Laimingieji

 

Liudmilos Ulickajos (g. 1943), garsios rusų rašytojos, vertėjos, scenaristės, keliolikos knygų autorės, rusiškojo Bookerio, „Didžiosios knygos“ ir daugybės kitų premijų laureatės, apsakymas Счастливые pirmąkart išspausdintas žurnalo „Ковчег“ 1991 metų 2-ajame numeryje. Vėliau įtrauktas į apsakymų rinkinį „Vargšai giminaičiai“ (Бедные родственники, 1993).

 

 

Kiekvieną sekmadienį Berta ir Matijas vykdavo pas sūnų. Berta tepdavo sumuštinius, pildavo į termosą arbatą ir kruopščiai popierine virve surišdavo šluotą. Paimdavo dėl visa ko stiklainį ir visa tai supakuodavo į Matijo sutaisytą krepšį. Matijas paduodavo jai paltą arba lietpaltį, arba liemenę ir jie eidavo į turgų pirkti gėlių. Vėliau tramvajaus stotelėje ilgai laukdavo retai kursuojančio tramvajaus.

Metams slenkant Matijas darėsi vis kresnesnis ir vis labiau panašėjo į raudonmedžio spintą; jo rusvas gymis buvo nuspėjamas iš tamsiai rausvo veido ir raudonų strazdanų ant rankų. Berta, atrodo, kažkada buvo su juo vienodo ūgio, bet dabar tapo aukštesnė per pusę galvos. Priešingai nei vyras, metams bėgant ji darėsi ne tokia negraži. Ilgi vešlūs ūsai, kurie jaunystėje ją bjaurojo, nors ir labai išvešėjo, sename veide tapo mažiau pastebimi.

Jie ilgai kratėsi tramvajuje, kuriame būdavo šalta arba karšta priklausomai nuo metų laiko, bet visada tvanku. Jie sėdėjo suakmenėję – jiems visada užleisdavo vietas. Tiesą sakant, kai jie susituokė, jiems jau taip pat užleisdavo vietas.

Kelias, nepalikdamas vietos abejonėms, atvesdavo juos prie plytinės tvoros, vedė po arka ir palikdavo ant tvarkingo liūdno takelio, abipus kurio, tarp žalumos ar sniego, ar drėgno švelnaus rūko, juos sutikdavo seni pažįstami: Isaakas Bencionovičius Galperinas ryškiai mėlynomis akytėmis, saulėlydžio rausvumo skruostais ir melsva plike; jo žmona Faina Lvovna, apdairi moteris kietai sučiaupta burna ir drebančiomis rankomis; inžinerinių pajėgų pulkininkas Ivanas Mitrofanovičius Semiorka, plačiapetis kaip Ilja Muromietis, puikiai brązginantis gitara ir dainuojantis, ir toks jaunas, vargšelis; toliau su nusitrynusiais močiute ir seneliu Borenka Mednikovas, dvejų metų dviejų mėnesių; ne itin simpatiška Kraftų šeima, augaloti, nerangūs, baltakūniai, apsiskelbę įmantriai tęvomis gotikinėmis raidėmis; nepaprastai nuoširdūs senukai Rabinovičiai besirimuojančiais vardais – Chaja Rafailovna ir Chaimas Gabriilovičius, visada apsikabinę, šviesiai pilkais plaukais, vienodai praretėjusiais senatvėje, sausi, lengvi, beveik šventiški, vieną dieną išlėkę iš čia, palikę visus šio stebuklo liudininkus suglumusius…

Už posūkio takelis siaurėjo ir atvesdavo juos tiesiai pas sūnų. Vovočka Levis, septynerių metų keturių mėnesių, sutikdavo juos prieš daug metų šiam atvejui išrinkta šypsena, pakelta lūpa, apnuoginusia ruoželį kvadratinių, iki galo neužaugusių dantų, tarp kurių tamsavo ką tik iškritusiojo kiaurymė.

Visos kitos jo plataus mielo veido išraiškos, keršydamos už tai, kad ne jos buvo išrinktos atstovauti, nepastebimai išslydo ir išsisklaidė, iš visos nesuskaičiuojamos daugybės minų visam laikui palikdamos tik šią vieną šypseną.

Berta ištraukdavo ryšulį su šluota, atrišdavo mazgelį, keturgubai sulankstydavo laikraštį, į kurį ši buvo suvyniota, o Matijas nubraukdavo šluota dulkes arba sniegą nuo neįmantraus žalio suolelio. Berta patiesdavo sulankstytą laikraštį ir atsisėsdavo. Jie šiek tiek pailsėdavo, o paskui tvarkydavo šiuos namus – mikliai, neskubėdami, bet greitai, kaip geri šeimininkai.

