Iš bloknoto (25)
Prisipažįstu, kad Alberto Veščiūno darbus pamačiau, ko gero, pirmą kartą. Pasiskaičiusi apie dailininką, galvodama apie vingiuotą jo kelią per Lietuvą, Vokietiją, Prancūziją ir Ameriką, apie savotišką, dramatišką jo likimą, su jauduliu artėjau prie „Titaniko“, kuriame dabar eksponuojamas jo kūrybos derliaus likutis. Tai ne pirmas atvejis, kai tamsuoliai paveldėtojai, laikydami menkaverčiais, kūrinius tiesiog išmeta, sudegina ar kitaip sunaikina. Taip atsitiko ir su Dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojo, dailininko vienišiaus Petro Liukpetrio darbais; po jo mirties prie šiukšlių konteinerio išmestų darbų glėbį pastebėjo netoli dailininko gyvenusi buvusi mokinė ir išgelbėjo tą dalį, o Veščiūno darbus, jam mirus, pasmerkė sunaikinimui Niujorko viešbučio, kuriame jis gyveno, savininkas, ir tik mažąją jų dalį išsaugojo viešbučio sargas.
Parodoje erdvu, ekspozicija neperkrauta: piešiniai, daugiausia atlikti savotišku būdu, primenančiu Leonardo da Vinci piešinius, – plona virpančia linija, lyg vos prisiliečiant prie lapo, atrodo lengvi, kone perregimi, eksponuojami pramaišiui su tirštais, sunkiais tapybos darbais. Peizažai ir portretai tapyti ta pačia maniera, rodančia, kad dailininkui labiausiai rūpėjo spalva ir šviesa, kuriančios formą. Visko pasiekiama ne linija, ne piešiniu, o potėpiu, dažnai keliasluoksniu, perteikiančiu spalvos niuansus, virpesį, jausmingą dailininko santykį su tapomu motyvu. Įsižiūrėjęs, įsiklausęs į tą ekspresyvią kalbą, pats panyri į dailininko jausmų pasaulį.
Parodoje daugiausia matome 1958–1959 metų drobes. Kur jos tapytos? Vokietijoje, Provanse? Niujorke? M. K. Čiurlionio muziejui priklausantys Veščiūno grafikos darbai dovanoti Čikagos galerijos, o tapybos – atkeliavo iš Paryžiaus, iš privačių asmenų. Pats Veščiūnas su Lietuva kontaktų neturėjo.
Įdomu, kad, Lietuvoje ir užsienyje studijavęs architektūrą, šito savo gebėjimo dailininkas niekur nerodo. Dailėtyrininkai jo kūrybą priskiria ekspresionizmo srovei. Antai Mykolas Žilinskas laiške Žibuntui Mikšiui gretina jį su pasaulinio garso dailininkais, tokiais kaip Oskaras Kokoschka, Chaïmas Soutine’as, Henri de Toulouse’as-Lautrecas. O dairydamasis po Lietuvos dailininkų kūrybą greta jo gali minėti kai kuriuos Marijos Cvirkienės darbus, natiurmortus ar portretus, taip pat – Antano Martinaičio drobes, nors, aišku, bet koks gretinimas kelia dvejonių ir reikalauja nuodugnesnio aptarimo. Iš Nijolės Tumėnienės sužinojau įdomų dalyką: Amerikoje Veščiūno darbai buvo vertinami ir dažnai perkami – juk iš tapybos jis ir gyveno, – tačiau jam pradėjus tapyti akrilu jo populiarumas krito ir vienišiaus gyvenimas baigėsi tragiškai.
Mano meilė Mindaugo Navako kūrybai prasidėjo 1977 metais, iš pirmo žvilgsnio, kai po Smiltynės simpoziumo Klaipėdoje, buvusiose miesto kapinėse (o pokaryje jos buvo įnirtingai griaunamos, kaip ir viskas, kas galėjo priminti vokiečius ir jų kultūrą), buvo nutarta įkurti Skulptūrų parką. Pirmosios skulptūros apleistoje ir kiek baugioje erdvėje atrodė kaip iš kapo pakilę vaiduokliai, gal keistų formų akmenimis virtę miruoliai. Tais laikais kone kas vasarą apsistodavau Nidoje, girininko Ričardo Vlado Krištapavičiaus namuose, o tuos namus lankydavo visokia publika – atsitiktinė ir nuolatinė, tarp jų ir Smiltynėje dirbę skulptoriai. Ten ir teko susipažinti su visu būriu, iš kurio labiausiai įsidėmėjau Regimantą Midvikį, Arūną Sakalauską ir dar vieną, kurio darbas skilo pusiau prieš pat diplomo gynimą, ir jį, tokį jauną, ištiko infarktas. Visi jie tada, karjeros pradžioje, buvo lengvai bendraujantys, draugiški, atviri.
