjau
seserį po gluosniu stovinčią
vilkinčią pilku sijonu
ji vėl namie
po širdim paslėpusi ramybę
●
dukrelė ieško
upėje vagos švelnumo
dukrelė regės
vandenį artimam krante
vanduo skersai tekės
●
ežero skruostus
dabina rusva rytmetinė šypsena
atskrieja paukščių klegesys
lengvutės valtys susitraukia
atsiveria erdvės nepakrikštytos
●
valtelė plukdo mudu
per bangas šerpetotas
per galvas baltas
neša virš kryžium neprijaukintų
●
artėjimas tegu
nukrapšto šiurkščiai glamones
blizga nubrūžinta oda
artėjimas yra šviesa
Urtės Bimbaitės nuotrauka
VALENTĪNS
1979 m. gimęs Valentynas tikrosios savo tapatybės neatskleidžia – pasirašinėja pseudonimu. Kūryba spausdinama nuo 1998 m. įvairiuose Latvijos literatūriniuose leidiniuose. 2019 m. išleistas debiutinis jo poezijos rinkinys „juoda yra tiktai jūra“ (melna ir tikai jūra).
miestas. +29 laipsniai karščio
I
už grindinio už granito už seno juodo medžio srovena miesto kraujas
(srovė gysla impulsas ar akmens vata?) –
rytais įtingus suglebęs liežuvis iš dangaus mėlynumo karvės rago
vakarais ugningos lėlės
merginų parankės merginų biustai porelių žingsniai – tiesiai virš galvų
tai lyg proto sukurtas garsas – grindinio žiedai mašinų šešėliai ir signaliniai trimitai
įdegis ant odos ar nepažįstamo vyriškio skruostą šildo akys ežerų gelmių
ir dar sykį
už grindinio už jo delno linijų kraujais srūva pertrūkęs karvės ragas –
tu esi ten pat ant iešmo
kol jis mokosi tave prakaito lašeliais nutežant nuo kaktos
už grindinio už nesveikos širdies kairiajame skilvelyje srovena plūsta perplėšus ragus srovė
karvė susiurbia jūrą o kalbos iš šnervių teka
jos kaip garsas – niekada niekada jos savęs nepažįsta
merginos iš kasdienybės merginos biustai
niekada niekada
teka sudraskytas kraujas niekada niekada
(srovė gysla impulsas ar akmens vata?)
II
1.
o šviesos yra tik troškimas nepasotinamas troškimas antrojo
po mirties
kaip žydrynė kaip kupolas šnabždesių ir atsidavimo jūros dejonėms pilnas nuogi kirų kūnai vėjyje
byra karšti sidabriniai pelenai ant laivų stiebų o jos –
jos niekada neįsimyli iki galo nemyli kaip priklauso neatidaro uostų
paduoda tik pirštų galiukus –
delnas lieka paslaptyje
garsiais kulnų kaukšėjimais jos suraižo grindinį
aštriai geliančiais žodžiais kietais kaip plienas kaip geležis ir laukia –
jos visada laukia laukia laukia
kol vakaras nusisuka sprandą akinių nuo saulės stikluos
2.
o rytai yra ankstyvi pieno debesys –
turgaus dantys dėžėms pintinėms krepšiams ir žemuogėms ant kukšteros o jos –
žmonos moterys meilužės ir tarnaitės motinos dukros paleistuvės ir kaimynės jos –
nervų žudikės ponios vergės ar tik šiaip truputį damos
jos stovi eilėse
ilgose eilėse prie beformių ir netikusių suknelių pigių šliurių ėrienos žiedadulkių arklių tepalo
kol čigonai vagia dalgius auksinius varpelius ar elgetauja šešėlį savo
+29 prakaito lašeliai lyja per pintinių šonus
klykia pamestas paukščio skalpas nukritęs ant žemės lyg pareiga
pasikalbėjimai paskalos liežuviai paskutiniai gandai – liežuvis rangos it ką tik pagautas šamas
kol seni vyrai nuo pat ryto vis dar tebesiskuta peiliukais sputnik tik vienas rublis už pakelį
plaukia burlaivis pro jūros vartus kaip lygi kūdikėlio oda –
vienas rublis ir niekas daugiau nebeturi reikšmės o jos –
jos niekad romo negeria nepliurpia ko nereikia apsimeta nebyliom kietaodėm miesto karvėm
daržely auga leukonijos morkos kitos sėklos pilnus krepšius gėlių prikrovęs pirklys giria prekę
braškės jau penkta valanda kai kvepia
kol nesibaigia pinigai ir turgaus laikrodžio tiksėjimas
skamba prie dangaus prikabintas baltas kiro
sparnas
o rytai yra balti ankstyvi pieno debesys –
iki upės nuskrieja vaikų šūksniai vasara panyra už plonų madingų marškinėlių yra tik karštis
+29 laiko apogėjaus skubūs žingsniai riešutai be aptakių formų nuorūkos ir gatvės druska
garsai yra ausims klastingi monai trimitai žibintai fakelai –
viskas viename jos nebylios jūros karvės
raudonomis skarelėmis vėjyje
nuo metalinių turėklų šyla pirštų galai
tik jie dar pūlių nepažįsta
3.
