Latvių literatai apie įkvėpimą ir kūrybos esmę

 

 

Imants Auziņš

(1937–2013)

 

Pradedantieji poetai, pirmosios knygos autoriai tradiciškai gauna didžiausią pylos dozę.

Tai man primena paauglės mergaitės susijaudinimą, išgirdus kieme jauno gaidžio giedojimą:

– Senele, senele, gaidys paspringo…

Taip nutinka ir poezijoje.

„Gaidys“ nebūna užsirijęs. Jis taip gieda, nes yra jaunas. Kaip žinome, jaunystė yra laikinas trūkumas…

 

 

Siekdamas didelių apibendrinimų patenki į bendrybes: standartines išvadas, standartinius vaizdus ir standartinę kalbą.

Nestandartinę mintį ir jausmą užmuša frazė.

Todėl, pavyzdžiui, sintaksės ir leksikos puoselėjimas, stilistinis redagavimas ir t.  t. perauga į grynai techninį darbą – siekį tiksliau, visapusiškiau, niuansuočiau išreikšti mintį. Bet ir dirbtinė ornamentacija esti pavojinga – ji sukuria manieringumą, mažina įtaigą.

„Dezinfekuotas stilius – tai tiesus kelias link Nobelio premijos“, – pareiškė vienas rašytojas.

Pikta ironija.

 

 

Prieš dešimtmetį Rygos centre netikėtai sutikau buvusį studijų draugą, jau dirbantį kultūros reikalų pusviršininkį. Pasidomėjo, kaip sekasi.

Pasakiau kelis žodžius apie mūsų ginčus, diskusijas apie Evaldą Vilką, Uojarą Vacietį ir dar kelių mums artimų literatų kūrinius.

Buvęs draugas ištarė trumpai:

– Veltėdžiai.

Buvau priblokštas.

Per dešimt metų šiam žmogeliui sugalvojau šimtus aštrių atsakymų. Ir laikas jam atsakė. Ne vien apie blogu žodžiu paminėtus rašytojus.

Taip galima apspjaudyti principus, jausmus, kūrybą.

Tegul man lieka tas vienintelis atsakymas, jog iki šiolei nepamiršau tos ciniškos šypsenėlės, balso intonacijų! Dešimt metų.

 

 

Apie geriausius Lotynų Amerikos prozos kūrinius sakoma – „magiškasis realizmas“. Tenai gyvenimas dažnai įgauna naują dimensiją, bet tai nėra dirbtinis ir sumanytas metaforizmo rezultatas.

Tenai tautosakos „stebuklo estetika“ susilieja su šiuolaikinio romano psichologizmu.

 

 

Paguodos žodžiai: visi darbai sunkūs, bet kito aš nenoriu. Vėl kas rytą tenka kartoti kaip daugybos lentelę: „Tai yra vienintelis gyvenimas – kito nebus.“

Sakome: juk žinom, žinom.

Kodėl taip dažnai užmirštame?

 

 

Māris Čaklais

(1940–2003)

 

Rašydamas supratau, kad savo tautos mintis, suvokimą, problemas galiu išreikšti mano tautai būdingomis specifinėmis, dažnai neišverčiamomis išraiškos priemonėmis, istorinėmis ir stilistinėmis asociacijomis, užuominomis, nepakartojama kalbos medžiaga.

Artumas savo tautai, kūrybos esmė „angažuoja“ rašytoją, ir jis tvirtėja gyvendamas šiuo pojūčiu.

Toliau: gali skaudėti (džiuginti, pralinksminti) viena žemė, tavo gimtinė, visas pasaulis, bet jeigu pasaulio plyšys neina „per poeto širdį“ (Heinė), tada beprasmiška tiesoms ir galimybėms „kurti individualizuotą pasaulio viziją“. Skausmas, mintis, emocija su savo menine tiesa pergyvena metus, amžius, santvarkas ir socialines formacijas. Aš Rainio dramų ir Brechto farsų nelaikau kažkokia savitiksle poetine vizija, aš tenai neįžvelgiu savojo laiko atspindžių; aš tenai jaučiu gyvą šiandienos pulsą, ne tik analogiškas situacijas ir atitinkamas replikas.