Ant mažo stačiakampio stalelio Berta patiesdavo popierinę servetėlę, į slidžius plastmasinius dangtelius įpildavo arbatos, pastatydavo bokštelį visiškai vienodų šviežutėlaičių sumuštinių. Tai buvo kassavaitiniai jų šeimos pietūs, kurie per daugelį metų virto visų šių apeigų, prasidėdavusių šluotos suvyniojimu ir pasibaigdavusių tuščio termoso dangtelio užsukimu, šerdimi.

Gili tyla, pripildyta bendrų prisiminimų, nebūdavo trikdoma jokiu atsitiktiniu žodžiu; žodžiams buvo skirtos kitos valandos ir kiti metai. Atlaikę savo mišias, jie išeidavo, palikdami švariai išplautų grindų ir išvėdintų kambarių kvapą.

Namie, pietaudamas, Matijas išgerdavo sekmadieninį degtinės pusbutelį.

Triskart įpylė jis į didelę sidabrinę taurelę su primityviu piešiniu, velykinę Bertos tėvo taurelę, triskart lyg karvė giliai atsiduso Berta, nemokėjusi kitaip jam atsakyti. Vėliau ji nunešė indus į virtuvę, ypatingu būdu – su muilu ir amoniaku – išplovė juos, iššluostė senu švariu rankšluosčiu, ir jie sugulė į aukštą vedybinę lovą.

– Oi tu seni, – sušnibždėjo Berta, užmerkdama mažas akis dideliais vokais.

– Nieko, nieko, – sumurmėjo jis, stipriai ir sunkiai kaire ranka atversdamas į save nusisukusią žmoną.

Sapnavo jie įprastus sekmadieninius sapnus, popietinius sapnus, laimingiausius aštuonerius metus, kuriuos nugyveno trise, pradedant ta neišsitrynusia, visą gyvenimą perkeitusia diena, kai ji, nukamuota blogų minčių, dėl paburkusios krūtinės ir kitų negalavimų nuėjo pas onkologą, neprasitarusi apie tai vyrui. Sena gydytoja, jos draugės sesuo, ilgai ją maigė, spaudė spenelius ir, uždavusi keletą begėdiškų medicininių klausimų, pasakė jai:

– Berta, tu nėščia, ir jau seniai.

Berta atsisėdo ant kėdės, neapsijuosusi liemenėlės, ir pravirko, suraukusi seną veidą. Didelės ašaros greitai tekėjo skruostų raukšlėmis, sulėtėdavo ant ūsų ir šaltai kapsėjo ant didelės baltos krūtinės juodais riestanosiais speneliais.

Matijas pažvelgė į ją su nuostaba, kai jam apie tai ji pasakė, – jis žinojo seniai, nes pirmoji jo žmona keturiskart jam gimdė dukras, tačiau jų kūnai jau seniai dūmais išsisklaidė viršum blyškių Lenkijos laukų. Jos tylėjimą jis suprato savaip ir – ką čia bekalbėti – nė už ką nemanė, kad ji pati apie tai nežino.

– Man keturiasdešimt septyneri, o tau greitai šešiasdešimt.

Jis patraukė pečiais ir švelniai tarė:

– Vadinasi, mudu, seni kvailiai, senatvėje būsim tėvais.

Jie ilgai negalėjo išrinkti vardo savo berniukui ir iki dviejų mėnesių vadino jį „ingele“ – žydiškai „berniuku“.

– Teisinga būtų pavadinti jį Isaaku, – kalbėjo Matijas.

– Ne, taip dabar vaikų nevadina. Geriau tegul būna Jakovas, mano velionio tėvo garbei.

– Jį būtų galima pavadinti Jehuda, jis raudonplaukis.

– Kvailysčių nekalbėk. Vaikas iš tikrųjų labai gražus, bet juk nevadinsi jo Solomonu.

Pavadino jį Vladimiru. Jis buvo Vovočka – tykus kaip Matijas ir romus kaip Berta.

Kai jam sukako penkeri, tėvas ėmėsi mokyti jį to, ko pats buvo mokomas tokio amžiaus. Per tris dienas berniukas įsiminė kreivas, it skruzdės viena į kitą panašias raides, o dar po savaitės pradėjo skaityti knygą, kurią visą gyvenimą iš dešinės į kairę skaitė jo tėvas. Po mėnesio jis lengvai skaitė ir rusiškas knygas. Berta eidavo į virtuvę ir susikrimtusi plaudavo indus.

– Oi, koks berniukas! Koks berniukas!

Ji žavėjosi juo, tačiau kartkartėmis šalta srovelė, panaši į tą, kuri žiemą atitrūksta nuo užlipinto rėmo ir lyg adata smigteli į nuogą įkaitusią ranką, smilkteldavo širdį.

