Iš dienoraščio

1988 metų liepos 12-oji

Draudžiamą demonstraciją irgi turiu pamatyt. Neoficialūs blaivininkai pusę septynių Gedimino aikštėj minės sukaktį, kai Leninas pripažino Lietuvą. „Tiesoj“ jau paskelbta, kad vykdomasis komitetas leidimo nedavė.

Šeštą valandą aikštę jau apsupęs kordonas: milicininkas – draugovininkas – milicininkas – draugovininkas… Draugovininkais tikriausiai perrengti saugumiečiai, gal net atgabenti iš kitur, kad neturėtų sentimentų „fašistams“. Lietuviškai kalbant jų negirdėjau.

Per garsiakalbį valdžios instrukciją skelbia kažkoks „pavaduotojas Cibulskis“. „Atlaisvinkite aikštę! Išlaisvinkite aikštę!“ Filologai ilgam turės pavyzdį, kaip kalba dėl klaidos gali įgaut priešingą prasmę. Vadinasi, aikštę reikėtų išlaisvinti nuo tų ją okupavusių mėlynmarškinių?!

Apėjau aplinkui. O milicijos! O kareivių! O mašinų – ir dengtų, ir su grotom… Stebėjimo postą užsiėmiau prie skverelio autobusų stotelėj. Kiti eina prie pat sargybinių, kelia rankas, rėkia jiems į veidus: „Gėda!“

Demonstrantų branduolys – prie šiaurinio katedros kampo. Ten plevėsuoja trispalvės, iškilo Gorbačiovo ir Lenino portretai. Gal su šventais abrozdėliais pavyks praeit? Juda. Ton pusėn pasileido milicininkai, kaip bylinoj iš po žemių pridygo kareivių (gal katedroj lindi?).

Kažkas iš disidentų pradėjo kalbą. Valdžia ir tam pasiruošus. Per garsiakalbius paleido šokių muziką. Polka! Valsas! Tango! Pasodoblis! Parinkėjas turėjo karaliaus Ūbo fantaziją. Pagarsino. Dar! Dar! Iš kito taško skamba kitos melodijos. Kakofonija, tarybinio gyvenimo būdo simbolis!

Stovėjom su Šteiniuku, nesitraukėm – tegu jau kurtina. Praėjo Č. Juršėnas su dama. Kokios jo funkcijos čia? Konfrontacija tęsias gerą valandą. Matau, žmonės nuo katedros eina skvero pusėn. Nulekiu. Minia susibūrė palei troleibusų stotelę. Sako kalbas, bet iš tolo negirdėt. Šaukia: „Lietuva! Laisvės!“ Himną ir „Lietuva brangi“ giedu ir aš. Nufilmavo! Tegu. Vaikys? Tegu vaiko. Jie savo žmogėdriškais veiksmais žmonėms kraują ir užkaitino.

Eisiu į prospektą. Negalima! Gyva grandinė jau užtvėrus kelią. Žmonės pasuka Tilto gatvėn. Ir čia kordonas! Šičia, ko gero, ir buvo karščiausias taškas. Jaunimas švilpė, tyčiojos iš militonų. Ėmė skanduot: „Laužkim!“ Dukart kordoną pralaužė, grupelės prasibrovė. Tuoj pat į „tašką“ priplūdo kareivių. Okupuotas Vilnius…

Stovėjau, žiūrėjau, turiu matyt, turiu būt liudininkas, o širdis plakė, o norėjos griežt dantim – kaip ir daugeliui lietuvių. Sutikau čia net mūsų rajono girtuoklėlius – Janušį ir Taraškevičių, žinoma, negirtus.

Važiuosiu tiesiai Gedynėn – papasakosiu, ką mačiau. Ir Poželos gatvė pilna uniformuotų. Dzeržinskio tiltas užtvertas į abi puses! Mitkinas pakvaišo… Chtoniškasis pasaulis išžengė iš slaptų požemių.

Sigitas – dar Sąjūdžio posėdy. Gražina duoda pasiklausyt Vaičiulaičio, Krėvės, Radausko, Nykos-Niliūno įrašų. Rodo „Tiesą“, kur aprašytas šeštadienis Vingy. Kreivas veidrodis, kreivas. Iš Gedos kalbos beveik nieko nelikę.

Štai ir posėdžiautojas. Buvę informuoti, kas vyksta Gedimino aikštėj, surašę protestą. Ignalinos elektrinę, sako, vis tiek patylom plėsią! Vaišvilai jau siūlomas postas gamtosaugoj. Žabos prisijaukindami? Aš kalu: efektyviausias veikimas – tik iš opozicijos. Nebijokit kaltinimų dėl Sąjūdžio sudėties reprezentatyvumo (kur moterys? kur darbininkai? kur kitataučiai?), dėl inteligentų persvaros: susibūrė, pakilo jautriausi, doriausi.