 

 

Guntis Berelis

(g. 1961)

 

Rašytojai pranašai gali būti tik totalitarinėse visuomenėse, kuriose tikrieji pranašai uždrausti įstatymu. Tiesą pasakius, tas simbolis – rašytojas pranašas – man atrodo kaip didelė maro fikcija. Vėlesnių interpretatorių pramanas. Niekam nebuvo leista taip sąmoningai užsimaukšlinti ant veido pranašo kaukės – jie tiesiog rašė taip, kaip galėjo ir kaip buvo prašoma, nes kitaip nemokėjo. Tegul lieka ši interpretacija, truputį banaloka, nes jos patrauklumas slepia bukumą; šia interpretacija pridengiami daug reikšmingesni dalykai. Šviesuolio simbolis – na, tai ir viskas… Iš kur rašytojai šviečia kažin kokia šviesa? Jau nuo seno žmonės yra dvasingesni ir šviesesni už visus rašytojus drauge sudėjus.

Mano įsitikinimu, kultūra savo esme yra nukreipta prieš bet kokios valdžios pasireiškimą. Žinoma, kultūra gali tarnauti valdžiai – be ilgų kalbų aišku, kuo tokiu atveju ji tampa, kokiais kilniais ir garbingais žodžiais šis tarnavimas būna suformuluotas. Jeigu visiškai trumpai, tai valdžia visados orientuota išsaugoti esamą padėtį, o kultūra – už kintamumą. Todėl nemanau, kad reikėtų sąmoningai įsiterpti ir savo tekstais be paliovos maitinti prievartos gymį. Tiktai, Dieve gink, nesuvokime šito kaip kokio privalomo menininko apolitiškumo arba eilinės dramblio kaulo bokšto dekoracijos – bet koks žmogus yra socialinis ir politinis gyvūnas, todėl rašytojams socialinės ir politinės būsenos nėra svetimos; jeigu žodis yra ant liežuvio, nebūtina užčiaupti burnos. Laimingųjų luome ne visi kūrėjai yra vienodi – kai kam labiau pasiseka gyventi dramblio kaulo bokšte, dėl to jokiu būdu nereikia priekaištauti, kitas priprato atlikti pranašo ir šviesuolio simbolio vaidmenį, to negalima laikyti nuodėme.

 

 

Ēvalds Vilks

(1923–1976)

 

Daugelį metų dirbau laikydamasis šio principo: „Jeigu nori ką nors pasakyti vienu žodžiu, niekada nevartoki dviejų.“ Tai diktavo darbas redakcijoje. Rašydamas romaną privalau laikytis kito principo: „Jeigu ką nors gali pasakyti dviem žodžiais, niekada nevartoki vieno.“ Man sunku persimesti iš vienos pusės į kitą. Neišeina. Nemoku. Jei būčiau pasakęs kitaip, tai galbūt.

 

 

Jeigu pasakysiu, kad mane jaudina moderniosios formos ir metodai, jūs pagalvosite, kad Vilkui meluoti vis dėlto reikėtų saikingai. Jūs juk žinote, kad aš nesinaudoju šiais metodais. Jeigu pasakysiu, kad tai man nepatinka, galbūt dar pagalvosite: žiūrėk, tai tipiškas ortodoksinės tamsuomenės atstovas, nepripažįstantis žmonijos pažangos literatūroje. Iš šios pusės žvelgiant tarsi blogai, iš kitos pusės pažvelgus – irgi blogai…