Tą vasarą ir buvau pakviesta į Skulptūrų parką. Daugelio jaunųjų darbai buvo moderniški, abstraktūs, netikėti, kai vyresnieji (Gediminas Jokūbonis, Kostas Bogdanas) tebekūrė portretines, figūratyvines akademines skulptūras. Klaipėdos parke, pamenu, didžiausią įspūdį man paliko Navako skulptūros – beveik prisiglaudęs prie žemės kauburėlis, panašus į vėžliuką, ir kita – kažkas sunkaus ant tokių keturių masyvių kojų. Gamtos aplinkoje jo darbai visuomet buvo organiški ir norėjosi į juos žiūrėti, liesti, ant jų lipti, po jais slėptis. Patį Navaką teko sutikti mūsų Jeruzalėje, pas Vladą ir Mariją Vildžiūnus, kurie skulptorius – Stanislovą Kuzmą, Gediminą Karalių, Petrą Mazūrą, Navaką ir kitus – globojo. Ir, jeigu neklystu, iškovojo galimybę miško apsuptoje pievoje priešais savo namus Lobio g. 13 (!) jauniesiems skulptoriams dirbti, įsikurti kuklias dirbtuves / pašiūres. (Beje, sužinojau, kad ta pieva ir dalis miško – buvęs režisieriaus Boriso Dauguviečio pokario vilos obelų sodas, apsodintas trešnėmis.) Ir pieva, galima sakyti, tapo tikra Lobių pieva įvairiomis prasmėmis: ne tik pievoje, bet ir miške dabar pamatysite čia dirbusių skulptorių darbus, o ir patys skulptoriai tapo Lietuvos įžymybėmis.
Metams bėgant, Navako kūriniuose radosi naujų bruožų, išryškėjo naujos siekiamybės, apie kurias geriausiai pasakoja jis pats. Bet man taip pat įdomu palaužyti galvą, pasvarstyti. Pradžioje masyvūs, sunkūs, tvirtai įsirėmę į žemę darbai ilgainiui vis labiau veržėsi į erdvę, ją tarsi disciplinuodami, darėsi konstruktyvūs, išduodami Navako kaip architekto mąstyseną. Akmenį keitė metalas. Tai buvo akivaizdu ankstesnėse Chodkevičių rūmų ir Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijose. Skulptūrų elementai tarpusavy natūraliai sukibę ir atrodo, kad jeigu vieną iš jų pašalinsi – viskas sugrius (pavyzdžiui, „Keturios didžiosios nesavarankiškos“). Krinta į akis, kad Navakas ne tik išmano, bet ir mėgsta inžineriją, visokias įrangas, vamzdynus, sankabas, jų keistus, logiškus ir sykiu absurdiškus pavidalus, kai jie kūrinyje tampa meno formomis.
Didelį įspūdį vilniečiams paliko laisvės metų pradžioje atsiradęs viešosios erdvės objektas – didžiulis parūdijęs metalinis „Kablys“ sovietinio „klasicizmo“ stiliaus Geležinkelininkų rūmų frontone, „korintištųjų“ kolonų fone, „pakabinęs“ visus sovietinius vargus ir pačią mąstyseną! Ir puikiai, nors ne iš karto, prigijo, įgydamas įvairių kitų prasmių. Deja, to nepasakysi apie skulptūrą, stovinčią Radvilų rūmų dailės muziejaus prieigose („Koja“), tarsi skelbiančią naujausią Navako parodą. Ji čia per masyvi, lyg nedera su rūmų architektūra. O ekspozicijoje „Kambariuose ir lauke“ – 18 naujų darbų, kuriuose autorius gretina trapų, kartais sunkiu apsimetinėjantį porcelianą su visokiomis kitokiomis medžiagomis, kaip antai metalu, medžiu, tekstile, plastiku. To žaidimo, galynėjimosi su medžiagomis, apsimetinėjimo lyg ir per daug, tad į pagalbą sau kviečiuosi parodos programėlę, kurioje esmė suformuluota trumpai ir gana taikliai (autorius nenurodytas): „…kolekcija kontekstualiai sujungia vidinę ir išorinę Radvilų rūmų erdves. Autorių domina pasirinktos aplinkos ir kūrinio, skulptūrinio objekto, kultūrinių prasmių ir plastinių tūrių dialogas. Jo esmė – glūdinčios metafizinės grėsmės, egzistencinio nerimo ir nerimtumo, ironijos jungtis.“
Užuot ginčijusis dėl Vyčio ar bunkerio Lukiškių aikštėje, mieguista ir nekūrybinga mūsų miesto valdžia jau seniai galėjo aikštėje pastatyti vieną iš Mindaugo Navako skulptūrų.