Ji plovė savo indus, plakė grietinėlę, kurios niekada neišeidavo suplakti kaimynėms, kepė pyragaičius ir darė paštetus. Ji šiek tiek pamišo dėl kulinarinių receptų ir visiškai pamiršo apie vargšę kvietinę košę, besiliejančią aliumininių dubenėlių dugnu, apie skystą žalią sriubą, virtą iš jaunų deginančių dilgėlių, surinktų už griūvančio dviaukščio namo, kuriame gyveno pradžioje keturiasdešimt aštuoni, o karo pabaigoje aštuoniasdešimt amžinai alkanų, ligotų ir purvinų vaikų. Ji pamiršo melsvas, švelniai šiurkščias berniukų galvas, jų nuogai styrančias beginkles ausis, smulkius raktikaulius ir mėlynas venas ant mergaičių kaklų. Jos gaili meilė šiems vaikams skvarbiu spinduliu nukrypo dabar į Vovočką.

Kiekvieną savo gyvenimo dieną ji mėgavosi rausvaplaukio apkūnaus berniuko artuma, dažnai lietė jį rankomis, norėdama įsitikinti jo buvimu. Ji maudė jį, jis šaukė, o ji susižavėjusi žiūrėjo į neproporcingai dideles pėdas ir slaptą mažą kūgį.

Kai jis paaugo, ji su tokiu pat susižavėjimu stebėjo vaikiškus jo žaidimus, panašius į tikrą ir nuobodų darbą, – jis valandų valandas pynė iš spalvotų juostelių kilimėlius, sumaniai juos sujungdamas. Matijas, paryžietiško išsimokslinimo varšuvietis siuvėjas, dirbo uždaroje ateljė ir parnešdavo sūnui skiaučių. Pats ir padėdavo jam karpyti jas į juosteles…

Berta širdies gilumoje gėdijosi savo pernelyg išsikerojusios meilės, laikė ją net kiek nuodėminga. Nelinkusi į savianalizę, ji neprileisdavo savo pojūčių iki tos ribos, kai juos reikia įvardyti, gyveno, šito vengdama.

Matijas pareidavo iš darbo, pietaudavo ir sėsdavosi ant sofos. Vovočka įsitaisydavo šalia lyg pyragaitis, iškeptas iš tešlos likučių, šalia didelio rusvo pyrago. Jie skaitė, kalbėjosi, o Berta prietaringai išeidavo plauti savo blizgančių indų…

Sapne ji lengvai, lyg į gretimą kambarį, įžengdavo į praeitį ir judėjo joje lengvai, laiminga kvėpuodavo tuo pačiu oru su savo sūnumi. Vyras jos, Matijas, su stalinietiško kirpimo ūsais, tylomis dalyvaudavo kaip pagrindinė dekoracijos detalė. Sapnai šie buvo panašūs į daug kartų matytą narkotinio žavesio spektaklį, kuris tęsdavosi ilgai ilgai ir visada baigdavosi ketvirtis valandos iki tos akimirkos, kai Berta ant ištiestų rankų įnešdavo iš kiemo Vovočką – išblyškusį, su šviežiu įdrėskimu ant skruosto, žyme jo rytinio triūso su lėktuvo modeliuku, pakeitusiu sumaniai supintus kilimėlius. Dryžuotų marškinių apykaklė buvo atsegta, ir ant kaklo, visiškai nuogo ir ištįsusio dėl atloštos galvos, netvinkčiojo nė viena gyslelė.

Viskas įvyko akimirksniu ir panėšėjo į blogą plakatą – didelis raudonas ir mėlynas kamuolys staigiai išriedėjo į kelio vidurį, paskui jį išlėkė, lyg paleistas iš laidynės, berniukas, pasigirdo vos ne vienintelės per visą to sekmadienio rytą pravažiavusios mašinos stabdžių cypimas. Kamuolys toliau tingiai riedėjo, spėjęs prasmukti pro sunkvežimį ir praradęs bet kokį susidomėjimą judėjimu, o berniukas, atmetęs rankas, gulėjo ant nugaros visiškai sustingęs, dar visai sveikas, su šviežiu, dar nė trupučio neišsiliejusiu krauju, dar nesustabdžiusiu savo tėkmės pirštų galiukuose, bet jau negrįžtamai miręs.

Matijas stovėjo prie mažo sieninio veidrodžio išmuilintais skruostais ir atloštu smakru su sunkiu skustuvu dešinėje rankoje ir taikėsi į sunkiai prieinamą kaklo vietą…

…Septintą valandą senukai atsibudo. Berta įspyrė liesas pilkas kojas į kailines šlepetes ir nuėjo kaisti arbatinuko. Jie sėdėjo prie apskrito stalo, padengto faneros kietumo staltiese. Stalo viduryje triumfavo iš bufeto išimta vazelė su rankų darbo meduoliais. Už Matijo nugaros kampe stovėjo vaikiška kėdutė, ant kurios penkiolikti metai kabėjo maža ruda striukytė, savo rankomis persiūta iš savo paties švarko. Kairysis petys, tas, kuris į lango pusę, stipriai išbluko, bet dabar elektros šviesoje to nesimatė.

– Na ką gi, dalink, – pasakė Berta, siekdama akinių. Matijas maišė kortas.

 

Vertė Kristina Devoinytė