Rimtai kalbant, turiu pasakyti: esu gana atsargus, nes čia yra ne vienas povandeninis akmuo, per kuriuos dar neperplaukiau. Kas tada yra pasakojimas? Senų senovėje prie laužo, liepsnojančio priešais olą, pribėga medžiotojas ir savo genties broliams pradeda pasakoti, kad bėgęs nuo meškos, patekęs ant vilko ir sumedžiojęs mamutą. Tai pirmasis pasakojimas žmonijos istorijoje. Nuo to laiko praėjo tiek metų, kad jų nesuskaičiuosi, bet pasakojimas išliko toks pat. Apie mus lekiote lekioja pasakojimai, jų pilnas gyvenimas. Žmogus pasakoja anekdotus, supažindina kitus su atostogų išgyvenimais – tai yra pasakojimai, nors ir nepakankamai suvokti, organizuoti, neištobulinti. Pasakojimas turi ilgaamžes tradicijas, išaugusias iš tautos žodinės kūrybos ir įsišaknijusias joje, – aš mąstau apie apsakymo struktūros elementus. Kur šaknijasi šiuolaikiniai metodai ir formos? Ar dažnai tai nėra tik literatūrinė mada, kuri tai pasirodo, tai nugrimzta nebūtin, tai vėl iškyla. Apie tai verta pagalvoti, nes, mano manymu, naujas esti geras tada, jeigu jis geresnis už seną.

Reikia galvoti ir apie skaitymą, nes apsakymas yra demokratiškiausia literatūros atmaina.

 

 

Talrids Rullis

(1940–2014)

 

Prisipažinsiu sąžiningai, kad prie latvių knygų prisiliečiu retai, tik esant būtinybei. Iš Lietuvos jų gaunu daugiau, nes dar yra, kas siunčia. Ką tik perskaičiau dvi anksčiau išleistas novelių knygas. Seniai nebuvo užėmę kvapo perskaičius paskutinį sakinį! Įstabus žmoniškumas! Latvių literatūroje nieko panašaus nesu suradęs, ką perskaičiau Bitės Vilimaitės, Romualdo Granausko ir Antano Ramono kūriniuose. Man atrodo, kad jie rašė ranka, o ne kompiuteriu. Tiesiog kasdieniškos situacijos, bet su kokia meile žmogui!

Ta prozos dalis, kuri įdomi ir sujaudino mane. Mūsų literatūra gal turtingesnė fantazijos polėkiu, proto dominante, išorine laiko ir erdvės dinamika. Lietuviams būdinga minties judesys, netikėtumas, paradoksalus žvilgsnis į buitines aplinkybes. Bet dar yra visiškai atskira emigracijos literatūra, kurią skaitant atrodo, kad lietuviai gyvena kitose planetose, o ne pačioje Amerikoje. Eduardas Cinzas, Marius Katiliškis, Antanas Škėma!

 

 

Knuts Skujenieks

(g. 1936)

 

Aš, jeigu taip būtų galima pasakyti, esu kartus poetas. Ir saldesnis nebūsiu. Esant galimybei, laikui, situacijai ir t.  t., aš galiu šį kartumą pavartoti visavertiškai, pagal galimybę – neįžeidžiant. Aš niekada nebuvau profesionaliai filosofiškai einantis į centrą. Mano centruotė buvo labiau estetiška. Dabar tokių metų aš pradedu sau priekaištauti, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę. Pavyzdžiui, dabar aš pradedu vis aštriau jausti sistemiško filosofinio išsilavinimo stoką. Išsilavinimo stoką taip pat jaučiu daugelyje sričių.

Pati geriausia, pati patogiausia reakcija į gyvenimą man yra lyrinė introspekcija. Pats žmogus yra kūrėjas, pats yra atlikėjas, pats yra žirgas, pats – vadeliotojas ir t.  t.; ir viskas – per save, per savo jausmus. Lyrikai visada pasižymi subjektyviu pobūdžiu. Tad pabrėžiu, kad gera, profesionali, talentingai parašyta lyrika yra labiau objektyvi nei subjektyvi. Tai sukuria visavertį dvasinį žmogaus portretą. Ir paskui pasirodo: kuo portretas intymesnis, tuo didesnė visuotinė jėga.