rytai yra ankstyvi
kol pietų metas nusispalvina pietų metas pražysta
lyg damų piršteliai ir nuogos merginų blauzdos
eina porelės eina meilužiai jis brūkšteli delnu jai per užpakalį
ji nori būt rože ar kokia nors kita gėle
pasiduoti fantazijoms nulėkti kartu su vėju bet ji niekada neišdrįs patikėti –
kad štai ta keista moteris su permatoma suknele ir skysta garbanėle už ausies
ji taip keistai eina keliu lyg ieškodama lyg laukdama
o ji yra ta kuri atsisuka kuri yra truputį manieringa lyg dama elegantiška
ir vis dėlto ji nemato paukščių
kurie pralekia po žiemos dangum –
debesys yra jos akys jie galbūt greit net patamsės galbūt lis kol išlis ten pat gatvės pakrašty
sūrumą nuskalaudami kaip upelis virpa jos pirštai –
pietų metas nusispalvina pietų metas pražysta užsiplieksdamas malonumas apima kūną
šaltą žąsies odą įkaldamas į širdies raumenyną
4.
popietė raibuliuoja kavinių aromatu
važiuoja išdidūs ponai prabangiom mašinom dailininkai paveikslus piešia ant granito grindinio
eina elgetos smarkiau patempdami ant pečių terbas
jugendo stiliaus nameliai seni šešėliai –
ar mano suknelė kaip reikiant klausia ji fotografo kuris jos nėra paveikslavęs –
jau teka danguj
blyškus pusmėnulis
o ji niekada neturėjo tokios baltos ilgos ir dailios suknelės kokią turi moteris
kuri prie rankos turi reik manyti savim pasitikintį vyriškį
ji kažkur giliai savy žino kad niekada to ir nesužinos jei pasiliks su savo vyru –
popietė vis dėlto yra labai ilga –
kaitroj išleipusios gėlių lysvės
bet štai ta kita – ta geltonoji su rankine geltona sustirus eisena lyg šilkinio garnio
ji niekad nemylėjo niekad iš širdies niekada iš sielos nemokėjo kibirkščiuot akimis
antram būnant šalia
jaučias galbūt net aistra jos žingsnis yra tylus aidi kelių vingiuos
ji norėtų rudenį susivynioti į skarą ir užmigti nes ji niekad nežinojo kas tai yra – jausti
popietėj žiba bažnyčios kryžius geltonas tartum skausmas net jei iš aukso
net jei iš aukso
5.
o naktis yra sudraskyti dangaus viršūnėj paukščiai
o naktis rūdžių apnašom pelėsiais aptekęs metalinis varžtelis aky
o naktis ištaria tavo vardą taip keistai atvirkščiai lyg krūtinėj kulka –
nes jos niekada nebuvo
tokios vienos
III
mėlynas jūrų liūtas – šeštadienio danguj lyg litavimo lempa ant žmonių odos
bebalsis albatrosas – antkapis jų meilės istorijoms
lekia danguj gelsva antis kol ištirpsta lainerio šonai
tai pietų metas kuris neateina – fontane plaukioja vaikų galvos
lekia antis danguj – niekada
niekada jai nesugrįžti
prievartos strypas metaliniai kapsuliniai karstai ir pinigai –
tai yra viskas ką iš manęs gali atimti tai yra viskas ko aš neturiu
miestas birželyje perdžiūvęs oras
rachitinės rankos iškerta upei kelią –
tai yra viskas kaip delne sulenkta vinis
tai yra viskas kaip delnas kuris neturi antro
Ventspilis, 2020
Vertė Edmundas Untulis