 

 

Roberts Mūks

(1923–2006)

 

Įkvėpimą būtina disciplinuoti, nes jis neturi proto – vėjas neturi proto. Jis gali tapti nevaldoma, chaotiška jėga, sunaikinanti poetą arba – geriausiu atveju – padaranti padrikų posmelių eiliakaliu. Poezija yra reikli ir pavojinga mylimoji. Jai reikia viso žmogaus, įskaitant ir jo smegenų aparatūrą. Nepakanka vien gilių ir stiprių emocijų. Asistuojant protui, reikia nugrimzti į gelmę. Jei poetui šis pasaulėlis atrodo absurdiškas, tai jo užduotis – ne tiek atskleisti tą absurdą (sudėti į posmus), bet kuo aiškiau jį parodyti. Absurdą reikia apvilkti prasminga, suprantama forma.

 

 

Turinys be formos yra žurnalistika, informacijos lavina. Forma be turinio yra sterili – tuščias skambesys. Tiktai tada, kai esti turinio ir formos dermė, galima kalbėti apie metonimijas ir kitus literatūros kritikos įrankius.

 

 

Arvīds Skalbe

(1922–2002)

 

Eilėraščio kontekstas kartais primena išplėštą pamušalą ir negali pasakyti, kuriam švarkui jis priklauso.

 

 

Kai kada poetui reikia būti naiviam, bent tiek, kad patikėtų, jog tai jis pats parašė.

 

 

Trijų dalių romanas „Chaltūra“.

I dalis. „Tikėjimasis honoraro“.

II dalis. „Tikėjimasis dar didesnio honoraro“.

III dalis. „Šnipštas, geriau girą pardavinėti…“

 

 

Labai geras poetas. Neapsunkina redakcijos.

 

 

Savo kūrinį skaitė taip ilgai, kol pagaliau patiko.

 

 

Pajuokdamas kito kvailybes, nepamirški ir savo.

 

 

Jānis Peters

(g. 1939)

 

Poeto gyvenimas susideda iš meilės, poezijos ir praktinių reikalų.

Meilė – tai šeima, žmona, vaikaičiai. Man, kaip daugeliui kitų menininkų, niekada nebuvo taip svarbu sugriauti savo šeimą, nes aš esu atsakingas už ją.

Kitas poeto reikalas – poezija.

Ir trečia – praktiniai reikalai, kuriuos būtina atlikti. Aš daug rašau, žmona Baiba atlaisvina mane nuo daugelio dalykų.

 

 

Apie mano metines šventes daugelis klausia, kas aplankys. O tada atsakau – Anastazija, mano marti, ir vaikaičiai, jeigu bus vietos. Kodėl daugiau nė vienas? Todėl, kad visi draugai išmirė. Tai skamba kraupiai pesimistiškai. Prasidėjo nuo Uojaro Vaciečio, su kuriuo paskutiniais dešimtmečiais buvo nuostabūs santykiai; kaip ir su Vizma Belševica, Imantu Auziniu, Vytautu Liūdenu, Mariu Čaklaju, Olga Lisovska. Jeigu mano draugai miršta, tada aš negaliu kaip politinė organizacija susiorganizuoti naujų draugų. Taip, retkarčiais susitinku su Raimondu Paulu. Visi priprato, kad aš vis tiek niekur neinu.

Tik nuo septyniasdešimtmečio pradėjau švęsti savo gimtadienius.

 

 

Žmogų sukuria ne tik džiaugsmas, meilės ir džiūgavimai, bet ir kančios, ašaros. Janis Puorukas yra pasakęs: „Ar turi tiek ašarų, kad galėtum būti poetu?“ Jeigu tas ašaras poetas dirbtinai sugalvoja, tada skaitytojas išvysta – poetas melagis. Po tragedijos mano šeimoje (ankstyvas sūnaus Krišjanio išėjimas iš gyvenimo) manęs niekas visiškai džiaugsmingo ir laimingo niekada nebepadarys. Aš dabar esu kitas žmogus. Nesakyčiau, kad visiškai kitas, bet dabar kitaip suvokiu dalykus, uždavinius, kuriuos turiu atlikti.

 

Parinko ir vertė Arvydas Valionis

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.